Filmai. Gyvenamoji sala arba dar vienas imperijos žlugimas.


 

Vienas iš naujesnių rusų fantastinių filmų Gyvenamoji sala (Obitajemyj ostrov). Šiaip jau tik iš pirmo žvilgsnio pramoginis, nieko naujo neparodantis filmas. O pati pramoga, tai puse velnio – šaudosi, gaudosi ir visa kita. Kitaip sakant tolimose planetosenieko naujo arba tiksliau, kitose planetose tas pats mėšlas kaip ir pas mus, gal net dar didesnis, nes ten ką tik žlugo visais ir viskuo besirūpinanti valstybinė santvarka ir visi pasmerkti paskęsti demokratijos saulėtekio chaose.

Share


Visus su Vasario 16! Ta proga ir Valentino mintis apie tai.


Vasario 16 proga paskelbsiu kontroversišką mintį. Tai, kad daugumai tautiečių yra dzin ant nepriklausomybės dienos, kad valentinkė yra didesnė šventė, kad TV3 eilinį kartą parodys Independence day, žodžiu tai, kad daugumas užmiršo tikrąją Vasario 16 d. prasmę yra ne blogai, o gerai. Tai nuostabu, nes rodo, kad mes iš tikro esame nepriklausomi, jei apie tai nebegalvojame. Nepriklausomybę mes suvokiame kaip duotybę. Tai yra puiku. Su Vasario 16!

Valentinas

Komentaras Ligi Dangaus bloge
2010, vasario 16 d., 9:30

Kreivadakcija irgi kuo nuoširdžiausiai prisideda prie sveikinimų 🙂

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Nuo Šliogerio pasprunka simuliakrinis autofantomas.


Per savo gyvenimą Šliogeris prirašė daugybę žodžių, tačiau jais visiškai nepasitikėjo. Ir kuo daugiau jis tų žodžių rašė, tuo mažiau jais pasitikėjo. Jis visiems sakydavo, kad kalba sunaikina daiktus, o žodžiai besantys tik pamėklės, fantomai ir simuliakrai.
 
 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Sokrato draugai susikivirčija.


Kartą puotaujant pas Agatoną namuose, Sokratas atsistojo ir ėmė kalbėti visiems kas tai yra gera valstybė ir kokiu būdu ji turėtų būti sutvarkyta. Kalbėjo jis ilgai, o Platonas net liežuvį iš stropumo iškišęs, užsirašinėjo kiekvieną jo žodį. Taip bijojo kokią nors reikšmingą frazę praleisti, kad net vyno negėrė, budrumą prarasti vengdamas.

 

Share


Skaitymai. Šliogeris apie parazitinę kalbą.


      … žargonine banalybe arba tiesiog tokiu žodžiu, kuris tariamas ir rašomas tada, kai neturima ką pasakyti ir griebiamasi bet kokiam žargonui būdingo triuko, jį siejančio su paprasčiausiais plepalais (das Gerede, kaip sako Heideggeris) ar net kliedesiais – gaminti kalbą, neturinčią jokio ryšio su bekalbiais daiktais arba vartoti jau pagamintą kalbą, net iš tolo nebenurodančią į jokį patyrimą (net kalbos patyrimą), vadinasi, kalbėti apie kalbą, savo ruožtu kalbančią apie kalbą, kalbančią apie kalbą ir taip ad infinitum. Mūsų metą, dažnai vadinamą "postodernizmu", galime vadinti katastrofiško kalbos pertekliaus situacija, vergiškai pavaldžia niekada (gal tik erų sąvartos Aleksandrijoje) anksčiau neregėtam parazitinės kalbos terorui, iškilmingai vadinamam informacijos srautu; šis globalinis parazitinės kalbos auglys sudarytas būtent iš žargono arba diskurso – tačiau tarp šių dviejų žodžių ramiausiai galima dėti lygybės ženklą – ląstelių, kurios dauginasi pašėlusiu greičiu ir visiškai taip pat, kaip vėžio ląstelės…" 

Nurašyta nuo A. Mickūnas, A. Šliogeris "Filosofijos likimas", baltos lankos 2009, 420-421 psl.

Share


Inocentas smerkia pedofilus.


Sėdėjo kartą Inocentas priešais televizorių su savo žmona ir dukra. Visi trys žiūrėjo laidą „Paskutinė instancija“, kurioje buvo rodoma apie pedofilus. Spoksojo, spoksojo Inocentas į televizorių ir nebeištvėrė:

– „Na va! Dabar Lietuvoje gerai gyvena tik pedofilai ir pederastai, o paprastas žmogus visai užguitas. Valdžioje vieni vagys, prisigrobė ir sau ir savo vaikams ir anūkams, o paprastam žmogui kas? Va koks riebus to Ūso snukis… pasėdėtų kaliūzėj su žulikais, tai kaip mat lašiniai nukristų. Pederastai viską išgrobstė. Liandzbergis pardavė „Mažeikių naftą“ ir išdraskė kolchozus, o už tai gauti pinigai kur? Aišku, geriau jau juos visokiem pedofilam išdalinti, o ne sąžiningiem žmonėm. Dėl to ir prie mūsų valdžios tik iškrypėliai visokie gerai gyvena“, – paniekinamai ištarė televizoriaus pusėn pasipiktinęs Inocentas.

                      – Betgi tėveli, Landsbergis niekada nebuvo, tarkim, kokios Latvijos valdžioje, o ten kolchozai juk irgi iširo, – nedrąsiai ištarė Inocentui jo dukra. Šis tylėjo, tylėjo paniuręs ir galų gale pasakė žmonai:

                      – Va pasigrožėk, kaip vaiką man išauklėjai. Juk visą gyvenimą tau sakiau, kad per daug jai leidi, o va dabar pažiūrėk kas darosi – jinai pedofilus gina. Gerai dar, kad kiti žmonės negirdi. „O tai ką dabar daryti, kad man svoris nekrenta, negi dabar aš į kalėjimą turiu sėstis? “, pagalvojo Inocento žmona, bet garsiai nieko nepasakė. Jinai apskritai vengdavo pokalbių apie politiką.

Share


Naujapiliui jau vieneri…


Taigi. Šiandien yra pirmasis Naujapilio gimtadienis. Kiek pastebėjau LJ nebūna postų tokiomis gimtadieninėmis temomis, bet visgi nusprendžiau padaryti sau išimtį. Be to tai yra proga šiek tiek pristatyti Naujapilį ir pakalbėti apie LJ, kurio naujokas aš esu.

Naujapilis užgimė kai tūlas Percy Arms, galutinai praradęs kantrybę ir viltį susikurti normalų gyvenimą Lietuvoje, metė darbą čia ir persikraustė gyventi ir studijuoti į Anglijos miestą Newcastle. Iš čia ir žurnalo pavadinimas. 2009 m. vasario 7 d. buvo įdėtas pirmasis postas. Neužilgo debiutavau ir aš, pasiūlydamas idėją valstybinio aparato reformai, kuri, aišku liko be mūsų valstybės reformatorių dėmesio. O gaila – valstybės biudžetas būtų gavęs nemažas įplaukas.

Taip ir gyvenom. Ką nors parašydavom, dažniausiai apie politiką ir dažniausiai kaip įprasta – pakritikuodavom, padejuodavom ir pasakydavom kokie jie visi tokie ir anokie. Žodžiu, stūmėm tą patį ką ir kiti ir naudojomės proga pasijusti teisėjais ir vertintojais, bent internete. Beje nevengiame to ir dabar.

Ir kažkaip vykstant Europos krepšinio čempionatui sugalvojau parašyti apie „kašį“. Va tada ir prasidėjo friendinimai, atsirado skaitantys ir komentuojantys. Iki tol pačiu LJ nelabai domėjausi, Naujapiliu naudodavausi kaip išorės vartotojas, mano tekstus įmesdavo Percy Arms, o kai reikdavo atsakyti į kokį tai netyčia atsiradusį komentarą, tiesiog rašydavau „iš išorės“ ir pasirašydavau. Aišku, padaugėjus skaitytojų buvau priverstas peržengti kai kurias savo technofobijas ir bent minimaliai išmokti kaip naudotis LJ. LJ-cut meną pasižadu įvaldyti netolimoje ateityje :).

Vėliau prie mūsų prisijungė pseudoistorikas (nes nelabai tautinis ir dar be diplomo) Tukulti ir negeriantis, nerūkantis ir mėsos nevalgantis, anarchosindikalistas Daigtas. Ketinome  Antiblogą inkorporuoti į Naujapilį, bet dėja nieko nepavyko – neužilgo Tukulti apskritai metė rašymą, o Daigtas grįžo atgal į savo „tolerastų kampelį“. Percy Arms vis žada sugrįžti, tai kaip ir vis tikiuosi jo dar čia sulaukti. Apmaudu, nes kai rašau aš vienas, žurnalas, mano nuomone, gaunasi labai vienapusiškas, be to atsibosta pasirašinėti po kiekvienu komentaru. Taigi, Naujapilis lyg ir pretenduoja būti apjungianti kategorija ir kol kas nelabai sėkmingai.

Taip jau atsitiko, kad vidurinėje mokykloje turėjau labai griežtą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Prieš rašant kokį nors rašinį ar interpretaciją jinai nuosekliai versdavo mus susidaryti būsimo teksto planą, turėti bendrą idėją to, ką norime pasakyti, tai pristatyti įžangoje, vėliau tai išdėstyti, o gale parašyti išvadas. Taip pat reikėdavo mokėti dviem-trimis sakiniais atsakyti į klausimą – „o ką gi tu visu tuo norėjai pasakyti“. Taip pat negalima buvo rašyti su gramatinėmis klaidomis, jau nekalbant apie rusiškus keiksmažodžius. Ir va dabar jaučiu, kad besivadovaudamas tokiais principais LJ, esu čia tarsi koks ultra-retro stiliaus pankas-seniena. Taigi pagal rašymo stilių man artimiausias lyg ir būtų  , na gal dar kiek  . Regis, jis kol kas taip ir lieka vieninteliu, kuriam deja pavyko mane išprovokuoti. Nors, kas dėl  , tai man vis tiek lieka paslaptimi, kokiais kriterijais remdamasis jis paskirsto savo tekstus tarp tokių jo tinklaraščio tegų kaip pvz.  „bepročiai“, „debilai“, „durniai“, „idijotai“, „psichai“ ir dar lygiagrečiai jiems visiems einančio tego „pydarai“. 

Apskritai susitikau čia daug įdomių žmonių. Visada su malonumu perskaitau daugelį tekstų ar pranešimų. Viename pokalbyje likau labai nustebęs, kad žmonės nepatenkinti ilgomis paklodėmis ir jiems trūksta žmogaus už jų matymo. Liksiu prie savo ankstesnių nuostatų – internetas yra viena iš blogiausių vietų žmogaus ieškojimui, blogesnė netgi už mobilų telefoną. Turiu nuvilti buitinio folkloro mėgėjus – Naujapilio paklodės, primenančios nuobodžius studijų laikais nuo knygų nurašomus referatus, ir toliau per prievartą bus jums brukamos. Jei norite gyvo žmogaus, tuomet nupirkite gėlių savo mamai – efektas šimtaprocentinis.

Nepykite, jei netyčia sulaužau kokias LJ taisykles ar chamiškai kur nors pakomentuoju. Rašau neseniai ir man sunku prisitaikyti. Netikėtai sužinojau, kad čionykštis senbuvis   yra ilgametis mano sugėrovas ir tik LJ pagalba sužinojau, kad jam yra būdinga melancholija ir jautrumas. Taigi gal iš tiesų esu neteisus aš, o žmonės čia yra tikresni, nei anapus LJ. Bet kol kas lieku prie savo nuostatų, o   mane kartais paprotina ko galima daryti, o ko ne. Tai aš irgi kartais stengiuosi įsiklausyti, o kartais nelabai.

Na ką gi, dėkui kad čia užsukate, paskaitote, pakomentuojate. Atleiskite, jei ką nors nepelnytai išdėjau į šuns dienas. Tikiuosi ne per daug atitraukiau nuo rimtų sekmadieninių darbų 🙂

Share


Romas apie tai kaip Lietuvoje per 20 metų pasikeitė kvapas


 

Labai sunku parašyti visiškai objektyviai negyvenus tuo laikotarpiu, nors gyvenus irgi matyt sunku. Jei manęs kas klaustų, kas pasikeitė per 20 metų Lietuvoje, tai pasakyčiau, kad pasikeitė kvapas. Prie socializmo dezodorantai kvepėjo vakarais. Tais laikais didžioji dalis moterų nesiskuto pažastų, o apie pažastų kvėpinimą žinojo tik tie, kurie buvo buvę užsienyje. Tas pat pasakytina ir apie higieninius paketus – tai tiesiog buvo nežinoma prekė. Greičiausiai todėl žmonės labiau jausdavo savo biologinį suderinamumą – artumas atsirasdavo feromonų ir hormonų lygyje – dingdavo būtinybė bendrauti ilgai ir beprasmiškai. Dabar, bendraudami internetu, dažnai mes nežinom beveik nieko apie tuos, su kuriais kalbamės.

December 30th, 2009, 12:41 am
Ligi Dangaus. "Drėbtelk ir tu kartu su Maru".

1.
 

Share


Umberto Eko “Fuko švytuoklė”. Recenzija iš atminties.


Perskaičiau  nulis.lt gana kvailoką Umberto Eko knygos „Fuko švytuoklė“ pristatymą ir nusprendžiau parašyti pats kai ką apie šią kritikų taip išliaupsintą knygą. Tik viena problema – aš ją skaičiau 2 kartus, pirmą prieš 13 metų, antrą prieš 10. Taigi daug ko jau nebeprisimenu, nors galbūt tai yra privalumas – per tiek laiko knygos siužetas mano galvoje ne tik apaugo užmaršties kerpėmis, bet ir išsikristalizavo į esminius dalykus. Daug techninio pobūdžio detalių nebeprisimenu, todėl jas atkūrinėsiu visiškai laivai.

                      Knygoje pasakojama apie kelis draugus, kurie dirbdami ezoterinės literatūros leidykloje sugalvoja „pažaisti“. Jie žaisdami sukuria Planą, turintį atskleisti pasaulinį sąmokslą. Kadangi visi draugai yra intelektualai, savo profesinėje veikloje papildomai susiduriantys su įvairaus plauko ezoterinių knygų autoriais, aplinka tokiam žaidimui kuo palankiausia. Kertinė knygos idėja skirta ne paties Plano, o metodo kuriuo jis konstruojamas, aprašymui. Taigi draugai preziumuoja, kad yra kažkokia tai tūkstančius metų gyvuojanti organizacija, kuri siekia „užvaldyti pasaulį“ ar kažko tai panašaus. Štai ir visas Planas – dabar draugams belieka jį apauginti faktais. Čia ir prasideda knygos šarmas – Umberto Eko nuosekliai analizuoja įvairius sąmokslo teorijų konstravimo būdus. Centriniu išeities tašku ilgametėje tariamos organizacijos istorijoje tampa XIV a. vykęs tamplierių procesas. Draugai nusprendžia įrodyti, kad tamplieriai sugebėjo slapta išlaikyti savo ordino tęstinumą ir tam pasitelkia panašius metodus, kuriuos savo laidose naudoja Rūta Janutienė. Nors kiek savo prigimtimi panašūs faktai tiesiog dėstomi vienas po kito norima tvarka, o ryšiai tarp jų atsiranda patys savaime.

Kas galėjo pratęsti tamplierių veiklą? Ogi Rozenkreiceriu, masonų ir visi kiti ordinai. Umberto Eko mini, kad kažkada Rene Dekartas buvo įtartas priklausąs slaptam Rozenkreicerių ordinui. Tuomet jis, norėdamas tuos gandus paneigti, ėmė kuo dažniau rodytis viešumoje, gyventi kuo atviresnį gyvenimą. Atitinkamai visi suprato, kad jei žmogus gyvena atvirai ir nesislapstydamas, vadinasi jis nori nuslėpti savo priklausymą slaptai organizacijai.

O ar nėra Dekarto ir kitų mąstytojų raštuose užmaskuotos pasaulio užvaldymo idėjos? Juk, pavyzdžiui, kai paaiškėjo, kad pasaulinį žydų sąmokslą aprašantys Siono išminčių protokolai yra Caro ochrankos klastotė, buvo pareikšta, kad nors protokolai netikri, tačiau jais perduodama žinia yra tikra! Kas galėtų šias idėjas saugoti šiandien? Galbūt moderniosios druidų organizacijos. O kas yra druidų organizacija? Tai yra organizacija, kurios nariai yra druidai, jie atlieka druidinius ritualus, nešioja druidinę simboliką, puoselėja druidų pasaulėjautą, save laiko druidais ir kitų druidais yra laikomi. Bet ar mes galime šiandienines druidų organizacijas laikyti autentiškomis, juk praėjo tiek laiko ir visi tie judėjimai tėra butaforiniai? O gal čia kaip tik ir yra esmė – jeigu jūs esate kelių tūkstantmečių senumo druidų organizacijos, siekiančios užvaldyti pasaulį, narys, tuomet geriausias būdas jums užsimaskuoti moderniame pasaulyje, yra tiesiog įkurti ir registruoti druidų organizaciją, kaip tam tikrą viešą juridinį asmenį ir visi jus laikys keistuoliais-nepritapėliais ir niekam nė nešaus į galvą, kad tai yra tikra druidų organizacija.

Visi žinome kokias paslaptis atskleidžia Egipto piramidžių geometrinių išmatavimų duomenys. O jūs išmatuokite greta savo  namų stovintį spaudos kioską. Galbūt jo tūrį padauginę iš skaičiaus „π“ mes apytikriai gausime vieną milijoninę visų Žemės gyventojų skaičiaus dalį. O galbūt sudėjus jo stogo kraštinių ilgį, gautų centimetrų skaičius sutampa su Pirmojo Pasaulinio karo data? O kas jei keliais centimetrais yra per daug? Nesileiskite suklaidinami druidų, masonų ir rozenkreicerių – kiosko stogą reikia nuzulinti iki reikiamo skaičiaus. Taigi kalta ne centimetrų sudėties metodika, kaltas spaudos kiosko stogas ir tamplieriai (=satanistai, masonai, druidai, rozenkreiceriai, sionistai).

Draugai taip įsijaučia, kad užsižaidžia ir … prisižaidžia. Juos ir jų Planą ima medžioti slapta organizacija, įsitikinusi, kad draugų intelektualiniais žaidimais sukurtas Planas yra galutinė, esminė grandis, padėsianti iššifruoti pačios organizacijos turimą kažkokią tai informaciją ir žmogžudystė nėra ta riba, ties kuria jie sustotų.

Siužetas vystomas tikrai intriguojančiai ir meistriškai, tik įterpiamos "galimos" istorinių įvykiu interpretacijos neatidų skaitytoją gali lengvai paklaidinti. Knyga tiesiog trykšta ironija bei istorinių faktų gausa, kurie atrinkinėjami ir jungiami vienas su kitu visiškai laisvai. Taigi, gerbiamieji nūdienos internetiniai intelektualai, neapsirikite – lyginti Umberto Eko su Danu Brownu yra tas pats, kas lyginti Servantes „Don Kichotą“ su viduramžių riterių romanais, atseit ir vienur ir kitus rašoma apie klajojantį riterį, tarnaujantį savo širdies damai ir kovojantį su Blogiu.

Share


Ančiasnapius – į būdą!


Vis susimastau apie žodžių reikšmę ir apie jų santykį su kitomis žodžių reikšmėmis. Žodis, kaip mus moko Wittgensteinas, visuomet nurodo į kažką, kas pats nėra žodis. O į ką nurodo žodis „sąvoka“? Vokiečių kalboje labai įdomus yra žodis der Bergriff, kurį į lietuvių kalbą galėtume versti žodžiu „sąvoka“. Tuo tarpu žodis der Griff (angliškai grip) reiškia sučiupimą, sugriebimą. Ir tokia žodžio „sąvoka“ etimologija neatsitiktinė. Jei aš sukuriu sąvoką, aš tarsi sučiumpu tam tikrą objektą ir neleistinai atriboju jį nuo konteksto. Tarkim, jei sėdėdamas tamsiame kambaryje su draugu prie degtinės butelio, aš jam sakau, kad Saulė čia nešviečia, tiek jis, tiek aš suprantame apie ką kalbama. Mes abu žinome į ką nurodo žodis „Saulė“ ir ką reiškia šviesti, ir nei jis, nei aš sakydami žodį „Saulė“, negalvojame nei apie dangų, kuriame esame įpratę matyti ją šviečiant, nei apie rausvas šviesas už horizonto, jai leidžiantis. Tačiau pabandykite įsivaizduoti tik Saulę. Tai yra tik tą objektą, į kurį nurodo žodis „Saulė“, atsietą nuo bet kokio kito materialaus konteksto! Sąvoka tarsi sučiumpa savo įvardijamą daiktą, užrakina jį atskirtą nuo pasaulio arba, šiuo atveju, sakydamas „Saulė šviečia“ aš tartum išpjaunu ją iš dangaus. Der Begriff – der Griff. Ar nesuklydo Heideggeris teigdamas, kad kalba yra būties namai? Greičiau kalba yra būties kalėjimas…

Netikėtai panašią sampratą aptikau ir lietuvių kalboje. Juk sąvoka konstruojama apibūdinant tam tikrus daiktus pagal tam tikrus kriterijus ir po ja pakišant. Čia pagrindinis vaidmuo tampa žodžiui būda. Ką nor apibūdindamas aš išskiriu tam tikras objekto savybes ir atskiriu jį nuo likusio pasaulio arba uždarau į būdą. Jei aš sakau žodį „žemdirbys“, tuomet aš taip apibūdindamas, atskiriu, atitveriu jį nuo, pavyzdžiui, stomatologo. Jei kitą žmogų aš apibūdinu sąvoka „runkelis“, reiškia aš jį atriboju nuo tų žmonių, kurie sėdi sau orūs mano sąmonės būdoje, vadinamoje „pilietinė visuomenė“ ir uždarau jį į kitą būdą kartu su rudens derliaus gėrybėmis. Šiuo atveju ir išvestinė sąvoka „būdas“, reiškia specifines tam tikros būdos gyventojų charakterio savybes.

Šiuo požiūriu Umberto Eko aprašytas ančiasnapis yra kur kas sunkiau sučiumpamas ir uždaromas į būdą nei žmogus. Jis leidžiasi apibūdinamas sąvoka „žinduolis“, tačiau vienintelis iš visų žinduolių turi snapą ir deda kiaušinius, todėl žinduolių būdoje jam vis tiek tenka išskirtinė vieta. Dėl snapo ir plaukmenų jis lyg ir tiktų į vandens paukščių būdą, tačiau ten žinduoliai ir dar turintys kailį, niekada nebuvo priimami. Su žmogum daug paprasčiau, jam daug labiau tinka senovės kinų pasakymas apie grandine prie būdos prirakintą ir nuo jos besiplėšiantį šunį. Tiesiog paleiskite jį nuo grandinės – pabėgios pusdienį ir pats sugrįš ir galiausiai įlindęs atgal į būdą ims antkaklį uostyt. O visokie anapus jo būdos ramiai sau gyvenantys, dar neapibūdinti ančiasnapiai, nusipelno būti aplotais. Nėra nieko nemalonesnio ir labiau erzinančio už juos. Toks jau tas būdas lietuvių ir žemaičių, kaip pasakytų Simonas Daukantas.

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar