Apkaltintam dalyvavimu sąmoksle Senekai 65 m. po Kr. Neronas įsakė mirti. „Šis neišsigando, – rašo Tacitas, – ir paprašė atnešti testamentą. Centurionui su tuo nesutikus, Seneka, kreipdamasis į draugus, pareiškė: nors jam draudžiama padėkoti bičiuliams pagal nuopelnus, jis paliekąs jiems vienintelę, bet gražiausią gėrybę, kuri jam priklauso, būtent savo gyvenimo būdą.
Tuos, kurie jį prisimins, žmonės gerbs uždidžiulę dorybę – tokią ištikimą draugystę. Kartu sulaikydamas juos nuo ašarų tai pokalbių, tai griežtesniu pamokymu, žadina jų tvirtybę, klausdamas, kur išminties pamokymai, kur tiek metų ugdyti samprotavimai apie gresiančias negandas? Kas nežino Nerono kraugerystės?! Nužudžius motiną ir brolį, nieko kita jam nebeliko, kaip tik atimti gyvybę savo mokytojui ir auklėtojui. Tarsi kitiems išdęstęs tokias ir panašias mintis, apkabina žmoną ir, palyginti su ankstesniu tvirtumu, kiek sušvelnėjęs, meldžia ir prašo ją nenugrimzti į amžiną sielvartą, bet iškęsti vyro pražutį turint garbingą paguodą – jo dorai nugyventą gyvenimą. Ši, priešingai, teigia pasiryžusi mirti ir reikalauja, kad nedelsiant pakiltų galvažudžio ranka.
Tada Seneka, nenorėdamas kliudyti jos pomirtinei garbei ir iš meilės bijodamas ją, kurią vienintelę mylėjo, palikti skriaudėjams, prabilo: „Aš nurodžiau, kas gali palengvinti tau gyvenimą, o tu labiau nori pasipuošti mirties šlove. Nepavydėsiu tavo poelgio kilnumo. Tegu mes abu vienodai narsiai žūsime, bet tavo mirtis bus šlovingesnė". Po to abu kartu persipjovė rankų venas. Kadangi iš nusenusio, menko maisto išsekinto kūno kraujas tekėjo lėtai, Seneka persikirto kelių ir pakinklių gyslas.
Nualintas baisios kankynės ir nuogastaudamas, kad jis pats, matydamas jos kančias, neprarastų ištvermės, pataria jai išeiti į kitą kambarį. Ir paskutinę valandą, nestokodamas iškalbos, pasikvietė raštininkus ir daug ką jiems padiktavo, kas vėliau paskelbta visų žiniai jo paties žodžiais, kurių nenoriu savaip atpasakoti… Seneka, matydamas, kad kraujas bėga lėtai, ir mirtis neateina, prašo Stacijų Anėją, bičiulį nusipelniusį artima draugyste ir medicinos išmanymu, kuriais būdavo marinami Atėnų teismo pasmerktieji.
Tačiau atneštą taurę išgėrė veltui, nes sąnariai jau buvo atšalę ir kūnas neimlus nuodams. Pagaliau jis įlipo į šilto vandens baseiną, apšlakstė šalia stovinčius vergus, sakydamas nuliejęs tuos lašus Jupiteriui Išlaisvintojui. Iš ten buvo įneštas į pirtį ir uždusintas karštais garais. Jį sudegino be laidotuvių iškilmių. Taip buvo prisakęs testamente, kai, dar būdamas labai turtingas ir galingas, mąstė apie gyvenimo pabaigą“.*
* Tac. Ann. XV. 62–64.
Nurašyta nuo Liucijus Anėjus Seneka, Diatribės/ Dalios Dilytės įvadinis straipsnis „Pašnekesiai apie Seneką“, Vilnius, Pradai 1997, 25-26 psl.
No Comments, Comment or Ping