Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Tai štai kokia toji Roko Žilinsko vienatvė, išsakyta ne tik tautinių, bet ir apskritai bendražmogiškų vertybių pamynimo dienos belaukiant. Žmogus patekęs į Seimą per konservatyviąsias vertybes atstovaujančios partijos sąrašą ir viešai prisipažinęs dėl savo netradicinės seksualinės orientacijos jaučiasi svetimas artėjančio Įvykio kontekste.

Jo situacija primena į Milano Konderos romane “Nepakeliama būties lengvybė” aprašytąją. Ten pagrindinis romano herojus, vienas geriausių šalies chirurgų, kurio laukė puiki karjera, tiesiog viešai deda skersą ant sovietų valdžios, po ko jam nebelieka nieko kito kaip tik išvažiuoti kažkur į provinciją dirbti nekvalifikuoto darbo.

O šios situacijos esmė – taip pasielgęs jis tapo svetimu visiems. Sovietu valdžiai – suprantama dėl ko, nes jis buvo toks žmogus, su kuriuo nebuvo galima susidoroti tyliai, jis buvo žmogus kurio nebuvo galima ignoruoti, todėl būtų pakakę jo tylaus susitaikymo, nutylėjimo, grynai formalaus pritarimo. Todėl valdžios pyktis dėl jo demonstratyvaus gesto buvo suprantamas.

Tačiau buvo ir kita nuo jo patylomis atsiribojusi visuomenės dalis, tai taip vadinamieji disidentai. Anie sovietų irgi kaip ir nemėgo. Nemėgo dėl įvairių priežasčių pvz. dėl jau patirtų represijų, sužlugdytos jų tėvų (o tuo pačiu ir jų pačių) karjeros, atimto turto, tačiau jie negalėdavo pajusti bendrumo su tuo, kuris būtent tokiu būdu pasipriešino sovietams – pasakė jiems “Ne”, kai galėjo, dar daugiau jo visaip kaip buvo nuolaidžiaujant prašoma pasakyti “Taip”. Jo situacija nebuvo ta, kai sovietai atima tai ką turėjai ir tai kuo galėjai būtį, jo situacija buvo ta kai būtent sovietai jam davė viską ir padarė jį tuo, kuo jis yra, o jisai pasiuntė juos velniop būtent dėl to, kad jie yra sovietai, blogis, kuris visada bus blogis, nepriklausomai nuo to ar jis duoda, ar atima. Jis buvo kitoks, kadangi ne sovietai atstūmė jį, o jis atstūmė sovietus ir toks jos išskirtinumas buvo perdėm nepadoriai akivaizdus.

Žilinskas kaltinamas, kad primeta savo gyvenimo būdą kitiems gėjams. Kaip jis drįso?

Suprantu, kad gal kiek nekorektiškas palyginimas, bet gal… Šiuo atveju jis žengė patį sunkiausią žingsnį – viešai prisipažino kas esąs, o taip pat (o siaube!) viešai pademonstravo, kad toks prisipažinimas nepakenkė nei jo karjerai, nei fizinei sveikatai, nei emocinei būklei. Tuo tarpu į analogiškas seksualines praktikas linkę asmenys geriau linkę apsimesti, kad kovoja už toleranciją vardan kitų. Gal tai ir yra tas genderismo konfliktas XXIa. užmaskuotos, vidinės visuomenės okupacijos forma verčianti daryti sunkius sprendimus ir pasielgus pagal savo sąžinę grąsinanti supriešinti su visais. Neveltui juk tokiems fanatikams kaip Svarinskas ar buvusiems komunistams kaip Ozolas šis judėjimas už žmogaus teises yra toks pat blogis kaip sovietų priespauda. Gal net blogesnis! Tas dėl kurio verta buvusiam disidentui stoti į vieną gretą su buvusiu partiniu aparatčiku tam, kad bendromis jėgomis, pasitelkus sąmoningą ir neabejingą jaunimą, pasipriešinti iš Vakarų ateinančiam blogiui. Tuo tarpu vakarietiškas vertybes propaguojantis judėjimas, kuris irgi savyje suvienija tiek buvusius disidentus, tiek ir partškolų dėstytojus ir auklėtinius, o taip pat sąmoningą ir neabejingą jaunimą, taip pat nelinkęs nuolaidžiauti.

Ir kur tuomet dėtis žmogui, kuris sako – aš esu gėjus, tai nesutrukdė man pakliūti į Seimą bei priklausyti konservatyvias vertybes pripažįstančiai partijai, man viskas gerai, mano žmogaus teisėmis man niekas netrukdo naudotis, parade nedalyvausiu, nes tuomet ketinau pabūti su šeima?

Comments Off on Roko Žilinsko vienatvė | In: Uncategorized | tags: gėjai, Milan Kundera, razborkės, Rokas Žilinskas, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Taip jau atsitiko, kad esu Nidos Vasiliauskaitės tekstų skaitytojas ir netgi šioks toks jos kaip publicistės talento gerbėjas. Ši filosofijos dėstytoja tikrai sugeba provokuoti, argumentuoti ir patraukliai reikšti mintis, tačiau perskaičiuos pastarųjų dienų du jos tekstus kažkaip norom-nenorom ėmė pirštis nenaudėlė mintis – negi tai ir yra tos pasekmės, kurias sukelia reguliarus feministinių veikalų studijavimas?

Pirmasis Nidos Vasiliauskaitės tekstas „Nupjauti kryžių ar gyventi jo šešėlyje“ yra skirtas pateisinti „Femen“ plikapapių aktyvisčių, nupjovusių medinį kryžių Kijevo centre, pateisinimui ir tuo pačių prikišamai jas pateikinėti su „Pussy riot“ ir Lukašenkos meškiukais. Be abejo, jau skamba ausyse prieštaravimai, neva šis tekstas buvo skirtas pažvelgti į visą šį reikalą „giliau“, „plačiau“ ir visaip kitaip geriau. O visgi teksto pradžioje pakartojami visai natūralūs klausimai, kilę peržiūrėjus šį Femen protesto epizodą:

1. Ar tokia paramos „Pussy riots“ išraiška yra adekvati?
2. Ar nebus po to sakoma, kad „Pussy riot“ ir visi jas palaikantys iš tiesų tyčiojasi iš krikščionybės?
3. Qui bene? Kam visa tai naudinga?

Klausimai užduoti teisingai, tačiau užuot tiesiog atsakius į juos, bandoma nuduoti, kad pažvelgiama į viską jau taip plačiai, jau taip globaliai ir filosofiškai, kad net ir durnam turėtų pasidaryti aišku, kad šie trys klausimai iš principo yra nereikšmingi, o reikšmingi tėra visą apimanti agresyvi viešojo gyvenimo sakralizacija ir pasipriešinimo jai formos. Kažkas tokio, jei žmogus kaboke išgėręs du butelius vyno, septynis bokalus alaus ir keturis stiklelius degtinės po 50 gr., išėjęs į lauką griūna, prasiskelia kaktą į šaligatvį ir po to pasakodamas apie šią istoriją siūlo į viską pažvelgti plačiau – O juk tai toks mūsų gyvenimas, egzistencija, demokratija! O ar kas nors paklausė mano nuomonės prieš tiesdami šioje vietoje šaligatvį, o gal mano nuomone čia turėjo būti pievelė, kas atsakys už netikslingai iššvaistytas lėšas šaligatvio trinkelėms, kurios be to kad brangios, tai dar ir tokios kietos?

Nida Vasiliauskaitė cituoja kažkokią tai savo FB profilio diskusijų dalyvę „Netikintieji neturi šventyklų, nesinešioja, nestato ir nelipdo jokių specialių savo netikėjimo simbolių, nesirengia kažkaip ypatingai ir vienodai, neatlieka ritualų – taigi jų tarsi ir nėra kaip įžeisti? Tarsi nepakankamai įžeidus būtų primygtinis, įkyrus pezėjimas apie nekaltą prasidėjimą, pavyzdžiui“. Tikrai nuostabu kaip tai gali įžeisti netikinčio jausmus – pasakai tam tamsuoliui, kad nustotų kaip debilas pezėti apie tą nekaltą prasidėjimą, užblokuoji FB jo komentarus ir niekas daugiau nebeskaudins. Aš suprantu, kad mūsų gyvenimas vyksta ne vien tik facebooke (nors, reikia pastebėti, labai dažnai man susidaro įspūdis, kad tokios problemos kyla tik ten), tačiau ar įmanoma suskaičiuoti kiek kartų realiam gyvenime kiekvienas iš mūsų patys to nenorėdami privertėme labai nemaloniai jaustis ne vien tikintį ar netikintį, bet ir seną, jauną, be aukštojo išsilavinimo, bevaikį, nevedusį, mažai uždirbantį, neprigirdintį, su mažomis krūtinis, žemo ūgio žmogų? O galbūt kaip tik buvome įžeisti mes patys, tačiau ar tikrai po kiekvieno tokio atvejo reikia skelti antausį?

Ir dar simptomiška N. Vasilaisukaitės citata: „<…> auksinis arkikatedros kryžius nutvieskia visą Gedimino prospektą iki pat Seimo – simboliškai jis valdo tą prospektą (kuris nėra tik prospektas, ne, simbolinėje plotmėje tai daug daugiau – centrinė valstybės arteriją, pati Lietuvos Respublika in a nutshell) ir savo trajektorija iki Seimo steigia bei demonstruoja visiškai tiesioginį Bažnyčios ryšį su politine Valdžia. Juk, geriau pagalvojus, tai yra viešas ciniškas tyčiojimasis iš LR Konstitucijos, ne mažiau.“ Linksmai nuteikė frazė „juk, geriau pagalvojus“. Kažkuom primena P. Gražulio samprotavimus – o juk geriau pagalvojus, tai marširavimas Neries krantine su vaivorykštine vėliava, tai yra… Ir iš tiesų kai va pasiimi alaus butelį, atsisėdi patogiai į fotelį ir kai va taip gerai pagalvoji, tai blemba kaip viskas naujoje šviesoje nušvinta…

Na ir ką dabar darom su tuo Arkikatedros kryžium? Nupjaunam jį protestuodami prieš Femen aktyvisčių nupjauto kryžiaus atstatymą? Čia kiek nustebau kaip pro N. Vasiliauskaitės akiratį prasprūdo Trijų kryžių kalnas, tačiau akivaizdu, kad jai tai būtų tik dar vienas ciniško ir totalaus viešosios erdvės sakralinės okupacijos įrodymas. Suprantu, kad nuoširdžiai įsitikinusiam ateistui toks spindintis Arkikatedros kryžius gali kelti neigiamas emocijas, o kai kuriem NK 95 atstovams jo akivaizdoje ima svilti odos paviršius, iš ausų rūkti dūmai, o iš burnos dribti putos, tačiau paguosti juos galima nebent tuo, kad kitiems yra ne ką geriau. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kaip turi jaustis užkietėjęs pacifistas žvelgdamas į virš miesto pakilusią Gedimino pili? Kas gali smarkiau užgauti meilės ir taikos propagavimui pasišventusį aktyvistą, nei šis virš visos sostinės dominuojantis militaristinis pastatas? Apie tai, kas mus gali įžeisti galima kalbėti be galo, tačiau klausimas juk yra kaip mes turime į tai reaguoti. Nida Vasilaiuskaitė, beje, labai teisingai rašo: „Vandalizmas (bet koks) visuomet atgrasus. Ką nors įžeidinėti – taip pat. Tačiau ne viskas taip vaikiškai paprasta: kam nors įžeidimu gali pasirodyti (ir pasirodo) pati jūsų, neperdaryto į saviškį, egzistencija. Arba stovėjimas, užuot klūpojus.“. Taigi kažkas tiesiog tiki į nekaltą prasidėjimą, eina į Bažnyčia ir klūpodami meldžiasi, tačiau aš esu ne toks, aš netikiu ir dėl to toks jų elgesys mane žeidžia, todėl aš irgi einu į Bažnyčią ir kai kiti klūpo, tuomet aš stoviu, kai kiti meldžiasi, aš šoku.

Tiek jau to tuos išvedžiojimus, verčiau sugrįžkime prie trijų aukščiau pacituotų Nidos Vasiliauskaitės klausimų, kuriuos uždavusi, jinai ėmė kalbėti šiek tiek apie kažką kitą.

Iš tiesų tai būtent Femen akcijos neadekvatumas ir sukėlė daugiausia kalbų. Mes galime kalbėti apie tai ar moralu yra šokti ir dainuoti Bažnyčioje, tačiau turėtume sutikti, kad jei „Pussy riot“ norėjo šokiruoti visuomenę ir atkreipti jos dėmesį į Rusijos ortodoksų bažnyčios kišimąsi į politiką, tai reikia pripažinti, kad ši akcija būtent šiuo požiūriu yra visiškai adekvati ir pavykusi. Sukeltas milžiniškas erzelis, o „Pussy riot“ akcija, nepaisant to, kad buvo atlikta religinio kulto vietoje, buvo vienareikšmiškai suprasta kaip išpuolis prieš dabartinį Rusijos rėžimą. Taip “Pussy riot” siunčiamą žinia, kad ir kaip mes interpretuotume pačią jos pateikimo formą, suprato tiek jas palaikantys, tiek jas smerkiantys. Kas taip pat svarbu, “Pussy riot” joms nepritariančius sugebėjo paversti savo šalininkais.

Tuo tarpu visiškai neaišku kaip Femen aktyvisčių performansas, anot jo organizatorių turėjęs palaikyti „Pussy riot“, galėjo pagelbėti „Pussy riot“. Ir šioje vietoje N. Vasiliauskaitės argumentacija artėja prie kliedesio: „Nežinau, ar „Femen“ akcija šia prasme pasiteisins, tačiau jei pakaktų nupjauti tą kryžių (būtent Kryžius, tik ne medinis, o tas, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą, pasiekė „Pussy Riot“ įkalinimo – todėl jis ir nupjautas) ir dėl kažkokio stebuklo merginos atgautų laisvę – amoralu būtų jo nenupjauti.“ Kitaip sakant, aš nežinau ar sugavę vyriškos lyties juodą katiną, apipylę jį smala, iškastravę ir nupjovę jam galvą mes tokiu būdu sumažinsime prievartinį jaunų mergaičių apipjaustymą Afrikoje, tačiau jei dėl kažkokio stebuklo, taip įvyktų, tai visų ką tik paminėtų veiksmų neatlikimas būtų itin ciniškas, amoralus, antipilietiškas ir antihumaniškas mūsų poelgis. Nenustebčiau, kad N. Vasiliauskaitė yra šventai įsitikinusi, kad jei ne Femen performansas, tai „Pussy riot“ narės būtų įkalintos iki gyvos galvos ir aš šiuo metu nesugalvoju argumentų kodėl turėtų būti kitaip… Na, o N. Vasiliauskaitės minties, kad “Femen” nupjovė ne medinį kryžių Kijeve, o “Kryžių, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą” aiškinimo susilaikysiu, nes niekaip kitaip negaliu paaiškinti tokio požiūrio, kaip tik  Arkikatedros kryžiaus ilgametės radiacijos poveikio pasekme.

„Pussy riot“ akcija buvo preciziškai ad hoc atliktas veiksmas, tuo tarpu Femen aktyvistės, nupjovusios kryžių, pastatytą ČK-NKVD smogikų nukankintoms ir sušaudytoms aukoms atminti, arba akivaizdžiai susipainiojo savo veiksmuose, arba savo veiksmais siekė visai kitų tikslų nei deklaravo. N. Vasiliauskaitė, komentuodama šį atvejį savo maniera, vėl bando kažką aiškinti, kad neva šis kryžius uzurpavo viešą erdvę, o taip pat monopolizavo istorinio atminimo interpretaciją. Suprask, kad čia ne šiaip sau pusnuogė kvaiša mojavo plikais papais, o čia buvo vykdomas iškilmingas viešosios erdvės desakralizavimo aktas. O juk geriau pagalvojus, tai jei mąstoma papais, tikrai praverstu įsidėti bent jau silikoninius implantus.

Tarsi jeigu aš padėdamas ant kieno nors kapo baltų gėlių, atimčiau iš kieno nors kito teisę padėti ant to paties kapo raudonų, jau nekalbant apie eglišakių vainiką. Tarsi tas medinis katalikų-unitų kryžius sudarė kokias tai kliūtis vietinio raugo anarcho-pakraipos aktyvistams susimesti pinigų ir toje pačioje vietoje bolševikų nužudytų ortodoksų dvasininkų, carinių karininkų ir monarchistinių organizacijų aktyvistų atminimui pastatyti paminklą Karlui Marksui ar kokias tai dvi bronzines raumeningo proletaro, sutraukančio grandines, rankas.

Čia svarbu suprasti, kad kalba eina ne apie gėrį ir blogį, ne apie moraluma ir apie amoralumą, o apie adekvatumą. Jei koks žmogus trokšta, kad jo kaimyno prieangyje dvoktų smarvė, jisai gali tenai paslapčiomis prišikti. Jei jisai mato, kad tas pats kaimynas turi labai gražų veislinį šunį, tai vėlgi šį šunį galima paslapčiom nunuodyti. Yra problema, norai, yra ir būdai ką nors pasiekti ar išspręsti, kuriuos mes pasirenkame pagal savo moralinius įsitikinimus. Tačiau vis dažniau viešojoje erdvėje pasitaiko, kad tas kuris šika bando įteigti, kad jis čia tapo paveikslą, o tas kuris muša tuo pačiu sugeba visus nustelbti savąja kankinio rauda.

Kalbant „Femen“ palaikymo performanso adekvatumą N. Vasiliauskaitei vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pačios „Pussy riot“ narės, kurias jau galima vadinti disidentėmis, nuo šio palaikymo atsiribojo pareiškusios, kad kryžiaus nupjovimo akcijai jos jokio solidarumo nejaučia. Tad apie ką daugiau belieka kalbėti, apart desakralizacijos…

Į antrą klausimą apie tai ar kiti nesakys, kad „Pussy riot“ tyčiojasi iš krikščionybės sunku atsakyti, nes „kiti“ prišneka visko. Verta tik paminėti, kad „Femen“ jau tapatina krikščionybę su patriarchatu, priespauda, diktatūra ir skelbia šūkį „nupjauk kryžių, išgelbėk Rusiją“, kuris net ir nelabai gerai pagalvojus kelia kai kurias asociacijas…
Qui bene? Pasakysiu trumpai –būčiau Putinas, pasiūlyčiau „Femen“ koordinatoriams pinigų už šią akciją ir kitas. Galima ne tik pjauti kryžius viešose vietose. Dar galima niokoti kapines ir pan. Svarbu, kad būtų kuo garsiau rėkiama, kad mes prieš dabartinį rėžimą. Realpolitik. O gal ne aš vienas toks gudrus?

11 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, nida vasiliauskaitė, radikalai, razborkės, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Delfio komentaruose iškilęs klausimas, regis, jau ne vieną šimtmetį jaudina iškilius tautinės moralės protus. Taigi, ar kunigas ir jo gaspadinė yra šeima? Manau, be abejo, gali save šeima laikyti (jie, apskritai, gali save laikyti kuo tiktai nori), nesvarbu, kad tai draudžia Katalikų Bažnyčia, bet tokiu atveju, realiai mąstant, kunigui grėstų prarasti pareigas.

Prie gilesnio problemos suvokimo priartėtume šį pavyzdį kiek išplėtodami. Pavyzdžiui, kunigas kunigauja, gaspadinė gaspadinauja, po 3 metų jiems gimsta berniukas. Apsigyvena jis gaspadinės troboj, kartu su ja kitam kaimo gale, o klebonas ir toliau gyvena savo troboj kitam kaimo gale. O susitikinėja jie kaimo bažnytėlėje per pamaldas, po jų, o taip pat vakarais kur nors ant šieno arba tiesiog tai vienam kaimo gale pas vieną, tai kitam kaimo gale pas kitą namuose. Dar dar po 2 metų jiems gimsta antras vaikas ir apsigyvena kartu su broliuku ir mama.

Galiausiai po metų kunigą pervedą į kitą parapiją ir jis pasako gaspadinei – vienžo, išvažiuoju, pinigų dabar neturiu ir nebesiųsiu, tarp mūsų viskas baigta, nes vyskupas sužinojo, man grasino, čia tuoj perves kitą kunigą, o tu verskis kaip žinai.

Dabar klausimas – jeigu valstybė savo įstatymuose numato gaspadinei galimybę, vadovaujantis šeimos santykius reglamentuojančiomis įstatymų normomis, prisiteisti iš kunigo alimentus, tai toje valstybėje yra bardakas ar ne?

Kitas klausimas – jei šioje situacijoje valstybės įstatymai tai gaspadinei sako – mes pripažįstame tik santuokinį ryšį, pas mus kunigams tuoktis draudžiama, todėl jis teisingai tau pasakė “verskis pati”, nes tavo vaikai gimė be jokio teisinio pagrindo ir jokie šeimos teisinius santykius saugantys įstatymai tavęs negina – ar tokia valstybė yra morali, o šeimos institutas joje yra šventas?

P.S. jei kam įdomu, tai neskaičiau aš tos koncepcijos, nei to nutarimo…tikėkimės kol kas (nu kaip visada pas mane).

27 Comments | In: Visuomenė | tags: parypavimai, politika, teisė, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Štai matome nuotraukoje kaip Lietuvių Tautinio centro pirmininkas Marius Kundrotas atiduodą pagarbą savo nužudytam draugui, tuo pat metu ranka užsidengia nuo lietaus ir ginasi nuo agresyvių tolerastų išpuolių per 2010 m. gegužės 8 d eitynes. Kova buvo sunki. Policijos ir Viešojo saugumo tarnybos saugomi tolerastai vieną po kitos vykdė savo įžūlias provokacijas.  Renginys vyko ne vieną valandą, spigino saulė lynojo lietus…Nuotraukoje užfiksuotas momentas kai lietuvių tautiškumo puoselėtojas ir gynėjas M. Kundrotas užsidengia delnu veidą nuo kepinančios saulės spindulių nuo smulkaus lietaus, kad neperšlaptų. Tai suteikė pagrindo kai kuriems provokatoriams demagogiškai brukti savo kvailas interpretacijas. Nesileiskite suklaidinami mūsų Tėvynės Lietuvos priešų.

Papildomai siūlau atkreipti dėmesį į plakatą. Niekada nepamirškime savo žuvusių ir nužudytų draugų. Gerbkime jų atminimą. Negi po tokių akivaizdžių faktų kaip šis plakatas, dar liko abejojančių dėl gėjų keliamos grėsmės lietuvių tautai?

Nuotrauka paimta iš Vaido Ilgiaus blogo.

Comments Off on Nesileiskite suklaidinami | In: Visuomenė | tags: homofobai, nacionalizmas, Žmogaus teisės. | #

2010 metų gegužės 8 d. Inocento namuose nieko nebuvo. Inocento žmona išėjo į kirpyklą-parduotuvę-pasdraugę-darkažkur. Jo dukra irgi išėjo kažkur, atrodo į biblioteką. Na o pats Inocentas tą dieną pasiėmė savadarbį plakatą “Lietuvos vaikų žagintojams – NE” , įsidėjo anksti ryte žmonos išsinešimui paruoštus pusryčius ir išėjo Neries pakrantės link… Laukė sunki kova. Inocentas tą dieną išėjo į kryžiaus žygį ginti Lietuvos tradicinę šeimą ir jos vertybes  nuo žydrųjų smogikų okupacijos. Išėjo vienas – jo šeimoje politika visada buvo tik vyrų reikalas, nes ten proto reik. Boba jinai ir bus boba, su savo mėnulio fazėm, o vyras tai, kad ir kartais išgeriantis ar nebaigęs, vistiek bus vyras. Išėjo Inocentas su ryžtu ir pasipiktinimu veide ir plakatu rankose. Kiaušinių ir pomidorų neėmė, nes iš vakaro girdėjo policijos perspėjimus. Tik žmoną iš anksto perspėjo, kad vakarienei gali vėluoti. Tuščia tą savaitgalį Inocento namuose buvo, televizorius ir tas nieko nerodė, nes buvo išjungtas…

Comments Off on Savaitgalį Inocento namai ištuštėja | In: Visuomenė | tags: gender, gyvenimo veidai, inocentas, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Comments Off on Psoy Korolenko: I’m a jewish guy. | In: Muzika | tags: muzika, psoi korolenko, Žmogaus teisės. | #

 Prezidentas neseniai vetavo Seimo jam pateiktą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo projektą, tuo pakartotinai sukeldamas ginčų audrą viešojoje erdvėje. Seksualinių mažumų problemos šiuo metu kelia kaip niekad dideles aistras Lietuvoje, neretai užgoždamos įsisenėjusias problemas – žemas pensijas, korupciją, pakrikusią sveikatos apsaugos sistemą ir daugelį kitų.

Asmenys kovojantys už gėjų teises ir jų saviraiškos laisvę, dar kitaip liaudyje vadinami „tolerastais“, akcentuoja Vakaruose pripažintą nuomonę apie galimą seksualinės orientacijos „paslankumą“. Tai reiškia, kad seksualinė orientacija nėra stabiliai suformuota žmogaus tapatybės dalis, ji ne tik gali būti įvairi, tačiau žmogaus gyvenimo bėgyje gali keistis. Galbūt iš čia atsiradusi „vaivorykštinė“ simbolika, akcentuojanti ne tik spalvų gausą, bet ir įvairius jų atspalvius. „Tolerastų“ opozicija, atstovaujama tokių biologijos, antropologijos ir moralės ekspertų kaip P. Gražulis, M. Murza ir R. Dagys, į visą žmonių seksualinę praktiką ir prigimtį iš esmės žiūri pro dvispalvę, juodai-baltą prizmę.

Iš tiesų sunku adekvačiai įvertinti P. Gražulio bandymus homoseksualumą sulyginti su pedofilija, nekrofilija ar zoofilija – ne dėl to, kad toks šio radikalo požiūris į homoseksualizmą atrodytų per griežtas, atvirkščiai – tokiame kontekste jo požiūris į, tarkim, pedofiliją, man asmeniškai, atrodo pernelyg pakantus. Tačiau visgi priėmus tokius pareiškimus „už gryną pinigą“ peršasi pakankamai paradoksali išvada, kad „tradicinių vertybių“ puoselėtojai žmogaus seksualinę orientaciją supranta kaip „įvairiaspalvę“. R. Miliūtės vedamoje teledebatų laidoje, Stanislovas Buškevičius kalbėdamas apie homoseksualizmą emocingai pareiškė, kad „prie to yra priprantama“. P. Gražulis, kalbėdamas šia tema, irgi ne kartą buvo pareiškęs, kad potraukis tos pačios lyties asmenims atsiranda dėl uždaro gyvenimo būdo, patirtų psichologinių traumų, kvailo mados vaikymosi, moralinio pagedimo. Tai reiškia, kad pvz. vyro lytinis potraukis moteriai (ir atvirkščiai) yra ne tiek įgimtas instinktas, o savybė, kuri išugdoma teisingu auklėjimu, paremtu „tradicinės šeimos“ puoselėjamomis „tradicinėmis vertybėmis“. Ir atvirkščiai – be tradicinio auklėjimo žmogaus seksualumas tarsi paliekamas savieigai, kuriam besivystant laisvai, be „tradicinės“ nukreipiamosios vagos, žmogaus galimybės savarankiškai suformuoti heteroseksualią orientaciją nėra tokios jau labai ir didelės. Kitaip sakant, jei pvz. jaunystėje S. Buškevičius ir M. Murza būtų ilgesnį laiką uždaryti kartu vienoje patalpoje ir jiems būtų ribojamas seksualinis švietimas, tai beveik neišvengiamai anksčiau ar vėliau tarp jų būtų įvykęs lytinis aktas, kuris ilgainiui išsivystytų į reguliarią praktiką. Vėliau juodu paleidus į laisvę, jiems būtų labai sunkų pereiti prie lytinių santykių su moterimis, kadangi juos jau būtų suvienijusios bendros vertybės ir gyvenimo būdas. Išgelbėti ir vėl gražinti į moterų glėbius juos galėtų nebent kokia nors R. Dagio iniciatyva sukurta gydymo ir reabilitacijos programa. Taip ir susiklosto tradicionalistų galvose margaspalvė žmonių seksualinės orientacijos paletė su dominuojančia heteroseksualumo spalva, kuri pamynus „tradicines vertybes“ nepastebimai įgauna poligamijos, nekrofilijos, fetišizmo, homoseksualizmo, incesto, mazochizmo, zoofilijos, masturbacijos, pedofilijos ir kitokius atspalvius. Vienas atspalvis maišosi su kitu ir gimdo naujus, kurie mirgėdami bauginančiai daugėja geometrinės progresijos būdu. Pamažu šioje vaivorykštėje dominuojanti spalva ima nykti, jos ryškumas blėsta ir galiausiai šiame pavojingai progresuojančiame spalvų margumyne ji pasidaro nepastebima. Galutinis grėsmingos „vaivorykštinės progresijos“ raidos etapas – Tautos išsigimimas ir išnykimas.

„Vaivorykštinė progresija“, manau, iš tiesų palies mūsų visuomenę, tačiau ji palies ją būtent per tą institutą, kurį „tradicionalistai“ vadina sveikos visuomenės tvirtove – per „tradicinę šeimą“. Niekada neabejojau šio visuomeninio instituto svarba ir nauda, tačiau mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai į šią tradicinę vertybę galime ir turime pažvelgti netradiciškai. Tai reiškia, kad nebėra prasminga į šeimą žiūrėti kaip į savotišką pater familiae, nuosavybę, kur tėvas, šeimos galva, vadovauja savo šeimai kaip mažai įmonei, kiekvienam jos nariui paskirstydamas funkcijas savo nuožiūra. Šiuolaikine šeima gali būti netgi vieniša motina auginanti vieną ar daugiau vaikų. Pater familiae jau nebeturi šeimoje tokios valdžios, kad tiesiog įsakytų savo homoseksualiam sūnui gydytis, eiti į katalikų kunigus (jei nenori taip kaip visi, tai jau geriau niekaip) arba sutuoktų savo „sadomitą“ su 50 metų jaunamarte iš gretimo kaimo, prieš tai susitaręs su jos pater familiae. Nesant galimybės tai užslopinti dirbtinai, iškyla gan nemaloni dilema – remiantis „vaivorykštinės progresijos“ principu prisiimti atsakomybę dėl netinkamo auklėjimo ir aplinkos jo šeimoje, dėl kurių jo vaikas tapo iškrypėliu arba atsisakyti jį laikyti iškrypėliu ir prisiminus, kad tai visgi jo vaikas, pamėginti jį suprasti. Manyčiau antrasis variantas yra priimtinesnis bet kuriam protiškai normaliai išsivysčiusiam žmogui. Galbūt „vaivorykštinė progresija“ yra ne be perstojo besiplečiantis seksualinės praktikos ir jos objektų spektras, o stiprėjantis žmonių tarpusavio supratimas, sugebėjimas priimti kitą tokį koks jis yra ir drąsa būti tokiu, koks esi? Ir geriausios sąlygos tam išugdyti yra šeima, nes net ir homoseksualai turi tėvus. Šeimos instituto samprata pas mus grindžiama sustabarėjusiais stereotipais ir tai yra viena iš šiandieninio jo silpnumo priežasčių. Tam kad kažkas pasikeistų reikalingos ne tik pozityvios iniciatyvos, bet ir tam tikras laiko tarpas, todėl, manyčiau, buvęs Viniaus meras J. Imbrasas, sakydamas, kad mes tokiems santykiams dar nesame pribrendę, buvo fatališkai teisus.

Comments Off on “Vaivorykštinės progresijos“ grėsmė | In: Uncategorized | tags: gender, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

 Regis, su Gernder loops programos diegimu mūsų ikimokyklinio ugdymo įstaigose susijęs skandalas po truputi ima išsisemti. Pati programa dingo ir iš darželių (kaip dabar teigia daugelis už jos diegimą atsakingų valdininkų – ji ten lyg ir nebuvo pasirodžiusi), ir iš interneto. Viena vertus tai atima galimybę pasakyti apie ją kažką konkrečiau, kita vertus tai leidžia geriau suprasti visas su jos susijusias aistras, kadangi visos jos kilo ne gilinantis į programą, o klausantis kai kurių apie ją kalbėjusių „ekspertų“ nuomone.

Visa ši, į paniką peraugusi emocijų banga, man panaši į išgalvotą situaciją anoniminių alkoholikų klube: visi susirinkę pasakojasi savo problemas – vienas pragėrė sveikatą, kitas darbą, trečias šeimą. Įvardijus problemas, pokalbio moderatorius pasiūlo susimąstyti apie priežastis, įstūmusias į tokią būklę bei būdus kaip iš jos išbristi. Kyla nemaloni tyla. Visiems gana nesmagiai dūmojant pasigirsta Petro balsas: „Jonai, kaip tu šlykščiai smirdi alkoholiu ir šlapimu“, Jonas atsako: „Eik tu š…, aš ne pas tave į namus atėjau!”. Štai ji – išsigelbėjimo akimirka. Visi, su malonumu užmiršę savo problemas, ima aptarinėti situaciją. Būrelis pasidalina į dvi stovyklas – vieni už Joną, kiti už Petrą. Visų akyse sužiba azartas, visi ginčijasi, kaltina, teisina ir jų širdis nepastebimai apima palaima, užsimiršus tikrąją sueigos priežastį ir tikslą, apie kuriuos tokia kankynė galvoti. Juk visai čia šalia tokia problema! Vos pasirodžiusi, kiekvieno savigrauža išgaruoja nepastebimai. Kokie saldūs širdžiai teisėjo, advokato, prokuroro vaidmenys ir kokie atgrasūs yra kaltinamojo!

Ar ne kažkas panašaus įvyko su Gender loops? Smurtas mokykloje ir šeimoje, seksualinis vaikų išnaudojimas, patyčios, narkotikai, alkoholis, vaikų nusikaltimai, depresijos ir savižudybės – visa tai kažkur dingo kažkam prakalbus apie Gender loops. Visi prakalbo apie grėsmes, kurios kaip žmonės pasakoja, kyla aprengus berniuką sijonėliu, o mergaitę kelnytėmis, kadangi kaip pasakojo dar kiti žmonės, kad būtent tai daryti vaikai bus verčiami darželiuose. Po tokių programų diegimo geriausia, kas gali iš vaiko išaugti, tai kažkokia škotų sirgaliaus parodija, priklausomai nuo mylimos krepšinio komandos dėvinti žaliai-baltą arba juodai-raudoną sijoną. Bet čia – tik geriausiu atveju.

Aš manyčiau, kad visa ta baimė ir su programa susijusi isterija buvo stipriai pakurstyta savo neįgalumo komplekso. Mes visi žinome, kas šiuo metu laukia mūsų vaikų mokyklose ir į kokią įstaigą grotuotais langais dažniausiai keliauja beglobiai internatų „auklėtiniai“. Jau seniai mums ne paslaptis, kad pernelyg dažnai vienintele ugdymo programa tampa Gatvė. Taip pat puikiai žinome savo pedagoginius sugebėjimus ir savo sugebėjimus dėl vaikų atsiplėšti nuo savo kasdienių darbų. Ir staiga toks šansas – tereikia išsiaiškinti, kas tai sugalvojo, kas tai padarė, visus prigąsdinti, prigrasinti, uždrausti ir ryžtinga veido išraiška per visuomenės informavimo priemones paskelbti – „to, mes netoleruosime!“. Būtent toks elgesys ir yra mums labiausiai suprantamas, būtent tokį elgesį mes labiausiai ir gerbiame, o atpirkimo ožys yra pats „mylimiausias“ naminis gyvūnas Lietuvoje. O ypatingai „mylimi“ tie atpirkimo ožiai, kurie neturi aštrių ir didelių ragų. Prilupus tokį, visą susirūpinimą dėl neišsprendžiamų problemų, kaip ranka nuima.   

Beje aš pats nesu Gender loops šalininkas, nesu jos skaitęs ir, tiesa pasakius, manau, kad rašau ne apie šią programą, bet jau dabar galėčiau pasakyti, kad įžiūriu joje kai ką teigiamo – jeigu iš tų vaikų, kurie šiuo metu yra ikimokyklinio amžiaus, kuris nors subrendęs sugalvos tapti gėjumi, jo tėvams nereikės graužti savęs ir dėl to kaltinti vienas kito, ieškant tokių nesuvokiamų jų vaiko iškrypimo priežasčių. Kalti dėl tokios nelaimės bus tikrai ne jie, kaltas bus krizinį 2009 metų pavasarį Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose siautęs paslaptingasis Gender loops.

Comments Off on Gender loops – įspūdžiai neskaičius. 3. Atpirkimo oželis | In: Uncategorized | tags: gender, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

 Štai kur klausimas, vertas antro Hamleto monologo. Iš tiesų, o jeigu tai įgimta? Abiejų nuomonių šalininkai čia mėgsta pasitelkti mokslinius argumentus – vieni teigia, kad homoseksualizmą kaip ligą mokslas demaskavo dar prieš du šimtus metų, kiti atkerta, kad modernusis mokslas dar prieš keletą dešimtmečių pripažino, kad tai yra normalu ir, kad bandymai homoseksualą paversti heteroseksualiu gali sukelti rimtas psichologines traumas asmeniui, kurio vienintelė problema iki tol buvo neigiamas likusios visuomenės požiūris į jį. Todėl gal verčiau keisti visuomenės požiūrį? Tokios nuomonės šiuo metu laikomasi Vakaruose ir su tuo sunku nesutikti nuodugniau pasidomėjus apie ten atliekamus mokslinius tyrimus bei pasigilinus į ten puoselėjamo žmogaus teisių instituto dvasią. Tačiau tuo pačiu galima pastebėti, kad kažkada komunizmas irgi buvo mokslas, o viduramžiais Švenčiausios Trejybės buvimas buvo laikomas įrodytu moksliškai. Kartais keistai nuskamba ir pačių homoseksualų tvirtinimai, kad tai yra normalu, nes ir gamtoje tarp gyvūnų dažnai pasitaiko homoseksualūs santykiai. Bet jei mes matome kaip katinas išpjovė dar aklų kačiukų vadą ar mes galėtume pateisinti panašų žmogaus elgesį? Ar būtinai tai, kas nuolat vyksta gamtoje, gali pateisinti tai, kas vyksta visuomenėje? Ar tai, ką mokslas pripažįsta šiandien, nebus to paties mokslo paneigta rytoj?

Šiuo metu Lietuvos šou versle vyrauja tokia tendencija – jei būtinai reikia surengti kokį nors šou ir katastrofiškai trūkta idėjų, yra vienas kelias tinkantis visoms progoms. Tiesiog reikia vyrus perrengti moterimis – uždėti jiems ilgaplaukius perukus, pėdkelnes, trumpus sijonėlius, pastatyti ant aukštakulnių ir pasisekimas garantuotas. Kreivos, skylėtomis pėdkelnėmis aptemptos kojos, neskustos pažastys ir plaukuotos krūtinės, apšepusiame veide ryškiai šviečiančios raudonos lūpos žavi ir yra nepaprastai juokinga. Ir nors tam tikroms kultūrinėms mažumoms, toks humoro jausmas atrodo kiek pakrypes, visgi niekas to nelaiko visuomenės tvirkinimu. Turbūt nė vienas iš salėje plojusiųjų mūsų kultūros ir meno žvaigždėmis save laikantiems personažams nebijojo, kad nuo ilgalaikio tokių renginių žiūrėjimo gali deformuotis lytiniai organai ir atsirasti potraukis tos pačios lyties asmenims. O jei tokius vaizdus jie būtų matę nuo pat vaikystės? Ar būtų jie turėję didesnės įtakos bręstant? Nemanau, kad taip. Tačiau šiaip jau gana keista, kad žinant Lietuvos visuomenės požiūrį į gėjus, niekas neiškėlė minties, kad renginio „Auksiniai svogūnai 2007“ organizatoriai turėjo prieš pasirodymą įspėti žmones, kad atsivesti į jį vaikus griežtai nerekomenduojama dėl galimo neigiamo poveikio jų seksualiniam vystymuisi.

Tomas Viluckas, netiesiogiai atmesdamas mintį, kad homoseksualumas yra įgimtas, savo straipsnyje rašo: „Juk niekas civilizuotame pasaulyje nekvestionuoja to, kad lytinė orientacija yra pasirenkama. Kiekvienas pasirinkimas implikuoja atsakomybę ir padarinius. Tad pasirenkant homoseksualumą, pasirenkamas ir nevaisingumas. Beveik bet kuris homoseksualus asmuo iš principo gali būti tėvas ar motina, tačiau, pasirinkdamas homoseksualumo praktiką, kartu jis savanoriškai atsisako ir tėvystės ir motinystės“. Mano galva tai yra tipiškais silpno, stereotipų suformuoto, mąstymo pavyzdys, kuris naiviai suvokdamas pačią homoseksualumo problemą, siūlo atitinkamus su ja susijusių problemų sprendimus. Įdomu kaip pats T. Valuckas atsakytų į klausimą – o kada Jūs pasirinkote, kad norite būti heteroseksualus? Kiek Jums buvo metų tuomet? Kokie buvo tokio pasirinkimo motyvai? Beje aš nenustebčiau, kad į tai sektu visai nuoširdus jo atsakymas – nusprendžiau būti heteroseksualus dar vaikystėje, nes taip mane išauklėjo tėvai, katalikų Bažnyčia, o be to, noriu turėti vaikų, nes gėjai jų turėti negali. Tokie „moksliškai“ argumentuoti tekstai yra greičiau taisyklė, nei išimtis. Kažkodėl niekam iš tokių mokslinčių net nekyla klausimas atimti teisę nevaisingai vyro ir moters porai įsivaikinti vaikelį, motyvuojant tuo, kad pasirinkdamas nevaisingą partnerį, kartu pasiimi ir jo nevaisingumą. Ir ačiū Dievui.

Ir vėl pakartoju klausimą – o jei tai yra įgimta? Tai reiškia, kad galbūt nieko asmuo nesirenka, jis tiesiog lytiškai bręsdamas supranta, kad jau yra toks? Ar tai jo kaltė? O gal tuomet tai visuomenės, nesugebėjusios jam užtikrinti normalaus vystymosi, kaltė? Ar jis privalo keistis, o jei taip, tai ar jis gali pasikeisti? Ar lytinis potraukis pasirenkamas? Interpretuojant pasaką apie du princus kiek kitaip, kyla dar vienas klausimas – jei pas mus iki šiol nuo seniausių laikų vaikučiams būdavo sekamos pasakos apie princą ir princesę, tai kodėl ir tuomet atsirasdavo tokių, kurie užaugę norėdavo gyventi kiek kitaip? O gal jie iš tiesų yra kaip kokia užkrečiama liga, kaip maras ar parazitai, kuriuos reikia naikinti nuolatos t.y. kaip tarakonai ar pelės, kurių šiaip jau nereikia maitinti, užtenka nustoti slėpti maistą, juos nuodyti ir neužilgo jų atsiras begalės? Taigi iš to sektų, kad jų atsiranda nepaisant to, kad vaikučiams nuo mažumės sekamos pasakos apie princą ir princesę, o kas tuomet jei imtume sekti apie princą ir princą? Statistinio lietuvio ir socialinės apsaugos ir darbo ministro R. Dagio nuomone, tada ilgainiui jų prisigamintume tiek, kad jo visai reali vizija 2050 metais Lietuvoje turėti 4 milijonus lietuvių taptų mission impossible. 

2 Comments | In: Uncategorized | tags: gender, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Seniai neteko matyti tiek daug aistrų sukelusio projekto. Priešininkai pasidalijo į nesutaikomas stovyklas, vieni kitus apkaltindami šventvagystėmis – vieni buvo apibūdinami kaip vaikų tvirkintojai ir psichologiniai luošintojai, kiti, atitinkamai, kaip provincialai ir žmogaus teisių mindžiotojai. Regis projektas vertybinius lietuvių klodus palietė taip giliai, kad net pats įsigilinimas į programos idėjas tapo antraeilės svarbos dalyku. Dažnai savo nuomonę (tiek „už“, tiek ir „prieš“) ginančios organizacijos painiojasi vartojamose sąvokose, pačios nelabai suvokia, kurie jų argumentai yra moksliniai, o kurie vertybiniai, kas savo ruožtu skatina atsirasti disputams apie tai kas yra mokslas ir kas yra vertybė – visa tai atveria kur kas platesnės analizės galimybes nei kažkokios programos skaitymas. Nenorėdamas išsiskirti iš kitų, neketinu jos skaityti ir aš, bet ne todėl, kad „ir be jos skaitymo man visi jie aiškūs“, bet todėl, kad aš tikrai žinau vieną tokį, kuris yra man pakankamai aiškus (bet dar ne iki galo) – save patį. Savo patirtimi ir ketinu remtis.

Manau, kad visų pirma tiesiog būtina iškelti klausimą – o kas iš tiesų yra homoseksualizmas. Skaitant įvairias internetinių komentatorių nuomones išskirčiau dvi pagrindines: 1. tai yra įgimta, 2. tai yra nukrypimas nuo normos. Pirmoji nuomonė teigia, kad tokiu yra tiesiog gimstama, nieko čia nepakeisi, tai nėra blogis, o tokios orientacijos žmonės nusipelno tiek pat pagarbos, kaip ir visi kiti, antroji (jei neklystu jos laikėsi ir psichoanalizės pradininkas Z. Freudas) mano, kad visi žmonės gimsta heteroseksualiais, tačiau dėl daugelio priežasčių jų seksualinis elgesys gali nukrypti nuo normos. Internetiniai komentatoriai tokio nukrypusio elgesio priežastimis nurodo vaikystės traumas, kvailą mados vaikymasį ar tiesiog psichologinio luošumo sukeltą lytinį potraukį, analogišką zoofilijai, pedofilijai ar nekrofilijai.

Abi puses remiasi, o neretai vaizduoja besiremiančios, moksliniais argumentais. Nesu didelis antropologijos specialistas, tačiau man keisti antrosios nuomonės šalininkų argumentai, kad jų nuomonė yra pagrįsta naujausiais Vakarų mokslo laimėjimais, jau vien dėl to, kad kiekvienas žinome kokias teises Vakarų pasaulyje turi homoseksualai. Šiuo požiūriu nuoseklesni atrodo tautinės moralės puoselėtojų argumentai, skelbiantys apie tvirkinančia ir lietuvių tautinių vertybių pamatus pakertančią Vakarų civilizacijos įtaką.

N. Vasiliauskaitė rašo, kad pasaka apie du princus anaiptol nėra pirmas tokio pobūdžio kūrinys mūsų auklėjimo sistemoje. Aš savo ruožtu galėčiau pasidalinti savo vaikystės prisiminimais, kai pradinėse klasėse mums būdavo skaitomi apsakymai apie po viena miline miegančius ir iš vieno katiliuko valgančius raudonarmiečius. Atmintyje iškyla ir karšti bučiniai į lūpas, kuriais vyrai vieni kitus sveikindavo įvairiomis progomis, neišskiriant nei tuometinio komunistų partijos elito. Ir visa tai vyko tuo metu, kai homoseksualizmas buvo laikomas nusikaltimu – nei daugiau, nei mažiau. Aišku galima paprieštarauti, kad nors ir keistai tai atrodo mūsų laikų žmogui, bet tuo metų toks vaizdelis anaiptol nebuvo šokiruojantis, nes niekam net į galvą nekildavo mintis, kad po bendra miline miegant dviems raudonarmiečiams ten vykdavo dar kai kas daugiau. Bet juk būtent priešingai galvoja pakraupę darželinukų tėveliai – vaikai rengiami priešingų lyčių drabužėliais, jiems sekamos pasakos apie Princą ir Princą, tokiu būdu iškreipiant jų pasaulėvaizdį ir neleidžiant jiems vystytis natūralia linkme. Darželinukai juk irgi tikriausiai negalvoja nei ką veikia princas su princu, nei ką veikia princas su princese, taip kaip apie tai galvojame mes. Bet bijomasi pasąmoninio efekto t.y. tai suprantama ne kaip tiesioginis skatinimas tapti homoseksualiu, bet kaip prielaidos sudarančios galimybę juos paversti tokiais ateityje, palaipsniui diegiant programą Gender loops 2, Gender loops 3 ir tt, kol nebus pasiektas galutinis rezultatas – šimtaprocentinis gėjus. O gal tuomet ir pasakojimai apie du raudonarmiečius nėra jau tokie nekalti, nes Sovietų Sąjungoje pasirodo irgi buvo ne tik seksas, buvo ir homoseksualai?….

Comments Off on Gender loops – įspūdžiai neskaičius. 1. Dvi nuomones | In: Uncategorized | tags: gender, visuomenė, Žmogaus teisės. | #