Šiandien V. Laučius savo tekste „Prezidente, juk žadėjote kovoti su oligarchais“ pateikė paprastą ir neįtikėtinai taiklią teorinę įžvalgą, privertusią pliaukštelėti sau per kaktą. Gėda prisipažinti, tačiau gana ilgą laiką to buvau neįsisąmoninęs, nors šiaip jau lyg ir tariausi tai seniausiai žinojęs ir netgi sakęs, tik ne taip aiškiai ir tiesiai. Tiesa, reikia pripažinti, kad pats V. Laučius parašęs keletą tikslių ir raiškių citatų nukrypo nuo man aktualios temos. Neužilgo perskaičiau ir A. Rašo atsiliepimą, kuriame toliau plėtojami būtent V. Laučiaus nukrypimai nuo, mano galva, esminės teorinės problemos. Tai paskatino mane, savo ruožtu, pasigilinti ir pabandyti išplėtoti tai, kas pasirodė aktualu ir problematiška man pačiam.
Štai tos, mane labai paveikusios V. Laučiaus teksto vietos:
„Pastarojo dešimtmečio lietuvių politinė tautosaka išrutuliojo keistoką išvadą: jei verslininkai, susikrovę didelius neskaidrius turtus privatizuojant valstybės turtą, daro tam tikrą poveikį politikai ir politikams, vadinasi, jie – oligarchai. Tai daug kam atrodė „savaime aišku“, pažvelgus į kaimyninę Rusiją su jos tuomečiais gusinskiais, berezovskiais ir potaninais. Rusai juos vadina oligarchais, tad kodėl ir mums šios etiketės nepriklijavus didžiajam verslui?
Lietuviško oligarchijos supratimo klaida yra ta, kad oligarchais mūsuose kažkodėl vadinami didžiojo verslo atstovai, o ne politikai ir politinė santvarka. Aiškinama, kad verslo pinigai ir įtaka veikia politikus. Bet oligarchija yra ne turtuolių įtaka, o turtuolių valdžia. Tai santvarka, o ne interesų grupių ir pinigų poveikis perkamiems politikams (korupcija).
Dabartinis Rusijos režimas, kurį politologas Andrejus Piontkovskis vadina vagių valdžia – „kleptokratija“, yra oligarchinis iki kaulų smegenų: jį ir sudaro, ir remia „valdomos demokratijos“ skraiste savo vagysčių gėdą dangstantys multimilijonieriai.“
Lietuvos viešoji erdvė stačiai „užsiciklino“ oligarchais klaidingai vadinti tuos, kurie užsiima ne politika, o verslu.“
Šiaip jau V. Laučiaus pateikti trys „klasikinio“ oligarchijos apibrėžimo požymiai – mažumos valdžia, godumas ir į turtą orientuota vertybių hierarchija – man pasirodė neįtikinami ir pernelyg moralizuojantys. Kiekvienas žino, kad ir demokratija faktiškai niekada nebūna „daugumos“ valdžia. Moderni demokratija yra atstovaujamoji ir joje tautos išrinktieji sudaro nežymią mažumą ir jei jų veiksmai bent kiek sutampa su juos išrinkusių valia ir lūkesčiais, galima sakyti, kad jau yra neblogai. Kas dėl godumo ir turtingų žmonių garbinimo, aš nustebčiau, jei pasirodytų, kad demokratinėse santvarkose šios ydos išsikerojusios ženkliai mažiau nei autoritarinėse. Pernelyg moralizuotai V. Laučiaus straipsnį pakomentavo ir A. Račas, nors dėl to jo kaltinti ir nereikėtų, nes tai yra praktiškai neatsiejama jo žurnalistinio stiliaus dalis – perskaityti tekstą, įsidėmėti tas vietas, kur teksto autorius kritikuoja kitus, tada pasidomėti kokia autoriaus profesija, pajamų ir turto deklaracija, pasikapstyti biografijos detalėse, nustatyti kokia jo socialinė padėtis, kas jo viršininkas, žmona ir kt. giminaičiai, kokios jų pajamų ir turto deklaracijos, tada sulyginti autorių su jo kritikuojamaisiais ir galiausiai parašyti apibendrinančią išvadą su daug daugtaškių ir klaustukų. Toks stilius mūsų gyvenimiškoje tikrovėje, kur kiekvienas linkęs kaltinti kitą savo paties ydomis, galbūt yra pateisinamas, tačiau kartu jis trukdo pastebėti ir kitus dalykus. O būtent pagrindinę, mano nuomone, V. Laučiaus straipsnio mintį – neieškokite oligarchų tarp verslininkų, kad ir kokie turtingi jie būtų, kad ir kokie purvinį būtų jų pinigai… Oligarchija – tai politinė santvarka, o oligarchai nėra verslininkai, jie yra politikai. To jau prieš du su pusę tūkstančių metų mokė ir Platonas, ir Aristotelis.
Tai teorinė įžvalga, kuri nebūtinai turi visiškai sutapti su tikrove. Tačiau tai nenuvertina teorijos vertingumo, kaip pvz. nekokybiškas statybininkų atliktas darbas neturėtų nuvertinti kokybiško architekto projekto. Čia tiktų arogantiška Hėgelio mintis: „jei mano filosofija prieštarauja faktams, tuo blogiau faktams“. Arogantiška, bet racionalaus grūdo tame yra – jeigu vienas sąžiningas žmogus gyvena tarp minios įvairiausių sukčių, kas tuomet turi problemų su netinkama morale? Praktiškai tas vienas, o teoriškai – visi likusieji. Jeigu mes kiekvieną turčių laikome oligarchu, ar galėtume oligarchu laikyti ir Steveną Spielberga?
Neketinu ginčytis su tais, kurie teigia, kad mūsų politika yra verslo, nupirktos propagandinės žiniasklaidos ir kriminalinių grupuočių kokteilis – jis vis tiek nepaneigia teorinių „politikos“, „verslo“ ir „kriminalo“ sąvokų, kurios nėra skirtos tam, kad mes stebėdami tikrovę užlietume akis rožine teorijos migla, o tam, kad žinodami teorinę jų reikšmę, galėtume tą tikrovę formuoti ir kurti tokią, kokia ji turėtų būti. Ir tą mes galime padaryti nepriklausomai nuo to už kiek nuomojasi automobilį V. Matuzas, tas „iš kurio rankų V. Laučius valgo duoną“, anot A. Račo (nors ko nepaneigsi, to nepaneigsi – to irgi pamiršti nereikėtų).
Teorinė įžvalga „oligarchai yra politikai“ praktiškai taikoma taip – netikėkite kai politikai kalba apie tai, kaip jie kovoja su oligarchais. Oligarchija tarpsta ne ekonomikoje, o politikoje, todėl kiekvienas politiko pasisakymas prieš oligarchiją yra savotiškas pasisakymas prieš save patį. Praktiškai yra teisūs tie, kurie dėl blogėjančios kriminogeninės situacijos kaltina H. Daktarą, teoriškai yra teisūs tie, kurie kaltina policiją, kadangi teoriškai tai yra ta institucija, kuri įgaliota spręsti tą problemą. O teoriškai policija yra įgaliota tai daryti todėl, kad praktiškai šią problemą spręsti su H. Daktaro pagalba yra neįmanoma. Ką mes kaltiname – ar tarakonus lakstančius po virtuvę ar nevalyvus šeimininkus? Kas kalti – ar stambaus kapitalo savininkai ar jiems atsispirti nesugebantys politikai? Ar tikrai tokios jau baisios P. Gražulio „šakės oligarchams“? A. Račas nesutinka A. Baukutę ir E. Zingerį laikyti oligarchais, nes „iki oligarchų jie netempia“. Tačiau jei mes teoriškai pripažinsime, kad oligarchas yra ne verslininkas ar tiesiog turčius, o politikas, mums pasidarytų aiškiau arba, praktiškai žiūrint, koks skirtumas ar Seimo narys yra oligarchas, ar oligarcho chalopas, ar tik oligarcho puspadis? – Jis vis tiek yra oligarchinės santvarkos sraigtelis Praktiškai viskas aišku, o ir teoriškai viskas nuoseklu ir neprieštaringa.
No Comments, Comment or Ping