„Buvo jie baisiai stiprūs ir galingi, turėjo didelių polėkių, net į dievus kėsinosi. Tai, ką Homeras pasakoja apie Efialtą ir Otą, – tai apie anuos žmones: jie bandę užkopti dangun, ketindami užpulti dievus. Tad Dzeusas su kitais dievais sutrikę svarstė, ką su jais daryti: negalėjo jų nužudyti ir sunaikinti visą giminę trenkdami perkūnais kaip Gigantus, – kartu išnyktų ir iš žmonių gaunama pagarba su atnašavimais, bet negalėjo ir leisti jiems savivaliauti. Vargais negalais Dzeusas sugalvojo ir paskelbė: „Atrodo, būsiu radęs išeitį, kad ir žmonės išliktų, ir apsilpę liautųsi šitaip šėlioję. Tuoj aš juos, – pažadėjo jis, – kiekvieną perpjausiu pusiau: pasidarys silpnesni, o drauge ir mums naudingesni, nes padidės jų skaičius! Vaikščios jie tiesiai dviem kojom. O jei pamatysime, jog vėl šėlsta ir nesiteikia ramiai elgtis, – dar sykį perpjausiu perpus, tada šokinės viena koja“. Taip pasakęs, ėmė pjaustyti žmones, paprasčiausiai kaip šermukšnio uogas pjausto laikymui, arba virtus kiaušinius plauku. Vieną perpjovęs liepdavo Apolonui veidą ir pusę kaklo atgręžti į pjūvio pusę, idant regėdamas kaip yra perpjautas, žmogus būtų kuklesnis, o visą kitą liepė užgydyti. Apolonas atgręždavo veidą, iš visų pusių kaip kapšą užtraukdavo odą dabar pilvu vadinamoje vietoje ir, palikęs vieną angą, užrišdavo viduryje pilvo, – ši vieta vadinama bamba. Daugumą raukšlių išlygindavo ir suteikdavo pavidalą krūtinei, vartodamas maždaug tokį įnagį, kokiu kurpiai lygina ant kurpaliaus užmautą odą. Bet kelias raukšles palikdavo, – kaip tik ant pilvo, ties bamba, – senam nutikimui atminti.“
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000
No Comments, Comment or Ping