Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Taigi dabar prisimindami ankstesniame tekste mano jau minėtą Seimo narį, parašiusį paklausimą Vidaus reikalų ministerijos biurokratams, galime savęs paklausti ar jam iš tiesų buvo reikalinga ši statistika apie telefoninių sukčių veiklą. Tiesiog reikia įsivaizduoti situaciją – galbūt, rinkėjai iš tiesų jo teiravosi kaip ten su tais sukčiais, apie kurių žygius ir jų aukų naivumą jau seniai nenutrūkstamu srautu sklinda legendos. Tai štai dabar ir įsivaizduokime, kad gauna jis tą biurokratų sudėliotą statistiką ir ką jis turėtų su daryti? Rodyti savo rinkėjams? Štai per pirmąjį šių metų pusmetį kreipėsi tiek apgautųjų, tiek sugavo, tiek sukčiavimo atvejų liko neišaiškinta… Ar tai nori girdėti rinkėjas? Atitinkamai ar tokio atsakymo iš biurokratų tikėjosi Seimo narys?

Tiesa, greičiausiai, slypi kur kitur. Seimo narys, klausdamas “kas daroma?”, iš tiesų tikėjosi iš biurokratų gauti detalią veiksmų programą, kurioje papunčiui būtų nurodyta ką ir kaip reikia daryti, kurioje būtų išsamiai išanalizuota esama situacija (t.y. ne tik statistika, bet ir prognozės, išvados) ir, kas svarbiausia, visa tai būtų išdėstyta paprasta kalba, kurią būtų galima perskaityti mitingo metu ir visa ši informacija sutilptų vienoje A4 formato lapo pusėje.

To pavyzdžio esmę sudaro tai, kad biurokratinis aparatas iš esmės turėtų būti politikų politinės valios vykdytojas, tuo tarpu pastarieji užuot siūlę sprendimus, labiausiai yra linkę numesti jų priėmimą biurokratams, kurie ilgainiui ir tampa ne tik vykdytojais, bet ir politikos formuotojais.

Čia galime pereiti prie antrojo pavyzdžio. Biurokratai, vykdydami jiems numestas politines užduotis, dažnai yra tiesiog priversti ieškoti teisinės apsaugos savo veiksmams – susikuriami įvairiausi tvarkos aprašai, nuostatai, reglamentai, planai, rekomendacijos, kurie dažniausiai klojami pasirašyti atitinkamą sritį kuruojantiems politikams ir neretai yra pasirašomi jų neskaičius. Po kurio laiko, ir tai ypač aktualu jei nuskamba koks nors rezonansinis skandalas, tų visų reglamentų vykdytojai kviečiami ant kilimėlio siekiant nuimti skalpus ne tik nuo jų galvų, bet ir nuo jų sėdynių, ne visada įvertindami aplinkybę, kad susicementavusi biurokrato užpakalio oda kartais būna neįveikiama ne tik kovos peiliui, bet net ir Čingačguko tomahaukui. Iš esmės tai ir būna momentas, kada politikas susidomi kas būtent parašyta tuose popieriuose, kuriuos jis prieš kelis metus pasirašė, dalyvavo jų priėmimo balsavime ar panašiai. Šiaip ar taip vykdymo mechanizmas jau būna paleista ir belieka įsivelti į vertybinio pobūdžio diskusijas, kaip antai gali būti žmogus teisės akte būti pavadintas kliuviniu.

Pavyzdys su Seimo nario J. Veselkos kreipimusi į Konstitucinį Teismą parodo, kodėl visgi vos išnaikinus kur nors biurokratus, jų po kiek laiko ten pat vėl prisidaugina nelyg kokių tai tarakonų – negi galvojate, kad pavedimą surašyti kiek kuris Seimo narys pateikė teisės aktų projektų, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, vykdys kuris nors teisėjas? Va čia ir prireikia tų visokių darbuotojų, kurie “turi nemažiau kaip 1 metų darbo patirtį dokumentų valdymo srityje, moka anglų, arba vokiečių, arba prancūzų kalbą ne žemiau nei B1, naudojasi MS Office paketu ir turi viešojo administravimo, vadybos ar teisės magistro diplomą”.

Ir kuo daugiau tokių “prasmingų” ir deklaratyvių pavedimų bei paklausimų, tuo didesnis jų “vykdytojų” poreikis. Ir čia nepaisant to, kad daugelio tokių iniciatyvų baigtis dažnai būna aiški jau iš pat pradžių. 

Pavyzdys apie moterį, siekiančią parūpinti savo vyrui teistumą parodo vietomis kiek savotišką biurokratinio aparato santykį su piliečiu t.y. su savo tarsi “klientu”. Tuo momentu šį klientė, turbūt, labiausiai būtų pageidavusi, kad jos vyrui būtų skirta kokių 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Po kelių mėnesių jinai, greičiausiai, būtų pakeitusi savo nuomonę ir paprašiusi pakeisti jam teismo nuosprendį ir jį paleisti, tuo pačiu perspėjant, kad gali būti pasodintas vėl t.y. iš esmės turbūt tai ir būtų tobulo valstybės aparato tarnystės savo piliečiams atvejis.

Na, o tarnybiniame automobilyje miegančio policininko atvejis, bent jau man, kartais rodosi panašus ne tik į simbolį viso biurokratinio aparato, bet ir į valstybės apskritai. Savaime suprantama, pareigūno miegas atliekant tarnybines pareigas yra netoleruotinas, tačiau aš bent jau šiuo metu nesugebėčiau pateikti nė vieno pavyzdžio, kur miegodamas turi galimybių pasiekti panašų rezultatą nei dirbdamas. Juk siekiama eismo saugumo, tuo tarpu vairuotojai, matydami šalia žiedo policijos automobilį ir pareigūną jo viduje, automatiškai padidiną dėmesį kelių eismo taisyklėms. Be abejo, jei policininkas nemiegotų, jisai išrašytų keletą eismo pažeidimo protokolų, tačiau juk jo darbo esmė yra ne bausti, o didinti eismo saugumą. O palyginimui pabandykime kas būtų jei darbo vietoje užmigtų barmenas, statybininkas ar buhalteris… 

Šiais pritempinėjimais ir gudravimais tenorėjau parodyti, kad visas biurokratinis mechanizmas yra kažkiek sudėtingesnis, nei bandoma įsivaizduoti. Rabinovičius kalba apie kažkokį tai uodą (bet paveiksliukas, greičiausiai pamatytas dar prieš parašant tekstą ir savo gąsdinančia išvaizda neadekvačiai paveikęs jo turinį) ir konstatavęs keletą simptomų, padejavęs dėl žlugdomų iniciatyvų, jis nė iš šio nė iš to ima džiaugtis, kad “Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė, Dainius Kreivys, Remigijus Šimašius, Rimantas Žylius, o ir kažkiek kitų žmonių stengiasi kažkaip perlaužti stuburą visai tai biurokratinei košei“. Ši frazė tiesiog nuostabi, ne tik dėl pavardžių, bet ir tuo kaip nusakoma visa ši veikla – tai stuburo laužymas košei. Taip pat gerai kaip ir nesančio juodo katino ieškojimas juodame kambaryje. Tesingumo ministras savo G+ profilyje pritariamai glosto Rabinovičiaus galvą. Tačiau košė lieka košė, kad ir su sulaužytu stuburu.

O uodas… o, ką uodas? O galbūt ne uodas, o skorpionas, kuris išlaikomas iš to paties biudžeto ir kuris neturėdamas kam gelti,  galiausiai iš nevilties gelia pačiam sau į kuprą.

Mažas metalinis voras, bandantis apsimesti milžinišku metaliniu uodu.

 Šiaip ar taip košė ta pati ir rinkimams artėjant jos bus dar daugiau. Daugės kalbų apie nuveiktus darbus, artinsis šildymo sezonas, kažkur stalčiuose dūlės kažkokios “Saulėlydžio” komisijos popieriuje užrašytos kažkokios iniciatyvos, o mes su nostalgija prisiminsim mikriukuose skambėjusį rusišką šansoną.

In: Visuomenė | | #