Rokiškis kažkaip įdomiai sureagavo į šv. Velykas, paleisdamas į eterį ištisą traktatą apie sovietmetį ir apie tai kaip mes jį prisimename. O aš ta progą prisiminiau nuostabų filmą "Šuns širdis". Vargu ar pavyktų pasakyti kažką naujo apie šį filmą. Siužetas žinomas kiekvienam iki smulkmenų – prof. Preobraženskis atlieka operaciją šuniui, įdėdamas jam žmogaus smegenis (berods tokia operacijos esmė, ne? Jau nebelabai prisimenu), šuo virsta žmogumi Poligrafu Poligrafovičium Šarikovu ir iškart įsitraukia į socialinį konfliktą su savo kūrėjais.
Va ką tik dabar pagalvojau, kad modifikuoto žmogaus konfliktas su aplinka gali būti visiškai kitoks, nei pas jo kūrėjus. Šarikovas sprendžia visai kitokio pobūdžio klausimus, nei jo kūrėjas prof. Preobraženskis. Beje ta pati problema ir pas žmogaus-amfibijos kūrėją. Prisimenate? Mokslininkas siekė sukurti povandeninę visuomenę, kurioje nebus nei vargšų, nei turtingų, tačiau pirmajam vandenyno piliečiui iškilo visai kitokio pobūdžio problemų.
Įdomu, kai pagalvoji, juk Šarikovas iškyla socializmą imituojančioje santvarkoje, kuri išsikėlusi sau tikslą panaikinti nelygybę jau dabar ir, nepaisant to, Šarikovas iš karto pasijunta nepilnaverčiu visuomenės nariu (mažiau lygiu nei kiti). Gi žmogus-amfibija buvo sukurtas, siekiant apsaugoti jį nuo kapitalizmo, tačiau jo reakcija buvo priešinga – noras ne kovoti prieš santvarką, o iš esmės noras integruotis. Ir apskritai, priešingai nei jo kūrėją, visuomeninės sanklodos subtilybės jo nedomina, jo konfliktas su visuomene – grynai egzistencinis. Ir nieko čia nepadarysi, žmogus iš tiesų yra politinis gyvūnas, o ne pati sau vandenyno platybėse plaukiojanti vieniša politinė žuvis ar amfibija.
Tačiau grįžkim prie "Šuns širdies". Šarikovas yra tikrai itin nemalonus tipas, kurį malonu stebėti nebent tik iš šalies. Jis yra alkoholikas, jis smaugia kates, jis vagia, ir apskritai, jis "pagamintas" iš šuns ir turi blusų, kurias instinktyviai gaudo dantimis, o rankas šluostosi į užuolaidas. Tačiau atmeskite visą siužeto kontekstą, sukeiskite aktorius vietomis…
Pvz., tarkim, prof. Preobraženskis yra ne chirurgas (žmogui ši profesija automatiškai prideda nemažai charizmos), o koks nors bankininkas ar stambesnis verslininkas. Šarikovą iš siužeto išmetam, o vietoje jo pastatom dr. Barmentalį t.y. va būtent Barmentalis, valgydamas peiliu ir šakute, tegu dėsto bankininkui Preobraženskiui lygiai tą patį ką ir Šarikovas. Ar tuomet nevirstų netikėtai mūsų akyse prof. Preobraženskis su savo požiūromis į valstybininką ir prooligarchą? Tiesa, Engelso ir Kautskio pavardžių dr. Barmentaliui geriau neminėti. Taigi, nenustebčiau, jei tokios dr. Barmentalio (Šarikovo) idėjos daugeliui Lietuvos rinkėjų pasirodytų ne tik protingos, patrauklios, bet ir visiškai naujos. Paklausykit patys – reikia tiesiog IMTI IR PADALINTI!
No Comments, Comment or Ping