Skaitymai. Įš prisiminimų apie dr. Kazį Grinių


Bevartydamas dr. Tercijono knygelę „Dr. Kazys Grinius gydytojas, visuomenininkas“ išleistą Kaune 1926 m. aptikau porą pikantiškų Griniaus atsiminimų iš jo, kaip gydytojo, praktikos. Aprašomi dalykai yra ganėtinai pikantiški ir tragiški, bet skaitydamas raičiausi iš juoko. Labiausiai prajuokino ne tiek patys įvykiai, kiek aprašymo būdas. 

                      P.s. Įvairiausius aiškinimus bei įžvalgas palieku visa išmanantiems interneto komentatoriams bei kitiems psichoanalizės specialistams.
                      P.p.s.  asmeniškai abejoju ar etiška tai pateikti internetinėje erdvėje, po kurią naršo įvairaus plauko individai bei mokslų ir visų galų daktarai.

Tekstą ir šį komentarą atsiuntusio asmens duomenys ir gyvenamoji vieta Kreivadakcijai žinomi 🙂

/. Sągulavimas vyro su treigiu buliuku. (Pederastia sodomica.)

Dr. Griniui gyvenant Pilviškiuose, apie 1899 mt., at­važiavo nuo 6 kilometrų vidutinis ūkininkas C. apie 54 metų amžiaus, lydimas suaugusios dukters, ir pasisakė, kad užvakar tvarte, duodamas pašaro (žiema buvo) treigiui buliukui, pasi­lenkė prie jo ir šis užsiroglinęs jam ant strėnų ir įleidęs penis į užpakalio vartus. Tuojau jam smarkiai suskaudėję. Ir štai dabar jaučiasi visai blogai, ima šiurpuliai ir karštis, skauda visą pilvo apačią, o ypač dega tenai užpakalio žarnoje, tur­būt, girdi, buliukas tenai savo sėklos palikęs.

S t. p r a e s. Apyliesis. turįs 2 suaugusias dukteris, priešn keletą metų nustojęs žmonos, vyras. T° po pažastim 38° su viršum. Pilvo apačią spaudžiant skauda, muskulatūra įtempta. Iš užpakalio vartų kruvinas pasrūvėjimas. Iš vežimo išlipo ir atėjo apie 20 žingsnių į daktaro kabinetą patsai, dukters palaikomas. Piktina vemti, bet nė karto nevėmes. Sį tą valgęs.

Diagnozė.    Peritonitas aštrusis, traumatinis.

Terapija. Patarimas tuojau keliauti į Karaliaučiaus klinikas, o iki išsirūpins leidimą: ramumas, bado dieta, ledai pilvo apačioj, narkotikai.

Exitus letalis kelioms dienoms praėjus, namie, nes į Karaliaučių nevažiavo.    Skrodimo nedaryta.

Kad moterys sągulauja su šunimis (anot kun. A. V., apie Kėdainius bajorės per išpažintį gana dažnai prisipažįsta sągu-lavusios su šunimis, tą aktą jos lenkiškai vadina: „spsiałam się", visiems yra žinoma. Vyrų sąguiavimas su gyvulių pa­telėmis irgi medicinoj gerai žinomas. Bet buliaus su vyru są­gulavimas, nežinia, ar buvo aprašytas.

2. Silkė gimtuvėj (in utero).

Mariampolės apylinkėj apie Liudvinavą buvo parvežtas pas M-ienę gydytojas Br. P a v a l k i s. Tai buvo apie 1903 m. Atrasta buvo per silpni skausmai ir užsitęsęs gimdymas.

Gimdyvę aptarnaujanti paprasta bobutė pasisakė, kad ji visa dariusi, kad „syla imtų", net įkišusi į gimtuvę sūdytą silkę, bet vis nieko negalinti pagelbėti.

Teisybė, gydytojui betyrinėjant ligonę, pavyko išimti iš vaginos visa silkė, tik be galvos. Silkės dalis buvo įvaryta tarp galvutės ir gimtuvės sienelės. Bobutė sakė. kad ji ne vienai moterei taip yra dariusi ir dažnai gelbėdavę. Nura­minus ligonę gimdymas pasibaigė laimingai; sepsis’o nebuvo.

Share


Su ateinančiais 2010-aisiais


Net nežinau ko palinkėti šiąnakt Jums, tie kurių beveik ne pažįstu. To paties ko linkima bet kuria proga – pinigų, laimės ir, žinoma, sveikatos. Nieko originalaus, bet turbūt tai, ko beveik visada trūksta, visada per mažai, kad ir kiek turėtum. Galbūt dar – ne tik būti laimingais ir turtingais, bet būti vertais ir laimės, ir turtų. Tai irgi ne mažiau svarbu. Tai tikrai nuoširdus palinkėjimas, tačiau, greičiausiai dėl mano kaltės, nuoširdumas yra mažiausia ko tikisi čia apsilankę. Bet vis tiek – gyvenkite laimingi ir mylėkite vieni kitus.

Share


Pamąstymai apie talentą


Štai visai neseniai vyko arši dviejų savo srities grandų polemika, aiškinantis kas yra talentas ir, kas svarbiausia, kaip ir kas už jį turėtų atlyginti. O pats klausimas kas tai yra talentas lyg ir liko už asmeniškumais persunktos diskusijos ribų. Bet į šį klausimą, regis, atsakė Lietuvos Talentų konkursas… Savo rinkėjus su kiekviena nauja kadencija vis labiau nuviliantis Seimas, vienas už kitą atgrasesni premjerai, ekonominės krizės, korupcija, niaurios ateities perspektyvos,  kalenimą dantimis pavertė nuolatine Marijos Žemės gyventojo būsena. Nenuostabu, kad baigiantis antrajam Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui, naujoji karta šiam reiškiniui suteikė estetinę išraišką, pakylėdama šį reiškinį į naujas kūrybines aukštumas. Nenuostabu ir tai, kad šis „talentas“ sulaukė tokio plataus supratimo ir pripažinimo. Tuo pačiu ir buvo aiškiai atsakyta į klausimą kas Lietuvoje yra talentas ir kaip jis turėtų būti remiamas.

Kreivarankis

Share


Skaitymai. šv. Paulius apie ištvirkavimą


„Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas!  „Valgis yra pilvui ir pilvas ­ valgiui“, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats ­ kūnui.  Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais? Nieku būdu! Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja? Ir du taps, ­ sako Raštas, ­ vienu kūnu.  Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo.  Sergėkitės ištvirkimo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkaujantis nusideda savo kūnui.  Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?  Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!

Pirmas laiškas korintiečiams

Share


Kalėdinė komentatoriaus romo pasaka



Vienoje šalyje, kažkur Europos užkampyje, Kalėdų senis kodėl tai yra vadinamas Seniu Šalčiu. Pasakysiu paslaptį – iš tiesų tas Senis Šaltis yra ne vienas, jų yra tiek daug, kad suspėja aplankyti visas kalėdines eglutes, išklausyti daugybės vaikiškų eilėraščių ir išdalinti gausiai dovanų. Pasirodo ne visada taip buvo. Seniai seniai vaikai deklamuodavo dvigubai daugiau eilėraščių ir gaudavo dvigubai daugiau dovanų, nes per Kalėdas juos aplankydavo dar ir Šaltos Bobutės. Bet vieną dieną toje šalyje įvyko seksualinė revoliucija, įsisvyravo grožio bei jaunystės kultas ir Šaltos Bobutės atsisakė būti tiek šaltomis, tiek bobutėmis. Maža to, Šaltos Bobutės išsikovojo sau teisę vadintis Karštomis Pupytėmis. Pupytės pradėjo dažytis žilus plaukus, vietoje kailinių kalėdinėse eglutėse pasirodydavo raudonomis mini suknelėmis didelėmis iškirptėmis, avėjo aukštakulnius, jų veidus dengė storas makiažo sluoksnis, o jų ryškiai raudonos lūpos žadindavo tėvelių apetitą kaip prisirpusios vyšnios. Tėveliai vis dažniau norėjo eiti į kalėdinius renginius be mamyčių, o kartais nenorėjo vestis net savo atžalų. Mamytėms tokia padėtis nepatiko ir jos kreipėsi į tos šalies Seimą, kad kažką darytų. Seimas buvo labai sumanus ir sugalvojo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Nuo to laiko Karštos Pupytės dalyvauja tik renginiuose pažymėtuose ženklu N-14 ir nebedalina dovanų, nes ten negali lankytis vaikai, o Seneliai Šalčiai džiaugiasi savo monopoliu klausytis vaikiškų eilėraščių ir dalinti jiems dovanas.

Paimta iš
http://ligita.xz.lt/about/perla-nemeluoja-zinai-geriau-branguti/ 

romo komentaras
December 22nd, 2009, 4:18 pm

Share


Pasaka apie Artūrą ir Kalėdų Senelį Fredį


 Vilnius visa savo esybe alsavo Kalėdomis. Gedimino prospektas buvo judrus ir šventiškas. Apimtas ankstyvos tamsos miestas raibuliavo girliandų ir parduotuvių vitrinų šviesomis. Artūras stabtelėjo ir užsižiūrėjo į laimingus ir kažkur beskubančius žmones, kai netikėtai išgirdo sau už nugaros „Sveikas!“. Atsisukęs pamatė stovintį Kalėdų senelį, kuris šypsojosi pro priklijuotą vatinę barzdą ir tiesė dešinę ranką pasisveikinimui.

„Sveikas“,– pakartojo Kalėdų senelis, „nepažinai? Aš Fredis“. Artūras susiraukė ir sustabdė savo dešiniąją, tiesiamą rankos paspaudimui.

„Koks Fredis?,“ – dar pasitikslino, –„tas, kur su žvaigždute?“.

„Tas pats. Krizė, pats supranti, tai va laisvu laiku chaltūrinu“.

„Labas Fredi*.“ – pasakė Artūras atitraukdamas ranką ir įsikišdamas ją į kišenę.

„Gal po bokalą,“– pasiūlė Kalėdų Senelis.

„O kas tu per vienas, kad aš su tavim gerčiau?“ – griežtai ir iš aukšto paklausė Artūras.

„Klausi kas aš toks? Ar nematai, Artūrai? Aš gi esu Kalėdų Senelis. Čia pas katalikus tokia būtybė yra, kuri Kalėdinę naktį po namus vaikšto, vaikams dovanas dovanoja ir panašiai. Nu bet tau kaip socialistui čia sunku suprasti…“.

Artūras grėsmingai dėbtelėjo į jį, bet kažkur viduje pajuto stiprų kirbuliuką – „O alaus bokaliukas būtų labai gerai“ pagalvojo. Tą pačią akimirką Artūras pajuto beveik skausmingą, paskutinius valios likučius atimantį troškulį. Kalėdų Senelis iš karto tai suprato ir abu tylėdami pasuko iki artimiausio alubario. Įėjo, atsisėdo, užsisakė.

„Pastebėjai koks nelygus ir duobėtas kelias iki čia? Eidamas kelis kartus vos neišsitiesiau. Daug prastesnis nei Pylimėlių gatvė Antakalny“, – pabandė užmegzti pokalbį Kalėdų Senelis.

Artūras tylėdamas tik sriūbt alaus. Tada Kalėdų Senelis pabandė iš kitos pusės.

„Matai Kalėdos tai tarsi Jėzaus gimtadienis. Pas katalikus tai viena iš pagrindinių švenčių. O dar yra Velykos – čia Jėzaus prisikėlimo šventė. Tau kaip bedieviui gal biški čia sunku susigaudyti. Bet, žinok, galima atskirti pagal tai, kad per Kalėdas būna Kalėdų seneliai, o kai pamatysi, kad žmonės dažo kiaušinius, reiškia Velykos,“ – mandagiai paaiškino Kalėdų Senelis.

Artūras gurkštelėjo iš bokalo dar vieną godų gurkšnį vis dar niauriai tebetylėdamas.

„Nu nebūk tu toks surūgęs, atsipalaiduok…“, – paragino Kalėdų Senelis, nusiplėšdamas sau vatinę barzdą ir susikišdamas ją į savo raudonos spalvos palto kišenę, – „Nu pasižiūrėk į save. Kaip ne žmogus. Aš tau netgi dovanų turiu“.

Kalėdų Senelis intensyviai paieškojo savo jau apytuščiame maiše ir po kiek laiko ištraukė iš jo saują kūčiukų.

„Štai, čia tau“, – pabėrė kūčiukus ant stalo, –„Nu nesiraukyk. Visai skanūs, padžiūvę, labai tinka prie alaus. Čia ne mano kaltė, kad pakuotė prakiuro. Keliai nelygūs, ne taip kaip Pylimėlių gatvė, tai besikratant ir pabiro po visą maišą, bet tu nesijaudink – maišą aš dar vakar skalbimo mašinoje išskalbiau. O va, nepatikėsi, ką dar turiu“, – vėl iki peties sugrūdo ranką į maišą ir pasirausęs jame ištraukė aptrintą brošiūrą, – „štai, pasižiūrėk, ne tik apie tave, bet ir apie tavo antrąją pusę pagalvojau. Labai naudinga knyga, „Kalbėkime lietuviškai“ vadinasi, autorius Aldonas Pupkis. Čia dar, pažiūrėk, pirmam puslapy parašiau dedikaciją „Rasai, nuo Kalėdų senelio Fredžio“. Nuostabu, tiesa?“.

Artūras, žvelgdamas į kūčiukus, pabertus ant stalo ir šalia padėtą brošiūrą, vėl tylomis pakėlė bokalą prie lūpų.

„Aišku, kur čia tau socialistui gerti su Kalėdų Seneliu. Tipo ne lygis. Kas tau, kad dabar Jėzaus gimtadienis – nepalyginsi su Uspaskicho jubiliejum. Aš su tavim kaip žmogus, o tu? Na ir charakteris tavo. Net ir mano auksinė kantrybė, šią normaliam žmogui šventą, o tau eilinę dieną, turi ribas. Einu į tualetą, pūslė jau spaudžia, o tu palauk, tuoj grįšiu“, – pyktelėjo Kalėdų Senelis ir pakilęs nuo stalo patraukė prie durų su raide „V“. Užsidarė viduje, palikęs Artūrą prie stalo vieną.

Praėjo pusvalandis, kitas, o Kalėdų Senelis kaip negrįžta, taip negrįžta. Nebeištvėręs Artūras priėjo prie durų su raide „V“ ir priglaudė prie jų ausį. Išgirdęs Kalėdų Senelio balsą suprato, kad jis kalbasi su kažkuo iš gretimo „kabineto“ ant kurio durų buvo raidė „M“. Artūras nuspaudė durų su raide „V“ rankeną. Tos neatsidarė – buvo užrakintos iš vidaus. Tuomet Artūras nuspaudė durų su raide „M“ rankeną. Durys atsidarė ir jisai užėjo vidun. O ten viskas taip gražu, jauku, ant sienų kabo piešiniai, o pačios sienos išmuštos oranžinės spalvos apmušalais, kampe stovi papuošta Kalėdų eglutė. Šalia jos sėdėjo simpatiška rausvaplaukė.

„Kas jūs?“, – paklausė Artūras.

„Mano vardas yra Ligita“, – atsakė rausvaplaukė.

„O ką čia veikiate?“ – kiek sutrikęs kvailokai paklausė Artūras.

„Na, kaip…. čia aš bendrauju su kitais žmonėmis.“ – atsakė toji.

„Kodėl jūs neužsirakinusi?“ – paklausė jos Artūras.

„Ši vieta yra atvira visiems. Kiekvienas gali čia užeiti ir man išsipasakoti. Aš priimu visus,“ – maloniai atsakė rausvaplaukė, palydėdama savo žodžius kerinčia šypsena.

„Tuomet, gal jūs neprieštarausite?“ – kaltai šypsodamasis atsiklausė Artūras ir, užsilipęs ant nuleidžiamo vandens bakelio, prikišo veidą prie palubėje esančios ventiliacinės angos, vedančios į gretimą „kabinetą“ su raide „V“ ant durų, kur buvo užsirakinęs Kalėdų Senelis.

„Kalėdų Seneli, tu esi menkysta ir nevykėlis. Tu nieko taip ir nesugebėjai pasiekti savo gyvenime ir dabar vienintelė tavo egzistencijos prasmė yra daugiau už tave pasiekusių žmonių šmeižimas. Tu pats supranti, kad tavo gyvenime nieko prasmingesnio už tavo vatinę barzdą jau nebebus. Tu puikiai žinai, kad jokia ilgakojė Snieguolė su dideliais papais tavo lovoje niekada negulėjo ir jau niekada negulės. Dėl to tu pyksti ir vemi ant viso pasaulio. Tu smirdi ir man tavęs nuoširdžiai gaila.“ – garsiai ir aiškiai ištarė Artūras į ventiliacinę angą.

                      „Pats tu kvailys“, –pasigirdo žodžiai iš anapus sienos. Kažkur netoliese palubėje įkyriai suzyzė Musė.

                      Artūras atsiduso, nulipo nuo nuleidžiamo vandens bakelio, mandagiai padėkojo rausvaplaukei ir išėjo iš „kabineto“. Dar kartą pabandė nuspausti durų su raide „V“ rankeną, tačiau jos neatsidarė. Apsidairęs Artūras pamatė į sieną atremtą šepetį. Paėmė ir juo užrėmė užrakintas duris iš lauko, kad Kalėdų Senelis negalėtų išeiti. Apimtas piktdžiugos patraukė prie alubario durų ir peržengęs išėjimo slenkstį sustojo lauke, apstulbintas atsivėrusio vaizdo. Miesto nebeliko. Priešais driekėsi begalinė, sniegu nuklota lyguma, horizonte susiliejanti su tamsiu ir žvaigždėtu nakties dangumi, kuriame skaisčiai švytėjo Paukščių Takas. Baltas sniegas, juodai mėlyname danguje spingsinčios žvaigždės, skleidė neapsakomą šilumos ir ramybės pojūtį. Artūras išsitraukė iš kišenės „Camel“ pakelį ir prisidegė cigaretę. Pučiami cigaretės dūmai plona, vingiuota ir nenutrūkstama srovele pakilo iki pat Grižulo Ratų ir padarę nakties danguje baltą, perregimą lanką, nuvinguriavo kažkur toli už horizonto. Nebuvo nieko tik už nugaros alubaris ir priešais besidriekianti sniego lyguma, spinduliuojanti ramybės ir jaukumo pojūtį, daug intensyvesnį nei tą, kuris apima po ilgos kelionės sugrįžus į namo.

                      „Ech, Artūrai, na ir kaip į tavo protingą galvą galėjo šauti tokia kvaila mintis, kad manęs nėra? Aš esu ir nėra nieko akivaizdesnio už tai,“ – staiga kažkur iš begalinės dangaus gelmės pasigirdo švelnus ir ramus balsas, savo melodingu skambesiu užpildantis visą erdvę ir ištirpstantis saldžiai gaiviame nakties ore. Cigaretė iš prasižiojusios Artūro burnos nukrito ant žemės, o balsas iš dangaus tęsė:

                      „Aš jau seniai tave seku ir nors viską tu savo gyvenime pasiekei be mano pagalbos, nepamiršk – viskas yra mano rankose, o mano keliai nežinomi. Prisimink tai, kai kitą kartą piktžodžiausi ir teisi kitus. O dabar eik ir išleisk Kalėdų Senelį. Jis jau seniai nusilengvino ir jį tau pasiuntęs Tamsos Valdovas jau laukia jo grįžtančio, o pas Jį nevėluojama. Artūrai, o tu nenori man nieko pasakyti?“

                      „Net nežinau… Atleisk man, kad pasidaviau puikybei… Nežinau ką galėčiau tau pasakyti, gal tik norėčiau paprašyti tavęs…ne, ne, sau man nieko nereikia…čia iš kart po Kalėdų toks istorikas Maras ginsis disertaciją. Jis labai talentingas, tačiau man vis tiek neramu, kad per gynimą neatsitiktų kokia nesėkmė. Gal galėtum apsaugoti jį?“

                      „O taip, jis iš tiesų labai talentingas ir tikrai pajėgus tai padaryti be mano pagalbos, bet aš dėl visa ko „prakontroliuosiu“, kaip pas jus sakoma. Džiaugiuosi, kad tu pradedi suprasti. Dabar grįžk atgal į alubarį ir išleisk Kalėdų Seneli. Kai padarysi tai, viskas vėl bus kaip buvę, tačiau tu jau būsi kitoks. Eik ir niekada nepamiršk to, ką dabar supratai. Laiminu tave.“

                      „Dėkoju tau. Padarysiu viską kaip liepei. Aš melsiuosi už Marą. Nusidėjau, atleisk man, o Visagali“, – ekstazės smaugiamas sukuždėjo Artūras ir apsipylė atgailos ašaromis.

Share


Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 5


Epilogas

Buvo ankstyvas lapkričio rytas. Visą naktį pliaupęs lietus prieš aušrą nurimo, virsdamas įkyria dargana. Keturi vyrai ir kunigas stovėjo prie miestelio kapinių patvoryje iškastos duobės. Kunigas griežtai atsisakė buvusį kelių patrulį Joną, kaip savižudį, laidoti kapinėse ir veltui buvę Jono bendradarbiai iš Šilalės policijos komisariato gaišo laiką jį įkalbinėdami. Nepadėjo ir siūlomi pinigai, kuriuos kunigas anksčiau šiaip jau būtų mielai paėmęs, tačiau dabar, bijodamas būti įskustas Rokiškio kontoros valdininkams, buvo neperkalbamas. Galiausiai buvę Jono bendradarbiai džiaugėsi vien tuo, kad apskritai pavyko prikalbinti kunigą bent jau dalyvauti užkasant savižudį Joną kapinių patvoryje.

 

Share


Sparnuoti šliogerizmai ir Kalėdinės susitaikymo dovanos


Jau įpratome, kad beveik po kiekvieno A. Šliogerio interviu jo sparnuoti pasisakymai ilgai cituojami įvairiuose kontekstuose. Jei iki tol bene žymiausia jo frazė buvo žodžių „patriotas – idiotas“ surimavimas, tai paskutinis jo pasiūlymas „berniukams – Plutarcho Biografijos, mergaitėms – mezgimo vadovėlis“ realiai pretenduoja tapti kur kas populiaresniu ir atsižvelgiant į tai, kad šis posakis jau užkliuvo Universiteto etikos sargams, galinčiu turėti šiokių tokių neigiamų pasekmių ir pačiam filosofui.

Prieš pakomentuodamas šią naująją jo frazę, norėčiau išsakyti keletą paprastų pastabų dėl teksto supratimo. Tai, kad ši problema mūsuose tampa irgi gana aktuali, galima spėti jau vien dėl to, kad įvairių internetinių portalų komentatoriai reguliariai primeta vieni kitiems „elementarių teksto suvokimo įgūdžių“ stoką. Nesigilindamas į konkrečius atvejus ir neneigdamas to, mano galva akivaizdaus, fakto, kad tekstas gali būti interpretuojamas įvairiai, kartais net prieštaraujant jo autoriaus intencijoms, pastebėsiu, kad neretai mes interpretuodami tekstą dėl savo išankstinių nuostatų automatiškai pasmerkiame save vienareikšmiškam jo supratimui. Vienareikšmiškumas, kaip ir aiškumas, nėra blogybė, tačiau be išlygų interpretuodami tekstą vienareikšmiškai mes tarsi apvagiame save, apribodami savo mąstymą ir neleisdami sau įžvelgti galimų papildomų teksto reikšmės niuansų. Manyčiau šliogerizmą „berniukams – Plutarcho Biografijos, mergaitėms – mezgimo vadovėlis“ mūsų viešojoje erdvėje ištiko būtent toks likimas.

Suprantu Lietuvos feminisčių, ir ne tik jų, pasipiktinimą, tačiau užuot įsigilinęs į klausimą „kodėl mezgimo vadovėlis – mergaitėms?“, aš norėčiau užduoti kitą, iki šiol taip ir neiškeltą klausimą – „o kodėl Plutarcho Biografijos – berniukams?“. Kodėl Plutarcho aprašyti iškilių antikos asmenybių gyvenimai, A. Šliogerio nuomone, yra tokie svarbūs vaikų auklėjimui ir ugdymui? Štai klausimas, į kurį aš norėčiau sužinoti atsakymą ir kuris visame šiame lyčių lygybės entuziastų erzelyje, regis, taip ir nebus užduotas filosofui.

Artėja šv. Kalėdos – susitaikymo metas. Be abejo, galima piktintis, švelniai tariant, nediplomatiškomis frazėmis filosofo, kuriam nusispjaut į žiniasklaidą, taip mėgstančia gliaudyti aštrias frazes iš konteksto ir įkelti jas į straipsnių antraštes. Galima kovoti už lyčių lygybę ir toleranciją. Tačiau galima pabandyti susitaikyti su A. Šliogeriu ir jo pasisakymą suprasti kitaip, nei jis pateikiamas žiniasklaidoje. O taip padarius, artėjančių šv. Kalėdų proga reiktų padovanoti savo atžalai, nesvarbu mergaitė ji ar berniukas, ne žaislinę „Barbę“, radio bangomis valdomą mašinytę, naujausią kompiuterinį žaidimą, o Plutarcho Biografijas. Būtent taip reikia suprasti A Šliogerį ir būtent tai jis norėjo pasakyti. Esu tuo visiškai tikras. Tik ar mes turėsime pakankamai drąsos ir ryžto suprasti jį būtent taip?

Share


Lisabonos sutartis jau įsigaliojo?


Skaitau šiandien spaudą ir nors nesu didelis užsienio politikos specialistas, bet kažkaip pasigendu akcento, kad šiandien įsigalioja Lisabonos sutartis, o naujasis Europos Sąjungos prezidentas jau pradeda eiti savo pareigas. Ar aš čia kažką painioju 🙂 Kiek prisimenu, už šią sutartį Seimas nubalsavo jos net neskaitęs. Neįdomu tai ir žiniasklaidai. Delfis štai užsienio naujienų skyrelyje rašo apie nutrauktą gėjų santuoką Argentinoje, vandens apsemtą Veneciją ir Š. Kalmanovičiaus bylą. Aš asmeniškai esu Lietuvos eurointegracijos šalininkas, bet šiek tiek baisoka, kad viskas vyksta taip tyliai. Jokios kritikos, jokios euroentuziastų euforijos. Ei, kur jūsų protestai, mieli patriotai ir gerbiami anarchosindikalistai?Kas vyksta? Kodėl visi tyli? O gal niekas nevyksta, o aš eilinį kartą kažką beviltiškai supainiojau? Šiandien juk pasikeitė valstybės santvarka, ar ne? Būkit geri, apšvieskit ir nesityčiokit 🙂 Kodėl savo poste miega Zeppelinus? 🙂

Share


Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 4


X.

Tuo tarpu kai sėkmingai įveikusi ekonominę krizę Europos Sąjunga užtikrintai perėmė „pasaulio policininko“ vaidmenį iš Jungtinių Amerikos Valstijų, buvusį kelių patrulį Joną visi Lietuvoje jau buvo seniai pamiršę. Paskutinį smūgį Jono populiarumui sudavė sekančio laidos „Teisingumo verdiktas“ sezono blogiausia metų valdininkė – sanitarė iš Varėnos Jolanta, narkomanė ir baisi šliundra.

 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar