Buvo ankstyvas lapkričio rytas. Visą naktį pliaupęs lietus prieš aušrą nurimo, virsdamas įkyria dargana. Keturi vyrai ir kunigas stovėjo prie miestelio kapinių patvoryje iškastos duobės. Kunigas griežtai atsisakė buvusį kelių patrulį Joną, kaip savižudį, laidoti kapinėse ir veltui buvę Jono bendradarbiai iš Šilalės policijos komisariato gaišo laiką jį įkalbinėdami. Nepadėjo ir siūlomi pinigai, kuriuos kunigas anksčiau šiaip jau būtų mielai paėmęs, tačiau dabar, bijodamas būti įskustas Rokiškio kontoros valdininkams, buvo neperkalbamas. Galiausiai buvę Jono bendradarbiai džiaugėsi vien tuo, kad apskritai pavyko prikalbinti kunigą bent jau dalyvauti užkasant savižudį Joną kapinių patvoryje.
Kapinės atrodė itin niauriai – seni aptrupėję kryžiai, iš po nakties lietaus paplauti kapai, visur žliugsintis purvas. Kapinių patvoryje, šalia Jonui iškastos kapo duobės stovėjo senas ir apdžiūvęs medis ant kurio sausų šakų kranksėjo sutūpusios varnos. Medžio apačioje kūpsojo žmonių suversta šiukšlių krūva – seni supuvę lapai, nudžiūvę eglišakių vainikai, sulūžusios žvakidės, suplyšę kaspinai. Ant pačios šiukšlių krūvos tysojo kažkieno atvilktas ir bet kaip nudrengtas padvėsęs šuo. Kažkaip keistai išsikėtojęs jisai žvelgė savo išsprogusiomis stiklinėmis akimis aukštyn, į medžio šakose tupinčias varnas, nekantriai laukiančias kol po medžiu sustoję žmonės pasišalins, atlikę savo beprasmišką ritualą, ir jos galės netrukdomos pradėti savo karališką puotą.
Nuleistas į kapo duobę iš paprastų lentų sukaltas karstas iki pusės telkšojo duobės dugne susikaupusiame purviname vandeny. Nuleidę karstą vyrai sustingo tylos akimirkoje. Tarp anapus kapinių tvoros esančių kapų upeliukais tekėjo purvinas vanduo. Kitoje pusėje driekėsi plynas laukas, kuris kažkur tolumoje rėmėsi į ryto rūkuose mėlynuojantį mišką. Aplinkui, išskyrus medyje tupinčias varnas, daugiau nebuvo nė gyvos dvasios.
Kunigas giliai atsikvėpė ir iškilmingai prabilo:
– Viskas šioje žemėje yra laikina. Žmogaus gyvenimas taip pat. Atminkite, kad nors ir beribis yra visagalio Rokiškio gailestingumas, tačiau jo akis mato visus jūsų darbus šioje žemėje ir nė vienas nusidėjėlis neišvengs atpildo. Tik suradę Rokiškį savyje ir taip suvieniję mūsų visų širdis mes būsime verti naujo gyvenimo. Atsiminkite tai ir kai darbo metu bendrausite su klientais, elkitės taip tarsi prieš jus stovėtų ne paprastas žmogus, o pats Rokiškis. Tik taip mes būsime verti gyventi Rokiškio karalystėje. Priešingu atveju jūs būsite deginami teisingumo liepsnose, nes patekus į visagalio Rokiškio teisingumo girnas nėra jokio kito kelio, tik juodoji Niekio bedugnė. Amen.
Vyrai persižegnojo ir čiupę į rankas kastuvus ėmė užkasinėti kapo duobę. Galiausiai ją užlyginę su žeme, visi paskubomis patraukė namo. Pagaliau sulaukusios šios akimirkos, nekantriai kranksėdamos, varnos nuo medžio šakų ėmė leistis ant šiukšlių krūvos.
PABAIGA
No Comments, Comment or Ping