Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Zack’o Snyder’io “300”, saga apie tris šimtus Spartos karių pasiaukojusių prie Termopilų tam, kad sustabdytų Kserkso persų arimijos invaziją, buvo kritikuojama kaip blogiausias pavyzdys militaristinio patriotizmo su aiškiomis užuominomis į įtampas Irane ir įvykius Irake. Visgi ar viskas iš tiesų taip akivaizdu? Priešingai, filmas turėtų būti visiškai išteisintas nuo tokių kaltinimų.

Reikia išskirti du akcentus. Pirmas siejasi su pačiu pasakojimu – tai pasakojimas apie mažą ir neturtingą šalį (Graikiją) užpultą daug didesnės valstybės (Persijos) armijos, tuo metu labiau išsivysčiusios ir su pranašesne karine technika – argi persų drambliai, gigantai ir didelės ugninės srėlės nėra antikinė aukštos karo technologijos versija? Kai paskutinė likusi gyvų spartiečių grupelė ir jų karalius Leonidas yra nužudomi tūkstančiais strėlių, nėra jie tokiu būdu mirtinai užbombarduojami techno-karių, kurie naudoja savo „išmaniuosius“ ginklus iš saugaus atstumo, nelyginant šiandienos JAV kariai, kurie paspausdami mygtuką paleidžia raketas iš karo laivų, esančių už daugel mylių, Persijos Įlankoje?

Dar daugiau, Kserkso žodžiai, kuriais jis stengiasi įtikinti Leonidą pripažinti Persijos viršenybę, anaiptol nepanašūs į musulmonų fundamentalisto: jis stengiasi palenkti Leonidą paklusti pažadėdamas jam taiką ir kūniškus malonumus, jeigu jis sutiks tapti globalios Persijos imperijos dalimi. Viskas ko prašoma iš jo, tėra formalus atsiklaupimas tuo pripažįstant Persijos viršenybę <…> O ar nevaizduojamas Kserkso dvaras kaip savotiškas mulitikultūriškumo ir skirtingų gyvenimo būdų rojus? Čia orgijose dalyvauja
visi – skirtingos rasės, gėjai ir lesbietės, neįgalieji ir pan. O ar nėra tuomet spartiečiai, su jų disciplina ir pasiaukojimo dvasia kur kas panašiau į kažką tokio kaip Talibanas, ginantis nuo JAV okupacijos Afganistaną?
<…>

Vakarietiško rasizmo indėlis į Termopilų mūšio istoriją yra akivaizdus – plačiai skelbiama, kad tai buvo pirmoji ir lemtinga laisvų Vakarų pergalė prieš despotiškuosius Rytus. Nenuostabu, kad Hitleris ir Geringas vokiečių pralaimėjimą prie Stalingrado 1943 metais lygino su herojiška Leonido mirtimi prie Termopilų. Būtent dėl šios priežasties galime apversti perspektyvą. Kultūriniai vakarų rasistai mėgsta teigti, kad jeigu Persijai būtų pavykę pavergti Graikiją, tuomet šiandien visoje Europoje stovėtų minaretai. Šis
kvailas požiūris yra dvigubai klaidingas: ne tik, kad nebūtų Islamo Graikijos pralaimėjimo atveju (kadangi tuomet nebūtų graikų minties ir krikščionybės, dviejų istorinių Islamo prielaidų); kur kas reikšmingesnis yra faktas, kad šiandien minaretai yra daugelyje
Europos miestų ir galimybes jiems atsirasti sudariusi multikultūralizmo tolerancija kaip tik ir buvo graikų pergalės prieš persus rezultatas.

Atsiprašau už neprofesionalų vertimą. Versta iš:

Slavoj Žižek „In defence of lost sauses“, Verso 2009, psl. 68-69

7 Comments | In: Filmai, Filosofija, Visuomenė | tags: filmai, Filosofija, istorija, ksenofobija, patriošizmas, radikalai, visuomenė, Žižek. | #

Štai ir pasirodė „Generation P“ ekranizacija. Pažiūrėjau filmą ir vėl kažkaip su meile prisiminiau šią, prieš daugiau nei dešimtmetį, Kaune krentant sniegui, nusipirktą knygą rusų kalba (per tą laiką atsirado ir lietuviškas vertimas). Bet jei jau susuktas filmas, tai pradžiai tebūnie pristatymas.

„Generation P“ yra knyga, apie kurią galima rašyti labai daug. Viena iš labiausiai man įstrigusių frazių, kurias kritikai yra pasakę apie jos autorių Viktorą Peleviną, kad tai yra žmogus, sugražinęs rusų literatūrai tai kas yra jai brangiausia ir reikšmingiausia – jos skaitytoją. Tai iš tiesų yra kultinis autorius su visais to epiteto privalumais ir trūkumais. O būtent, privalumai yra tai, kad nepaisant kad jo knygos nėra kvailos, jas yra įdomu ir lengva skaityti. Jeigu jūs nors kiek turite potraukį „sunkesnei“ literatūrai, tai „Generation P“, vietomis einanti kaip grynai filosofinis tekstas, tikrai nesukels kažkokių tai teksto suvokimo problemų, o pats tekstas tikrai nebus toks, kad lėtai versite vieną už kitą sunkesnius puslapius besiguosdami vien tuo, kad kokiai protingais tapsite paskutinį užvertę. Trūkumai irgi tipiški – visi tie literatūriniai pajuokavimai, pasimaivymai ir filosofinis chuliganizmas labai lengvai gali virsti religija su savo stabais ir savo fanatikais.

„Generation P“ pirmą kartą perskaičiau 1999 m., nusipirkęs ją berods už 13 litų iš tų amžinųjų Kauno Laisvės Alėjos bukinistų („Merkurijus nugriautas seniai, o jie tebestovi dar vis). Prarijau greitai, po to nusipirkau „Čiapajevas ir Pustota“, „Geltonąją strėlę“, „Vabzdžių gyvenimą“ … Ir baigiau, turbūt tuo metu iš jo kūrybos ir išaugau. Niekaip nerandu laiko perkaityti naujesnių jo knygų, tačiau kažkaip intuityviai jaučiu, kad parašyti kažką kiečiau nei „Generation P“ jam vargu bau ar pavyko. Labai tikiuosi, kad klystu. Dėl visa ko reiks patikrinti. Šiaip ar taip, Viktoro Pelevino kūryba pas mane jau kartą buvo paminėta. Prisipažįstu, kad mano istorija apie Freudą vienoje užeigoje kažkiek yra jo apsakymo apie „Zigmudą kavinėje“ plagiatas.

Jei trumpai apie siužetą (knygos ir filmo) tai yra juoduoju humoru persunktas pasakojimas apie „šauniojo“ paskutiniojo 20 a. dešimtmečio pradžią, kai žlugus Sovietų Sąjungai, o kartu su ja ir planinei ekonomikai, televizijos kanalus užplūdo iki tol visiškai nepatirti reklamos srautai. Neveltui kritikai šį filmą pavadino rusišku „Matricos“ variantu. Tik, jei pačioje „Matricoje“ Keenu Revsas, tarsi koks Platonas ar Dekartas (o gal kaip Nyčė? J ) ieško tos „tikrosios tikrovės“, kad ir kas benutiktų, tai „Generation P“ herojai anaiptol neskuba vertinti virtualios tikrovės kaip kažkokio tai savaiminio blogio. Imperija subyrėjo, o kartu su ja ir iki tol atrodžiusi nepajudinama tvarka. Staiga buvo suvokta, kad reklama yra viskas, kad tai yra kur kas svarbiau, netgi tikriau už tą daiktą, kuris yra reklamuojamas, netgi kai tas „daiktas“ yra postsovietinė Rusija.

Jeigu nežinai kas toks esi, tuomet bent jau išsiaiškink kas yra tavo priešas ir tada bent jau žinosi, kas tu nesi, o tai jau šis tas. Priešo paieškos, įvilktos į komercinės reklamos rūbą, atrodo kažkaip šitaip.

Keletas dalykų apie filmą. Tiesą pasakius, sunkiai galėčiau įsivaizduoti kaip būtų žiūrėjęsis filmas, jei nebūčiau skaitęs knygos, bet manau kad rezultatas perdaug nenuvylė, nors visas šis reikalas iš tiesų yra sunkiai ekranizuojamas. Tačiau kai kurie dalykai tikrai nepatiko. Visų pirma nelabai suprantu kodėl pagrindinį vaidmenį atlieka kažkokia tai rusiškų kovinių filmų žvaigždė, papildomai vedanti kažkokias rusiškas publicistines-kriminalines laidas a la Kristupas Krivickas stiliumi? Nors aš pats pasisakau už sveiką gyvenimo būdą (deja dažniausia tik pasisakau), bet man kažkaip tas pagrindinis personažas viso filmo metu gadino vaizdą – na niekaip tas, rodos, ką tik iš štanginės išėjęs vyrukas, nepanašus į džiovintomis musmirėmis užkandžiaujantį ir kokainą uostantį buvusį filologijos studentą.

Dar labai pasigedau kaip po poros dešimtmečių atrodo tai kas tada buvo įvardijama rusišku žodžiu „bezischodnostj“. Nors gal ji tokia ir turi atrodyti po dvidešimties metų, nors manau jinai buvo ne tokia.

O dabar tiems, kurie buvo tokie kantrūs ir perskaitė šią paklodę iki galo, atskleisiu kur yra mūsų gyvenimo prasmė. Legendos pasakoja apie tokį šunį su penkiomis kojomis. Jo vardas buvo “Pyzdiec”. Senovės slavų metraščiuose šio šuns simbolis buvo kirilicos raidė П. Tas šuo miegodavo kažkur Šiaurės sniegynuose ir kuomet jis nubusdavo, tuomet ir prasidėdavo Tai. Taigi mūsų visų gyvenimo prasmė yra gyventi taip, kad šis šuo niekada neprabustų.

Žodžiu, pažiūrėkit, o dar geriau – perskaitykit.

9 Comments | In: Filmai | tags: filmai, Generation P, knygos, viktor pelevin. | #

Comments Off on The Mysterious Explorations of Jasper Morello | In: Filmai | | #

Netikėtai radau šį seną filmą ir padarė man labai gerą įspūdį. Šiaip jau nemažai filmų, pasirodžiusių SSRS žlugimo išvakarėse, nuginkluoja savo nuoširdumu. Geri dialogai – nei daugiau, nei mažiau nei reikia, visada į temą ir jokio maivymosi, nes viskas apie tai dėl ko tikrai skauda. Kartais imi abejoti kas tai, meninis filmas ar dokumentika. Turbūt dėl nuo to filmo rusų aktorius Sergejus Garmašas tik taip dažnokai “zonos autoritetus” vaidina. Nemažai to metų filmai ne tiek menas, kiek socialinė kritika. Šioks toks argumentas tiems, kurie mano, kad “prie ruso” buvo geriau ir buvo “tvarka”. Tai žvilgsnis į tą “tvarką” iš vidaus ir kai kurie atsakymai į klausimus kodėl buvo tylima ir kodėl staiga netikėtai kyla socialiniai sprogimai arba, anot “graždanino načalniko” ekosistemos sutrikimai. Žiūrint jau šio tūkstanmečio rusų filmus iš kart krinta į akis “juodųjų” pergalė. Herojus yra ne tas, kuris kovoja su “vagimis įstatyme”, o tas kuris sugeba su jais surasti bendrą kalbą. Tačiau šis filmas iš tų, kurie dar drįso pasakyti apie tikrają nuteistųjų kastų sistemos ir “paniatkių” paskirtį – kūnų kontrolę, kurioje aukščiausiosios kastos glaudžiai bendradarbiausja su kalėjimo administracija. Ir tai nėra kažkokia anomalija, tai yra sistema, kadangi “vagys įstatyme” nėra “tvarkos” opozicija, jie yra jos dalis. Kaip sako “komendantas” – mums pakanka kontroliuoti viršūnėles, o jos kontroliuos visus kitus. O herojus, kaip visada, nėra tas kuris kaip visi, o tas, kuris prieš visus. Ši herojaus samprata dabar mums irgi, turbūt,  aktuali kaip niekada.

P.S. Įdėjau pirmą dalį. Kas liko patys jutubėje rasite 😉 Ten filme dar yra toks lietuvis Valdas. Manau, gana tipiškas lietuvio įvaizdis tiems laikams – tylus, tačiau padorus, drąsus. Tas, kuriuo visada gali pasitikėti. O kaip yra dabar?
P.P.S. Ir dar… Mes mėgstame pakalbėti apie tai koks blogas mums yra pasaulis, žmonės ir žydai, bet žiūrėdamas šį filmą kažkiek supratau kas tai yra “lietuviškas mėšlas” . “Lietuviškas mėšlas” yra ne tada, kai valdžia pavogia visus pinigus ir išdrasko kolchozus, o tada kai vienas guli, penkiese tą gulintį spardo, o koks dvidešimt į visą tai žiūri ir tyli…

Comments Off on Filmai. Bespridiel. (1989) | In: Filmai | tags: filmai, razborkės, ssrs. | #

Labai nejaukiai teko kelis kartus pasijusti, kai niekaip negalėdavau “įsikirsti” į bajerį. Nors tiksliau gal “įsijausti”. Niekaip nepriprantu, nors vyksta tai dažnai, bet nors kuolą ant galvos tašyk. Viskas prasideda ir vyksta monotoniškai iki banalumo – vienas ima ir esant bet kokiai progai pasako – “oglasitie ves spisok požaluista”. Visi ima kvatotis. Tada kitas sako – “pieščiannyj karjer, dva čelovieka” ir visi kvatojasi dar labiau. Po to, dar visiems žvengiant, būna “na liesopoval”. Tačiau savo kulminaciją juokas pasiekia kai kažkas pasako “na miaso kombinat sevodnia zajavok niepolučiali”. Jau pastėbėjau netgi savotišką rafinuouomą – mėsos kombinatą reikia palikti pabaigai, nes jį paskelbus iškart po “oglasitie vies spisok požaluista”, įtampos iškrova įvyksta per anksti. Taigi atlikimas reikalauja ir šiokių tokių įgūdžių. O šiaip jisai tinkamas visomis progomis, išskyrus laidotuves nebent. Bet ir per jas turbūt galima…Reikia žmones suprasti, nesigulsi gi dabar šalia nabašnyko – reikia sukaupti jėgas, gyventi toliau, išmokti įveikti gyvenimą jam nusišypsant. Štai pasigirsta “oglasitie ves spisok požaluista” ir nutyla klerkiančios davatkų giesmės, o apsiverkusi našlė nušvinta plačia šypsena ir sako – “Peščiannyj karjer, dva čeloveka, s lopatami, grob zakapyvatj budiem”.

Šypsausi, po to šypsausi plačiau, bet niekaip neišeina kvatotis. Vienas nustemba tik tokį mano santūrų smagumą matydamas:
– Nelabai supranti dėl ko čia visi juokiasi? Žinai iš kokio čia filmo?…
Itin jautriai ir šiltai šis minispektaklis nuteikė, kai mačiau jį mūsų emigrantų  atliekamą Anglijos fabrike. Pats buvau tarp jų ir visa tai matant  “pjovė širdį tarsi dobilą, lyg gyvuonies, lyg pašaknų…”. Bet nesikvatojau ir tada. Buvo liūdna. Nesikvatoju ir dabar, kai jį tenka vėl išvysti. Tik nuoširdžiai šypsausi… Vto vriemia, kogda našy kosmičieskije korabli borozdiat kosmičestkojie prostranstvo. Kartais nelabai juokinga būna, bet vistiek bandau šypsotis – nado Fedia, nado!

Comments Off on Linksmai apie smėlio karjerą | In: Filmai, Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, parypavimai. | #

Vienas iš naujesnių rusų fantastinių filmų Gyvenamoji sala (Obitajemyj ostrov). Šiaip jau tik iš pirmo žvilgsnio pramoginis, nieko naujo neparodantis filmas. O pati pramoga, tai puse velnio – šaudosi, gaudosi ir visa kita. Kitaip sakant tolimose planetosenieko naujo arba tiksliau, kitose planetose tas pats mėšlas kaip ir pas mus, gal net dar didesnis, nes ten ką tik žlugo visais ir viskuo besirūpinanti valstybinė santvarka ir visi pasmerkti paskęsti demokratijos saulėtekio chaose.

…

Comments Off on Filmai. Gyvenamoji sala arba dar vienas imperijos žlugimas. | In: Filmai | tags: filmai. | #