Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Keistai nuteikia patriočių siūlymai “vadovautis savo galva”, einantys lygiagrečiai su pavirkavimais apie tai, kad Vakarų patirtį mes perėmėme visiškai nekritiškai. Viena vertus, viskas lyg ir aišku – kas gali paneigti teiginį, kad reikia vadovautis savo galva. Lygiai taip pat mums daromą Vakarų įtaką nėra prasmės neigti. Bet kas tai yra toji “Vakarų patirtis”? Ir ką reiškia “perėmėme”? Toks jausmas, kad po 1991 kovo 11 d. mes perėmėme kažkokį paketą, kuriame buvo viskas surašyta ir jau ne vieną plokščiakaktį esu sutikęs, kuris iš esmės taip ir suvokia mūsų valstybės kūrimasį ir vystymasį.

Klausantis jų, Lietuva Europos Sąjungoje ima panešėti į skruzdėlę, įmestą į lėkštę su patiekalu. Jinai vaikšto tarp maisto kalnų, pakramto pipiro kruopelęs, atsikanda pjaustyto svogūno – keistas skonis. Kažkur toliau mato kepsnį, dar kitur salotos lapą ir galvoja ar verta ragauti, ar skonio receptoriai vėl patirs kažką tokio pernelyg saldaus-rūgštaus-sūraus-kartaus. Vieni sako skruzdėlei ragauti vieną, kiti kitą. Perdaug visko, kad pilnavertiškai įvertinti, vaikščioti ir ieškoti toliau tingisi, o tam, kad pakilti ir pažvelgti kas yra už lėkštės ribų, skruzdėlė yra per maža.

Va būtent šie skruzdėlės simptomai ir matosi paklausius siūlančio “vadovautis savo galva” patriošio – o ką siūlai daryti? Paprastai atsakymai būna keli. Vienas pasiūlymas „eiti savo keliu“. Gavus tokį atsakymą, kaip ir nebelieka ko klausti. Na taip, jei savo galva vadovaujiesi, tai ir savo keliu eini. Toks veikėjas niekada nepagalvos apie tai, kad jei padarai sprendimą savo galva, tai tavo pasirinktas kelias nebūtinai ves ten, kur niekas niekada nevaikščiojo ir atvirkščiai, jei eini su kitais, tai dar nebūtinai reiškia, kad nesivadovauji savo galva.

Antras galimas pasiūlymas yra pagalvoti ką daryti, dažnai išreiškiamas skambiu pasiūlymu ieškoti savo šaknų. Iš esmės sunku paaiškinti kuo antrasis atsakymas skiriasi nuo pirmojo. Aš juos skiriu kažkaip geometriškai – pirmuoju atveju kalbama apie kažkokią erdvės plokštumą, o antruoju apie kažkokią laiko vertikalę.  Nesu prieš šaknų paieškas, tačiau ką daryti lietuviui, kuris galvoja, kad atgavus Nepriklausomybę ar įstojus į ES tos šaknys nebuvo nukirstos? Patriošis, regis, atima iš lietuvio galimybę turėti tokią nuomonę, jeigu tik jis yra sveikai mąstantis. Pastarojo klausimo neplėtosiu, bet pats pasiūlymas ieškoti šaknų
tiesiog nurodo ne tai ką reikia daryti, o tai ką reikia daryti, kad apskritai pradėtum daryti. Pasakysiu tik tiek, kad jei Čingischanas būtų mąstęs šitaip tai mongolų-totorių ordos niekada taip ir nebūtų turėję galimybės pažvanginti ginklais Europos prieangyje, nes būtų užsiėmę savo šaknų paieškomis “mokslinėse” diskusijose apie tai, kad mongolų istorija ne mažiau garbinga ir sena nei kiniečių.

Trečias pasiūlymas paprastai būna apgailėtinos, po pirmų dviejų pasiūlymų filtrą jau prakoštos iniciatyvos, raginančios atgaivinti kažkokius tai Vakarų senų seniausiai atmestus viduramžių teisės institutus, ypač akcentuojant bausmių griežtumo reikšmę, kažkokius tai dar Antikoje gyvavusius atstovaujamosios demokratijos modelius, įdiegti kažkokią tai archainę visuomenės sampratą. Kitaip sakant, tos „šaknys“ ar „savo kelias“ beveik visais atvejais būna tai, ką taip keikiamos Europos Sąjungos šalys seniai perėjo, išaugo ir atsisakė. Bet patriošinės skruzdėlės “nuosavai” galvai tai nė motais.

4 Comments | In: Visuomenė | tags: patriošizmas. | #

Lokaliniame sektoriuje arba „lokalkėje“ bausmę atlikinėjo penki „normalūs“, jeigu taip galima pasakyti, būriai (t.y. ketvirtas, penktas, šeštas, septintas ir aštuntas) ir vienas narkomanų būrys (devintas). Kitaip sakant, pirmuosius penkis būrius sudarė žulikai ir tiek, bendra masė. Tai yra tie, kurie į zoną atvažiavo „ne darbo dirbti, o atlikti bausmę“. To paties principo, aišku, laikėsi ir vierchai ir tie kurie iš paskutiniųjų stengdavosi nuo jų bent jau neatsilikti. Jų visų katino dienos slinkdavo vienodu ritmu – rikiuotė 8 ryte, pusryčiai, po to pietūs, vakarienė, 20 val. vėl rikiuotė, o 22 val. visi į lovytes. Laiko tarpai tarp valgymai būdavo užpildomi stalo žaidimais, vaikščiojimu nuo vieno tvoros galo iki kito, televizoriaus žiūrėjimu ir pan. Žiūrėdamas į jų gyvenimo ritmą dažnai prisimindavau senos pataisos namų medikės žodžius pasakytus vienam į depresiją puolusiam žulikui – „vaikeli tu neimk visko į galvą, va kol čia sėdi tai atsipalaiduok, ilsėkis, apgalvok viską – juk ir stogas virš galvos ir pavalgyt duoda ir draugų va kiek čia susiradai, o tikrasis tavo kalėjimas tai žinok prasidės tuomet kai iš čia išeisi į laisvę“.

Lokaliniame sektoriuje dar buvo nedidelė biblioteka, kurioje dirbo bibliotekininkas iš pirmo būrio, sporto salė, kuria būriai naudodavosi
paeiliui pagal grafiką, ir atskiros patalpos, kuriose vykdavo pareigūnų pasitarimai-penkiaminutės. Taigi tiek žulikų, tiek pareigūnų judėjimas čia buvo bene didžiausias.

Iš visos „lokalikės“ žulikų masės kiek labiau išsiskirdavo narkomanai. Gyveno jie kartu su „normaliais“. Pradžioje jiems buvo apribotas bendravimas su „normalių“ būrių nuteistaisiais t.y. neleidžiama įeiti į jų barakus, kaip ir aniems buvo draudžiama lankytis pas šituos, bet dar man tebedirbant tą tvarką atšaukė, o nuo jų birkių (t.y. ant dešinės krūtinės pusės nešiojamų asmens kortelių) buvo panaikintos jų polinkį nurodančios mėlynos juostelės. Būk tai dėl to, kad pažeidžiamos žmogaus teisės, ar tiesiog jų orumas žeminamas, o taip pat integracija į „normalią“ visuomenę apsunkinama. Šiaip tai, pasakyčiau, labai neramus kontingentas sudarė šį būrį. Visą laiką ten būdavo justi kažkoks bičių avilio dūzgimas – lyg ir tas jų visų elgesys pagal taisykles, lyg ir tas dūzgimas jo ne pats stipriausias iš visų įmanomų garsų, o va tik
nepasaugok ir iškart subadys ar susibadys. Dabar net negaliu prisiminti kas konkrečiai sukeldavo tokį visuotinai neramaus judesio įspūdį… tiesiog gal tie žmonės, palyginti su „normaliaisiais“ pasižymėjo ryškesniais asmenybės bruožais ir fantazija. Tikrai negalėčiau pasakyti ar čia taip dėl jų polinkio „apsišaudyti“ ar dėl ko kito.

Dar vienas dalykas – „narkomanų“ būryje kartu sėdėjo tiek vartojantys, tiek nevartojantys, bet sėdę už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotikais, pavyzdžiui prekyba jais. Tarkim prekeivis nebūtinai pats yra narkomanas, nors dabar negalėčiau prisiminti nė vieno, kuris tikrai laisvėje buvo „švarus“. Beje tie, kurie laisvėje vartodavo ir pateko į zoną, anaiptol ne visi atrodė taip baisiai kaip iš narkomanijos prevenciją skatinančių klipų. Nemaža dalis 9-o būrio buvo reguliariai sportuojantys ir, atitinkamai, atletiškai atrodantys. Kai buvo surengtas zonos prisitraukimų konkursas, tai jį laimėjo žulikas iš narkomanų būrio, o per zonos tinklinio varžybas krovė narkomanai visiem malkų kaip
reikiant. Galiausiai 9 būrys išėjo į finalą su Olos komanda ir kažkaip jau labai netikėtai aniems pralošė. Kiek girdėjau, už stabiliausią zonos valiutą – Saint George cigaretes. Neprestižas oliniams buvo likti antriems, iš kitos gi pusės cigarečių trūkumą 9 būrys išgyvendavo skaudžiau nei kiti būriai. Krepšinio varžybose narkomanai irgi buvo į finalą papuolę, bet jų komanda „Aguona“ pralošė 4-5 būrių komandai, kuri kažkodėl vadinosi „LSD“. Šias rungtynes mačiau savo akimis ir galėčiau lažintis, kad šį kart viskas vyko sąžiningai. Krepšinis ir zonoj krepšinis.

2 Comments | In: Visuomenė | tags: Metai pataisos namuose. | #

Viskas dėsninga – šis žmogus atsidūrė ten, kur jau seniai turėjo atsidurti. Šiandien popietę Lietrytyje trumpai pasirodė žinutė ir nunėrė kažkur tolyn kartu su kitų naujienų srautu. Taigi jaučiu pareigą informuoti, kad legendinis Lietryčio komentatorius Jonas, jau nuo neatmenamų laikų internetiniuose komentaruose demaskuojantis visokius Maskvoje rezgamus šėtoniškus planus, pagaliau stojo prieš teismą.

Kažkaip net malonu žiūrėti į šį žmogų. Tarsi koks senas geras pažįstamas. Prisimenu prieš kokius ketverius metus, kai jis ir jo diagnoze dar buvo pakankamai nežinomi, bandžiau su juo diskutuoti… Mea culpa.

Bet tikrai keista, nes būtent tokį jį ir įsivaizdavau. Kaunietis Jonas Grinius, tvarkingas vyriškis, turintis aukštąjį techninį išsilavinimą, o taip pat mėgėjiškai besidomintis istorija ir kitais humanitariniais mokslais.

Be abejo, komentaruose po pranešimu apie komantatoriaus Jono patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pilna paistalų apie žodžio laisvės suvaržymą ir pan. Vienintelė galimai komantatoriaus Jono elgesį pateisinanti aplinkybė, kuri mano galva gali būti svarbi, tai komentatoriaus Jono psichinė būklė. Pranešime minimas 10 000 antisemitinių komentarų skaičius atrodo sunkiai protu suvokiamas tik tam, kuris pastaraisiais metais neskaitinėjo komentarų po bet kuriuo nors kažkiek vienaip ar kitaip su žydais ar krikščionybe susįjusio teksto internetiniame Lietryčio portale.

Šio žmogaus idėjos nėra itin sudėtingos ar naujos. Stebina jau tiek metų trunkanti jų nenutrūkstama monotonija. Galbūt ateis diena ir mes išvysime kito legendinio komentatoriaus Kelnių Kanto veidą.

Pranešime, į kurį nuorodą įkėliau aukščiau rašoma, kad kitas teismo posėdis bus balandžio 27 d. Sekime naujienas! 

10 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, baudžiakas, gyvenimo veidai, homofobai, ksenofobija, radikalai. | #

„Ola“ buvo vadinama kokių 3 metrų aukščio tvora nuo likusios zonos atitverta teritorija, kurioje bausmę atlikinėjo antras ir trečias būriai.  Į ten būdavo paskiriami šiek tiek rimtesni personažai, paprastai turintys tiek didesnį autoritetą tarp kitų nuteistųjų, tiek ir rimtesnę paramą iš laisvės. Kiek man susidarė įspūdis, valdė tenai kauniečiai, taigi kitų miestų atstovams tam, kad sėkmingai adaptuotis greičiausiai reikėdavo papildomų rekomendacijų ar asmeninių įgūdžių ir patirties. Tarkim, vienas žymiausių Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų H.D., bausmę atlikinėjo būtent Oloje.

Kiek teko girdėti, šių dviejų būrių gyvenamajame barake keturi dujinės viryklės degikliai buvo padalinti pagal didžiausius Lietuvos miestus. Kitaip sakant, jeigu vilnietis virdavosi sriubą ant klaipėdiečių degiklio jam grėsė nemalonumai. Kad tokia tvarka galiotų kituose būriuose girdėti neteko – ten paprastai būdavo dvi dujinės viryklės, kurias dalindavosi pagal kastų principą.

Kita vertus, jei jau pavadinau juos „vierchais“ to nereikėtų suprasti besąlygiškai, nes tarkim kai kuriuos kauniečius iš šio būrio pervedus į kitus, jų statusas ir, jei taip galima pasakyti, visuomeninis svoris galėjo keistis. Tiesiog faktas tas, kad tame būryje išgyventi galėjo ne bet kas, o žemesniųjų kąstų nuteistųjų ten nebuvo. Tačiau man dingojasi, kad jie privalėjo susidurti su ta pačia problema kaip ir pirmasis būrys, dar kitaip vadinamas „ožynu“ – sunku būti geru ožiu, kai tu pats esi uždarytas
ožyne ir jau kur kas sunkiau būti vierchu, kai tave uždarė ten, kur visi tokie. Kiek teko domėtis, praktika ne kartą parodė, kad atskyrus vieną kastą nuo kitų šioji po kiek laiko persitvarko pagal anksčiau egzistavusį modelį, iškeldama
savus lyderius ir sumindama žemėn tuos, kurie buvo palaikyti nevykėliais.

Galų gale, kituose būriuose sėdintys “gaidžiai” irgi turėdavo savo “vierchą”, per kurį būdavo sprendžiami įvairūs klausimai. Taip kad zonoje viskas ne mažiau reliatyvu, nei laisvėje. Pavyzdžiui, kaip vierchams pasiskirstyti kuris turi miegoti kurioje lovoje, kai visuotinai žinoma, kad tose lovose, kurios pastatytos arčiausiai durų, miega gaidžiai, o kažkaip kitaip jas
perstatyti administracija griežtai draudžia? Kitoje zonoje, pavyzdžiui, geresnėje vietoje stovinčią lovą reikėdavo nusipirkti – ekonominio pakilimo laikotarpiu lova geroje vietoje kainavo berods 1000 litų.

Kaip tokio pobūdžio problemas spręsdavo „oliniai“ girdėti neteko. Greičiausia taip pat kaip ir kiti… Dėl
to jų visų įvardijimas vierchais yra šiek tiek sąlyginis.

Dar šis būrys neidavo į valgyklą valgyti kartu su kitais ir maistą jam atveždavo atskirai, nors daugelis iš jų valdiško maisto apskritai nevalgydavo – daugelio finansinė padėtis ir parama iš laisvės būdavo kur kas geresnė nei kituose būriuose
sėdinčių. Jų tualetą išvalyti irgi būdavo atvedamas vienas toks visada labai pozityviai nusiteikęs nuteistasis iš pirmojo būrio.

Aukštas ir posausio, bet tvirto kūno sudėjimo būrio viršininkas, kuriam buvo priskirti „oliniai“, vaikščiodavo skubiais žingsniais, kalbėdavo greitai, trumpai ir iš esmės. Šypsodavosi ne itin dažnai, o pati jo šypsena, palydima keisto mažų akučių spindesio sukeldavo kažkokį tai nesaugumo jausmą. Skrupulų jis per daug neturėjo. Prisimenu kaip kartą po darbo stovėjau
eilutėje su bendradarbiais  vietinėj parduotuvėlėj norėdamas nusipirkti degtinės butelį, tai jisai, man užtrukus krapštant
iš piniginės centus ir juos bandant saujoje suskaičiuoti, be jokių skrupulų užlindo ir apsiprekino. Pataisos namų vadovybė jį labai vertino kaip darbuotoją ir laikė jį kone būrio viršininko etalonu, tuo tarpu kiti pareigūnai kartais jį nurodydavo kaip pavyzdį kuo tampama pradirbus tokį darbą ne vienus metus taip kaip to reikalauja vadovybė.

20 Comments | In: Visuomenė | tags: Metai pataisos namuose. | #

Šįryt paėmiau į rankas „Respubliką“ ir perskaičiau vedamojo straipsnio antraštę „100 mlj. laukia nesulaukia senaties“. Prie straipsnio pridėta Zuoko nuotrauka. Kitoje nuotraukoje stambiu planu – sutrūkusi Gedimino prospekto grindinio plytelė, už kurios tolėliau Vilniaus arkikatedra. Perskaitęs antraštę ir peržvelgęs nuotraukas padėjau į makulatūros krūvą. Na o pirmadienio komsomolkėje – pono Užkalnio straipsnis apie tai, kad jam atsibodo tas nesiliaujantis runkelių lojimas prieš valdžią ir apie tai, kad jei Zuokas fotografuojasi griaunamo namo-vaiduoklio fone, tai yra visiškai normalu.

Nekursiu sąmokslo teorijų spėliodamas sutapimas tai ar ne. Kur kas labiau mane įkvėpė jau nebepirmas Užkalnio padejavimas dėl netinkamo kalbančiojo tono ištariant žodį „komsomolkė“. Taigi nihil novi sub sole.

Kaip ir dera apdairiam pusinteligenčiui, pasitikrinęs googlėj ar teisingai užrašiau lotynišką citatą (galėčiau tiesiog lietuviškai pasakyti, kad po saule nieko naujo, bet man taip būtų per mažai šarmo) vėl su pasimėgavimu pakartosiu – komsomolkės apžvalgininkas rašo. Ech, ir vėl ta komsomolkė skiedžia… Bet ką padarysi, juk čia komsomolkė… komsomooolkė.

Jei kas man būtų prieš pusmetį pasakęs, kad pirmadienio rytmečius su Valatkos ekspertoanalitiniais opusais prisiminsiu su švelnia nostalgija, būčiau iš tokio žmogaus tik pasijuokęs. Kažkaip jau buvo smarkiai įsipykusi šio apžvalgininko užimama visažinio teisuolio pozicija, pernelyg įpratusi argumentų stoką dangstyti aštriais epitetais. Todėl skiltininku tapusio Užkalnio atėjimas kažkaip intrigavo. Viena vertus atrodė, kad blogiau vis tiek nebebus, kita vertus kažkaip norėjosi gauti tuo išreklamuotu sunkiu optimizmo kumščiu į kuprą.

Tačiau, pasirodo, optimizmą aš suprantu kiek neadekvačiai – nuolatinės istorijos apie runkelius, varguolius ir šiaip debilus optimizmo man kažkaip neprideda. Užkalnis imdamas interviu pats iš savęs (tiesą pasakius nesu tikras ar supratau kur ten bajeris) kalba, kad tapdamas komsomolkės skiltininku jaučiasi pasiekęs naują aukštumą. Jo žodžiais tariant „laikraščio skiltininkas yra viena įdomiausių profesijų, o būti didžiausio dienraščio savaitės pradžios autoriumi– čia jau kaip teatre Hamleto vaidmenį vaidinti“.

Jeigu tai tiesa, tai kaip kol kas dar nė vieno jo vedamojo straipnio nepraleidęs skaitytojas tegaliu pastebėti, kad „naujos aukštumos“ čia tiesiog sutapatinamos su naujomis pareigomis, kurias užėmus automatiškai į tas aukštumas ir pakylama. Nebent čia turėta omeny ne profesinės aukštumos, o pvz. kitas darbo kabinetas vienu ar dviem aukštais aukščiau. Nors jei jau laikytis to palyginimo su Hamleto vaidmeniu, tai man regis susidarė tokia situacija, kai puikiai Petro
Kurmelio dvasines kančias ir egzistencinę neviltį į teatrą susirinkusioms trečios jaunystės lituanistėms ir per prievartą ten suvarytiems moksleiviams atlikęs aktorius, ėmėsi danų princo vaidmens taip ir nepersiavęs vyžų, su ta pačia sermėga ir tuo pačiu iš žydelio karčemoje nusipirktu degtinės pusbuteliuku. Stovi jis toks visas susivėlusia, šiaudų pilna galva, klausimo „būti ar nebūti“ egzistencinį svorį perkeldamas dilemai reikėjo jam ženytis su Pranike ar ne.

Praėjo tie laikai kai Valatka karšė kailį valdžios „dundukams ir frajeriams“, tarsi koks kompartijos šulas laidantis kritikos žaibus užsienio proletarų ir valstiečių išnaudotojų atžvilgiu, tuo pačiu paprastai kaip du kart du išdėstantis sistemines politikų iniciatyvų klaidas
dėl kurių jos neišvengiamai žlugsiančios. Dievaži, jo straipsniuose politikai atrodė kaip ne šio pasaulio žmonės. Kritika moksliniu požiūriu, be abejo, būdavo universaliai fundamentali – socialinė, ekonominė, politinė, griebianti taip sakant už pačios esmės. Tiesiog imk straipsnį, skaityk pastraipą po pastraipos, atitinkamai viską daryk kaip rašo ir po kelių metų pas mus švedai ims plūsti ieškodami geriau apmokamo darbo.

Dabar gi komsomolkė gavo naują skiltininką, šimtu procentų pateisinantį jos pavadinimą. Tie niekšai valdžioje vėl nori pavogti milijardą? Toks ar anoks ministras pasielgė kaip paskutinis debilas, o vargšai mokesčių mokėtojai už tai turės sumokėti? Neteisingai pasirinkti užsienio
politikos prioritetai? Puola rusai, lenkai? Siautėja VSD? Neteisėtai pašalinti FNTT vadovai? Kažkokia antikorupcinė komisija paskelbė kažkokias išvadas? Neimkite į galvą ir pamirškite visą tai! Nuo šiol pirmadienio tekstai bus panašūs į komjaunuolio, užsiimančio
politiniu-moraliniu aborigėnų švietimu atokiose kaimo vietovėse, ataskaitas. Ir nepaisant nuolatos ir nedviprasmiškai deklaruojamų dešiniųjų pažiūrų, ponas Užkalnis, regis, tikrai tiki tuo ką daro ir būtent tas jo tikėjimas daro jį komsomolkės vertu autorium iš idėjos. Manyti, kad nuolatinis kliedesių analizavimas gali duoti kažkokios naudos yra tolygus komjaunuolio tikėjimui, kad gėdindamas
viešose vietose besižegnojančias davatkas jis tuo pačiu irgi įneša savo kuklų indėlį į naujos visuomenės kūrimą ir nors truputėlį priartina būsimą komunizmo pergalę visame pasaulyje. Užkalnis ir komunizmas nesuderinami? Gerai, užklijuokit naują etiketę „Kapitalizmas“, ant „Komjaunimo tiesos“ užtepliokite „LT rytas“. Šitoks komjaunuoliškas politšvietimas iš esmės apolitiškas, iš esmės tinkantis bet kokiai santvarkai. Pasikeitus valdžiai visada bus galima teisintis – aš juk tik prieš žmonių tamsumą kovojau.

Minėtame interviu su savimi Užkalnis paneigia gandus, kad yra pažadėjęs niekada nerašyti apie krepšinį, Garliavos aistras, bankus ir kaimo turizmą Dzūkijoje ir pažymi, kad jam jokios temos nėra uždraustos. Taip ir norisi paklausti – o tai kurios temos yra leistos? Ką galvoja apie gyvenimą Norvegijoje valytoja dirbanti Aistė? kiek yra prasmingas orus gyvenimas pagal varguolių supratimą? na ir paskutinis padejavimas apie tai, kada baigsis nuolatinis varymas ant politikų, kad ir pvz. ant Zuoko? Tokių klausimų Užkalnis šiame interviu sau neužduoda. Čia norisi priminti, kad gyvenant Vilniuje galima netgi rasti tokių žmonių, kurie ne tik, kad nevaro ant Zuoko, tačiau už jį balsuoja. Galbūt problemą padėtų išspręsti dėmesio nukreipimas ne į tuos kuriuos reikia šviesti, o į tuos, kurie patys gali apšviesti. Tiesa, tuomet
komjaunuolišką misionieriaus įkarštį tektų nukišti kur giliau.

Taigi nihil novi sub sole. Negalima teigti, kad komsomolkės lygis nusmuko. Tiesiog jos tapatybė įgavo dar grynesnį pavidalą, todėl gerbiamieji skaitytojai su dviem aukštaisiais, bedarbiai ar gaunantys vidutinius ir žemesnius (o kartais net aukštesnius) nei vidutinis atlyginimus, neleiskime sau įsivaryti kompleksų ir kiekvieną kartą paėmę šį popiergalių pluoštą saujon nepabijokime paniekinamai
suraukę nosies pasakyti – „eee…vėl komsomolkė rašo“… Ir tebūnie tuo viskas pasakyta, o kas to nesupranta tegu komentaruose paprašo pono Užkalnio, kad jiems paaiškintų.

34 Comments | In: Visuomenė | tags: Užkalnis, žiniasklaida. | #

Zack’o Snyder’io “300”, saga apie tris šimtus Spartos karių pasiaukojusių prie Termopilų tam, kad sustabdytų Kserkso persų arimijos invaziją, buvo kritikuojama kaip blogiausias pavyzdys militaristinio patriotizmo su aiškiomis užuominomis į įtampas Irane ir įvykius Irake. Visgi ar viskas iš tiesų taip akivaizdu? Priešingai, filmas turėtų būti visiškai išteisintas nuo tokių kaltinimų.

Reikia išskirti du akcentus. Pirmas siejasi su pačiu pasakojimu – tai pasakojimas apie mažą ir neturtingą šalį (Graikiją) užpultą daug didesnės valstybės (Persijos) armijos, tuo metu labiau išsivysčiusios ir su pranašesne karine technika – argi persų drambliai, gigantai ir didelės ugninės srėlės nėra antikinė aukštos karo technologijos versija? Kai paskutinė likusi gyvų spartiečių grupelė ir jų karalius Leonidas yra nužudomi tūkstančiais strėlių, nėra jie tokiu būdu mirtinai užbombarduojami techno-karių, kurie naudoja savo „išmaniuosius“ ginklus iš saugaus atstumo, nelyginant šiandienos JAV kariai, kurie paspausdami mygtuką paleidžia raketas iš karo laivų, esančių už daugel mylių, Persijos Įlankoje?

Dar daugiau, Kserkso žodžiai, kuriais jis stengiasi įtikinti Leonidą pripažinti Persijos viršenybę, anaiptol nepanašūs į musulmonų fundamentalisto: jis stengiasi palenkti Leonidą paklusti pažadėdamas jam taiką ir kūniškus malonumus, jeigu jis sutiks tapti globalios Persijos imperijos dalimi. Viskas ko prašoma iš jo, tėra formalus atsiklaupimas tuo pripažįstant Persijos viršenybę <…> O ar nevaizduojamas Kserkso dvaras kaip savotiškas mulitikultūriškumo ir skirtingų gyvenimo būdų rojus? Čia orgijose dalyvauja
visi – skirtingos rasės, gėjai ir lesbietės, neįgalieji ir pan. O ar nėra tuomet spartiečiai, su jų disciplina ir pasiaukojimo dvasia kur kas panašiau į kažką tokio kaip Talibanas, ginantis nuo JAV okupacijos Afganistaną?
<…>

Vakarietiško rasizmo indėlis į Termopilų mūšio istoriją yra akivaizdus – plačiai skelbiama, kad tai buvo pirmoji ir lemtinga laisvų Vakarų pergalė prieš despotiškuosius Rytus. Nenuostabu, kad Hitleris ir Geringas vokiečių pralaimėjimą prie Stalingrado 1943 metais lygino su herojiška Leonido mirtimi prie Termopilų. Būtent dėl šios priežasties galime apversti perspektyvą. Kultūriniai vakarų rasistai mėgsta teigti, kad jeigu Persijai būtų pavykę pavergti Graikiją, tuomet šiandien visoje Europoje stovėtų minaretai. Šis
kvailas požiūris yra dvigubai klaidingas: ne tik, kad nebūtų Islamo Graikijos pralaimėjimo atveju (kadangi tuomet nebūtų graikų minties ir krikščionybės, dviejų istorinių Islamo prielaidų); kur kas reikšmingesnis yra faktas, kad šiandien minaretai yra daugelyje
Europos miestų ir galimybes jiems atsirasti sudariusi multikultūralizmo tolerancija kaip tik ir buvo graikų pergalės prieš persus rezultatas.

Atsiprašau už neprofesionalų vertimą. Versta iš:

Slavoj Žižek „In defence of lost sauses“, Verso 2009, psl. 68-69

7 Comments | In: Filmai, Filosofija, Visuomenė | tags: filmai, Filosofija, istorija, ksenofobija, patriošizmas, radikalai, visuomenė, Žižek. | #

Nenuilstantis kovotojas už lietuvių tautos išlikimą ir iki šiol rodęsis užkietėjusiu senberniu nacionalistas Mindaugas Murza pagaliau pasiryžo atsakingam žingsniui – santuokai su penkeriais metais vyresne analogiškų pažiūrų rusų visuomenine aktyviste. Ta proga duotame interviu Murza brėžia naujas savo ideologijos gaires:

“Anksčiau propagavome XX amžiaus nacionalizmą, o 2007-aisiais kurdami Vieningąjį lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdį išplėtojome nacionalistines idėjas iki tokios sąvokos, kaip „rasė“. Tai reiškia, kad mes nebematome galimybės tautai išlikti, nesvarbu, ar ji būtų didelė, ar maža.”

Taigi kai kas sako, kad kad “santuoka palaidoja žmogų”, gi šis nacionalistas savo santuoka sau pasilaidoja tautą. Cherchez la femme…

Tuo pačiu palinkėkime jaunavedžiams daug daug laimės, pinigų ir sveikų baltosios rasės palikuonių…

PS. O štai koks pasirodo buvo vaisingas filmo apie Gervaldiją kūrimas.

13 Comments | In: Visuomenė | tags: murza, pašventimai. | #

Mielas sūnau,

rašau tau mirties patale ir noriu, dar prieš išsiskaidant mano kūną sudarančioms molekulėms ir atomams, perteikti tau tas žinias, kurios yra būtinos norint tapti tikru anarchistu. Manęs nė kiek netrikdo tai, kad nežinau kas tu esi, nežinau kokie tavo veido bruožai, netgi nesu tikras ar tu egzistuoji apskritai.Galbūt tu jau pakankamai suaugęs ir jau žinai, kad mūsų komunoje moterimis mes naudojamės bendrai, todėl kai jos gimdo, tai, jei galima taip pasakyti, gimdo tiesiog. Nė vienai moteriai ir nė vienam vaikui nesu pasakęs „tu esi mano“, nes šie žodžiai paverčia vieną žmogų kito žmogaus nuosavybe ir vergu.

Taigi sūnau, jeigu nori tapti tikru anarchistu turi žinoti, kad valstybė yra blogis ir, kas dar svarbiau, kad ji yra tau skolinga. Nuo pat gimimo, jei tik tu kada nors gimei, jinai vertė tave lankyti darželį-lopšelį, mokyklą, universitetą, darbovietę, „Akropolį“ ir kitas represines struktūras, kuriose buvo žalojama tavo sąmonė. Tik pažvelk į save ir pabandyk įsivaizduoti kokias dar aukštumas būtų pasiekusi tavo asmenybė, jei tik tau būtų pavykę jų išvengti!

Tačiau čia būtina suvokti esminį dalyką, be kurio tu niekada netapsi tikru anarchistu – yra ne tik beviltiškai naivu, bet ir nusikalstamai pavojinga pasitenkinti tiesiog žinojimu, kad valstybė tave išnaudoja. Tu turi jausti tai, tave tai turi deginti iš vidaus. Pirma tavo mintis atsikėlus turėtų būti apie tai, kad jei ne valstybė, tai dar galėtum pamiegoti bent porą valandėlių, audamasis batus ir vilkdamasis drabužius, turi nekęsti valstybės už tai, kad jinai atėmė iš tavęs galimybę turėti tuos daiktus geresnės kokybės ir gražesnius.

Išėjęs iš namų ir kur nors eidamas turi pykti ant valstybės dėl to, kadangi jei ne ji, tai tu tuo momentu eitum visai kitur. Jei dirbi, tai pradirbęs minutę, privalai jausti tas sekundes minutėje per kurias uždirbtus pinigus iš tavęs valstybė atims tiesiogiai per mokesčius, o taip pat apie likusias sekundes toje minutėje, per kurias uždirbti tavo pinigai bus atimti netiesiogiai t.y. apsipirkinėjant prekybos centre. Atmink, dirbant galvoti tik apie darbą yra tiesiausias kelias tampant mankurtu.

Neleisk valstybės apvogtojo savijautai aprimti net jei esi bedarbis ir gauni iš valstybės bedarbio išmoką arba studijuoji universitete valstybės finansuojamoje vietoje. Atmink, kad bet kuriuo atveju valstybė atėmė iš tavęs kažką absoliučiai neįkainojamo – tavo laisvę, tavo gyvenimą. Todėl jokia pinigų suma, kurią tu kada nors paimsi iš valstybės, jokia socialinė paslauga, kurią tu iš jos gausi, nebus pakankama atlyginti tai žalai, kurią tu nuo jos jau patyrei. Jeigu tu esi bedarbis, taip atsitiko dėl to, kad valstybė savo buvimu sunaikino visas nišas, kuriose galėjo atsiskleisti tavo unikalumas ir talentas. Dar kartą kartoju, kad tai įsisamonintum kuo giliau – neužtenka tai žinoti, tai reikia jausti. Jeigu to nejauti ir visos tavo kasdienės mintys bei žodžiai nėra persismelkę tuo, tai tu ne anarchistas, o elementarus pižonas.

Dar svarbu, kad neturėtum jokių principų, o turėtum paradoksus. Taip yra dėl to, kad iš esmės žmones galima skirstyti į dvi grupes – į mankurtus, ir į anarchistus. Tik prisimink, kad šios tiesos negalima sakyti garsiai. Garsiai turi be perstojo kalbėti apie begalinę vaivorykštės spalvų žmogiškųjų santykių ir prigimties įvairovę, tačiau šį bipoliarinį pasaulėvaizdį irgi įsikalk giliai sau į galvą, kad tvirtai žengtum anarchisto keliu ir nenuklystum šunkeliais. Sutinku, kad matyti tik juoda ir baltą yra kiek primityvu, bet laikui bėgant suprasi kaip tai yra praktiška. Iš bėdos pats prieš save gali teisintis, kad pasaulį matai ne juodai baltą, o juodai raudoną…

Anarchisto prigimties esmė yra laisvė vieną dieną kalbėti vienaip, kitą dieną kitaip. Tas pats ir su elgesiu. Tai aš ir turiu omeny kalbėdamas apie paradoksą. Tuo tarpu mankurtai vadovaujasi principais, kurie yra ne kas kita kaip ta kepuraitė iš kupranugario odos, kurią valstybė jiems užmauna ant galvų. Aišku, jie tuos principus laužo ir dėl to kaltina ir graužia vieni kitus ir patys save,  tačiau tu privalai pakilti virš to ir suvokti, jog principai, sudarantys tik stabilumo iliuziją, yra ne kas kita kaip stereotipai, kurie mankurtams taip suveržia smegenis, kad jie daugiau nebesugeba galvoti apie nieką išskyrus, kad jie yra mankurtai, nes mankurtais buvo jų tėvai, nes jie laikosi mankurtiškų papročių, nes save laiko mankurtais, o kažkada senovėje jie buvo sukūrę mankurtų valstybę, kuri savo šlovės zenitą pasiekė valdant Mankurtui Didžiąjam. Šiuo atveju tau neturėtų buti svarbu kokiu turiniu vienu ar kitu atveju yra užpildoma sąvoka „mankurtas“, nes tavo prigimtis yra paradokse slypinti laisvė, leidžianti tau šią savoką užpildyti savo nuožiūra.

Suvokimas, kad laisvė yra paradoksas suteiks tau galimybę jaustis ideologiškai nuosekliam, kai sėdėdamas prie vieno stalo su valstybės pareigūnais tu kalbėsi apie būtinybę aktyviau naudoti valstybės represinį aparatą kovojant su mankurtais-fašistais. Kalbėdamas su darbininkais tu kalbėsi apie tai, kad valdžioje sėdintys mankurtai pavergė juos, o policija ir kitos struktūros yra sukurtos tik tam, kad laikyti darbininkus paklusniais tuo momentu, kai iš jų bus atimamas paskutinis duonos kąsnis. Gerdamas su studentais tu galėsi kalbėti apie tai, kad dirba tik idiotai, 40 darbo valandų per savaitę yra įteisinta vergovė, o valstybė meluoja teigdama, kad pabaigus studijas reikia dirbti. Galėsi aiškinti, kad net ir po studijų galima puikiai gyventi nedirbant, o bet koks darbas tiesiog padaro žmogų mankurtu. Visame tame nėra prieštaravimo, yra tik paradoksas, kuris tave ir padaro laisvu.

Kaip jau minėjau sąvoką „mankurtas“ tu gali kiekvieną kartą savo nuožiūra užpildyti vis nauju turiniu, tačiau jei tu paklaustum kaip ją suprantu aš, tai galiu pasakyti, kad kai tu sutiksi pvz.vyrą, kurio gyvenimo filosofiją galima būtų nusakyti maždaug taip „ryt man anksti keltis į darbą, tingisi, bet kažkaip po savaitgalio pasiilgau bendradarbių, o ir darbas nors sunkus, visgi šiek tiek patinka, bet užtat jau po mėnesio atostogos ir su savo žmona šį kart pasiėmėm jas vienu metu ir važiuosim savaitei į Turkiją, džiaugiuosi, kad vaikas neblogai mokykloje mokosi, tik matematika nesiseka, reiks nusamdyti privatų mokytoją, algos lyg ir užtenka, bet galėtų nors kiek didesnė būt, kad nors kiek susitaupyt pavyktų…“ – žinok, tai ir yra pats baisiausias ir pavojingiausias mankurtas, nes jis iš esmės patenkintas gyvenimu ir, kas blogiausia, beveik nėra jokios tikimybės, kad tu su savo idėjomis jam būsi nors kiek įdomus. Venk tiesioginių kontaktų su tokiais… Vienintelis ryšys tarp jų ir tavęs yra tai, kad kur ir kada tu bekalbėtum, labai dažnai tu kalbėsi būtent jų vardu, kovosi būtent už jų teises ir tai, kaip jau sakiau ne kartą, yra tavo kovos paradoksas. Atitinkamai vienintelė galimybė užmegzti kokį tai tiesioginį ryšį su jais, kuris nors kiek būtų priimtinas tau pačiam, tai tapti šiai mankurtų armijai kokiu tai visuomeniniu patarėju arba įsitrinti jųjų profsąjungų nupušusių lyderių aparate. Bet jokiu būdu nepasitikėk profsajungomis! Net ir dabar man kumščiai gniaužiasi prisiminus kaip 2009 metų sausio 16 dieną man su kitais anarchistas beveik pavyko užimti parlamentą ir išlaisvinti žmones, tačiau vėliau visą šiame mūšyje kovojusių šlovę savavališkai sau prisiėmė profsajungos.

Taigi apie anarchistų kovą su valstybe privalai galvoti kasdien, panašiai kaip „Hagakurė“ liepia samurajui galvoti apie mirtį. Pavyzdžiui sėdėdamas alubaryje ir kalbėdamas draugams apie tai, kad reikia išvaikyti parlamentą, jokiu būdu negali pamiršti, kad šie tavo žodžiai yra labai pavojingi mankurtizuojančiai sistemai ir valstybė dreba iš bailaus pykčio girdėdama tiesą bylojančius tavo žodžius. Tardamas juos iš užstalės, laikykis šiam iškilmingam momentui prideramo orumo, nes kiekvienas iš jų gali tapti rėžimui lemiamu. Kova prieš valstybę, be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau pasibaigs anarchistų pergale, tačiau jai pasiekti gali prireikti nemažai laiko. Todėl nebus nieko ideologiškai neteisingo, jei tu, tarkim, dirbsi kokioje valdiškoje įstaigoje, o vėliau išeisi į pensiją. Žinok, kad imdamas algą ar pensiją iš biudžeto tu prisidedi prie ekonominių valstybės pagrindų griovimo, o taip pat nors kiek kompensuoji sau tą begalinę skriaudą, kurią iš jos patyrei.

Kovai su valstybe aš paskyriau visą savo gyvenimą ir mirdamas tikiuosi, kad tu tęsi šią kovą kai manęs jau nebebus, o tau numirus ar žuvus riaušėse už laisvę, raudonai juodą vėliavą iš tavęs teperima tavo vaikai ir anūkai, kurių tu galbūt irgi nepažinosi, kaip ir aš nepažįstu tavęs. Svarbiausia, niekada nenustok tikėti pergale, po kurios bus sukurta santvarka be jokios valdžios, panašiai kaip mūsų komunoje – bus tik laisvi žmonės ir bendra nuosavybė. Jeigu tau kartais pasirodytų, kad tas, nors ir mielas, bet kažkaip jau visiems atsibodęs ilgaplaukis barzdyla, kuris jau nuo neatmenamų laikų užduoda elgesio ir mąstymo toną visai mūsų komunai yra kokios tai valdžios apraiškos, tai skubu prieš mirtį tave nuraminti – tai ne valdžia, tai tiesiog paradoksas. Klausyk jo, daryk ką jis liepia ir viskas bus gerai.

Nepyk, kad mirdamas nepalieku tau jokio turto – jei tau kažko reikia pasiimk iš mūsų komunos bendros kasos tiek kiek yra būtina tam, kad sėkmingai tęstum kovą. Aš pats, kai turėdavau galimybę, šiam reikalui stengdavausi pasiimti iš ten kiek pajėgiu ir įnešti ten, kiek man rodėsi reikalinga. Nors, tiesą pasakius, net ir dabar kai pagalvojų apie mūsų komunos kasą, tai kuriam laikui nustoju apgailestauti dėl to, kad aš jau mirštu ir kad tu, galbūt, nė negimei…

Visada tave mylėjęs tėvelis.

P.S. Ir dar prieš numirdamas vos nepamiršau pasakyti – atmink, žolė nėra narkotikas.

9 Comments | In: Visuomenė | tags: anarchija, asmenybės sutrikimai, parypavimai, radikalai. | #

Delfio komentaruose iškilęs klausimas, regis, jau ne vieną šimtmetį jaudina iškilius tautinės moralės protus. Taigi, ar kunigas ir jo gaspadinė yra šeima? Manau, be abejo, gali save šeima laikyti (jie, apskritai, gali save laikyti kuo tiktai nori), nesvarbu, kad tai draudžia Katalikų Bažnyčia, bet tokiu atveju, realiai mąstant, kunigui grėstų prarasti pareigas.

Prie gilesnio problemos suvokimo priartėtume šį pavyzdį kiek išplėtodami. Pavyzdžiui, kunigas kunigauja, gaspadinė gaspadinauja, po 3 metų jiems gimsta berniukas. Apsigyvena jis gaspadinės troboj, kartu su ja kitam kaimo gale, o klebonas ir toliau gyvena savo troboj kitam kaimo gale. O susitikinėja jie kaimo bažnytėlėje per pamaldas, po jų, o taip pat vakarais kur nors ant šieno arba tiesiog tai vienam kaimo gale pas vieną, tai kitam kaimo gale pas kitą namuose. Dar dar po 2 metų jiems gimsta antras vaikas ir apsigyvena kartu su broliuku ir mama.

Galiausiai po metų kunigą pervedą į kitą parapiją ir jis pasako gaspadinei – vienžo, išvažiuoju, pinigų dabar neturiu ir nebesiųsiu, tarp mūsų viskas baigta, nes vyskupas sužinojo, man grasino, čia tuoj perves kitą kunigą, o tu verskis kaip žinai.

Dabar klausimas – jeigu valstybė savo įstatymuose numato gaspadinei galimybę, vadovaujantis šeimos santykius reglamentuojančiomis įstatymų normomis, prisiteisti iš kunigo alimentus, tai toje valstybėje yra bardakas ar ne?

Kitas klausimas – jei šioje situacijoje valstybės įstatymai tai gaspadinei sako – mes pripažįstame tik santuokinį ryšį, pas mus kunigams tuoktis draudžiama, todėl jis teisingai tau pasakė “verskis pati”, nes tavo vaikai gimė be jokio teisinio pagrindo ir jokie šeimos teisinius santykius saugantys įstatymai tavęs negina – ar tokia valstybė yra morali, o šeimos institutas joje yra šventas?

P.S. jei kam įdomu, tai neskaičiau aš tos koncepcijos, nei to nutarimo…tikėkimės kol kas (nu kaip visada pas mane).

27 Comments | In: Visuomenė | tags: parypavimai, politika, teisė, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Tai buvo savotiškas zonos aptarnavimo būrys. Tiksliai nebeprisimenu ar jis turėjo kažkokį oficialų, jo specifiką nurodantį pavadinimą. Šiaip „oficialiame diskurse“ jis buvo vadinamas tiesiog „pirmu būriu“, tačiau žulikų kalba jis buvo vadinamas „ožynu“. Taigi tai tarsi nurodo, kad šis būrys buvo sudarytas remiantis kastų principais, tačiau aš taip nemanau. Visų pirma ožys (arba „kaziolas“, kitaip sakant „skundikas“, iš čia žodis „kaziolinti“ t.y. skųsti) tam, kad kažką įskųstų, turi kažką žinoti, o tam kad kažką žinotum, negali būti izoliuotas. Tuo tarpu šio būrio barakas buvo izoliuotas nuo kitų ir buvo šiek tiek kitoks – pats barakas savo viduje turėjo aptvertą kiemą, kur stovėjo keli savadarbiai treniruokliai, berods kažkoks palaikis stalas žaidimams ir dar kažkokie rakandai. Šio būrio nuteistieji laisvalaikiu iš to kiemo nelabai ir teišeidavo. Kita vertus laisvalaikio, palyginti su kitais, jie turėdavo nelabai daug, kadangi būrys, kaip minėjau, buvo aptarnaujantis t.y. priėmus naujoką, paskirstymo į būrius komisija į šį būrį skirdavo tuos, kurie išmanydavo elektriko, šaltkalvio, staliaus, santechniko ir pan. amatą. Vėliau jisai, kartu su šio būrio žulikais, taisydavo kitų būrių barakuose užsikimšusias kriaukles, keisdavo šviestuvus ir t.t.

Daugelis iš jų panašų darbą jau buvo dirbę laisvėje, o pataisos namus papuldavo, anot vieno, už tai, kad „iš antro darbo biški dasidurdavo“. O toliau jau, kaip sakoma, „biški po biški ir į Pravieniškes“. „Na bet ką čia bepadarysi, žmogus, kad tokia tvarka pas mus“, – kartą nugirdau vienam koridoriui šnekant, – „kai „Mažeikių Naftą“ kai kas už dyką atiduoda, tai kas daugiau paprastam žmogui lieka?“ Apskritai šio būrio nuteistieji aršumu pareigūnų atžvilgiu nepasižymėjo, greičiausiai ne vien tik dėl to, kad daugelis jų nebuvo šimtaprocentiniai nusikaltėliai ir laisvėje kartkartėmis kažką naudingo veikdavo, bet ir dėl to, kad kitų būrių nuteistieji dažniausiai žiūrėdavo į juos iš aukšto, todėl dar papildomai blogi santykiai su administracija jiems buvo visiškai nenaudingi.

Esant reikalui šie „auksarankiai“ būdavo su priežiūra (arba be jos) įleidžiami į kitus būrius, tačiau kažkaip nesitiki, kad to pakaktu prisigaudyti „kaziolinimui“ būtinos informacijos. Šiaip ar taip, kituose būriuose pat gyvenantys jos turėjo žinoti kur kas daugiau. Todėl vieno tokio žuliko pasakyme, kad „pas mus zonoj visi bachūrai yra ožiai“, manau, tikrai buvo grūdas tiesos. Tiesą pasakius, gal net daugiau nei grūdas…

Kartkartėmis pasitaikydavo, kad į pirmą būrį pervesdavo ir tuos, kurie iš pat pradžių buvo paskirti į kitus būrius, taip atskirdami jį nuo kitų ir tuo pačiu apsaugodami. Kažkaip įstrigo frazė, kurią praeinantis žulikas mestelėjo besidarbuojančiam 1-o būrio nuteistąjam – „Lygini griovį? Ką padarysi – pridavei bachuriukus, tai dabar lygink, lygink“.

Taigi, greičiausia, tiesos grūdo buvo ir toje versijoje, kurią čia ką tik lyg ir bandžiau paneigti. Bet ką padarysi, tokia jau ta aplinka ten – vaivorykštės spalvomis žaižaruojančios versijos ir tik retkarčiais nubyrantys apipeliję tiesos grūdeliai.

4 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, visuomenė. | #