Šiuo metu vis dar tebemintydamas koks turi būti tas mūsų tautinę dvasią prikeliantis lietuviškas istorinis filmas, prisiminiau reklaminius klipus iš tų senų gerų laikų, kai Rusijoje prezidentavo Jelcinas. Vėlgi nieko naujo čia nebus, tik priminisiu, kad iš tokių klipukų įkvėpimo sėmėsi ir kultinis rusų autorius Viktoras Pelevinas, rašydamas savo "Generation P".
Kalbant apie tokį dalyką kaip Žalgirio mūšio ekranizacija, reiktų pakalbėti apie pozityvą. O tai nėra lengva, kadangi pozityvo, kaip reiškinio, tradicijos mūsuose tikrai nėra gilios. Beje, ar nebūna jums taip, kad štai praplėšiate jūs akis ankstyvą sekmadienio rytą. Kūno nejaučiate, nejaučiate bemaž nieko… Pakeliate galvą ir pamatote stalą, ant stalo sukrautą tuščią tarą, o dar toliau– išjungtą televizorių. Ant stalo krašto pamatote distancinio valdymo pultelį. Stalas netoli lovos, tačiau visgi per toli, kad pasiektumėte jį neišlipdamas iš lovos, tiesiog ištiesęs ranką.
Nors pažadėjau apie „Geležies dieną“ pratęsti artimiausiomis dienomis, bet gal šiek tiek tas reikalas užsitęs. Tuo tarpu noriu pasidalinti visai mielu dalykėliu, kurį atradau prieš kelis mėnesius – rusiškos radio stoties „Serebriannyj dozdj“ laida Фрэнки-шоу. Kiekviena laida trunka apie 50 min. ir jos metu tūlas Franky, imituodamas tapatybę praradusį beprotnamio pacientą, kiekvieną kartą persikūnija į naują personažą t.y. pasakoja apie kokią tai asmenybę, o radio klausytojai turi atspėti kas tai yra. Laidos įrašus galite rasti čia.
Na ką gi, 2010 m. liepos 15 d. jau kadais suėjo apvalus jubiliejus, o tautinę dvasią pakelti turinčio filmo mes vis dar neturime. Paskaitinėjau va neseniai Ingos Baranauskienės „literatūrinį scenarijų“ filmui „Žalgiris“ ir supratau, kad ne vien tik pinigų trūkumas ir neapgalvota Vyriausybės kultūros politika čia kalta. Trumpai pakalbėsiu apie šį tekstą ir vėliau pabandysiu abstrakčiai išdėstyti tai kaip aš įsivaizduoju istorinį filmą. Kadangi pas „Žalgirio“ autorei komentatoriai atseikėjo pakankamai, tai aš per daug iš jos nesityčiosiu, nors keletą linksmų epizodų aptarti verta.
Pasakau iš karto – šio istoriniu tituluojamo romano neskaičiau, taigi ir kalbėti apie jį pernelyg ir negaliu. Apskritai kalbėti apie knygą jos neskaičius nelabai etiška, tai pakalbėsiu apie norą pradėti skaityti. Tik kažkaip perkaičiau vieną ištrauką, po to kelias stebėtinai nykias recenzijas ir, pasakysiu, nelabai kyla noras paimtį šią knygą į rankas, o juolab skaityti, o juolab pirkti. Nepanašu, kad nors kiek kvepia istorinio romano atgimimu, kaip rašo kai kurie internetiniai recenzentai… Beje, kada jis buvo gimęs ir kada apmiręs? Spėju čia turima galvoje atitinkamai kažkas panašaus į Vinco Pietario "Algimantą" (gal tipo istorinio romano gimimas) ir (gal tipo čia jau smukimas) Juozo Baltušio "Sakmė apie Juzą". Bet čia jau mano asmeninės ir nebūtinai teisingos asociacijos.
Taip ir ėjo jie dviese, Sokratas į priekį, o Platonas pasiremdamas į Sokratą, kol priėjo seno bičiulio Kefalo namus. Šis plačiai šypsodamasis pasitiko juos nuo pat savo namų slenksčio:
– Vėl filosofiniai pokalbiai iki pat ryto? – paklausė žvelgdamas į tinstelėjusius abiejų veidus ir paraudusias akis. Sokratas tik sunkiai atsiduso ir atsainiai mostelėjo ranka.
Daug žurnalisčių ir politikių viešumoje stengiasi vaizduoti save kaip "bobas su kiaušais". Kita vertus aš dažnokai, ypač būdamas gamtoje, vis susimąstau – o kam bobai kiaušai? Juk tuomet jau nebe boba gaunasi, o kažkoks tai transseksualas. Kaip tik šiandien vienas man labai brangus žmogus atkreipė dėmesį į tai kad, pvz. angliškai kiaušai yra “nuts” t.y. lyg ir natūralu jei anglakalbiams tai asocijuojasi su kažkuo kietu, turinčiu kevalą.
O kokią konteksto prasmę sau susikuriame mes, kai kalbame apie kiaušinius? Man, kaip tikram lietuviui, tiek vištos perimi kiaušiniai, tiek ir mano nuosavi greičiau asocijuojasi su kažkokia tai trapia, lengvai dūžtančia ir gan pažeidžiama kūno vieta, kurios bet kur geriau nekaišioti, o esant kokioms tai batalijoms, tai išviso būtų geriausia juos nusiimti kuriam laikui, kaip kokius akinius. Tuo noriu pasakyti, kad visa ta kiaušininė kai kurių viešųjų asmenų povyza, man asmeniškai, kartais sudaro kažkokio tai trapumo ir silpnumo įspūdį.
Ką reiškia atsikelti iš ryto "kaip žmogus"? O ką reiškia atsikelti iš ryto "kaip žmogus" sausio 1? Galima atsikelti netgi ne šiaip sau žmogum, o tiesiog Grand Cavalierium… O vis tiek įvaizdis yra niekas, o troškulys yra viskas. Bet čia ne apie tai.
Apkaltintam dalyvavimu sąmoksle Senekai 65 m. po Kr. Neronas įsakė mirti. „Šis neišsigando, – rašo Tacitas, – ir paprašė atnešti testamentą. Centurionui su tuo nesutikus, Seneka, kreipdamasis į draugus, pareiškė: nors jam draudžiama padėkoti bičiuliams pagal nuopelnus, jis paliekąs jiems vienintelę, bet gražiausią gėrybę, kuri jam priklauso, būtent savo gyvenimo būdą.
Sokratas vėl gurkštelėjo gerą gurkšnį vyno ir atitraukęs didelę taurę nuo lūpų ketino ją perduoti kartu gėrusiam Agatonui, tačiau išvydo kaip šis, vos akimirksnį kurio, Sokratui reikėjo atsigerti iš taurės, paliktas be dėmesio, ėmė ir užsnūdo, įveiktas per naktį išgerto vyno kiekio.
