Freudas skubiu žingsniu pasuko namo ir staiga prisiminė savo rytinį pacientą ir jo psichozę. Viskas ėmė aiškėti. Grįžęs namo jis iškarto pasuko į tualeto kambarį. Užsirakino jame, nusimovė kelnes ir ilgam prisėdo ant unitazo. Tuštinosi ilgai ir nuoširdžiai, įtemptomis lūpomis ir virpančiais akių vokų krašteliais.
Vos tik pramerkęs akis iš ryto suprantu kaip aš jos nekenčiu. Visais kaulų čiulpais iki pat gleivinės. Kai anksti keliuosi, kai kišu į išdžiūvusią ir prisivėlusią burną dantų šepetėlį, kai pradedu žiaugčioti nuo šlykščios dantų pastos ir kai pamatau savo ištinusį snukį apkleiznotame veidrodyje. Nekenčių jos, nes vistiek per ją čia viskas taip. Ir kriauklėje neplauti indai, ir po chatą išmėtytos kojinės. Nu kas per bjaurybė! Kai kas sako, kad bobos yra bjaurūs padarai, uošvenės visokios ir pan…. Dar būna albinosai tigrai, kažkokie skraidantys plunksnuoti kabliai kur lavonus ryja ir dvigalviai veršeliai. Nu bet už tą šlykštynę bjauresnio padaro gamtoj nėra, nebent sifilio bakterijos. Bet jau geriau jos… Vėl bus diena, aš lipsiu į smirdinti autobusą ir mušiu taloną, nes jinai kažkodėl eilinį kartą nusprendė, kad taip turi būti. Palauk, suka, ateis dar akimirka kai mes abu būsim miške, švies pilnatis, o mano rankose bus kirvis. Atsiimsi už viską. Nekenčiu savo renuškės, blet!!! Ir vėl neužsiveda! Nekenčiu, bl…..
„Nors dabartinę šalies politiką būtų galima pavadinti antisportine, valdžia iš karto suskubo su jumis švęsti pergalės. Kaip vertinate tokį iškreiptą valdininkų dėmesį?“, – paklausė žurnalistas Kemzūros.
Nieko pradžioje per daug nekomentuosiu. Tik keletas citatų:
K.Kemzūra lyg užkietėjęs programišius varžovų treneriams pamėtėdavo jiems nematytų jų puolimo laužymo būdų, kuriuose susipainiojo ir ispanų S.Scariolo, ir prancūzų V.Collet, ir argentiniečių S.Hernandezas. Rinktinės vyrukai, kuriuos, išskyrus vienintelį L.Kleizą, žvaigždėmis net apsirikęs dar niekas nebuvo pavadinęs, išgirtoms žvaigždėms rodė vieną nosį po kitos.
Kitos citatos…
Šį vakarą laukia ketvirtfinalio rungtynės su labai stipria Argentinos rinktine. Mano galva, jei jau kalbėti apie krepšinio rinktinės pasirodymą 2010 m. pasaulio čempionate, tai vyrai tikrai įrodė, kad turi parako ir gali suteikti daug gerų emocijų savo sirgaliams. Visgi belaukiantiems rungtynių norėčiau pasiūlyti susipažinti su beveik prieš metus Komjaunimo tiesoje pasirodžiusio straipsnio, kuriame kažkoks tai krepšinio egzpertas Mindaugas Lietuvis dalijasi mintimis apie rinktinės perspektyvas ir Lietuvos krepšinio ateitį, ištraukomis.
Turiu tokį Renault Megane, dviejų durų, 1996 metų. Čia prieš kažkiek laiko išdaužiau jam priekinį dešinį žibintą. Bet važinėjau toliau. Po kiek laiko jis ėmė ir sugalvojo neužsivesti. Kelias dienas stovėjo paliktas su užtrauktu rankiniu. Tai turbūt nusprendė, kad jam per mažai dėmesio, kad yra ignoruojamas ir sugalvojo užrudyti per subinės kaladėles. Teko nuimt ratus, atitdaužyt rūdžius (che, tėtis padėjo), pakeist kaladėles (servisas). Kiek pavažinėjo ir vėl stojo. Iš pradžių galvojau, kad sėdo akumas, bet ir pakrovus – jokios reakcijos. Galbūt su starteriu kažkas… Kadangi esu technofobas, tai paprašiau korešo, kad padėtų iki serviso nutempt. Vos pradėjus tempti ir susukus vairą, kad atitolti nuo bordiūro, tas ėmė ir užsiblokavo. Nespėjau ištiesint vairo, o vietos ten labai nedaug ir visur prikimšta mašinų. Ir tik pyst vienai užpakalį! Žodžiu – manosios renuškės priekinis kairysis žibintas visiškai į šipulius (dešiniojo dar irgi nepasikeičiau). Sustojom, paskambinom 112, pasistatėm trikampį. Laukiam. Pusvalandį. Valandą. Prieina toks vaikinukas, apžiūri ir išpučia akis. "Negaliu patikėt", – sako su tokiu lenkišku akcentu – "aš kaip tik norėjau dabar vežti savo automobilį remontuot". Atvažiavo pareigūnai. Visai malonūs, pasiteiravo ar nepabodo laukti (laukėm virš valandos). Pasakėm, kad nepabodo. Nukentėjusysis mums pretenzijų neturėjo – ten iš tiesų jam tik nežymiai bamperį nubrozdino. Kietas toks bamperis jo padėvėtos audinukės, kad jį kur. O mano automobilio tai jau abi akys išvarvėjusios dabar. Ir priekis palamdytas, ir dar durys vairuojo pusėje ėmė garsiai gergžti kai darinėju… nežinau, gal šiek tiek sparną priekin nuo smūgio "pastūmė". Pristūmėm atgal prie bordiūro. Žodžiu, nuotykiai tęsiasi. O dar norėjau šiandien apie tą Freuda, kur kavinėje apsilankė, pasakojimą užbaigt. Teisi mano mama buvo sakydama, kad "reikia pirkti ne prancūzišką mašiną, o vokišką, nes vokiškos daug geresnės".
Socdemai vis nerimsta svarstydami kaip tinkamiau pagerbti a.a. A. M. Brazausko atminimą. Vėl minima kažkokia "ekspozicija", kurią galėtų priglausti Nacionalinis muziejus, Valdovų rūmai ar Trakų pilis. Gana keista, kad į galimų "ekspozicijos" demonstravimo vietų sąrašą nėra įtraukta Vilniaus Archikatedra. Man visgi dingojasi, kad žodžiu "ekspozicija" velioniui atminti yra tiesiog įvardijamos senos jo sumedžiotų žvėrių iškamšos. Prisiminus Indijos papročius, kai mirus vyrui nusižudydavo jo žmona, kad būtų palaidota kartu su juo arba prisiminus senovės Egiptą, kai laidojant faraoną būdavo kartu laidojamos ir užmuštų jo vergų mumijos, kyla mintis, kad visai neblogai būtų išvysti tarp šių eksponatų, tarkim, kokio Bradausko odą, prikimštą šiaudų, pjuvenų ar paralono. Ir ne tik jo vieno. O kas dėl šios "ekspozicijos" įrengimo vietos, tai tinkamiausia vieta jai eksponuoti, mano galva, būtų "Draugystės viešbutis". Labai tinkama ir visom prasmėm tokiam reikalui simboliška vieta.Gaila tik, kad socdemai dėl tokių variantų nediskutuoja.
Betraukdamas cigaro dūmą, Freudas atkreipė dėmesį į apyjaunę ponią, sėdinčią prie vieno iš atokesnių staliukų. Savo dailiose rankose ji laikė lygiai tokį pat saldainį, rožiniame popierėlyje. Matyt tai buvo irgi pirmasis jos apsilankymas šioje užeigoje. Neskubėdama, delikačiais pirštų judesiais, jinai atsuko odelę viename saldainio gale, atsmaukė ją ir savo mažais, baltais dantukais atsikando gabaliuką nuo apnuoginto saldainio galiuko.
Į tą užeigą Freudas netyčia užsuko norėdamas atsipalaiduoti po visą rytmetį trukusio varginančio pokalbio su įsisenėjusios ir paslaptingos psichozės kankinamu pacientu. Vos įžengęs į vidų, jis iš karto pajuto, kad kažkas joje yra ne taip. Atsargiai nuėjo prie atokiai kampe stovinčio staliuko ir užsisakė kavos. Neužilgo padavėja atnešė jo kavą. Statydama puodelį ant stalo ji ištiesė ranką ir Freudas pro trumpą jos marškinių rankovę akimirksnį apsinuoginusioje pažastyje išvydo tankiai susiraizgiusių rudų plaukų gniužulą.
Žvilgtelėjęs į priešais save ant staliuko pastatytą puodelį, Freudas pamatė, kad padavėja greta jo padėjo ir pailgą saldainį, suvyniotą į rožinį popierėlį.
– Čia mažytė dovanėlė Jums nuo mūsų užeigos kaip pirmą kartą čionai apsilankiusiam, – maloniai nusišypsojusi pasakė padavėja, – tikimės, kad užsuksite pas mus dar kartą.
Freudas nieko neatsakė, o jai nuėjus atidžiai įsižiūrėjo į rožiniame popierėlyje susuktą saldainį. Jis buvo nedidelis, pailgas. „Tarsi kūdikio pimpaliukas“, – pagalvojo sau Freudas. Šviesiai rožinės spalvos popierėlis, užsuktas abiejuose saldainio galuose, priminė pimpaliuko galą, kuris būna toks iki kūdikiui tampant žydu. Tačiau ką galėtų reikšti antrasis užsuktas saldainio odelės galas?
Freudas giliai susimąstė ir prisidegė cigarą.
"Postmodernizmas yra šiuolaikinis judėjimas – stiprus ir madingas. Bandant daugiau pasakyti, anaiptol ne visada aišku, kas tai per daiktas. Tiesą sakant, aiškumas apskritai nėra būdinga jo įpatybė. Postmodernizmas ne tik nelinkęs juo vadovautis, bet kartais ir sąmoningai atmeta jį <…> Galima įžvelgti šio judėjimo įtaką antropologijai, literatūrologijai, filosofijai. Jis linkęs šias sritis gerokai suartinti. Nuostatos, kad viskas yra "tekstas", kad tekstų, visuomenių ir beveik visko kitko pagrindinė substancija yra reikšmė, kad reikšmes reikia dekoduoti arba "dekonstruoti", kad objektyvios realybės samprata yra abejotina, – visa tai, ko gero, būdinga atmosferai arba miglai, kurioje postmodernizmas klesti arba kurią jis padeda skleisti.
Man nėra visai aiški šio judėjimoi pažiūra į subjektą: kartais juo, rodos, taip nepaprastai rūpinamasi, kad socialinė antropologija tyrinėja nebe visuomenę, o antropologo reakciją į savo paties reakcijas, kylančias stebint visuomenę, jeigu jis iš viso dar imasi stebėti ją. Mokslui būdingų apibendrinimų kiekis smerkiamas, nes tai esąs "pozityvizmas", taigi "teorija" virsta pesimistiškais, miglotais samprotavimais apie Kito ir jo Reikšmių Nesuvokiamumą. Kartais griebiamasi tokio triuko: autorių ištrėmus iš teksto, dekoduojamos, dekonstruojamos ir kitaip knebinėjamos teksto reikšmės, kurios bylojusios per autorių, tik jis vargšas to nežinojęs." (41-42 psl.)
"Tų prarajų, aišku, mažiausia yra dvi: viena – tarp postmodernistinio tyrinėtojo ir informatoriaus, kita – tarp autoriaus ir jo auditorijos. Matydamas abi prarajas, mūsų postmodernistas siekia įrodyti savo transpozityvistinį išmanymą ir jautrumą, jausdamasis priblokštas jų abiejų bei rodydamas savo tikrai gilų supratimą ir hermeneutinės problemos suvokimą tuo, kad demonstratyviai vengia šokti per tas prarajas, panyra į chaosą, neįkandamą stilių ir kalba dvasių kalbomis". (61 psl)
Nurašyta nuo,
Ernest Gellner, Postmodernizmas, protas ir religija, pradai, ALK, 1993.
