Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Po tiek laiko vėl pavarčiau Nietzsches raštų tomelį. Turbūt kiekvienas žino jo posakį “tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais”. O juk Nietzsche į pasaulį paleido kur kas daugiau aforizmų. Kelis išrinkau savo nuožiūra:

Anapus gėrio ir blogio.

Ketvirtas skyrius. Aforizmai ir intermedijos

63.

Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus – net ir patį save.

65 a

Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis negali padaryti nuodėmės.

68.

„Aš tai padariau“, – sako mano atmintis. „Aš negalėjau to padaryti,“– sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.

75.

Karingas žmogus taikos metu puola pats save.

79.

Kas save niekina, tas vis tiek garbina save kaip niekintoją.

92.

Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save?

98.

Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos.

109.

Nusikaltėlis dažnai nevertas savo veikos: jis ją menkina ir šmeižia.

118.

Egzistuoja susižavėjimo nekaltybė: ją turi tas, kam dar nešovė į galvą mintis, kad galbūt ir juo kada nors kas nors žavėsis.

121.

Subtilus tai dalykas, kad Dievas, norėdamas tapti rašytoju, išmoko graikiškai – ir kad neišmoko geriau.

123.

Ir konkubinatas demoralizuotas – jį demoralizavo santuokinis gyvenimas.

141.

Pilvas – štai priežastis, dėl kurios žmogus taip lengvai nelaiko savęs Dievu.

151.

Turėti talentą nepakanka: reikia dar turėti ir jūsų leidimą, – ar ne, mano draugai?

156.

Individų beprotybė – retenybė, bet grupių, partijų, tautų, laikų beprotybė – taisyklė.

Stabų saulėlydis.

Posakiai ir strėlės

2.

Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas, – sako Aristotelis. Trūksta trečio atveji: reikia būti ir vienu, ir kitu – filosofu.

11.

Ar asilas gali būti tragiškas? – Kai žmogų sutraiško našta, kurios neįmanoma nei vilkti, nei nusimesti? … Filosofo atvejis.

14.

Kaip? Tu ieškai? Tu norėtum būti padaugintas dešimteriopai, šimteriopai? Tu ieškai šalininkų? – Ieškok nulių!

15.

Pomirtiniai žmonės – pavyzdžiui, aš – bus blogiau suprasti negu amžininkai, bet geriau išgirsti. Tiksliau: mes niekada nebūsime suprasti – iš čia mūsų autoritetas…

29.

„Kaip skaudžiai kadaise kandžiojosi sąžinė! Kokius gerus dantis ji turėjo! – O šiandien? Ko jai trūksta?“ – Dantisto klausimas.

31.

Užminta kirmėlė susiraito į kamuolį. Tai protinga. Taip ji sumažina tikimybę būti užminta dar kartą. Moralės kalba: nusižeminimas.

Nurašyta nuo Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius. “Mintis”. 1991.

Comments Off on Skaitymai. Nietzsche’s aforizmai | In: Filosofija | tags: Anapus gėrio ir blogio, Filosofija, Nietzsche, Stabų saulėlydis. | #

Tuo savo gyvenimo periodu kai Nietzsche dar nebuvo susipykęs su Vagneriu, gyveno Beirute, o jo nuostabus protas dar nebuvo įkalintas pamišimo, mėgdavo jisai lankytis pas vieną vietinę prostitutę, vardu Esmeralda.

Užėjus Nietschei, jinai nusirengdavo nuoga, atsiguldavo į lovą ir prakėsdavo kojas. Nietzsche kurį laiką sėdėdavo ramus ant kėdutės ir žiūrėdavo į ją savo mįslingu žvilgsniu. Ji nejudėdavo. Tada jis atsistodavo, lėtai prisiartindavo prie lovos ir kažkaip iškilmingai priklaupęs sutelkdavo visą savo dėmesį į jos tarpkojį. Kurį laiką pameditavęs jis lėtai atlaisvindavo savo kaklaraištį, nusiimdavo nuo nosies pensnė ir įsidėdavo į savo švarko kišenę. Tada delikačiai prikišdavo savo akį prie jos vulvos ir pažvelgdavo gilyn į vidų, kažkur ten toli, toli, į tuos tolius kuriuose turėtų pasirodyti naujai užgimęs antžmogis. Neveltui Nietzsche sakydavo, kad situacija Vakarų Europoje primena į iki galo įtemptą lanką, kurio strėlė pasirengusi šauti į patį tolimiausią taikinį. Tas taikinys ir buvo jis – antžmogis – gimsiantis apvaisintas Nietzsches filosofijos.

Jausdamas kaip jį apima kvaitulys Nytzsche vis bandydavo įsiskverbti savo trumparege akimi kuo giliau, graužė drėgmė, mirksinčios jo blakstienos vėlėsi su plaukais ir badė akies obuolį, bet nepaisydamas nieko jis atkakliai savo žvilgsniu stengės pasiekti kažkokį tai sunkiai įsivaizduojamą begalinio tunelio galą, kur turėjo pasirodyti jis, Vakarų kultūros išgelbėtojas.

Tokiais momentas laikas sustodavo ir Nyčė nebejausdavo kiek trunka jo žvilgsnio klaidžiojimas tunelio tamsoje. Tai tęsdavosi, kol pagaliau jam pradėdavo rodytis, kad kažkur ten toli, toli vos įžiūrimai spingčioja švieselės. Tai ir būdavo taip lauktas momentas. Šviesa vis stiprėdavo, kol imdavo panašėti į kažkur toli už horizonto brėkštančią aušrą. Po kurio laiko šviesa pradėdavo akinti, ir tolumoje blykstelėjęs trenkdavo ugninis žaibas ir tada pasirodydavo jis, dar kitaip žinomas Antžmogio, Antikristo, Dioniso, Zaratustros vardais. Stovėjo jis tolumoje visas spinduliuojantis ir didingas, o kartu su juo abu jo palydovai – gyvatė ir erelis.

Vos išvydęs šį regėjimą Nytzsche atsiplėšdavo nuo Esmeraldos tarpkojo ir paknopstom pripuolęs prie kambaryje stovinčio pianino traukuliuojančiais pirštais pradėdavo skambinti kažkokias tai savo paties sukurtas uvertiūras. Muzikos svaigulys ir tobula kūno forma, dionisiško kvaitulio ir apoloniškos linijos harmonija turėjo būti toji dirva, kuri subrandins ir pagimdys tą, kuris bus didingesnis už bet kokį dievą. Tai bus dirva iš kurios išaugs Antikristas.

Nyčė skambino pianinu mėšlungiškai atlošęs galvą atgal, pro kietai užmerktų akių vokų kraštelius sunkėsi ašaros, riedėjo drėgnais skruostais ir nuo ūsų lašėjo ant krūtinės. Galiausiai jam iš burnos išsiverždavo dusli aimana, primenanti smaugiamo žmogaus žvogždimą. Jo pirštai nustodavo lakstę klavišais, o visas kūnas sustingdavo lyg suakmenėjęs nuo Medūzos Gorgonės žvilgsnio.

Po kiek laiko jis atsimerkęs iš lėto apsižvalgydavo po kambarį tokiomis akimis tarsi būtų nužengęs į jį iš kito pasaulio. Atgavęs kvėpavimą vėl užsidėdavo pensnė ir vėl tvarkingai pasirišdavo kaklaryšį. Tada sunkiai pakildavo ir atsargiai statydamas pėdas pajudėdavo durų link. Prie durų sustodavo, išsiraukdavo piniginę ir savo plonais pirštais atskaičiavęs banknotus padėdavo juos ant spintelės.

Prieš išeidamas jis dažnai atsisukdavo, kad paskutinį kartą pasižiūrėtų į lovoje gulinčią Esmeraldą. Visą ta laiką jinai taip ir likdavo gulėti nekeisdama pozos. Nietszsche stovėjo prie durų ir žiūrėjo į ją. Jis buvo filosofas, kurio mintys vėliau bus prilyginamos mūšiui išsirikiavusiai kariuomenei – štai lengvieji pėstininkai, strėlėmis ir laidomais akmenimis išardantys priešo rikiuotę, štai sunkioji kavalerija su saulėje žvilgančiais šarvais, štai ilgakotėmis ietimis pasišiaušusi hoplitų rikiuotė, štai grėsmingieji kovos vežimai su prie ratų pritvirtintais atsikišusiais ilgais ir aštriais peiliais. Neveltui Nytzsche rašė, kad tiesa yra moteris ir, kad pagrįstai įtarinėjama dogmatiškus filosofus menkai moteris supratus ir, kad dogmatika, kaip perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas yra netinkama priemonė moters širdžiai pavergti. Ši mintis jo kariuomenėje buvo kovos dramblys, kuri kartu su kitu kovos drambliu, mintimi, kad tai kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais ir kitais kovos drambliais stovėjo visos kariuomenės priešaky.

Tada jis tyliai išeidavo, paskui save uždarydamas duris.

Esmeralda likusi viena dar ilgai gulėdavo nejudėdama ir žvelgdavo pro langą aukštyn, į dangų. Kartais dangus būdavo giedras ir saulėtas, kartais apsiniaukęs ir debesuotas. Žvelgdama į jį Esmeralda kartais imdavo isteriškai kvatotis, kartais apsiverkdavo, o kartais tiesiog gulėdavo ir stebėdavo jį tuščiomis akimis. Ir toks jos elgesys visiškai nepriklausydavo nuo oro – tie patys debesys ar giedra vieną kartą ją prajuokindavo, kitą kartą pravirkdydavo. Bet tai tik dar kartą patvirtina filosofo Nietzsches nuomonę, kad moterys yra sunkiai suprantamos.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Nietzsche rengiasi Antikristo gimimui. | In: Filosofija | tags: Filosofija, Filosofijos istorijos etiudai, Nietzsche. | #

<…> mano nagai – ilgi ir nekarpomi. Savo laiško pabaigoje tu sakai, kad manasis darbininko švarkas (netiesa, tai valstiečio švarkas) vertas klostuoto Marilyn Monroe korseto, o mano nagai – tamsių Gretos Garbo akinių. Ir užverti mane ironiškais ir piktavališkais patarimais. Kadangi mano nagus mini keletą kartų, aš tau viską paaiškinsiu.

Galima tvirtinti, kad juos man kirpdavo mama ir kad tai susiję su Edipo kompleksu bei kastracija (groteskiška, bet psichoanalitinė interpretacija). Be to, žiūrint į mano pirštų galus, galima pastebėti, kad man trūksta pirštų antspaudus paliekančių vagelių, paprastai atliekančių apsauginę funkciją, todėl lietimasis pirštų galais prie kokio nors daikto ir ypač prie audinio man kelia tokį nervinį skausmą, kad turiu saugotis, augindamas ilgus nagus (teratologinė ir selekcionistinė interpretacija).

Dar galima sakyti (ir tai tiesa), kad aš svajoju būti ne nematomas, o nepastebimas, ir šią svajonę kompensuoju augindamas nagus, kuriuos galiu įsikišti į kišenę, todėl niekas manęs nešokiruoja labiau nei į juos žiūrintis žmogus (psichosocialinė interpretacija). Pagaliau galima sakyti: “Nereikia graužti nagų, nes jie tavo; jei tau patinka nagai, tai graužk kitų nagus, jei nori ir gali” (politinė Darieno stiliaus interpretacija).

Tačiau tu pasirenki patį bjauriausią aiškinimą: jis nori išsiskirti, dedasi Greta Garbo. Šiaip ar taip, įdomu, kad nė vienas iš mano draugų niekada neatkreipė dėmesio į mano nagus: šie jiems atrodo visai natūralūs, atsitiktinai ten išaugę tarsi iš vėjo atneštų sėklų, o apie vėją juk neverta kalbėti.

Gilles Delleuze, Derybos, Baltos lankos, 2012, 13-14 psl.

11 Comments | In: Filosofija, Skaitymai | tags: asmenybės sutrikimai, Filosofija, Gilles Deleuze, skaitymai. | #

Mane greitai ims vimdyti vėl ir vėl girdint žodį “teisingumas”. Ką tai reiškia? Jo taip visiems pritrūko pastaruoju metu. “Tai neteisinga” – sako pensininkas gaudamas pensiją, taip pat sako mokytojas gaudamas algą, taip ašaroja negaudamas saldainio vaikas, griežia dantimis ieškovas (atsakovas) pralaimėjęs bylą, šachmatininkas pralaimėjęs partiją, krepšininkas gavęs baudą. Mes to nenusipelnėm! Kodėl gi to teisingumo gauname taip mažai?

“Ši neteisybė ilgiau negali tęstis” – sako kavinės lankytojas žvelgdamas į, jo nuomone, nedapiltą alaus bokalą, o taip pat prisimindamas sutrupėjusią grindinio plytelę ir kažkieno jo laiptinėje paliktą šūdų krūvą. „Och, pasakyčiau aš tau teisybę supistas pragertasnuki“ – galvoja sau kavinės padavėja.

„Kur teisingumas?“ – klausia nutrintame kostiume lindintis valdininkas po to kai gavęs 2000 litų atlyginimą ir čia pat nusipirktame laikrašty perskaitęs, kad valdininkai iššvaistė milijardus –„ tai neteisinga, kur mano dalis?!”

“Taip, tai negali ilgiau tęstis” – irgi vienu priešrinkiminio jaudulio vibruojamu balsu pritaria visi politikai, nes tiek jie, tiek ir mes žinome, kad jei negyvename taip turtingai kaip norėtume, tai reiškia gyvename neteisingai. Štai pažvelgia politikas iš už anapus ekrano:
– Ar tu pritari, kad toliau taip tęstis nebegali, ar esi tu už Tiesą, už Tėvynę?“

– Taip! Būtent dėl to dantis valausi tik su mėtine dantų pasta. Ar mes apie tą patį?
– Nu kaip… gal nevisai, nors iš tikrųjų tai beveik apie tą patį – tu juk supranti, juk pritari minčiai, kad daugiau taip tęstis nebegali, kad viską reikia keisti iš esmės. Ar supranti tai? Ar tau pakaks ryžto teisingai pasirinkti?

– Nu tai aišku, kad užteks…

Visa tai rodo, kad šiuo metu virš kažkur virš mūsų kybanti eterinė teisingumo substancija arba išretėjo arba buvo nepalankaus vėjo nupūsta kiek tolėliau ir dabar belieka laukti palankaus vėjo, kad atpūstų jį atgal. Neveltui viešos erdvės pritraukė tiek daug šamaniškų apeigų, tokių kaip šokis su būgnais aplink laužą, ir visokių burtų, skirtų prisivilioti orą ir lietų, žinovų. Kažkada, papuolęs į praktinę situaciją, panašiai teisingumą apibendrinančią idėją išsakė Vinipuchas, teigdamas, kad tai yra neteisingos bitės ir jos neša neteisingą
medų.

37 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, Visiškos pievos, visuomenė. | #

Zack’o Snyder’io “300”, saga apie tris šimtus Spartos karių pasiaukojusių prie Termopilų tam, kad sustabdytų Kserkso persų arimijos invaziją, buvo kritikuojama kaip blogiausias pavyzdys militaristinio patriotizmo su aiškiomis užuominomis į įtampas Irane ir įvykius Irake. Visgi ar viskas iš tiesų taip akivaizdu? Priešingai, filmas turėtų būti visiškai išteisintas nuo tokių kaltinimų.

Reikia išskirti du akcentus. Pirmas siejasi su pačiu pasakojimu – tai pasakojimas apie mažą ir neturtingą šalį (Graikiją) užpultą daug didesnės valstybės (Persijos) armijos, tuo metu labiau išsivysčiusios ir su pranašesne karine technika – argi persų drambliai, gigantai ir didelės ugninės srėlės nėra antikinė aukštos karo technologijos versija? Kai paskutinė likusi gyvų spartiečių grupelė ir jų karalius Leonidas yra nužudomi tūkstančiais strėlių, nėra jie tokiu būdu mirtinai užbombarduojami techno-karių, kurie naudoja savo „išmaniuosius“ ginklus iš saugaus atstumo, nelyginant šiandienos JAV kariai, kurie paspausdami mygtuką paleidžia raketas iš karo laivų, esančių už daugel mylių, Persijos Įlankoje?

Dar daugiau, Kserkso žodžiai, kuriais jis stengiasi įtikinti Leonidą pripažinti Persijos viršenybę, anaiptol nepanašūs į musulmonų fundamentalisto: jis stengiasi palenkti Leonidą paklusti pažadėdamas jam taiką ir kūniškus malonumus, jeigu jis sutiks tapti globalios Persijos imperijos dalimi. Viskas ko prašoma iš jo, tėra formalus atsiklaupimas tuo pripažįstant Persijos viršenybę <…> O ar nevaizduojamas Kserkso dvaras kaip savotiškas mulitikultūriškumo ir skirtingų gyvenimo būdų rojus? Čia orgijose dalyvauja
visi – skirtingos rasės, gėjai ir lesbietės, neįgalieji ir pan. O ar nėra tuomet spartiečiai, su jų disciplina ir pasiaukojimo dvasia kur kas panašiau į kažką tokio kaip Talibanas, ginantis nuo JAV okupacijos Afganistaną?
<…>

Vakarietiško rasizmo indėlis į Termopilų mūšio istoriją yra akivaizdus – plačiai skelbiama, kad tai buvo pirmoji ir lemtinga laisvų Vakarų pergalė prieš despotiškuosius Rytus. Nenuostabu, kad Hitleris ir Geringas vokiečių pralaimėjimą prie Stalingrado 1943 metais lygino su herojiška Leonido mirtimi prie Termopilų. Būtent dėl šios priežasties galime apversti perspektyvą. Kultūriniai vakarų rasistai mėgsta teigti, kad jeigu Persijai būtų pavykę pavergti Graikiją, tuomet šiandien visoje Europoje stovėtų minaretai. Šis
kvailas požiūris yra dvigubai klaidingas: ne tik, kad nebūtų Islamo Graikijos pralaimėjimo atveju (kadangi tuomet nebūtų graikų minties ir krikščionybės, dviejų istorinių Islamo prielaidų); kur kas reikšmingesnis yra faktas, kad šiandien minaretai yra daugelyje
Europos miestų ir galimybes jiems atsirasti sudariusi multikultūralizmo tolerancija kaip tik ir buvo graikų pergalės prieš persus rezultatas.

Atsiprašau už neprofesionalų vertimą. Versta iš:

Slavoj Žižek „In defence of lost sauses“, Verso 2009, psl. 68-69

7 Comments | In: Filmai, Filosofija, Visuomenė | tags: filmai, Filosofija, istorija, ksenofobija, patriošizmas, radikalai, visuomenė, Žižek. | #

Absurdų priežastys.

1. Pirmąją absurdiškų išvadų priežastį aš priskiriu metodo nebuvimui, tam, kad filosofai nepradeda savo samprotavimo nuo apibrėžimų, t.y. nuo savo žodžių reikšmės nustatymo, tarsi jie galėtų parengti sąskaitą, nežinodami tikslios skaičių vienas, du ir trys reikšmės.

Kadangi visi kūnai įeina į apskaitą dėl skirtingų sumetimų (kuriuos aš minėjau ankstesniame skyriuje) ir šie sumetimai yra įvairiai pavadinti, tai ir visokie absurdai kyla iš jų vardų painiavos ir netinkamo jų siejimo teiginiuose.

2. Antrąją absurdiškų teiginių priežastį aš priskiriu tam, kad kūnų vardai suteikiami jų savybėms, arba savybių vardai – kūnams, kaip daro tie, kurie sako: tikėjimas yra įlietas arba įkvėptas, nors niekas, išskyrus kūną, negali būti įlietas ar įkvėptas į jokį daiktą; taip pat, kad tįsumas yra kūnas ir kad pasivaidenimai yra dvasios ir tt.

3. Trečiąją priežastį aš priskiriu tam, kad kūnų, esančių už mūsų, požymių vardai, suteikiami mūsų pačių kūnų požymiams, kaip daro tie, kurie sako, kad spalva yra kūne, garsas yra ore ir tt.

4. Ketvirtąją – tam, kad kūnų vardai suteikiami vardams arba kalboms, kaip daro tie, kurie sako, kad yra visuotiniai daiktai, kad gyva būtybė yra giminė, arba visuotinis daiktas, ir tt.

5. Penktąją – tam, kad savybių vardai suteikiami vardams ir kalboms, kaip daro tie, kurie sako, kad daikto prigimtis yra apibrėžimas, žmogaus įsakymas yra jo valia ir pan.

6. Šeštąją – tam, kad vartojamos metaforos, tropai ir kitos retorinės figūros, užuot vartojus tikslius žodžius. Nors įprastinėje kalboje ir leistina, pavyzdžiui pasakyti: kelias eina arba veda šen ar ten, patarlė sako tą ir aną (nors keliai ir negali vaikščioti, o patarlė – kalbėti), tačiau kai skaičiuojame ir ieškome tiesos, tokios kalbos yra neleistinos.

7. Septintąją priskiriu tam, kad nieko nereiškiantys vardai yra paimti iš scholastų ir išmokti mintinai, pavyzdžiui, hipostatinis, transubstanciacija, konsubstanciacija, amžinasis dabar ir panašios scholastų giesmelės.

Tam, kuris gali šito išvengti, nelengva pasiduoti kokiam nors absurdui, nebent taip atsitiktų dėl samprotavimo ilgumo, nes jis galbūt užmirštų, kas ėjo prieš tai. Mat visi žmonės iš prigimties samprotauja panašiai ir gerai, jeigu jų principai geri, nes kas gi bus toks kvailas, kad suklystų geometrijoje ir atkakliai laikytųsi tos klaidos, jeigu kas nors kitas jam ją parodytų?

Nurašyta nuo Thomas Hobbes “Leviatanas”, Vilnius, ALK Pradai, 1999 m.  64-65 psl.

Comments Off on Skaitymai. Thomas Hobbes apie absurdų priežastis | In: Filosofija, Skaitymai | tags: Filosofija, skaitymai, Thomas Hobbes. | #

Šiek tiek padarom pertrauką nuo zoninės romantikos (tiesą pasakius kol kas dar net neprasidėjusios) ir vėl pasiklausom A. Dugino. Jūsų dėmesiui jo kalba mitinge. Įdomu kokie yra skirtumai tarp jo ir Hiltlerio. Beje, jei kam įdomi mano nuomonė, tai manau, kad šis žmogus yra pakankamai subtilus ir protingas. Tiesiog teko klausytis jo paskaitų apie Heidegerį ir nesitiki, kad viskas su juo yra taip paprasta, kaip gali pasirodyti klausantis šio pasirodymo.

6 Comments | In: Filosofija, Politika | tags: aleksandr dugin, politika, radikalai, razborkės, tarptautiniai santykiai. | #

Šliogeris atsigrežė atgal ir pamatė save besikeliantį, iki pusės šlapią ir varvantį. „O, kas tuomet esu aš“, – pagalvojo sau Šliogeris, su nerimu žvelgdamas kaip anapus upelio jis pats nusisuka atgal ir varlyte nušuoliuoja tolyn, ten iš kur atšuoliavęs.

–        O tai kur aš dabar nušuoliavau? – jau visai sumišęs paklausė Šliogeris.

–        Namo. Jau vakarėja anapus, o tau dar prieš miegą reikia porą valandų pastovėt medį apsikabinus.

–        Bet kodėl?

–        Todėl, kad tau medis ir yra tarsi dievas, esantis čia ir dabar, šaknimis įaugęs į žemę, o šakomis į dangų ir apsikabinęs jį tu per savo odos poras įkvėpi tikrosios Būties syvus, taip įgaudamas gyvastį. O jos tau prireiks, nes rytoj tu juk vadovausi filosofijos daktaro disertacijos gynimo komisijai. Negi pamiršai? – paaiškino krūmas.

Šliogeris išties prisiminė, kad rytoj kažkokia durna doktorantė, berods feministė, ginsis disertaciją ir kad jis turės vadovauti gynimo komisijai. Vos pagalvojo apie tą kvaišą ir iškart prisiminė Vasiliauskaitę. Vaizdinys buvo toks nemalonus, kad jis net nusipurtė…

–        Jinai šiapus. Jau seniai, – pasakė krūmas, sekdamas jo mintis,– bet ji su manim beveik nebendrauja, nes kiekvieną kartą kai jai pasakau „aš“, jinai tame „aš“ įžvelgia kur kas daugiau „jis“, negu „ji“ ir dėl to visada labai įsižeidžia.

–        O tai jei ji yra šiapus, tai kas yra ta Vasiliauskaitė, kur anapus? Aš gi dar vakar ją bolševike į akis pavadinau.

–        Pamėklė, kaip ir tu dabar ten. Nuo šiol jūsų santykiai anapus bus lygiaverčiai transcendentine prasme, o šiąpus galėsi sau mėgautis pieva, medžiais, drugeliais… Pažvelk į tolumoje mėlynuojantį mišką. Kažkur ten Heideggeris takeliais tebeklajoja. Ten toliau dar vienas upelis. Nenustebk, jei iš kitos jo pusės išgirsi šaukiant žodį „Lietuva“. Tai Martynas Mažvydas. Vis šaukia, šaukia, o po to klauso ir laukia ar kas nors atsilieps. Jei nori gali atsiliepti, bet jis negirdės. Taip jau padariau, kad žmonės tau netrukdytų, nes juk taip pavargai nuo jų, – pasakė krūmas įsiliepsnodamas vis labiau.

–        Kaip toj dramoj, – po truputį atgaudamas nuovoką pasakė Šliogeris ir staiga prisiminęs tos dramos autorių paklausė, – o tai kaip Justinui Marcinkevičiui čia?

–        Na, jis dabar kartu su Sigitu Geda. Sėdi, šnekasi. Gerai jiems dabar.

–        Bet kodėl jų pamėklių nėra anapus? – nusistebėjo Šliogeris.

–        Anapus užtenka jų eilėraščių, o va jei tavo pamėklės neliks anapus, tuomet iškart ten nebeliks ir tavo filosofijos.

Susigėdo Šliogeris, pasimuistė ir tik įstengė pralementi:

–        Ačiū tau.

–        Nėra už ką, – pasakė krūmas ir sudegė.

(Pabaiga)

Įkvėpimo semtasi iš a. a. Beresnevičiaus paskaitų apie anapusinio pasaulio sampratą lietuvių tautosakoje, o taip pat iš šio interviu.

A. Šliogeris “Mes visi esame anapusiniame pasaulyje”

6 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Heideggeris, nida vasiliauskaitė, Šliogeris. | #

Kiton pusėn Šliogeris nusileido neįtikėtinai lengvai, gal už penkiasdešimt metrų nuo kito upelio krašto… O gal ir už visų šimto. Kitoje upelio pusėje gamta akimirksniu apgaubė kažkokia nesuprantama amžinybės aura. Šliogeris su nuostaba suvokė, kad jam visiškai nekyla pagunda atsisukti atgal ir pasižiūrėti kaip toli jam pavyko peršokti tą nelemtą upelį į kurį jau buvo beikrentąs. Vietoje to jis tiesiog pakėlė akis ir išvydo prieš save liepsnojantį krūmą:

–        Kas tu? – paklausė Šliogeris.

–        Aš esu tas, kas esu, – atsakė krūmas.

–        O kas tu esi? – paklausė Šliogeris mėgindamas vaizduoti paprastuolį, bet taip nevykusiai, kad net pats pajuto kaip iš gėdos jam kaista skruostai.

–        Na matai, gi pats žinai kas aš esu, – pasakė krūmas, – tai, kad aš esu, kas esu, reiškia, kad aš esu kas yra.

–        O kas esu aš? – vėl toliau vaizduodamas naivų paklausė Šliogeris.

–        O tu atsisuk atgal…

Šliogeris atsisuko ir tolumoje išvydo tą patį upelį. „Na ir toli nušokau“, – tik spėjo sau pagalvoti Šliogeris, kai jo žvilgsnis užkliuvo už upelyje tysančio pagyvenusio vyro kūno. Gulėjo jis kniūbščias, kojomis ant upelio kranto, o veidu ir viršutine dalimi iki pusės paniręs seklioje srovėje.

–        Tai juk aš pats! – susivokė Šliogeris, – negi aš miriau, nuskedau upelyje?!

–        Nereikia visko taip dramatizuoti, – pasakė krūmas, – tu negalėjai numirti, nes negyvenai. Aš esu, kas yra, o tavęs nėra ir nebuvo. Tiesiog tu atlikai tai, kas pas jus per paskaitas vadinama „transcendenciniu judesiu“ ir dabar viskas bus kitaip. Panašiai kaip Cezaris perėjo Rubikoną…

–        Bet Cerzaris juk nemirė…

–        Tu irgi nemirei. Jei netiki apsisuk atgal dar kartą…

(Pabaiga – artimiausiomis dienomis)

3 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Šliogeris. | #

Niekam ne paslaptis, kad Šliogeris nemėgdavo klegančių studentų, lojančių feminisčių ir apskritai miesto šurmulio. Laisvalaikį jis mieliausiai leisdavo miškuose, pievose, dirvonuose. Štai ir šį kartą žingsniavo jis laukais smilgą dantyse įsikandęs, lauko gėles skindamas, vabalėlių dūzgimo klausydamas ir giliai žemės aromatualsuodamas. Staiga, išgirdęs čirpimą, atkreipė dėmesį į žolėje pasislėpusį žiogelį. Šliogeris pritūpė ir įsižiūrėjo į jį. Tupėjo žiogelis žolėje, visas toks žalias, įsitempęs ir pasiruošęs šuoliui. Pritūpė ir Šliogeris žiūrėdamas į žiogelį, štai čia ir dabar prieš jį esantį, tokį gyvą, gražų, tokį tikrą, visiškai nepanašų į tas pamėkliškas gyvybės parodijas, kurias Šliogeris kasdien regėdavo slankiojančias mieste ir universitete. Staiga žiogelis, atsispyręs žmogaus akimi nepagaunamu savo kojų judesiu, nuskriejo tolyn ir vėl nusileido kažkur žolėje. Šliogeris kiek nepasitikėdamas savimi pasitursino ir atsispyręs kojomis taip pat šoktelėjo link tos vietos, kur žolėsna nusileido žiogelis. „Kaip keista, štai aš šuoliuoju tarsi žiogelis, o mokykloje per fizinio lavinimo pamokas toks šuolis vadinosi „varlytė“, vos spėjo pagalvoti Šliogeris ir vėl išvydo kaip žiogelis, pakilęs virš žolės, švystelėjo tolyn nuo jo. Šliogeris susikaupė ir vėl liuoktelėjo tolyn. Žiogelis gi vėl stryktelėjo tolyn, o Šliogeris, kažkokio egzistencinio įkarščio apimtas, vėl liuoktelėjo jam iš paskos. Žiogelis vėl tolyn, o Šliogeris, nepaisydamas raumenų maudesio šlaunyse ir blauzdose, stryktelėjo jam iš paskos. Taip ir šuoliavo abu, kol pasiekė nuostabaus grožio plonytį upelį. Žiogelis tik švystelėjo kojomis nuo vieno jo šlaito atsispirdamas ir nusileidęs kažkur toli, toli kitoje jo pusėje, dingo vešlioje žolėje. Šliogeris sutriko, beprotiškai maudė jo senatviškus kojų raumenis ir kelių sąnarius, kilo beveik neįveikiama pagunda atsigulti ir ištiesus atpalaiduoti kojas, bet jis tiesiog privalėjo padaryti tai. Jis privalėjo patekti anapus. Sukaupęs paskutines jėgas atsispyrė nuo žemės ir jau būdamas ore virš to upeliūkščio, jis pajuto, kad jo neperšoks…

(Ryt-poryt užbaigsiu istoriją. Šiuo metu nebegaliu – alus baigėsi)

8 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, Šliogeris. | #