Prezidentinis užsienio kalbų patikrinimas ir plūstelėję prisiminimai


Visai neseniai Prezidentė savo performansais vėl sukėlė keistus prisiminimus ir asociacijas. Perskaitęs spaudoje pranešimus apie tai, kad D. Grybauskaitė ketina asmeniškai patikrinti kandidatų į ministrus užsienio kalbos žinias, visų pirma nevalingai prisiminiau prieš gerą dešimtmetį per rusų kanalo NTV (kuris, jei kas prisimenate tuomet „rodė“ kiek kitaip nei šiandien) žinias matytą reportažą, kuriame buvo šaipomasi iš tuometinio (ir dabartinio) Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos, laidančio žaibus nuo tribūnos apie tai, kad jam jau galutinai įsiėdė bardakas jo valdomos šalies kolchozuose ir jis ketina (berods kas savaitę) tikrinti tvarką tuose kolchozuose asmeniškai ir be jokio išankstinio perspėjimo t.y. anonimiškai. Lukašenkos siunčiama grėsminga žinutė, matyt, turėjo tuometiniams Baltarusijos kolchozų pirmininkams per ją priėmusius galvos smegenis, kartu su nugaros pagaugais, per stuburo smegenų ląsteles nueiti apačion iki pat subinėj sukoncentruotų esminių valdiškos intuicijos receptorių židinių. Nežinia ar tai buvo labai efektyvu, greičiausiai taip, kadangi sprendžiant iš kai kurių potencialių dabartinės koalicijos kandidatų į ministrus liudijimų, kolchozai Baltarusijoje klesti ir yra pavyzdys visam mūsų žemės ūkiui. Tuo tarpu tuometiniai rusų žurnalistai informaciją apie tokius Lukašenkos organizuojamus auditus reziumavo atitinkamai: „gerbiami Baltarusijos kolūkiečiai, jeigu kurią nors dieną vidury bulvių lauko netikėtai nusileis malūnsparnis iš kurio išlipęs žmogus su kauke patrauks tiesiai prie jūsų kolchozo administracinio pastato, neišsigąskite ir laikykitės rimties – reiškia patikrinti jūsų kolchozo atvyko respublikos prezidentas“.

 

Kažkur pasąmonėje palaidotas šis senas siužetas pastarosiomis dienomis iškilo visiškai spontaniškai ir labai aiškiai. Tiesiog tarytum kažkas tai labai seno ir girdėto. Valdiškos įstaigos šefas, matydamas, kad gresia neišvengiami pokyčiai („pokyčiais“ čia ir vadinu situaciją, kai tuos prie kurių šefas yra įpratęs, pakeis kiti, prie kurių nėra įpratęs ir viso to pasekmės nėra lengvai numatomos) jo vadovaujamai įstaigai imasi asmeninės iniciatyvos – naujų darbuotojų kompetencijos patikrinimo. Šiuo atveju visai nesvarbu ar analogiškai buvo tikrinami tie,  kuriems šefas vadovavo iki tol, o taip pat ir tai ar pats šefas yra toks kompetentingas visais specifiniais jam pavaldžios įstaigos klausimais. Atitinkamai nėra aišku kas bus tiems kandidatams, kurie asmeninio patikrinimo nepraeis, kadangi viena vertus ši praktika iki tol nebuvo taikoma, kita vertus visiškai neaišku kiek ji veiksminga. Vienintelis gal šios situacijos privalumas – dar nė nepradėję dirbti kandidatai turės progą pajusti kas visgi yra kontoros šefas. Taigi pokyčiai kontoroje lyg ir ne tokie baisūs, jei vis dar gali kažką patikrinti asmeniškai.

 

Tikrai nesu ateinančios valdžios simpatikas, o taip pat pripažįstu tai, kad šiaip laikais sunku įsivaizduoti gerą savo srities specialistą nemokantį angliškai. Žinia, galimos išimtys, tarkim Lietuvos istorikui yra labai svarbios lotynų, lenkų, rusų, senosios slavų, o taip pat ir vokiečių kalbos žinios. Taigi aš lengvai įsivaizduoju poliglotą intelektualą, kuris labai silpnai moka angliškai (o kam – Lenkijoje susikalba lenkiškai, Vokietijoje vokiškai, o Rusijoje rusiškai) arba nemoka išvis. Prisimenu vienoje iš paskutinių „Būtovės slėpinių“ laidų prof. Edvardas Gudavičius paklaustas kokie jo artimiausi tikslai, atsakė, kad labai norėtų gerai išmokti kalbėti angliškai, nes knygas jau sugeba skaityti beveik be žodyno, tačiau beveik nekalba, kadangi nelabai turi galimybės gyvai bendrauti. O jei toks žmogus kaip prof. E. Gudavičius pasuktų į politiką, laimėjusi partija iškeltų jį kandidatu į švietimo ministrus ir turėtume vaizdą – kviečiasi jį mūsų prezidentė lingvistinei ir erudicinei patikrai. Arba įsivaizduokime jei dabartinė „Drąsos kelio“ partija būtų sutikusi prisijungti prie valdančiosios koalicijos ir kandidatu į ministrus būtų iškelis Algirdą Patacką… Vėlgi gerbiu A. Patacką kaip žmogų, o ministru jo matyti nenorėčiau, tačiau dar labiau nenorėčiau matyti kaip buvusi Kompartijos veikėja ir partškolos dėstytoja tikrina buvusio disidento anglų kalbos žinias, nes tipo reikia išsiaiškint ar jisai yra kompetentingas priimti su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungai susėjusius iššūkius. Tiesa, belieka guostis bent jau tuo, kad žiūrint į dabartinius kandidatus šis kalbų patikrinimas tokių erudicijos ar vertybių kontrastų tarp jų ir egzaminatoriaus sukelti neturėtų. Gaila, kad šie patikrinimai bus už uždarų durų, nes su malonumu paklausyčiau apie tai, kad ze main koncept or aur polisy iz ze dženereiting ekonomikal development, vič lyd to ze grou of ze vel byjing of ze por pypl of ze litueinija. Dženereiting ekonomy for ze fjuče dženereišens!


(Dar ta D. Grybauskaitės užuomina į “darbinių ES kalbų” patikrinimą priminė gana dažną argumentaciją dėl ko žmogus nemoka anglų kalbos – suprantate nebuvo progos išmokti anglų, nes mokykloje mokėsi vokiečių… bet vokiečių irgi nemoka, nes pamiršo.)

 

Žinia, pirmininkavimas Europos Sąjungai – dalykas rimtas ir silpnai „ES darbines“ kalbas mokantys kandidatai gali atrodyti nesolidžiai prieš menamus Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Ispanijos poliglotus, tačiau paklausiu paprastai – o kas vyko prieš pirmininkavimą Europos Sąjungai? Pats ir atsakysiu (irgi paprastai) – prieš pirmininkavimą Europos Sąjungai vyko pasiruošimas pirmininkavimui Europos Sąjungai, kurio metu užsienio kalbos žinios irgi lyg ir buvo reikalingos, tačiau ligšioliniai ministrai apsiėjo be tokio patikrinimo. Ar kas iki tol kreipė dėmesį į tai, kad netik kalbų kursai, stažuotės, bet netgi ne vieneri Briusely ar Kembridže praleisti metai kai kuriems neištrynė mitinio Pumpenų kaimo mentaliteto? Be to apsiėjo ir Seimo pirmininko pareigas ėję A. Valinskas ir I. Degutienė (dievaži, abiejų patikrinimus pamatyti būtų super), o juk Konstitucijos 89 str. numato, kad tam tikrais atvejais Seimo pirmininkas eina Prezidento pareigas, o šioms pareigoms ta pati Konstitucija suteikia reikšmingus įgaliojimus užsienio politikos srityje, o juk kalbų mokėjimas vykdant užsienio politiką…Suprantu, visada būna pirmas kartas, prezidentinė užsienio kalbū žinių patikrinimas ne išimtis, tačiau jei neužilgo ši vyriausybė žlugs, o vietoj jos bus visgi pasirįžta “vaivorykštiniam” variantui ar šis išliks kaip tradicija?

 

Nevalingai prisiminiau dar porą dalykų. Vienas tai kažkokio rusų rašytojo (ne tai Gogolio, ne tai Saltykovo-Ščedrino) apsakymas apie tai, kad buvo kaime daug mužikų, o taip pat vienas inteligentas, kuris mokėjo prancūziškai. Mužikai dažnai susitikę inteligentą prašydavo pasakyti jį ką nors prancūziškai, tas ir pasakydavo, o kadangi tai ką jis sakydavo buvo prancūziškai, tai niekas jo nesuprasdavo, o kadangi mužikai nesuprasdavo, dėl to būdavo tikri, kad jis prancūziškai ir kalbėjo. Tačiau kur buvęs, kur nebuvęs iš kažkur į tą kaimą pas mužikus atvyko dar vienas nepažįstamas inteligentas, kuris irgi pasiskelbė mokąs prancūzų kalbą. Nebūtų juk inteligentas kitaip. Tai mužikai sugalvojo šį nepažįstamą inteligentą suleisti su jų vietiniu inteligentu, kad anie du pakalbėtų prancūziškai tarpusavy. Susodino anuodu už stalo vienas priešais kitą. O aniedu sėdi ir tylomis žiūri vienas į kitą. Pratylėjus kažkiek laiko vienas atsistojo ir ištiesė kitam ranką, o anas ją paspaudė. Karoče, nebeprisimenu tiksliai kaip ten baigėsi tas jų susitikimas, menu tik tiek, kad nuo to momento mužikų kaimas turėjo jau ne vieną o du prancūziškai kalbančius inteligentus, o šiaip viskas ten liko po senovei.

 

Šis prisiminimas apie prancūziškai kalbančius inteligentus privertė prisiminti dar vieną įdomų momentą iš 2004 m. vykusios R. Pakso apkaltos. Vėlgi iškarto skubu pareikšti, kad nejaučiau ir nejaučiu šiam politikui jokių simpatijų ir visos gynybos priemonės, kurių jis tuo metu ėmėsi kėlė šleikštulį, tačiau galvoje keistai užsiliko tuo metu vykęs gan monotoniškas dudenimas apie tai, kad Paksas nemoka angliškai. Štai šis „kaltinimas“ rodėsi juokingas, ne tik dėl to, kad daugelis jo oponentų anaiptol nespindėjo erudito-poligloto charizma, tačiau buvo matyti, kad jo kaltintojai galiausiai patys nelabai besusigaudo kuom tas Paksas toks blogas ir kuom jis nekompetentingas. Vaizdžiai kalbant, diskusijos vykdavo maždaug taip:

Kaltintojas-žurnaliūga.: Paksai, Paksai, kodėl tu išdavei Lietuvą?

Paxas.: Ją išdaviau ne aš, o tie, kurie padovanojo „Mažeikių naftą“ Wiljamsui ir  nuskurdino jos žmones!

K.: O kodėl tave per rusų TV remia liūdnai pagarsėjęs kažkoks tai rusų politikas-radikalas?

P.: Niekas manęs neremia, su jokiais radikalais ryšių nepalaikau,TV nėra laiko žiūrėti, nes daug dirbu Lietuvai, o be to tas radikalas anksčiau su Adamkum fotografavosi.”

K.:”Jėmei pinigus iš Borisovo ir už tai jam suteikei pilietybę?”

P.: “Jėmiau, nes mane remti nebuvo uždrausta, o daviau pilietybę ne dėl to, o šiaip, o be to Borisovą ir Adamkus buvo apdovanojęs. O be to Adamkus ir Brazauskas, kur pries mane buvo, tai anie dar ne tiek pilietybių išdalino”.

K.: “Kaip jaučiatės grubiai sulaužęs priesaiką?”

P.” Atstokit, aš einu savo Golgotos keliu, o klanas mane kala prie kryžiaus. Aš priesaikos nelaužiau, o ją sulaužė pats Konstitucinis teismas, jeigu netikit mano žodžiais, tai atsiverskit Konstituciją ten aiškiai viskas parašyta”

K.: “Kas parašyta?”

P.:”Kad Suverenitetas priklauso Tautai”

K.:”O kodėl vyksta tarptautinė Lietuvos izoliacija?”

P.: “Nesąmonė! Vakar grįžau iš Afganistano. Su NATO partneriais aptarėme mūsų karių pasiruošimą gesinant neramumų židinius. Asmeniškai kaip Prezidentas kalbėjausi su NATO vadais, jie gyrė mūsų karius ir sakė, kad jų pasirengimas yra perfect. Iš anglų kalbos išvertus tai būtų… na, tinkamiausiais lietuviškas žodis čia būtų…jo…NATO vadai man pasakė, kad mūsų kariai yra pasirengę puikiai.

K.: „Ar atsistatydinsit?“

P.: „Neatsistatydinsiu!!!“.

 

Ech užnešė mane su tais prisiminimais, tai tuo pačiu dar prisiminsiu nuostabų R. Janutienės šūkį vienoje iš savo laidų – „dokumentus į studiją!”. Tada buvo įnešta pluoštas kažkokių tai popieriaus lapų, o R. Janutienė kartu su Ž. Šilagaliu ėmė juos sklaidyti, ieškodami kurgi čia šuo pakastas. Čia jau epizodas ne iš diskusijos apie Pakso apkaltą, bet koks nacher skirtumas? Tuo tenoriu pasakyti, kad patinka mums tai ar nepatinka, tačiau sudėtingi teisiniai, politinia, ekonominiai ar finansiniai klausimai labai sunkiai leidžiasi sprendžiami vakare po darbo sėdint prie TV ekrano su alaus buteliu. Tačiau taip yra ne dėl to, kad ten jie neaiškūs, o priešingai – jie dažniausiai parodomi taip suprimityvintai, kad iš principo bet kas gali pasijusti žinąs viską. Į bet kokį, kad ir patį sudėtingiausią klausimą galima yra paprastas atsakymas ir paprasti jį pagrindžiantys faktai. Jeigu vienas sako, kad biudžete skylė, galima atsakyti, kad dzin ta skylė, kol paprastas žmogus yra alkanas. Jei tave išrinko, tai galima sakyti, kad tu atstovauji žmonių valią, jei neišrinko, tuomet galima sakyti, kad tas kurį išrinko yra išrinktas neteisėtai. Galima oponentą drožti už tai, kad jis savo geresnio gyvenimo siūlymais jis ignoruoja kokį tai ES reglamentą, tačiau jei analogiški priekaištai keliami tau pačiam, tai galima pasiųsti oponentą nusišikt, jam prieš tai paaiškinus, kad Lietuvos Respublika yra nepriklausoma ir kad ne tam stovėjom visi Baltijos kely, kad dabar paknopstomis pultume vykdyti Briuselio kopūstų nurodymų. Jei tave kuo nors kaltina, galima ramiausiu veidu oponentą apkaltinti tiesiog tuo pačiu ir čia nenoriu nieko išskirti.

 

Tik va ateina tas momentas kai nesvarbu kokias pajamas gaunantis liumpenproletariato atstovas maigydamas TV pulteli netyčia stabteli ties kokiu BBC kanalu. Sėdi ten dviese ir kažką šneka, o apie ką nesuprasi. Užsieniečiai, gal kokie ispanai ar prancūzai, o gal net ir žydai. Kalba nesuprantamai. Iš vienos pusės lyg ir aišku, kad jie negali kalbėti apie kažką tai nežinomo – konfliktas Palestinoje, dolerio kurso svyravimas, Eurozonos krizė, Somalio piratai, Saulės dėmės, Rusijos imperinė politika, etinės-moralinės problemos susijusios su eutanazija, ekonominė Kinijos ekspansija, ekspedicijos į Antarktidą, istorinės  Aleksandro Makedoniečio pergalės – visa tai daugmaž žinomos, aiškios, o neretai netgi pabodusios temos, tačiau …apie tai kalbama angliškai. Va mokėtum angliškai, gurkšteltum alaus, apsivilktum išeiginį Lelijos kostiumą ir paaiškintum ten studijoj kur kas teisus, o kur kas nusišneka, o be to, kad visa tai yra niekai palyginus su tuo absurdu, kuris šiuo metu dedasi Lietuvoj ir, kad vis tiek niekur pasauly nieko panašaus dar nėra buvę. Tačiau, net ir šis visažinis šiuo atveju yra bejėgis prieš savo nepakankamo anglų kalbos mokėjimo faktą. Štai sėdi tie du studijoje, šnekasi, o apie ką neaišku ir vartykis kaip nori, bet kaip ir išeina, kad anie yra inteligentai ir išvada čia viena – reikia mokytis angliškai, nes praktiškai joks kitokio pobūdžio žinių trūkumas nesmogs taip skaudžiai tiesiu taikymu į kaktą. Ir tame aš linkęs matyti tik teigiamą pusę, kadangi užsienio kalbų mokėjimas, kaip teisingai pastebėjo, vienas iš kandidatų į ministrus, praplečia akiratį, lavina mąstymą ir suteikia daug papildomų žinių apie užsienio šalių kultūra. O jei taip, tai gal ir nedera mizantropiškai knaisiotis praeityje, užuot žvelgus pirmyn, nu ir atitinkamai, visiems ten žengus koja kojon.

Share


Pedoentuziazmo kategorijos


Panašu į tai, kad vis sunkiau yra atsispirti violetinės informacijos srautui, užplūstančiam vos tik įsijungus televizorių ar monitorių. Vis daugiau kyla tokių abstrakčių klausimų kas tai yra faktas ir interpretacija. Vėl skirstoma į tikrus ir netikrus, virtualiai dalinamos pažymos pas psichologus ir psichiatrus. 2012 m. gegužės 17 d. žymus tautinių vertybių gynėjas interneto platybėse blogeris Zeppelinus išplatino tokį pranešimą (tiesiog negaliu susilaikyti nepateikęs čia jo viso):
Dėl įvykių Garliavoje.Trumpai
Kas mane stebina, tai kai kurių elito atstovų džiūgavimas ir naivus įsitikinimas, kad „viskas baigėsi“.
Toks jausmas, kad tie žmonės neskaitė rimtų knygų apie religijos istorija, neturi supratimo apie masių psichologiją, nežino pagrindinių mitų ir legendų formavimosi dėsnių bei nesuvokia to, kad tie mitai ir legendos daro didesnę įtaką žmonių vaizduotei, nei kažkokie sausi ir nelogiški teismų sprendimai ir nuobodūs ekspertų vogravimai, etc. Gerbiamieji, turiu jus nuliūdinti – niekas nesibaigė. Tik perėjo į kitą lygmenį, kur racionalūs argumentai nebereikalingi ir teisiniai-loginiai ginčai nebevyksta. Nes jūs savo jėgos veiksmais suteikėte faktinį pagrindimą pačioms juodžiausioms fantazijoms apie visagalį Klaną ir savo kreivomis rankutėmis (pabraukta mano – K.) sukūrėte tai, su kuo kovoti vargu ar pajėgsite – Mitą apie Klano Pagrobtą nukankinimui Mergaitę. Kas bent kiek yra skaitęs šventųjų garbinimo istorijas, tas supras, ką padarėte…
Akivaizdu, kad netrukus L.Stankūnaitė ir jos dukra išnyks iš Lietuvos, kaip tai nutiko su jos sesers vyrų ir dukrele. Kuriam laikui jos bus apgyvendintos kokioje nors užsienio šalyje ir bus išlaikomos mūsų mokesčių pinigais iš „liudininkų apsaugos programos“ ar kaip ji ten vadinasi. Nesiimu spėlioti, koks bus tolimesnis jų likimas, bet nieko ypač smagaus į galvą neateina…
Naivieji pedoskeptikai mano, kad praėjus keletui savaičių Lietuvoje viskas savaime pasimirš, nes žiopla minia atras kitų temų. Tai yra, daro tą pačią klaidą ir lipa ant to paties grėblio, kaip ir anuometinė VSD vadovybė ir jos kišeninė žiniasklaida pulkininko Vytauto Pociūno žūties atveju.
Jų laukia didelis siurprizas.
Mitas apie Klano Pagrobtą nukankinimui Mergaitę šiandien pradeda savarankišką gyvenimą. Po kurio laiko pedoskeptikų ideologai susipras, kad jiems buvo kur kas jaukiau ir lengviau turėti reikalą su ramiai teisėjos Venckienės šeimoje gyvenančia mergaite, nei su įsitvirtinusiu masių sąmonėje Mitu. Kuris tikrai suvaidins vaidmenį ir artėjančiose rinkimuose ir dar ilgai darys įtaką daugelio žmonių sąmonei.“
Ką gi – jūs patys tai padarėte ir nieko kito kaltinti dėl labai tikėtinų pasekmių negalėsite. Apart savo trumparegystės ir įžūliai naivaus kvailumo…”
 
 
Amen. Perskaitėte Zeppelinus’o Žodį.
Šiame manifeste minimi „naivieji pedoskeptikai“ – dar vienas dažnai Zeppelinus naudojamas terminas, kiek aiškiau išplėtotas viename iš ankstesniųjų jo įrašų. Dedu visas šias nuorodas į Zeppelinus įrašus, kadangi būtent juose randu, kaip niekur kitur, atvirai ir nuosekliai plėtojamą tokį pažiūrų kompleksą, kuris jau anksčiau buvo įvardintas kaip pedoentuziazmas. O šis aukščiau cituojamas įrašas, kuris iš visko sprendžiant yra spontaniškai nuoširdus, apima esmines, mano galva, pedoentuziastinės ideologijos kategorijas.
Kliedesys – atsiprašau, kad šiuo žodžiu įvardinu tai, ką savo manifeste įvardinama kaip mitas. Visi kiti ten vartojami terminai, tokie kaip „masių psichologija“, „legendos“, „juodžiausia fantazija“ ir pan., daugmaž yra savo vietoje. Taigi skelbiamas naujo pedoentuziastinio kliedesio cunamio banga, kuriai užliejus jau bus nesvarbu nei logika, nei argumentai, nei galiausia pati teisybė. Būtent šiame kontekste interpretuotinas termino pedoentuziazmas sudedamoji dalis, žodis entuziazmas t.y. dvasinis pakilimas, įkvėpimas, užsidegimas. Tai yra įkvėpimas, sukeltas tikėjimo, kad ši pedofilijos byla gali suvienyti ir tapti pradžia kažko naujo ir šiuo atveju kuo bus daugiau kliedima, kuo daugiau bus kuriama pasakų ir legendų ir kuo jos bus baisesnės ir žiauresnės, tuo didesnė tikimybė, kad galiausia bus imtasi ir kažkokių veiksmų. Ir šiuo atveju dėl to, jei kliedesiai gerokai peržengtų tikrovės ribas kaltė kristų ne tų kliedesių kūrėjams, o tiems, kurie neklausė kliedesių kūrėjų dar tuomet, kai jie kalbėjo protingai, tokiu savo ignoravimu nepalikdami jiems jokios kitos išeities kaip tik kliedėti.
Tokiame kontekste pasakodamas istoriją apie Antrąją Mergaitę, kurią Vokietijoje (beje nežinau kodėl šiai istorijai pasirinkta būtent ši šalis – gal dėl palankių tam sąlygų?) kelis metus prievartavo, o galiausiai sukapojo ir išpardavė žmogaus organų prekeiviams, net ir tuo atveju jei tai yra netiesa, vis tiek prisidedi prie Kliedesio evangelijos, prišauksiančios Šviesos Angelo atėjimą į Seimą, skleidimo, o tuo pačiu gauni palaiminimą ir išrišimą už bet kokias nuodėmes,spėju, už žmogžudystę taip pat.
Auka – kaip jau minėjau, Kliedesio legenda tuo geresnė, kuo ji žiauresnė. Legenda apie Klano pagrobtą Mergaitę yra geresnė nei istorija apie teismo sprendimu, antstolių ir policijos pagalba, paimtą iš globėjų vaiką ir perduotą motinai. Atitinkamai, už legendą apie Klano pagrobtą Mergaitę yra daug geresnė legenda apie Klano pagrobtą prievartavimui Mergaitę, o iš vis geriausia legenda yra apie Klano pagrobtą nukankinimui Mergaitę. Kai kurių senovės pagonių tautų dievai irgi reikalaudavo žmonių aukų tam, kad pvz. naujai pastatyta pilis stovėtų ne vieną šimtmetį ir saugotų nuo priešų antpuolio. Toks visuotinis saugumas kartais reikalaudavo brangios kainos – žmogaus gyvybės, kurią atsisakius sumokėti iškildavo grėsmė visai bendruomenei. Čia pedoentuziastinė mintis pakliūna į paradoksą, kurį įveikia Kliedesiu – nepriklausomai nuo to, kokios buvo faktinės bylos aplinkybės, akivaizdu (bent jau man), kad ideologiniu požiūriu būtent pedoentuziastams sėkminga Mergaitės tolimesnė raida ir reabilitacija yra mažiausiai pageidaujama, kaip pašalinanti pagrindinį entuziazmo dirgiklį. Tuo pačiu man šioje situacijoje sunku įsivaizduoti pedofilą (atsiprašau už vaizduotės stoką), kuris drįstų ją šiuo metu prievartauti. Tuo jokių būdu nenoriu pasakyti, kad Mergaitei dabar saugiausia būtų pedofilų apsupty, o tuo pačiu jokiu būdu neteigiu, kad pedoentuziastai sąmoningai nori jos kuo žiauresnio traumavimo. Mintis čia paprasta, tai patvirtina ir pedoentuziastų ideologas Zeppelinus, – svarbu ne mergaitė, svarbu mitas apie jos Auką.
Pirmoji mergaitė (kuri paprastai įvardinama kaip Antroji Mergaitė) iš visų publicistinių laidų žiūrovų buvo atimta iš pat pradžių, neseniai atimta ar antroji mergaitė (kuri paprastai įvardinama tiesiog Mergaite), tačiau štai vyksta mitingas ir jau nebesvarbu ar ta eisenos priekyje su užrašu žingsniuojanti mergaitė yra Trečioji ar Ketvirtoji. Svarbu yra ne šis ar anas žmogus, o jo auka, nes be Aukos nebus naujos Pradžios, o kad bet kuriuo atveju ši Auka būtų ir neišnyktų, yra būtinas Kliedesys ir kuo jis intensyvesnis tuo geriau.
Pradžia – tai tokia pedoentuziastinio mąstymo kategoriją, kurią galima būtų apibūdinti kaip kažkokį tai veiksmą ar įvykį, kuris atsižvelgiant į esamą situaciją, neišvengimai įvyks pačiu artimiausiu metu ir, kuris normalioje valstybėje, esant tokioms sąlygoms kaip dabar, būtų įvykęs senų seniausiai, bet kadangi čia yra Lietuva, tai šis veiksmas ar įvykis labai užtruko, bet kadangi net ir Lietuvoje liko normalių žmonių, tai jis va tuoj, tuoj ir įvyks. Trenkus šalin religinį patosą ir pateikiant viską suprimityvintai, šis įvykis – tai absoliuti pedoentuziastų dauguma Seime ir to pasekoje seksiančios reformos, kurios įjungs kažkokią sakralinę lempą ir pasidarys šviesu, o tamsos nebeliks.
Kalbėti apie tai, kas bus po Pradžios yra gana sudėtinga, kadangi pati Pradžios koncepcija yra suponuota prielaidos, kad šiuo metu yra taip blogai, kad blogiau jau būti nebegali, todėl į žvelgiant iš pedoentuziastinių pozicijų tikri galime būti tik dėl vieno – be jokios abejonės, po Pradžios, net ir blogiausiu atveju bus bent truputį geriau, nei yra dabar, o geriausiu atveju bus sukurta būtent tokia Lietuva už kurią žmonės stovėjo prieš tankus sausio 13. Bet kuriuo atveju, Pradžia, tai žygis valdžios vertikalėje į viršų, nes tik patekus ten, galima padėti pažemintiems ir nuskriaustiesiems. Pati pagalba, tai jau antras etapas.
O realybė tokia, kad kas žino kada Kliedesys ir Auka sukels Pradžią. Nežinia ar partija „Drąsos kelias“ yra tas vienintelis kelias į Pradžia ir ar tai yra toji pradžia ir, apskritai, kas pas jos lyderius J. Varkalą ir A. Skučienę galvoje. Visi kiti irgi kur kas panašesni į žaidėjus povandeninėmis šaškėmis – S. Stoma tik dabar išstojo iš Tėvynės Sąjungos; A. Stancikienė, R. Kupčinskas ir N. Puteikis vis dar joje ir nepanašu, kad ketina išstoti; A. Matulevičius turi kažkokį tai, sunkiai beprisimenamą, savo judėjimą ir nepanašu, kad jam blogiau vadovauti ten, nei klausyti J. Varkalos ir A. Skučienės pamokslų; V. Šustauskas ketina emigruoti į JAV, pirmagimio susilaukęs M. Murza užimtas maloniais rūpesčiais; A. Medalinskas irgi kuria kažkokį tai judėjimą, kuris yra jo, bet tuo pačiu metu yra ir kiekvieno Lietuvos piliečio; tautininkai irgi neseniai susivienijo ir, kiek girdėjau, visai rimtai svarstė galimybę įtraukti į savo uniformą violetinę spalvą (kad ketintų jungtis su „Drąsos keliu“ negirdėjau), D. Kuolys ir R. Ozolas tebekalba, N. Oželytė tebekalba labai intensyviai.
N. Venskienei į „Drąsos kelią“ šiuo metu stoti neapsimoka, nes dabar ji dirba teisėja. Turbūt, nelabai apsimoka ir A. Venckui.
 
Share


Kas dainuoja, o kas pagal tai šoka…


Štai kažkada išgirdau šią internete išpopuliarėjusią rusų bardo Igorio Rasteriajevo dainušką apie “kombainiorus”.

O šiandien skaitau naujieną apie tai kaip du valstybės vyrai tapo kombainininkais.

 

 

 

 

 

 

O koks turėtų būti pijarinis atsakas į šitą “gabalą”?

Share


Kiaušiniai ir įvaizdžiai


Daug žurnalisčių ir politikių viešumoje stengiasi vaizduoti save kaip "bobas su kiaušais". Kita vertus aš dažnokai, ypač būdamas gamtoje, vis susimąstau – o kam bobai kiaušai? Juk tuomet jau nebe boba gaunasi, o kažkoks tai transseksualas. Kaip tik šiandien vienas man labai brangus žmogus atkreipė dėmesį į tai kad, pvz. angliškai kiaušai yra “nuts” t.y. lyg ir natūralu jei anglakalbiams tai asocijuojasi su kažkuo kietu, turinčiu kevalą.

O kokią konteksto prasmę sau susikuriame mes, kai kalbame apie kiaušinius? Man, kaip tikram lietuviui, tiek vištos perimi kiaušiniai, tiek ir mano nuosavi greičiau asocijuojasi su kažkokia tai trapia, lengvai dūžtančia ir gan pažeidžiama kūno vieta, kurios bet kur geriau nekaišioti, o esant kokioms tai batalijoms, tai išviso būtų geriausia juos nusiimti kuriam laikui, kaip kokius akinius. Tuo noriu pasakyti, kad visa ta kiaušininė kai kurių viešųjų asmenų povyza, man asmeniškai, kartais sudaro kažkokio tai trapumo ir silpnumo įspūdį.

Share


Lietuviško politinio pijaro epopėja – nuo tvirtos rankos į motinos glėbį.


                      Nepaisant ekonominio sunkmečio sukeltų nepriteklių, nepasitikėjimo Seimu ir teisėsaugos institucijomis, keista kad mūsų politinėje scenoje nebematome jokio ryškesnio Mesijo. Mesijo įvaizdis nėra vienas ir tas pats, vienodai taikomas visur ir visada. Ypatingai šiuo metu, kai Seimą galutinai diskreditavo Valinskas ir Ko, o teisėsaugą tebekrečia niekaip neišnarpliojama D. Kedžio istorija, tikrai stebina kaip dar mūsų viešųjų ryšių specialistai nesukūrė dar vieno taip gerai mums pažįstamo Keršto Mesijo. Tai verčia permąstyti kai kuriuos lietuviškų politinių ivaizdžių formavimo ypatumus.

 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar