Skaitymai. Gershom Scholemas apie mistiką ir jos ištakas


Mintis, kurią norėčiau aiškiai parodyti, yra ši: mistika atsiranda tik tam tikroje religijos istorijos stadijoje. Ji susijusi su tam tikra religinės sąmonės stadija. Dvejais laikais mistika ta prasme, kurią ji turi tikrojoje religijos istorijoje, yra neįmanoma.

Pirmasis periodas: kol pasaulis dar tebėra dieviškas, pilnas dievų, kuriuos visur gali sutikti ir palenkti į savo pusę, su kuriais gali susimaišyti ir nesistengdamas pasiekti ekstazę. Tai reiškia: kol praraja, skirianti žmoniškąjį ir dieviškąjį pasaulius dar visai nėra atsiskleidusi kaip tikras, pačią sielą paliečiąs faktas, mistika negali egzistuoti. O tai yra mito, tautų jaunystės pasaulis. Tiesioginis visko su viskuo sąsajos suvokimas, suvokimas sąsajos, tveriančios dar prieš atsiskyrimą ir apie atsiskyrimą nieko nežinančios, tikrasis monististinis kosmas neįsileidžia mistikos. O sykiu yra ir suprantama, kad tam tikri šio visų daiktų vienovės suvokimo bruožai mistikoje – pakitę ir kitu lygmeniu – vėlei sugrįžta. Šioje stadijoje gamta yra tikroji žmogaus ir dievo ryšio arena.

Antrasis periodas, kuriame mistika nežinoma, yra tasai kūrybingasis metas, kai religija įsitvirtina. Juk didžiausias religijos darbas yra tas, kad ji žmogų išplėšia iš svajingosios stadijos, kurioje tveria žmogaus, pasaulio ir dievo vienovė. Juk religija savo klasikiniais pavidalais kaip tik ir atveria tą absoliučią ir kraupią prarają, kurioje Dievas, begalinis asmuo ir transcendentinė būtis, stoja prieš baigtinį kūrinį ir baigtinį asmenį. Todėl pozityviosios religijos gimimas, klasikinė religijos istorijos stadija, yra labiausiai nutolusi nuo mistikos galimybės. Čia žmogui įdiegiamas dvilypybės suvokimas, suvokimas pragarmės, kurią įveikia jau tiktai balsas: balsas Dievo, per Apreiškimą vadovaujančio ir duodančio įstatymus, ir besimeldžiančio žmogaus balsas Didžiosios monoteistinės religijos gyvos šio poliariškumo ir šių amžinai neįveikiamų pragarmių suvokimu. Religijos areną jos perkėlė iš gamtos į dorovinį religinį žmogaus gyvenimą ir religinės bendruomenės veiklą. O pastaroji tam tikra prasme yra nuoroda į istoriją, kaip naująją žmogaus ir Dievo santykių areną.

Tik dabar , kai religija apibrėžtu tikėjimo ir bendruomenės gyvenimu įgyja klasikinę savo raišką istorijoje, mistika darosi įmanoma ir reiškiasi tuo, ką galbūt galima pavadinti romantiškuoju religijos periodu. Ji regi didžiąją prarają, ši patirtis apskritai yra jos išeities taškas. Tačiau visiškai suvokdama šią pragarmę, ji ieško paslapties ir kelio, galinčio prarają užverti. Mistika mėgina atkurti religijos suardytą vienovę nauju lygmeniu, kuriame mito pasaulis ir Apreiškimo pasaulis susitinka žmogaus sieloje. Todėl jos arena iš esmės yra kaip tik siela, o jos objektas – sielos kelias per visas daugialypes prarajas į išgyvenimą dieviškosios tikrovės, kuri dabar pasirodo kaip pirminė visų daiktų vienovė. Taigi mistika tam tikru laipsniu yra grįžimas prie mitinių patirčių, nors, žinoma, nevalia pamiršti, kad esama esminio skirtumo tarp vienovės, tvėrusios pirma bet kokio susiskaidymo, ir vienovės, kuri atkuriama per naują sąmonės pakylėjimą.  

 

Nurašyta nuo Gershom Scholem "Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės", Vilnius, Aidai. 2009. 28-29 psl.

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Nyčė susipyksta su Wagneriu


Tuo metu, kai dar visai buvo jaunas, Nyčė labai draugavo su Wagneriu. Nyčė kuo švenčiausiai buvo įtikėjęs tą, kuris muzikuoja, daug geresniu filosofu esant už tą, kuris visokiais nesuprantamais žodžiais savo miglotas mintis ant popieriaus dėsto. Tas Wagneris labai gerai muzikoje nusimanydavo ir dėl to Nyčė jį be galo gerbė. Štai išeina Wagneris kur nors pasivaikščioti, o Nyčė kur buvęs, kur nebuvęs: „Labas. Kaip sekasi? Kaip gerai, kad sutikau Jus. Mums turbūt pakeliui?“. Niekur nesidėsi, tekdavo Wagneriui kartu su juo eiti. Susitinka jie ką nors, o Nyčė iš kart sveikintis puola, Wagneriui net kvėptelt nespėjus: „Guten Tag Herr, čia mes su Herr Wagner vaikštinėdami nusprendėme, kad vokiečių tautos atgimimas įmanomas tik iš antikinės muzikos dvasios. Štai Herr Wagner irgi man pritaria ir tą mano nuomonę taip stipriai savo paskutinėje operoje išreiškė. O jūs jos jau klausėtės? Ne, kaip tai? Mein lieber Herr, jūs tiesiog privalote ją išgirsti, nes tuomet paprasčiausiai nesuprasite to, ką aš Jums dabar sakau! Jau einate? Na ką gi, iki pasimatymo operoje, lieber Herr“. Štai taip ir vaikštinėdavo Nyčė kartu su Wagneriu.

Kartą taip vaikštinėdami užėjo jiedu į knaipę. Atsisėdo, užsisakė alaus. Ir kad ims Nyčė pasakoti. Apie dekadansą, apie resentimentą, apie tai, kad tik Wagnerio muzikoje atgimsta tikrasis atiškosios tragedijos Dionizo šėlsmas ir dar apie daug ką. Klausėsi Wagneris jo, klausėsi ir tarė: „Fricai, tai ką tu sakai gal ir tiesa, bet tau reikėtų ūsus savo nusiskusti. Va tu kalbi, o tau nuo ūsų alaus puta dremba. Arba tau tada reikėjo ne alaus, o kokio šnapso užsisakyti. Bet kuriuo atveju, labai jau tie tavo ūsai nehigieniški“. Nustėro Nyčė, tarsi perkūno trenktas. Klaikiu žvilgsniu į Wagnerį įsistebeilijo. Tada, išleidęs kažkokį duslų gomurinį garsą, stvėrėsi sau už galvos ir strimgalviais puolė lauk iš knaipės. Blaškėsi Nyčė kažkur gal dvi paras, po to grįžo namo, nusipirko bilietą į traukinį ir išvyko nežinia kur. Vieni sakė jį į Šveicariją, kiti į Italiją išvykus.

 

 

Po kiek laiko Wagneris ėmė gauti laiškelius iš užsienio, kuriuose būdavo parašyta, kad vokiečiai yra bjauriausia tauta Europoje, kad jie valgo riebų maistą ir kad jų žarnas alus yra iš vidaus pragraužęs. Ten taip pat būdavo įrodinėjama, kad joks dvasinis vokiečių tautos atgimimas neįmanomas, nes visi vokiečiai esą mužikai iš prigimties. Tuos laiškelius pasirašinėdavo „Antikristas“, „Nukryžiuotasis“, „Dionisas“, „Zaratustra“ ir dar keli Wagneriui visiškai nepažįstami asmenys. Nelabai Wagneris suprasdavo apie ką ten rašoma. Norėjo kartą atrašyti, tačiau tų laiškelių atgalinis adresas būdavo labai neaiškus – nei miestas, nei gatvė, nei namo numeris nebūdavo nurodomas, tik ligoninės pavadinimas. Bet jis nelabai dėl to jaudinosi ir tuos laiškelius dažniausiai net neskaitęs išmesdavo į šiukšlių dėžę.

 

Share


Psichodeliškai apie dešrą


 

Paskaičiau vieną Rokiškio tekstą, po to kitą, o po to lyg tai dar kažkokie buvo… Ir galvoju, kodėl mes viską linkę suprasti taip vienareikšmiškai, tarsi visi daiktai turėtų tik vieną paskirtį ir tik vieną reikšmę? Štai dabar prisimenu aš tokią dešrą, kurią neseniai mačiau viename prekybos centre.

Kabojo jinai greta kitų dešrų. O jų buvo daug, įvairių dydžių ir formų. Vienos ilgos, kitos trumpesnės, vienos trumpos, kitos storesnės. Galima pačiupinėti – kai kurios itin kietos, o kitos minkštesnės. Parduodamos po vieną arba po kelias. Mačiau keleta tokių mažų vakuuminiame įpakavime, „Tarybinės“ vadinasi. Savo dydžiu ir forma panašios į tuos cigarus, kur mėgdavo rūkyti Z. Freudas. Įsikišdavo jis cigarą tarp savo lūpų ir traukdavo jį. Freudas, apskritai labai daug rūkydavo ir dėl to netgi žandikaulio vėžiu sirgo. Bet jis čia nė prie ko, nes „tarybinėje“ santvarkoje nebuvo sekso. Galbūt ir „Tarybinės“ dešrelės čia nė prie ko. Dar mačiau vieną visai minkštą ir storą dešrą, įvilktą į rožinės spalvos politeleninį apvalkalą.

Pačiupinėjus susidarė įspūdis, kad prapjovus politeleną, jinai ištekėtų lauk. Gerai dar, kad galai tvirtai užveržti. Keistas jos rožinio apvalkalo kvapas… Įdomu, ar yra tokio skonio (ar kvapo) prezervatyvų? O šalia dar pakuotės visai mažučiukų, vos kelių cm. ilgio dešriukų vakuuminėje pakuotėje su užrašu „Prie alaus“. Daug vienoje pakuotėje. Be abejo dėl to, kad vieno tokio niekaip neužtektų – tokių į savo kūną galima susikimšti labai daug. Tada vėl prisimenu savo išsirinktąją dešrą. Rūkyta, kieta, kokių 3 cm. skersmens ir 30 cm. ilgio. Ją galima vartoti ir taip, o galima prieš vartojimą ir supjaustyti pvz. 5 centų monetos dydžio ir storio griežinėliais ir išdėlioti juos ant sumuštinių arba tiesiog išdalinti šeimos nariams be nieko. Kaip Komuniją. Sakralus aktas ar incestas? Prisimenu kaip kadaise, infliacijai šoktelėjus iki 11 proc. ribos, tuometinis premjeras Kirkilas pranešė, kad dešra atpigo 20 proc. Po to visi stebėjosi kaip čia taip gali būti, o vienas mano bičiulis, atidžiai dar kartą perskaitęs tą premjero pareiškimą, atkreipė dėmesį, kad buvo pasakyta ne dešros kainą nukritusią 20 proc. esant, o dešros kainos kilimą. Subtilus niuansas, tačiau aš vis tiek likau nesupratęs kurią būtent dešrą omeny turėjo premjeras.

Bepigu jam, nes tuo metu kai jis mokėsi valdyti valstybę buvo tik viena dešra, visiems laikams ir visoms Sovietų Sąjungos tautoms – daktariška. Kai viena dešra tuomet visiems aišku ką Vyriausybė pakelia ir ką ji nuleidžia. Kai pakelia, žmonės pyksta, o kai nuleidžia, žmonės džiaugiasi. Gal dėl to ir sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo… Ką simbolizuoja toji lenkta metalinė dešra ant Nėries krantinės? Nuleido? Į vandenį? Vanduo yra gyvybė, tačiau ne veltui sakoma, kad į tą patį tekantį vandenį du kartus nenuleisi. Krizė. Rokiškis va jau parašė apie archetipus, bet aš nebeskaitysiu.

Share


Komunistai sugavo vaikiną arba BG irgi buvo jaunas kažkada…


Radau tokį guru BG kūrinuką. Labai skaniai susiklausė. Beje, kažkaip labai įtaigiai viskas atlikta, gal dėl to, kad BG įvaizdis šiuo atveju – jokio įvaizdžio. O gal tiesiog keista jį matyti tokį jauną. Bent jau man, nes aš BG atradau tik prieš kokius 11 metų, o šis kūrinys daug senesnis. Gero pasiklausymo visoms geros valios būtybėms ir jų avatarams. Ommmm.

 

Share


Lietuvi, pabusk ir Tu – mesk rūkyti ir gerti!!!


Užteks miegoti, lietuvi. Atmerk akis ir pamatysi kaip priešai niokoja Tavo kraštą, kuriame gyveno Tavo senoliai ir kuriame Tu pats užaugai. Liepsnoja sodybos, teršiamos upės ir šaudomi į Raudonąją knygą įrašyti ereliai žuvininkai. Mesk rūkyti, čiupk į rankas štangą, pasikabink savo svetainėje kriaušę, įsigyk kastetą ar peilį, žodžiu, pradėk sportuoti. Apsiženyk ir gausink lietuvių Tautą. Atmink – prezervatyvai tai žydų išmislas, pagaminti iš likusių nuo apipjaustymo odelių, jas susintetinant. Nepamiršk, kad euras, o ypač doleris yra blogis ir šiukšlės, o žydomasonai Tavęs tyko už kiekvieno Tavo kiemo kampo. Tai jie pakabino tą paveikslą Prezidentūroje. Nustok gerti alkoholinius gėrimus ir alų. Įstok į dešiniųjų patriotų partiją. Geriausia, prisijunk prie murzininkų, iš bėdos – prie  „Jaunosios Lietuvos“ buškevičininkų. Ir svarbiausia – pradėk šviestis, skaityk knygas. Pradėti gali nuo „Mein Kampf“ ir V. Šustausko monografijų. Tavo rasės broliai iš kaimyninės šalies jau nubudo, o Tu?
 
 

Ir dar – nekęsk emigrantų, nes iš Tavęs Lietuvai tikrai daug daugiau naudos, nei iš statybose dirbančio kiniečio. Paklausyk, ką imigrantai padarė su mūsų baltosios rasės broliais rusais…


 

 
O taip pat nežiūrėk holivudinių filmų ir MTV…  

 Visų šalių nacionalistai, vienykitės. Ar kaip ten? Šiaip ar taip – Sieg Heil, mielieji.

 

Share


Filmai. Naujausias Guy Ritchie filmas apie besimušantį Šerloką Holmsą


Turbūt nėra abejonių, kad G. Ritchie turi savo stilių, kuris matyti visuose šio režisieriaus filmuose, tačiau naujausias šio jo kūrinys verčia suabejoti ar geram filmui to užtenka, o gal net reiktų kelti klausimą radikaliau – ar nebūna taip, kad neteisingai išreikštas autoriaus ego tampa Giltinės dalgiu visam filmui.

                      Esu G. Ritchie propaguojamo žanro gerbėjas, tačiau nemažesnis ir klasikinio detektyvo fanas. Taigi G. Ritchie filmas apie Šerloką Holmsą lyg ir turėjo tapti jam iššūkiu savo stiliumi pateikti sero Arhuro Conan Doyle herojus. Manau galime drąsiai pasakyti – nesvarbu ar tokį tikslą sau buvo išsikėlęs G. Ritchie, ar ne – jokio tikrojo Šerloko Holmso filme nėra. Yra tik dar vienas, tipiška G. Ritchie maniera vystomas siužetas, kupinas muštynių, sprogimų ir juodojo humoro. Pats filmas sudaro įspūdį, kad režisierius vis dažniau ir dažniau linksta naują filmą dėlioti iš ankstesniųjų savo filmų nuotrupų. Tarkim Šerlokas Holmsas kažkuo primena filmo „Snach“ kietuolį, kurį įkūnijo Bradas Pitas. Turbūt tik vienam G. Ritchie suprantami filmo siužeto loginiai vingiai kelia nemalonias asociacijas su ankstesniu jo filmu „Revolver“ – kažkas kažką prisiminė, kažkas kažką kažkada pasakė ir taip toliau.

                      Aš tikrai nustebčiau, jei G. Ritchie skaitė nors vieną A. Conan Doyle apsakymą apie Šerioką Holmsą, tačiau tai būtų dar pusė bėdos. Jisai visiškai ignoruoja klasikinio detektyvo principus, kuriais remiantis, siužetas turi vystytis tarsi šachmatų partijoje – visi ėjimai žinomi, figūrų skaičius ribotas, tačiau vis tik yra jų ėjimuose kažkas, ko paprastas žiūrovas nepastebi. Tai, kas lieka žiūrovo nepastebėta vėliau ir sudaro visą atomazgos aprogstamą užtaisą. Tiesa yra ir skirtumai – nežinoma kuri būtent figūra yra žudikas. Bet kuriuo atveju filme jau iš pat pradžių pasakoma kas yra nusikaltėlis, daugmaž aišku ir ko jis siekia – ne tai sugražinti Britanijos Imperijai nuo jos atsiskyrusias Šiaurės Amerikos kolonijas, ne tai užvaldyti pasaulį. Na taip, regis, iš pradžių vienas po to kitas, tiksliai jau nebeprisimenu. Kai jau filmo pradžioje aišku kas kaltininkas, aišku kokie nusikaltimų motyvai, yra aukos, tuomet kyla pagrįstas klausimas – kam tada tas genialusis seklys reikalingas, juk viskas ir taip aišku. Šerlokas Holmsas tiesiog pakomentuoja, kaip blogiukui pavyko vienas ar kitas triukas, o dažniausiai jis pavyko dėl to, kad buvo naudojamos kažkokios tai eiliniam žiūrovui vargiai žinomos cheminės medžiagos ar kažkas tokio. Be abejo, originaliojo Šerloko Holmso dedukcinis metodas ne visada įtikina, tačiau G. Ritchie Šerlokas Holmsas tą neįtikinamumą išvysto iki naujų aukštumų, regis, pačiam režisieriui nuoširdžiai to nesuvokiant: „Jūs esate Blackbourno tėvas – pas jus tokios pačios, labai retos spalvos akys ir tos pačios formos ausų kaušeliai, o kad būtumėte jo brolis jūs esate per senas“, nustato tėvystę detektyvas. Tačiau logika jam šiaip jau nereikalinga, kadangi be sugebėjimo muštis, Šerlokas Holmsas tikrai nebūtų išgyvenęs iki filmo pabaigos. Tai jam yra daug svarbiau, nei dedukcijos pagalba atkurti nusikaltimo detales. Juk kaltininkas žinomas, jo nereikia identifikuoti, jį reikia tiesiog įveikti. Todėl nestebina gausios ir su tokia meile režisieriaus sukurtos snukiądaužio scenos.

                      Tiesiog tai yra dar vienas, techniniu požiūriu gal ir neblogai padarytas filmas, specefektai ir visą kita. Bet šiaip iš Šerloko Holmso likęs tikpavadinimas. Vėl masonai, vėl pasaulio užvaldymo idėja ir, aišku, pentagramos, šėtono atvaizdai  ir visas tas, jau kadais atsibodęs ezoterinis, šlamštas. Nepatikėsite, netgi Mis Hudson, pas kurią nuomojasi butą mūsų herojus ir jo padėjėjas dr. Watsonas, anaiptol dar nesulaukusi garbaus amžiaus. Atitinkamai, kalbėdamas su ja Šerlokas Holmsas naudoja šelmiškus kreipinius. Tikrai nyku. Eilinį kartą nesuprasta, kad detektyvo žavesys yra ne planuojamo nusikaltimo pavojingumas visuomenei, o jau įvykdyto painaus nusikaltimo išaiškinimas. Bet kad suprasti tai, reikia skirti detektyvą nuo trilerio. G. Ritchie to padaryti nepavyko ir gaila, kad į šią jo aferą buvo įpainiotas garbingas Šerloko Holmso vardas. Tas pats, kas pavadinti filmą „Šachmatų genijus“ ir papasakoti jame apie tai, kaip herojus tampa šachmatų figūrų sprigtavimo varžovui į kaktą čempionu.        

Share


Andrius Užkalnis apie LJ


"Apskritai, mano subjektyviu požiūriu, lryto ir Delfi komentarų purvynas yra nekalta ir švaroka balutė, palyginti su rafinuotais LJ šikniais, savimylomis ir cinikais, su visais jų renesansiniais pastoriais priešakyje. Kai iš LJ fermos pasigirsta moralizavimas dėl "komsomolkės" ar mano rašymo amoralumo, čia jau ne puodo ir katilo tarpusavio apsižodžiavimas – čia tiesiog kaip Pol Potas žmogaus teisių garanto vaidmenyje."

Mintis Andriaus Užkalnio išdėstyta viename iš teksto "Silva Rerum" – kritikų pabūklams nurimus" komentarų.

Share


Pamąstymai apie makiažą


Štai alfa.lt patalpino straipsnį apie tai, kad savo laiku neandartaliečiai naudojo makiažą. Stebint nūdienos kai kurių lietuvaičių makiažo naudojimo ypatumus, kyla abejonių – o gal mokslininkai antropologai suklydo ir jokių neandartaliečių apskritai nebuvo. Menami neandartaliečiai, galbūt, buvo tiesiog tie patys kromanjoliečiai, tik su makiažu taip, kai jį suprantame mes Lietuvoje?

Share


“Silva Rerum” – kritikų pabūklams nurimus


Kristinos Sabaliauskaitės knyga „Silva Rerum“ vos tik pasirodžiusi knygynuose sulaukė didelio visuomenės dėmesio. Nemažai prie to prisidėjo ir Lietuvos Ryto reklama. Autorė maudėsi liaupsėse ir buvo pristatinėjama lietuviškąją Umberto Eko versija. Dėja tos knygos nesu skaitęs ir dėl laiko stygiaus to negalėsiu padaryti. Kas patraukė mano dėmesį, tai dėl tos knygos kilusios aistros, kuomet buvo užsipulta viena kritikė, savo straipsnyje „Šiaurės Atėnuose“ drįsusi skeptiškai atsiliepti apie šią knygą. Tai nulėmė kelių straipsnių atsiradimą, mano galva neblogai iliustruojančių mūsų supratimą apie literatūrą. Ketinu pateikti tų straipsnių ištraukas, kurios yra parinktos labai selektyviai, tam kad būtų galima pažvelgti į šią „diskusiją“ mano akimis. Neslepiu selektyvumo, kaip ir paties fakto, kad „Silva Rerum“ aš kol kas nesu skaitęs. Tačiau tam, kad suprasti K. Sabaliauskaitės apologetus tai nėra būtina. Visas Brigitos Speičytės straipsnis yra čia.

 

  1. Brigita Speičytė.  „Uodas, menka bjaurybė, arba smulkiu šriftu apie „Silva Rerum“

   Širdingai sveikinu autorę su kitos „lengvaplunksnės“ – Jurgos Ivanauskaitės premija. Taip pat nenoriu tęsti ties K. Sabaliauskaitės pirmtakės kūryba virusių diskusijų dėl jos priklausomybės populiariajai ar nepopuliariajai literatūrai, nes, mano supratimu, šiuo atveju tai visiškai akivaizdu (kaip gal kartais nebūdavo visiškai akivaizdu skaitant J. Ivanauskaitę). Štai sulaukėme gero populiariosios literatūros teksto, kurio kritikai vis pasigesdavo, sakydami, kad „popsas“ lietuvių literatūroje vis dar tebėra keiksmažodis, nors galėtų būti tiesiog žanro įvardijimas, nusakantis kalbėjimo būdą, temą ir auditoriją, o taip esą todėl, kad nėra gerų šios rūšies kūrinių. Taigi toksai pasirodė, ir visiškai pritariu, kad šis romanas buvo įtrauktas į LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, nes argi galima tikėtis, kad gerą populiarią knygą parašyti įmanoma be kūrybiškumo ir išmonės?

 Mano rašinėlis tebūnie kaip tas smulkučio šrifto vos įskaitomas tekstelis ant kokio nors maisto produkto, kurio etiketėje puikuojasi riebus užrašas (maždaug „Gamtos dovana“), o tekstelyje išvardyti konservantai ir maisto priedai. Dėlei vartotojų teisių, nieko daugiau.

 Pasakotojas čia yra ne tiek visažinis kaip realistinėje prozoje, kiek visagalis ironiškas manipuliatorius marionetėmis, kostiumais ar kaukėmis. Tokia pasakotojo pozicija akivaizdžiai rodo, viena vertus, tai, kad šis romanas lyg ir pretenduoja, bando, bet vis dėlto neturi būdo – t. y. kalbos ir žiūros – perteikti XVII a. LDK istorinio ir kultūrinio pasaulio raiškumą, ir dėl to tasai pasaulis (istorija, kaip individuali būtis laike) apskritai romane neįgyja ypatingos savaiminės vertės. Dėmesys šiems dalykams romano pasakojime reikštų dėmesį savarankiškiems herojams ir jų aplinkai. Tuo tarpu herojai romane net neįgauna savarankiško balso, kurį, kaip minėta, nusavina pasakotojas, o aplinka panašesnė į nuotykinių romanų erdvę, kaip gana abstrakčią veiksmo terpę, –­ nors XVII a. Vilnius romane figūruoja kaip didelės siužeto dalies veiksmo vieta, jis neįgauna didesnio simbolinio svorio.

 Šis romanas nesiekia kokiu nors būdu perteikti, interpretuoti XVII a. Lietuvoje gyvenusių žmonių sąmonės, jų specifinio santykio su pasauliu, ir tuo jis nedaug skiriasi nuo kokio nors Vinco Pietario „Algimanto“, kur XIII a. lietuvių kostiumais pasirodo XIX a. pabaigos valstiečiai. Tai elementarus ir, kaip būdinga populiariajai kultūrai – kiek vaikiškai egocentriškas santykis su istorija, kai, skaitydami tekstą apie praėjusį amžių, nesunkiai ir su didžiu susitapatinimo lengvumu ir iš to kylančiu pasitenkinimu atpažįstame save, šiandienos ar nesenos praeities realijas (pvz., skinų ir hipių / pankų ar kitų subkultūrų atstovų kovos gatvėse, orgiastiniai tūsai). Be to, ką ir sakyti, tie XVII a. žmonės romane tokie sekuliarūs, na, daugių daugiausia šiandieniniai sekmadieniniai ar šventiniai krikščionys; barokinio homo religiosus nėra nė pėdsako (nors viršelyje Irenos Vaišvilaitės lūpomis skelbiama, kad „viskas“, kas yra barokas, yra šiame romane, galima žaisti žaidimą „atrask 100 skirtumų“).

 Nuosekliai šis romanas siūlo vartotojo santykį su istorija: pasakojimas kuriamas taip, kaip madingas, istorinėmis detalėmis, antikvariniais baldais ir kitais aksesuarais dekoruotas būstas, kuriame apsigyvena šiuolaikiniai žmonės. Ir nieko čia bloga –­ tai ir malonu, ir gražu, ir užpernykštis sniegas nerūpi. Tik nereikia kalbėti apie šį romaną kaip „kelionę laiku“, nes tokios kelionės vyksta kitaip ir yra vedamos kitokių vedlių. Čia turime daugių daugiausia muziejinį santykį, būdingą dabartinei masinei vartotojų kultūrai – ir vėlgi nieko čia bloga, muziejų misija yra vertinga ir demokratiška – muziejai siekia masėms pritaikyti tai, kas ilgus amžius buvo saujelės išrinktųjų privilegija. Ir žinome, kad toji misija šiandien gali būti efektinga, ypač esant dabartinėms technologijoms – kai muziejuje paspaudi ekrano meniu mygtuką, ir pasirodo koks nors animacinis ar kostiuminis Erodas, „savu“ įgarsintu balsu, kasdienėmis intonacijomis pasakojantis „savo“ istoriją. Ne koks nors nuobodus aprašas prie iškasenos.

 

Mano galva – kritika, kaip kritika ir nėra nieko bloga tame, kad ji šiek tiek skiriasi nuo oficialiuose knygos pristatymuose rėžiamų kalbų. Tuomet „Lietuvos Ryte“ pasirodė save atkakliai filosofu ir rašytoju vadinančio Viliaus Normano tekstas, kuriame jis išsako savo nuomonę apie šią kritikę ir jos tekstą. Primenu, žemiau pateikta selektyvi teksto santrauka. Jį visą galite perskaityti čia.

2. Vilis Normanas. Lietuvos rašytojų genocidas už jūsų pinigus

Lietuvoje greit neliks rašytojų <…> Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ – sulaukė aršaus akademinių padugnių puolimo ir jų verdikto: bloga, nes populiari <…> Tokia filologių, kurias teisingiau būtų vadinti logofilėmis, kritika viaukčiojama ne be priežasties: skaitomas rašytojas Lietuvoje yra antras blogiausias dalykas po ekonominės krizės.

Ne veltui neseniai spaudoje pasirodžiusio pamfleto apie „Silva Rerum“ autorė prisimena šviesios atminties rašytoją Jurgą Ivanauskaitę ir su nuoskauda apgailestaudama konstatuoja, kad ši lietuvių literatūros ikona buvo populiari.

Sunku paaiškinti, kaip tokiems žmonėms kyla rankos rašyti apie gyvenimą kūrybai atidavusią menininkę, kurios kraują visa (tual)elitinė kritika gėrė iki paskutinės akimirkos.

 Liedama savo neapykanta praskiestą tulžį, recenzentė pažymi, kad populiarumas bet kuriuo atveju yra blogis pats savaime, nepagaili ir labai įdomių epitetų „Silva Rerum“ ir jos autorei, aiškindama šį fenomeną reklaminio triuko iki simuliakro sąvokomis.

 Neabejotinai, neigiami straipsniai rašomi sąmoningai, norint parodyti, kad Lietuvoje nėra geros literatūros ir žmonių, sugebančių ją kurti.

 Siaurapročių kritikų nedomina tai, kas įdomu pasauliui. Kaip ir pasaulio nedomina tai, ką jie rašo.

 maištingos sielos gerokai pagadino nervus visoms netekėjusioms kritikėms ir visiems išsiskyrusiems kritikams, parodydamos, kad įmanoma ir kitokia nei jų galvose esanti literatūros samprata.

 Kristina Sabaliauskaitė, tikėkimės, nepasiduos šitai dvokiančiai srutų papilai, kurią ant jos išliejo viena logofilė (taip įkvėpdama drąsos kitiems trokštantiems išsilieti ne ten, kur reikėtų.)

 Lietuvoje vykdomas pats tikriausias rašytojų genocidas ir apie tai kalbėti – taip pat nepadoru, kaip būti rašytoju.

 Kadangi man nusispjaut, ką šiuo klausimu pasakys koks nors savo laikraštukui tarnaujantis klapčiukas, nebijau išties žiaurios formuluotės: rašytojų genocidas už jūsų pinigus! Nebijau ir to, kokių asmeniškumų ar neasmeniškumų šiame tekste kas nors įžvelgs. Nes čia jų iš viso nėra.

 Lietuvoje jau seniai tiesiog šlykštu žiūrėti į tai, kokią nepagarbą menui ir jo žmonės rodo ne tik valdžia, bet ir jai tarnaujantys šliužai.

   
Tikrai apokaliptinis, sąmokslo teorijas susigalvoti verčiantis „vaizdelis“. Į tai sekė Rimanto Kmitos atsakymas.

 

  3. Rimantas Kmita. Kaip pažemintieji su Lietuvos rašytojų genocidu kovoja. (Visas straipsnis čia)

Tiek daug triukšmo dėl nieko – Lietuvos ryto žurnalistė ir mokslininkė Kristina Sabaliauskaitė išleido romaną Silva rerum, o šio kūrinio reklama užsiėmė ir Lietuvos rytas. Nieko čia bloga, tačiau kada galingas dienraštis pajuto, kad po jo pasakyto „amen“ dar kažkas drįsta burbėti ir nesutikti, jis paleido savo jauną skaliką visų aploti. O tokie dialogo kultūra nepasižymi.

 O galiausias viską apibendrina rašytojas, žurnalistas, visuomenės veikėjas ir šiaip literatūros ekspertas Andrius Užkalnis. Ten lyg apie „Silva Rerum“ pas jį turėjo būti…

 

4. Andrius Užkalnis. Ir aš apginsiu kolegę rašytoją nuo megztųjų sijonų (Visas straipsnis čia)

Pirmiausia, kolegė Kristina Sabaliauskaitė yra mano beveik kaimynė: mes abu, skirtingu laiku ir skirtingiems pirkėjams pardavę Lietuvą už 30 sidabrinių (prieš mokesčių atskaitymą), apsigyvenome į vakarus nuo Londono centro, tik Kristina arčiau – jos gyvenimas ir rašymas labiau glamūrinis, jai taip reikia, o aš toliau, nes esu senesnis, man reikia ramesnės aplinkos ir mano priemiestyje daugiau mėsainių ir dešrainių užkandinių.

 Antra, negaliu tylėti, kai girdžiu Lietuvos Sovietinės Socialistinės Respublikos kultūros tradicijų širdies plakimą. Net kai pareikštas jaunosios kartos recenzenčių lūpomis – vis tiek šlapias, šaltas ir su niekuo nesupainiojamas, kaip daktariška dešra.

 Trečia, pats parašiau ir tik ką išleidau knygą apie Angliją (pavadinimo nerašysiu, kad nebūtų reklama, susiraskit patys, taip bus smalsiau). Todėl žiūriu ir stebiuosi, kokios bangos aplink „Silva Rerum“, ir mano nervingai drebanti ranka gniaužiasi į pavydo kumštį: noriu ir aš tokio dėmesio. Taip norėčiau, kad ir mano knygą taip sudirbtų.

 Todėl, kad man, nepakančiam ir neapsiplunksnavusiam piemeniui, arogantiškam naujojo chamizmo trubadūrui ir išsišiepusiam bebro šypsena mėsainiui, niekas taip nepakelia nuotaikos, kaip auklėjamojo pobūdžio pamokymai iš žmonių, kurie yra sunerimę dėl mūsų Tikrosios Kultūros likimo.

 Minėtosios recenzijos ten iš tiesų net nebūtina visos skaityti: visko pagrindas ten yra sudėtas į vieną sakinį: „Praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų“.

 Ir recenzentė, negalinti kvapo iš bejėgio pavydo atgauti, žiūrėdama į gerai reklamuotą, gerai perkamą ir su pasimėgavimu skaitomą kitos rašytojos knygą, apsimetėliškai susimenkinanti – „mano rašinėlis tebūnie kaip tas smulkučio šrifto vos įskaitomas tekstelis“ (o kaipgi ne: būtent toks ir yra pasakojimas, užguita bet teisinga bibliotekos peliukė prieš kaustytus negailestingus komercinius aulinius batus, traiškančius viską, kas gyva), pati sau negali prisipažinti, kad ir ji norėtų, jog ir jos kūrybą kas nors taip mėgtų, kad būtų ir ant jos kūrinių antrojo leidimo pagiriamosios citatos, kad ir ją rodytų per televiziją ir kalbintų.

  

Tai tiek to skaitymo. Mano nuomonė apie tai – vienintelė kuri kažką kalbėjo apie patį „Silva Rerum“, buvo Brigita Speičytė, Užkalnis su Normanu eilinį kartą pasinaudojo proga išsiplautį savo kojines svetimoje skalbimo mašinoje.

Kreivarankis

Share


Besikeičiantis politinių figūrų svoris


Štai sužinojome dar vieną versiją dėl ko kadaise nuo Lietuvos Prezidento pareigų buvo nušalintas R. Paksas. Praėjus tiek laiko nelauktai išnyra dar viena versija, kuri būdama tokia spontaniška vargu ar gali ką nors įtikinti. Pasirodo R. Paksas prarado prezidento postą dėl to, kad neleido Lietuvos Respublikos teritorijos įsteigti CŽV kalėjimo. Nors kas galėtų paneigti, kaip sakoma. Papildomas CŽV  Lietuvos Respublikos teritorijoje įrengtų kalėjimų klausimo tyrimas būtent šiuo aspektu, būtų puikios pakuros eiliniams sąmokslo teorijų laužams įsiliepsnoti.

 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar