Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Herman Hesse savo romane „Stiklo karoliukų žaidimas“ aprašė išgalvotą mokslininkų bendruomenę Kastalijoje. Šiame romane stiklo karoliukai yra tam tikra rafinuota ženklų, galinčių išreikšti bet kokį mokslinį diskursą, sistema. Taigi tiek natomis užrašytas muzikinis kūrinys, tiek Pitagoro teorema gali būti išreikšta vieninga ženklų sistema, atitinkamai tai reiškia, kad ta pati Pitagoro teorema gali būti sugrota kaip muzikos kūrinys. Stiklo karoliukų žaidimas ir reiškė tam tikrų kombinacijų kūrimą siekiant sukonstruoti priešingus mokslinius diskursus į tam tikra harmoningai juos savyje apimančią sistemą. Toks ir buvo tas žaidimas, kažkuo panašus į šachmatų partiją – reikalaujantis milžiniškų intelektualinių pastangų ir iš esmės betikslis savo rezultatais.

Patys stiklo karoliukų žaidėjai buvo kruopščiai atrenkami nuo vaikystės, kadangi gyventi ir studijuoti Kastalijoje galėjo ne bet kas – buvo privalomas celibatas, draudžiamas alkoholio vartojimas, pasilinksminimai ir pan. Tai buvo prestižinė, elitinė mokykla, galbūt, kažkas panašaus į kunigų seminariją XIX a. Lietuvoje. Kastalijos mokykla skirdavo savo gyventojams kuklią algą patenkinti elementariems pragyvenimo poreikiams ir už tai tereikėdavo kelias valandas dėstyti, o visas kitas laikas galėjo būti skiriamas saviugdai, kuriai būdavo suteikiama visiška laisvė ir už tai nebūdavo reikalaujami jokie atsiskaitymai. Tokiu būdu pvz. vienas kastalietis išvertė senovės indų Upanišadas iš sanskrito į senovės egiptiečių kalbą – vėlgi lyg ir visiškai beprasmis, tačiau tuo pačiu milžiniškos erudicijos reikalaujantis užsiėmimas (tokioje aplinkoje procesinio valdymo ir į klientų poreikius orientuotos veiklos šalininkai jaustųsi labai nejaukiai).

Taigi aprašomos dvi neatsiejamai tarpusavyje susijusios šios utopinės mokyklos mokslininkų savybės – askezė ir į konkrečius rezultatus nenukreipta mokslinė veikla. Tai tarsi sufleruoja, kad pagal kastaliečių supratimą mokslinė veikla reikalauja visiško pasišventimo ir visiškos laisvės. Ir, galbūt, dar vienas dalykas – kad tikroji mokslinė veikla yra tik teorinė. Siejant mokslą su konkrečiais žmonių poreikiais (arba paprastai kalbant su valstybės ar korporacijų užsakymais), jisai  tampa tais poreikiais tuo pačiu ir apribotas. Aš pats nesu linkęs vienareikšmiškai pritarti tokiai nuostatai, kadangi jei tarkim koks viduramžių feodalas užsako pas alchemiką pagaminti jam „filosofinį akmenį“ (tai yra substanciją, galinčią bet kurią materiją paversti auksu) tai nepaisant nesėkmės vykdant tiesioginį užsakymą, įvairūs „šalutiniai“ moksliniai atradimai labai tikėtini.

Kalbant apie mūsų universitetus, akivaizdu, kad jie stokoja kokios tai solidesnės vizijos apskritai. Aš pasakyčiau, kad mūsų universitetai nuo Kastalijos utopijos skiriasi (ne, ne asketizmu, su tuo pas mus daug kur viskas normaliai, nors ir ne visur), kad pastarasis, nors ir būdamas elitiniu, anaiptol nesiūlo savęs kaip vienintelio galimo išsilavinimo modelio. Tuo tarpu mūsų universitetai, atrodo, šią teisę uzurpavo. Viena vertus, visi žino, kad universiteto diplomas, ypač šiandien, anaiptol visko nepasako apie jo turėtoją, kita vertus – pabandyk jo neturėti ir tuo pačiu nebūti kažko giminaičiu.

Kastalijos, kaip mokslo institucijos, doktrinieriai visada akcentuodavo, kad jų modelis tinka ne kiekvienam, tuo pačiu pabrėždavo, kad Kastalija nėra kažkokia tai aukščiausia pakopa siekiant išsilavinimo, jie aiškindavo, kad tai yra tik vienas iš galimų būdų siekti išsilavinimo, tuo pačiu reikalaujantis labai specifinių savybių iš šį mokslo ir gyvenimo kelią pasirinkusiųjų. Taigi dėl riboto priėmimo ir atsisakymo suvokti Kastališką modelį kaip vienintelį, jų požiūris į mokslą kaip išimtinai teorinę veiklą vėlgi neatrodo nei labai geras, nei labai blogas. Tai tik vienas kelias iš daugelio.  

Mūsuose universitetinis išsilavinimas skelbiamas ne tik aukščiausia išsilavinimo pakopa, bet ir vienintele aukščiausia. Ir ne visada smagu kartais būna skaityti akademikų paburnojimus valdžiažmogių atžvilgiu, labai lengvai užsimerkiant prie nepaneigiamą faktą – praktiškai visi valdžiažmogiai šiandien yra universitetų absolventai. Kuom ne apšvietos absoliutizmas? Tačiau kuriant apšvietos monarchiją pakako apšviesti vieną žmogų, gi kuriant apšvietos demokratiją ugdymo „objektų“ ratas plečiasi, dažniausia kokybės sąskaita.

Tačiau visiems „pasidarius“ universiteto diplomus elementari konkurencija neišnyksta, ji tiesiog išvirsta į dvikovas mojuojant diplomais tarsi kalavijais. Tokiomis aplinkybėmis išauga universitetų reitingavimo ar tiesiog jų priklausomybės vienai ar kitai valstybei reikšmė (manau, kad aukštosios mokyklos Londone diplomas nukirstų kokios nors Kišiniovo aukštosios mokyklos diplomą, nelyg aukštesnė korta).

Universitetai akcentuoja universaliai apsišvietusios asmenybės rengimą. Man tai kažkuo primena jaunuomenės švietimo projektus, išdėstytus Platono „Valstybėje“. Tačiau Platonas manė, kad pokyčiai iš esmės yra blogis, kad egzistuoja universalūs ir visais laikais tinkami visuomenės modeliai, iš esmės nesikeičianti žinių sistema. Ar nėra tas požiūris šiek tiek pasenęs? Dažnai akademikai aiškindami kodėl jie nemoko konkrečių dalykų teigia, kad pasaulis keičiasi pernelyg greitai ir nėra prasmės stengtis jį pavyti. Gal ir tiesa, tačiau tiesa ir tokia, kad mes nelabai turime galimybės sužinoti yra prasmė pavyti pasaulį ar ne, kadangi tokios alternatyvos daugelis universetų ir nesiūlo t.y. to pasaulio tiesiog nesiveja.

Sunkią proto bokšto naštą nešti apsiėmęs Leo Lenox neabejoja, kad universitetą pabaigęs žmogus darbdaviui nors kiek į jį investavus greitai ims dirbti daug geriau už nieko nebaigusius darbovietės senbuvius. Nesiginčysiu su šia gilia įžvalga, tačiau ji netiesiogiai (Leo Lenox taip nesako – čia jau interpretuoju) parodo ir kiek sovietinį požiūrį į darbą – tai yra betikslis, bukas užsiėmimas, atimantis geriausią dienos dalį, kurios metu viršininkas iš tavęs tyčiojosi ir nuo viso to stabiliai durnėji, tuo tarpu universitetinis išsilavinimas tarsi yra pakylėtas virš šios bjaurasties.

Taigi labai grubiai apibendrinant, man dingojasi, kad šiandienos daugelio Lietuvos universitetų viziją ir sudaro kažkokia Platono (ir viduramžių) požiūrio į žmogaus ugdymą ir sovietinio požiūrio į darbą simbiozė. Jinai pati savaime nėra nei gera, nei bloga, tiesiog eilinė ir nelabai sudėtinga tarsi poros stiklo karoliukų kombinacija, tačiau problema yra tai, kad jinai šiuo metu bene vienintelė ir paradoksas – kuo jau kuo, o po vidurinės baigimo ketindamas  tapti tuo pačiu akademikų keikiamu valdžiažmogiu šios sistemos ignoruoti negali ir privalai ją pereiti. Kol kas tik iki akademinio magistro laipsnio ir dviejų ES kalbų mokėjimo.

In: Visuomenė | | #