Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Mane greitai ims vimdyti vėl ir vėl girdint žodį “teisingumas”. Ką tai reiškia? Jo taip visiems pritrūko pastaruoju metu. “Tai neteisinga” – sako pensininkas gaudamas pensiją, taip pat sako mokytojas gaudamas algą, taip ašaroja negaudamas saldainio vaikas, griežia dantimis ieškovas (atsakovas) pralaimėjęs bylą, šachmatininkas pralaimėjęs partiją, krepšininkas gavęs baudą. Mes to nenusipelnėm! Kodėl gi to teisingumo gauname taip mažai?

“Ši neteisybė ilgiau negali tęstis” – sako kavinės lankytojas žvelgdamas į, jo nuomone, nedapiltą alaus bokalą, o taip pat prisimindamas sutrupėjusią grindinio plytelę ir kažkieno jo laiptinėje paliktą šūdų krūvą. „Och, pasakyčiau aš tau teisybę supistas pragertasnuki“ – galvoja sau kavinės padavėja.

„Kur teisingumas?“ – klausia nutrintame kostiume lindintis valdininkas po to kai gavęs 2000 litų atlyginimą ir čia pat nusipirktame laikrašty perskaitęs, kad valdininkai iššvaistė milijardus –„ tai neteisinga, kur mano dalis?!”

“Taip, tai negali ilgiau tęstis” – irgi vienu priešrinkiminio jaudulio vibruojamu balsu pritaria visi politikai, nes tiek jie, tiek ir mes žinome, kad jei negyvename taip turtingai kaip norėtume, tai reiškia gyvename neteisingai. Štai pažvelgia politikas iš už anapus ekrano:
– Ar tu pritari, kad toliau taip tęstis nebegali, ar esi tu už Tiesą, už Tėvynę?“

– Taip! Būtent dėl to dantis valausi tik su mėtine dantų pasta. Ar mes apie tą patį?
– Nu kaip… gal nevisai, nors iš tikrųjų tai beveik apie tą patį – tu juk supranti, juk pritari minčiai, kad daugiau taip tęstis nebegali, kad viską reikia keisti iš esmės. Ar supranti tai? Ar tau pakaks ryžto teisingai pasirinkti?

– Nu tai aišku, kad užteks…

Visa tai rodo, kad šiuo metu virš kažkur virš mūsų kybanti eterinė teisingumo substancija arba išretėjo arba buvo nepalankaus vėjo nupūsta kiek tolėliau ir dabar belieka laukti palankaus vėjo, kad atpūstų jį atgal. Neveltui viešos erdvės pritraukė tiek daug šamaniškų apeigų, tokių kaip šokis su būgnais aplink laužą, ir visokių burtų, skirtų prisivilioti orą ir lietų, žinovų. Kažkada, papuolęs į praktinę situaciją, panašiai teisingumą apibendrinančią idėją išsakė Vinipuchas, teigdamas, kad tai yra neteisingos bitės ir jos neša neteisingą
medų.

37 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, Visiškos pievos, visuomenė. | #

Atrodo, kad jau atsidūriau google+, tik dar pats nelabai esu tuo tikras 🙂 Žingsnis žengtas atsižvelgiant į prašymus, pareiškimus, grasinimus ir kitokius manipuliavimus mano savimeile. Dar nelabai gaudausi kas ten prie ko ir kaip reikia sukurti nuorodą į google+ iš popo.lt. Paaiškinkit tinginiui humanitarui.

Nors šiaip kažkaip liūdnai dėsninga – kuo mažiau rašosi, tuo labiau plečiasi.

6 Comments | In: Uncategorized | tags: google+, socialiniai tinklai. | #

Viskas dėsninga – šis žmogus atsidūrė ten, kur jau seniai turėjo atsidurti. Šiandien popietę Lietrytyje trumpai pasirodė žinutė ir nunėrė kažkur tolyn kartu su kitų naujienų srautu. Taigi jaučiu pareigą informuoti, kad legendinis Lietryčio komentatorius Jonas, jau nuo neatmenamų laikų internetiniuose komentaruose demaskuojantis visokius Maskvoje rezgamus šėtoniškus planus, pagaliau stojo prieš teismą.

Kažkaip net malonu žiūrėti į šį žmogų. Tarsi koks senas geras pažįstamas. Prisimenu prieš kokius ketverius metus, kai jis ir jo diagnoze dar buvo pakankamai nežinomi, bandžiau su juo diskutuoti… Mea culpa.

Bet tikrai keista, nes būtent tokį jį ir įsivaizdavau. Kaunietis Jonas Grinius, tvarkingas vyriškis, turintis aukštąjį techninį išsilavinimą, o taip pat mėgėjiškai besidomintis istorija ir kitais humanitariniais mokslais.

Be abejo, komentaruose po pranešimu apie komantatoriaus Jono patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pilna paistalų apie žodžio laisvės suvaržymą ir pan. Vienintelė galimai komantatoriaus Jono elgesį pateisinanti aplinkybė, kuri mano galva gali būti svarbi, tai komentatoriaus Jono psichinė būklė. Pranešime minimas 10 000 antisemitinių komentarų skaičius atrodo sunkiai protu suvokiamas tik tam, kuris pastaraisiais metais neskaitinėjo komentarų po bet kuriuo nors kažkiek vienaip ar kitaip su žydais ar krikščionybe susįjusio teksto internetiniame Lietryčio portale.

Šio žmogaus idėjos nėra itin sudėtingos ar naujos. Stebina jau tiek metų trunkanti jų nenutrūkstama monotonija. Galbūt ateis diena ir mes išvysime kito legendinio komentatoriaus Kelnių Kanto veidą.

Pranešime, į kurį nuorodą įkėliau aukščiau rašoma, kad kitas teismo posėdis bus balandžio 27 d. Sekime naujienas! 

10 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, baudžiakas, gyvenimo veidai, homofobai, ksenofobija, radikalai. | #

„Ola“ buvo vadinama kokių 3 metrų aukščio tvora nuo likusios zonos atitverta teritorija, kurioje bausmę atlikinėjo antras ir trečias būriai.  Į ten būdavo paskiriami šiek tiek rimtesni personažai, paprastai turintys tiek didesnį autoritetą tarp kitų nuteistųjų, tiek ir rimtesnę paramą iš laisvės. Kiek man susidarė įspūdis, valdė tenai kauniečiai, taigi kitų miestų atstovams tam, kad sėkmingai adaptuotis greičiausiai reikėdavo papildomų rekomendacijų ar asmeninių įgūdžių ir patirties. Tarkim, vienas žymiausių Kauno nusikalstamo pasaulio atstovų H.D., bausmę atlikinėjo būtent Oloje.

Kiek teko girdėti, šių dviejų būrių gyvenamajame barake keturi dujinės viryklės degikliai buvo padalinti pagal didžiausius Lietuvos miestus. Kitaip sakant, jeigu vilnietis virdavosi sriubą ant klaipėdiečių degiklio jam grėsė nemalonumai. Kad tokia tvarka galiotų kituose būriuose girdėti neteko – ten paprastai būdavo dvi dujinės viryklės, kurias dalindavosi pagal kastų principą.

Kita vertus, jei jau pavadinau juos „vierchais“ to nereikėtų suprasti besąlygiškai, nes tarkim kai kuriuos kauniečius iš šio būrio pervedus į kitus, jų statusas ir, jei taip galima pasakyti, visuomeninis svoris galėjo keistis. Tiesiog faktas tas, kad tame būryje išgyventi galėjo ne bet kas, o žemesniųjų kąstų nuteistųjų ten nebuvo. Tačiau man dingojasi, kad jie privalėjo susidurti su ta pačia problema kaip ir pirmasis būrys, dar kitaip vadinamas „ožynu“ – sunku būti geru ožiu, kai tu pats esi uždarytas
ožyne ir jau kur kas sunkiau būti vierchu, kai tave uždarė ten, kur visi tokie. Kiek teko domėtis, praktika ne kartą parodė, kad atskyrus vieną kastą nuo kitų šioji po kiek laiko persitvarko pagal anksčiau egzistavusį modelį, iškeldama
savus lyderius ir sumindama žemėn tuos, kurie buvo palaikyti nevykėliais.

Galų gale, kituose būriuose sėdintys “gaidžiai” irgi turėdavo savo “vierchą”, per kurį būdavo sprendžiami įvairūs klausimai. Taip kad zonoje viskas ne mažiau reliatyvu, nei laisvėje. Pavyzdžiui, kaip vierchams pasiskirstyti kuris turi miegoti kurioje lovoje, kai visuotinai žinoma, kad tose lovose, kurios pastatytos arčiausiai durų, miega gaidžiai, o kažkaip kitaip jas
perstatyti administracija griežtai draudžia? Kitoje zonoje, pavyzdžiui, geresnėje vietoje stovinčią lovą reikėdavo nusipirkti – ekonominio pakilimo laikotarpiu lova geroje vietoje kainavo berods 1000 litų.

Kaip tokio pobūdžio problemas spręsdavo „oliniai“ girdėti neteko. Greičiausia taip pat kaip ir kiti… Dėl
to jų visų įvardijimas vierchais yra šiek tiek sąlyginis.

Dar šis būrys neidavo į valgyklą valgyti kartu su kitais ir maistą jam atveždavo atskirai, nors daugelis iš jų valdiško maisto apskritai nevalgydavo – daugelio finansinė padėtis ir parama iš laisvės būdavo kur kas geresnė nei kituose būriuose
sėdinčių. Jų tualetą išvalyti irgi būdavo atvedamas vienas toks visada labai pozityviai nusiteikęs nuteistasis iš pirmojo būrio.

Aukštas ir posausio, bet tvirto kūno sudėjimo būrio viršininkas, kuriam buvo priskirti „oliniai“, vaikščiodavo skubiais žingsniais, kalbėdavo greitai, trumpai ir iš esmės. Šypsodavosi ne itin dažnai, o pati jo šypsena, palydima keisto mažų akučių spindesio sukeldavo kažkokį tai nesaugumo jausmą. Skrupulų jis per daug neturėjo. Prisimenu kaip kartą po darbo stovėjau
eilutėje su bendradarbiais  vietinėj parduotuvėlėj norėdamas nusipirkti degtinės butelį, tai jisai, man užtrukus krapštant
iš piniginės centus ir juos bandant saujoje suskaičiuoti, be jokių skrupulų užlindo ir apsiprekino. Pataisos namų vadovybė jį labai vertino kaip darbuotoją ir laikė jį kone būrio viršininko etalonu, tuo tarpu kiti pareigūnai kartais jį nurodydavo kaip pavyzdį kuo tampama pradirbus tokį darbą ne vienus metus taip kaip to reikalauja vadovybė.

20 Comments | In: Visuomenė | tags: Metai pataisos namuose. | #

Šįryt paėmiau į rankas „Respubliką“ ir perskaičiau vedamojo straipsnio antraštę „100 mlj. laukia nesulaukia senaties“. Prie straipsnio pridėta Zuoko nuotrauka. Kitoje nuotraukoje stambiu planu – sutrūkusi Gedimino prospekto grindinio plytelė, už kurios tolėliau Vilniaus arkikatedra. Perskaitęs antraštę ir peržvelgęs nuotraukas padėjau į makulatūros krūvą. Na o pirmadienio komsomolkėje – pono Užkalnio straipsnis apie tai, kad jam atsibodo tas nesiliaujantis runkelių lojimas prieš valdžią ir apie tai, kad jei Zuokas fotografuojasi griaunamo namo-vaiduoklio fone, tai yra visiškai normalu.

Nekursiu sąmokslo teorijų spėliodamas sutapimas tai ar ne. Kur kas labiau mane įkvėpė jau nebepirmas Užkalnio padejavimas dėl netinkamo kalbančiojo tono ištariant žodį „komsomolkė“. Taigi nihil novi sub sole.

Kaip ir dera apdairiam pusinteligenčiui, pasitikrinęs googlėj ar teisingai užrašiau lotynišką citatą (galėčiau tiesiog lietuviškai pasakyti, kad po saule nieko naujo, bet man taip būtų per mažai šarmo) vėl su pasimėgavimu pakartosiu – komsomolkės apžvalgininkas rašo. Ech, ir vėl ta komsomolkė skiedžia… Bet ką padarysi, juk čia komsomolkė… komsomooolkė.

Jei kas man būtų prieš pusmetį pasakęs, kad pirmadienio rytmečius su Valatkos ekspertoanalitiniais opusais prisiminsiu su švelnia nostalgija, būčiau iš tokio žmogaus tik pasijuokęs. Kažkaip jau buvo smarkiai įsipykusi šio apžvalgininko užimama visažinio teisuolio pozicija, pernelyg įpratusi argumentų stoką dangstyti aštriais epitetais. Todėl skiltininku tapusio Užkalnio atėjimas kažkaip intrigavo. Viena vertus atrodė, kad blogiau vis tiek nebebus, kita vertus kažkaip norėjosi gauti tuo išreklamuotu sunkiu optimizmo kumščiu į kuprą.

Tačiau, pasirodo, optimizmą aš suprantu kiek neadekvačiai – nuolatinės istorijos apie runkelius, varguolius ir šiaip debilus optimizmo man kažkaip neprideda. Užkalnis imdamas interviu pats iš savęs (tiesą pasakius nesu tikras ar supratau kur ten bajeris) kalba, kad tapdamas komsomolkės skiltininku jaučiasi pasiekęs naują aukštumą. Jo žodžiais tariant „laikraščio skiltininkas yra viena įdomiausių profesijų, o būti didžiausio dienraščio savaitės pradžios autoriumi– čia jau kaip teatre Hamleto vaidmenį vaidinti“.

Jeigu tai tiesa, tai kaip kol kas dar nė vieno jo vedamojo straipnio nepraleidęs skaitytojas tegaliu pastebėti, kad „naujos aukštumos“ čia tiesiog sutapatinamos su naujomis pareigomis, kurias užėmus automatiškai į tas aukštumas ir pakylama. Nebent čia turėta omeny ne profesinės aukštumos, o pvz. kitas darbo kabinetas vienu ar dviem aukštais aukščiau. Nors jei jau laikytis to palyginimo su Hamleto vaidmeniu, tai man regis susidarė tokia situacija, kai puikiai Petro
Kurmelio dvasines kančias ir egzistencinę neviltį į teatrą susirinkusioms trečios jaunystės lituanistėms ir per prievartą ten suvarytiems moksleiviams atlikęs aktorius, ėmėsi danų princo vaidmens taip ir nepersiavęs vyžų, su ta pačia sermėga ir tuo pačiu iš žydelio karčemoje nusipirktu degtinės pusbuteliuku. Stovi jis toks visas susivėlusia, šiaudų pilna galva, klausimo „būti ar nebūti“ egzistencinį svorį perkeldamas dilemai reikėjo jam ženytis su Pranike ar ne.

Praėjo tie laikai kai Valatka karšė kailį valdžios „dundukams ir frajeriams“, tarsi koks kompartijos šulas laidantis kritikos žaibus užsienio proletarų ir valstiečių išnaudotojų atžvilgiu, tuo pačiu paprastai kaip du kart du išdėstantis sistemines politikų iniciatyvų klaidas
dėl kurių jos neišvengiamai žlugsiančios. Dievaži, jo straipsniuose politikai atrodė kaip ne šio pasaulio žmonės. Kritika moksliniu požiūriu, be abejo, būdavo universaliai fundamentali – socialinė, ekonominė, politinė, griebianti taip sakant už pačios esmės. Tiesiog imk straipsnį, skaityk pastraipą po pastraipos, atitinkamai viską daryk kaip rašo ir po kelių metų pas mus švedai ims plūsti ieškodami geriau apmokamo darbo.

Dabar gi komsomolkė gavo naują skiltininką, šimtu procentų pateisinantį jos pavadinimą. Tie niekšai valdžioje vėl nori pavogti milijardą? Toks ar anoks ministras pasielgė kaip paskutinis debilas, o vargšai mokesčių mokėtojai už tai turės sumokėti? Neteisingai pasirinkti užsienio
politikos prioritetai? Puola rusai, lenkai? Siautėja VSD? Neteisėtai pašalinti FNTT vadovai? Kažkokia antikorupcinė komisija paskelbė kažkokias išvadas? Neimkite į galvą ir pamirškite visą tai! Nuo šiol pirmadienio tekstai bus panašūs į komjaunuolio, užsiimančio
politiniu-moraliniu aborigėnų švietimu atokiose kaimo vietovėse, ataskaitas. Ir nepaisant nuolatos ir nedviprasmiškai deklaruojamų dešiniųjų pažiūrų, ponas Užkalnis, regis, tikrai tiki tuo ką daro ir būtent tas jo tikėjimas daro jį komsomolkės vertu autorium iš idėjos. Manyti, kad nuolatinis kliedesių analizavimas gali duoti kažkokios naudos yra tolygus komjaunuolio tikėjimui, kad gėdindamas
viešose vietose besižegnojančias davatkas jis tuo pačiu irgi įneša savo kuklų indėlį į naujos visuomenės kūrimą ir nors truputėlį priartina būsimą komunizmo pergalę visame pasaulyje. Užkalnis ir komunizmas nesuderinami? Gerai, užklijuokit naują etiketę „Kapitalizmas“, ant „Komjaunimo tiesos“ užtepliokite „LT rytas“. Šitoks komjaunuoliškas politšvietimas iš esmės apolitiškas, iš esmės tinkantis bet kokiai santvarkai. Pasikeitus valdžiai visada bus galima teisintis – aš juk tik prieš žmonių tamsumą kovojau.

Minėtame interviu su savimi Užkalnis paneigia gandus, kad yra pažadėjęs niekada nerašyti apie krepšinį, Garliavos aistras, bankus ir kaimo turizmą Dzūkijoje ir pažymi, kad jam jokios temos nėra uždraustos. Taip ir norisi paklausti – o tai kurios temos yra leistos? Ką galvoja apie gyvenimą Norvegijoje valytoja dirbanti Aistė? kiek yra prasmingas orus gyvenimas pagal varguolių supratimą? na ir paskutinis padejavimas apie tai, kada baigsis nuolatinis varymas ant politikų, kad ir pvz. ant Zuoko? Tokių klausimų Užkalnis šiame interviu sau neužduoda. Čia norisi priminti, kad gyvenant Vilniuje galima netgi rasti tokių žmonių, kurie ne tik, kad nevaro ant Zuoko, tačiau už jį balsuoja. Galbūt problemą padėtų išspręsti dėmesio nukreipimas ne į tuos kuriuos reikia šviesti, o į tuos, kurie patys gali apšviesti. Tiesa, tuomet
komjaunuolišką misionieriaus įkarštį tektų nukišti kur giliau.

Taigi nihil novi sub sole. Negalima teigti, kad komsomolkės lygis nusmuko. Tiesiog jos tapatybė įgavo dar grynesnį pavidalą, todėl gerbiamieji skaitytojai su dviem aukštaisiais, bedarbiai ar gaunantys vidutinius ir žemesnius (o kartais net aukštesnius) nei vidutinis atlyginimus, neleiskime sau įsivaryti kompleksų ir kiekvieną kartą paėmę šį popiergalių pluoštą saujon nepabijokime paniekinamai
suraukę nosies pasakyti – „eee…vėl komsomolkė rašo“… Ir tebūnie tuo viskas pasakyta, o kas to nesupranta tegu komentaruose paprašo pono Užkalnio, kad jiems paaiškintų.

34 Comments | In: Visuomenė | tags: Užkalnis, žiniasklaida. | #

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. nuosprendžiu A. P. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 2 dalyje, požymių

A.P. buvo kaltinamas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį tuo, kad viešai kurstėsmurtauti ir fiziškai susidoroti su žmonių grupe dėl jų tautybės: 2007 m. gegužės 31 d., apie 7.28 val., bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš jam priklausančio kompiuterio (IP adresas (duomenys neskelbtini)) viešai – į interneto svetainę www.lrytas.lt – atsiuntė komentarą Nr. 27 „keistai atrodo“, kuriame parašė: „Nu bet kaip kažkam
sekasi. Gyvenu Vilniuje, o niekad tokių vaizdų nepamatau. O čia atvažiuoja porai dienų ir pamato. Keista. Tegu J. pabando Niujorko harleme su mašina pravažiuot – kulką į kaktą gaus ir vardo nepaklaus. Tik ten kažkodėl to niekas rasistiniu išpuoliu nepavadins. Šiaip bus eilinė žmogžudystė. O tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, gal bent narkotikų sumažėtų, naudos būtų.“; taip A. P. viešai kurstė smurtauti ir fiziškai susidoroti su romų tautybės žmonėmis.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. P. nepadarė veikos, turinčios BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių, remdamasis kaltinamojo parodymais, kad straipsnio „E. J. šokiravo rasistiniai išpuoliai“ komentare jis išdėstė savo nuomonę apie tai, jog straipsnyje minimi asmenys vietoje to, kad smurtautų prieš kitus, savo energiją nukreiptų visuomenei naudinga linkme, pavyzdžiui, kovai su narkotikais. <…>Teismas sprendė, kad A. P. komentaras išdėstytas kaip nuomonė ir jo pavartotame žodyje „prasinešti“ neįžvelgė prasmių, susijusių su fiziniu smurtu.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal Vilnius miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms <…> Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad nors Lietuvių kalbos žargono žodynėlyje terminas „prasinešti“ aiškinamas kaip „praeiti ką nors intensyviai darant“, toks aiškinimas nesudaro pakankamo pagrindo teigti, kad jis yra smurtinio pobūdžio, o A. P., komentare pavartodamas šį terminą, kurstė fizinės prievartos naudojimą, tautinę nesantaiką. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. P. tyčia kurstė smurtauti prieš romų tautybės asmenis, jo parodymai nepaneigti. Byloje nenustatyta vieno iš pagrindinių nusikalstamos veikos požymių – kaltininko tiesioginės tyčios.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d.nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Prokuroro manymu, nutartis naikintina dėl esminio Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio reikalavimo, kad įrodymų vertinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pažeidimo <…> A. P., komentuodamas interneto svetainėje straipsnį „E. J. šokiravo
rasistiniai išpuoliai“, parašė, kad „…tegu J. pabando Niujorko harleme su mašina pravažiuot – kulką gaus ir vardo nepaklaus…“. Tokiu pasakymu A. P., prokuroro nuomone, skatino naudoti smurtą. Kitu sakiniu „… o tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, gal bent narkotikų sumažėtų, naudos būtų“ kurstė smurtauti prieš romų tautybės žmones. A. P. pavartotas žodis „prasinešti“ „Lietuvių žargono žodynėlyje“ aiškinamas kaip „praeiti ką nors intensyviai darant“ <…>savo paaiškinimuose A. P. akcentuoja skustagalvių kovą su narkotikais, žinodamas, kad jie – tai ne įstatymų nustatyta tvarka įregistruota organizacija, kuriai suteikta teisė imtis įstatymais reglamentuotų priemonių prieš neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimą bei realizavimą, o smurtauti linkę asmenys. Išteisintojo siūlomas metodas skustagalvių pagalba mažinti narkotinių medžiagų prekybą prieštarauja įstatymams ir yra Lietuvos Respublikos baudžiamajame
kodekse uždrausta veika. Prokuroro nuomone, išteisintojo komentaras rodo kvietimą smurtu kovoti prieš romų bendruomenę, kad sumažėtų narkotikų.

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija konstatuoja, kad, bylos duomenimis, nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas bylą pagal prokuroro skundą išnagrinėjo neišsamiai. <…> Apygardos teismas atskirai analizavo ir komentare pavartotos frazės „tie skustagalviai geriau per čigonų taborą „prasineštų“, kuria, pasak prokuroro, kurstoma smurtauti, bei atskiro žodžio „prasinešti“ reikšmę ir pateikė jų vertinimą. Taigi prokuroro argumentas, kad apygardos
teismas neįvertino objektyviųjų veikos požymių, atmestinas.

<…>
Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis, nereiškia, kad teismas buvo šališkas. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad A. P. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, jam teigiant, kad savo komentare išdėstė nuomonę, jog minėtame straipsnyje minimi asmenys (skustagalviai) geriau savo energiją nukreiptų visuomenei naudinga linkme – kovai prieš narkotikus ir jų platinimą. Tai, kad A. P., anot prokuroro, negalėjo nurodyti, kaip skustagalviai gali kovoti su narkotikų platinimu, neduoda pakankamo pagrindo vertinti kaip aplinkybę, patvirtinančią jo kaltę.

<…>

Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos
įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse įtvirtintomis bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka nuostatomis, savo sprendime išdėstė pakankamus motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o išteisinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasaciniame skunde išdėstytiargumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados, kad byloje surinkti įrodymai buvo tinkamai įvertinti, konstatuojant, kad, byloje surinktais duomenimis, nėra pakankamo pagrindo pripažinti A. P. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

Čia aš gerokai šią nutartį iškarpiau, kad paskaitomesnis tekstas būtų :). Šis savaitgalis kažkaip praėjo besigilinant į tai galima ar negalima vartoti vieną ar kitą žodį. Beje, šioje nutartyje žodžis “čigonai” detalesnio prokuroro, susikoncentravusio ties žodžiu “prasinešti”, dėmesio nesulaukė. Norintys perskaityti visą nutartį gali ją susirasti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo puslapyje. Tai yra 2009 m. gegužės 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-251/2009.

K.

11 Comments | In: Teisė | tags: baudžiakas, ksenofobija, razborkės. | #

Zack’o Snyder’io “300”, saga apie tris šimtus Spartos karių pasiaukojusių prie Termopilų tam, kad sustabdytų Kserkso persų arimijos invaziją, buvo kritikuojama kaip blogiausias pavyzdys militaristinio patriotizmo su aiškiomis užuominomis į įtampas Irane ir įvykius Irake. Visgi ar viskas iš tiesų taip akivaizdu? Priešingai, filmas turėtų būti visiškai išteisintas nuo tokių kaltinimų.

Reikia išskirti du akcentus. Pirmas siejasi su pačiu pasakojimu – tai pasakojimas apie mažą ir neturtingą šalį (Graikiją) užpultą daug didesnės valstybės (Persijos) armijos, tuo metu labiau išsivysčiusios ir su pranašesne karine technika – argi persų drambliai, gigantai ir didelės ugninės srėlės nėra antikinė aukštos karo technologijos versija? Kai paskutinė likusi gyvų spartiečių grupelė ir jų karalius Leonidas yra nužudomi tūkstančiais strėlių, nėra jie tokiu būdu mirtinai užbombarduojami techno-karių, kurie naudoja savo „išmaniuosius“ ginklus iš saugaus atstumo, nelyginant šiandienos JAV kariai, kurie paspausdami mygtuką paleidžia raketas iš karo laivų, esančių už daugel mylių, Persijos Įlankoje?

Dar daugiau, Kserkso žodžiai, kuriais jis stengiasi įtikinti Leonidą pripažinti Persijos viršenybę, anaiptol nepanašūs į musulmonų fundamentalisto: jis stengiasi palenkti Leonidą paklusti pažadėdamas jam taiką ir kūniškus malonumus, jeigu jis sutiks tapti globalios Persijos imperijos dalimi. Viskas ko prašoma iš jo, tėra formalus atsiklaupimas tuo pripažįstant Persijos viršenybę <…> O ar nevaizduojamas Kserkso dvaras kaip savotiškas mulitikultūriškumo ir skirtingų gyvenimo būdų rojus? Čia orgijose dalyvauja
visi – skirtingos rasės, gėjai ir lesbietės, neįgalieji ir pan. O ar nėra tuomet spartiečiai, su jų disciplina ir pasiaukojimo dvasia kur kas panašiau į kažką tokio kaip Talibanas, ginantis nuo JAV okupacijos Afganistaną?
<…>

Vakarietiško rasizmo indėlis į Termopilų mūšio istoriją yra akivaizdus – plačiai skelbiama, kad tai buvo pirmoji ir lemtinga laisvų Vakarų pergalė prieš despotiškuosius Rytus. Nenuostabu, kad Hitleris ir Geringas vokiečių pralaimėjimą prie Stalingrado 1943 metais lygino su herojiška Leonido mirtimi prie Termopilų. Būtent dėl šios priežasties galime apversti perspektyvą. Kultūriniai vakarų rasistai mėgsta teigti, kad jeigu Persijai būtų pavykę pavergti Graikiją, tuomet šiandien visoje Europoje stovėtų minaretai. Šis
kvailas požiūris yra dvigubai klaidingas: ne tik, kad nebūtų Islamo Graikijos pralaimėjimo atveju (kadangi tuomet nebūtų graikų minties ir krikščionybės, dviejų istorinių Islamo prielaidų); kur kas reikšmingesnis yra faktas, kad šiandien minaretai yra daugelyje
Europos miestų ir galimybes jiems atsirasti sudariusi multikultūralizmo tolerancija kaip tik ir buvo graikų pergalės prieš persus rezultatas.

Atsiprašau už neprofesionalų vertimą. Versta iš:

Slavoj Žižek „In defence of lost sauses“, Verso 2009, psl. 68-69

7 Comments | In: Filmai, Filosofija, Visuomenė | tags: filmai, Filosofija, istorija, ksenofobija, patriošizmas, radikalai, visuomenė, Žižek. | #

“Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BK taikymo pagrindų, teigiant, jog tamsiaodžio asmens pavadinimas „negru“ ne dėl jo kitokios antropologinės savybės, o dėl asmeninio konflikto su tokiu asmeniu, nesudaro pagrindo taikyti BK 170 straipsnį. Reikia pripažinti, jog kasatoriai taip teigdami iš dalies yra teisūs, nes BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia, kurios tikslas kurstyti diskriminavimą tyčiojantis, niekinant ar skatinant neapykantą tam tikrai žmonių grupei ar asmeniui dėl jų rasės, tautybės, kalbos, kilmės ir kitų įstatyme nurodytų požymių. Išties, vien tik juodaodžio asmens pavadinimas „negru“, nesant tikslo kurstyti diskriminavimą dėl jo rasinės priklausomybės, negali būti laikomas kitos rasės žmogaus lygiateisiškumo pažeidimu. Žodžio „negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu–kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei. Lietuvoje kitų rasių asmenys praktiškai negyveno arba tai buvo tik atsitiktiniai atvejai.

Taigi, lietuvių tautos kultūroje,  literatūroje bei mene negro vaizdinys susijęs su netiesiogine patirtimi, dažniausiai atkeliavusia per kitų šalių literatūrą, meną, todėl siejamas su išnaudojamu, sunkiai dirbančiu, užuojautos reikalingu asmeniu. Tuo tarpu tamsios odos spalvos asmens apibūdinimas „nigger“ yra kalbinė svetimybė – anglicizmas, kuris angliškai kalbančiose tautose turi neigiamą, žeminančią, niekinančią reikšmę, ypač jei minėtas žodis vartojamas kartu su žodžiu „fucking“, kuris turi vulgarią norminėje kalboje nevartotiną reikšmę.”

Baudžiamoji byla Nr. 2K-91/2010

6 Comments | In: Teisė | tags: baudžiakas, bylos, razborkės, visuomenė. | #

Sveiki visi po pertraukos. Prieš tris metus vasario 6 d. interneto lankose, livejournal blogofermoj, atsirado dar vienas tinklaraštis, kuris tuomet vadinosi Naujapilis. Per tą laiką  keitėsi ir tinklaraščio pavadinimas ir blogoferma. Keitėsi ir pati rašymo maniera ir tematika – pradžioje buvo daug pastangų atrodyti protingais ir solidžiais, kol po kokio pusmečio pradėta rašyti bet kokius į galvą šaunančius kliedesius. Kaip tik nuo to momento ženkliai išaugo ir skaitytojų skaičius… Parašyta apie 200 įrašų ir sulaukta gausybės gerų žodžių, na ir neretai aštrios ir teisingos kritikos. 😀 Ačiū visiems! Pasistengsiu ateityje taipogi nelaikyti cinizmo ir susikaupusio pykčio savyje ir pasidalinti jais internete su kitais. Taip jau man gaunasi, kad niekaip nespėju koja kojon su laiku.

Tinklaraštinikų pasiglostymo sezonas baigėsi jau kadais, bet vistiek jaučiu, kad reikia atlikti šią pareigą bendruomenei.

2011 metų atradimas – Amie Kusaitė arba Mano Amerika-pati gražiausia ir charizmatiškiausia tinklaraštininkė, nepabijojusi įkasti patiems provincijos vadybos guru-ekspertams commonsense.lt. Belieka palinkėti nesustoti. Laukiame naujų įrašų apie Lietuvą ir jos žmones 😉 Prašom skaityti, “laikinti”, komentuoti ir sharinti.

Istorikai:

Baltasis Vaiduoklis – visada perskaitau, nepaisant to, kad pastaruoju metu jaučiamas jo polinkis į tokių niekų kaip švietimo reforma aptarimas. Kažkiek su nostalgija prisimenu 2000-uosius, kai būdamas studentu šią temą varinėjau aš pats. Tuomet, prisimenu, per seminarą diskutavom dvi alternatyvas – ar viskas išties yra taip blogai ir reformą “daryti” reikia čia ir dabar ar verta sugaišti tam kokius penkis metus tačiau padaryti viską gerai. Dabar visi tie mano jaunystės paistalaiatrodo juokingi. Viską šiuo klausimu spręs laisva rinka pagal laukinio kapitalizmo taisykles, o taip atsitiks dėl to, kad visame tame reikale yra perdaug valdiško reguliavimo. Ir nieko čia nepadarysi, o juolab neprikalbėsi.O šiaip įrašai kai kuriomis kitomis temomis pavyksta jm visai neblogai.

Pseudoistorikas – tikrai kietas vyras, galbūt net pats kiečiausias, tiesiog metų atradimu kasmet būti negalima ir nieko čia nepadarysi… Yra tokių, kurie dirba beprąsmiškai, tarsi Sizifai, tačiau šitas yra tarsi Heraklis, kuris esant reikalui gali ne tik nudobti Nemėjos liūtą, devyngalvę hidrą, už Atlantą palaikyti savo pečiais parėmęs Dangaus skliautą, bet ir paėmęs virtualų kirvį padaryti keletą papildomų raukšlių kainekurių veikėjų glotniose it nušlifuotas paminklinio granito akmuo smegeninėse. Vienas prašymas – nemažinti apsukų, nors panašu, kad šito pusgalvių skalpų medžiotojo peilis dar neatšipo, o parakinėje parakas baigsis dar negreit…  visų sąmoningų šios visatos būtybių džiaugsmui. Kitas prašymas – tauta nusipelnė Jūsų tekstų ne tik apie pseudo, bet ir apie istoriją tiesiog.

Arpakas – yra dar pakankamai naujas tinklaraštininkas, rašo apie istoriją. Man atrodo, kad ten yra toks vienas istorijos doktorantas, su kuriuo aš Kaune pernai gal porą kartų esu gėręs, tai rekomenduoju.

Leo Lenox – va šito blogerio nesuprantu… Įsiveržė labai įnirtingai, labai daug žadantys įrašų pavadinimai, bet asmeniškai aš nelabai sugebu perskaityti jų iki galo – atsibosta. Užeinu ten norėdamas pasikelti savivertę, tačiau šis žmogus vis susilaukia tokių lyg ir netiesioginių komplimetų, taigi gal ir yra vertas dėmesio :)\

Tomo Baranausko istorijos puslapiai – Tomas Baranauskas, viešųjų intelektualų tarpe dar žinomas kaip “kriptofašistinis istorikas”, taip pat sėdi ir LJ (ką reiškia “kriptofašistas” reikia ieškoti profesoriaus Leonido, liaudyje žinomo kaip filosofas, facebooke). Jeigu Jūs, nors ir būdamas grynaveisliu lietuviu, vis dar esate kankinamas nepilnavertiškumo komplekso, tuomet pavartęs šiuos puslapius suprasite kiek daug yra dalykų, kuriais Jūs galite didžiuotis.

Filosofai:

Aplinkkeliai – kažkoks keistas filosofinis portalas, kuriame tiesiog įmetami nelabai suvirškinti ir nelabai suvirškinami pradedančių ir pabaiginėjančių akademikų tekstai, dar kartą paliūdijantys seniai žinomą tiesą, kad filosofija ir mūsų gyvenimo aktualijos žingsniuoja dviem skirtingais ir, regis, niekada nesusikertančiais keliais.

Apeironas – dar vienas elegantiškas egzistencinės nevilties amatininkas.  Su juo tai esu ne vieną bačką pro save praleidęs ir tuo didžiuojuos 😀

Neknyginis vardas – keistas filosofiją studijuojantis jaunuolis. Užeikite į jo tinklaraštį ir jis užduos jums klausimą, į kurį Jūs negalėsite atsakyti.

Nerijaus Ramanausko mintys – kažkoks beužsilenkinėjantis puslapis. Klasikinę filosofavimo manierą bandantis imituoti blogeris, nors viskas kažkaip labai primena tuščiažodžiavimą. Kita verus jo nuoširdumas ir erudicija nusipelno simpatijų.

Visi kiti 🙂 Tai nereiškia, kad jie yra beveidžiai…greičiau atvirkšiai, tai yra tie, kurie nesileidžia sukaišomi į lentynėles.

Užkalnis ir Rokiškis – du respublikinio lygio aštrialiežuviai troliai, provokatoriai ir nenaudėliai. Nėra prasmės rašyti apie juos kažką daugiau, nes abu yra puikiai žinomi, kita vertus apie abu jau esu prirašęs kelias paklodes ir nenuostabu – abu jie yra gana įkvėpiantys. Tik vis įtartini abu, nes nepaisant to, kad esu nemažai juos laždavojęs, patys geriausi žodžiai būtent iš jų. Labai įtartina. O ką dar apie tuos du pasakyti net nežnau. Manau, kad tik laiko klausimas kada mes sulauksime pokalbio su Rokiškiu laidoje “Užkalnio 5”, kurioje bus viskas išaiškinta…

Tomas Chochrin – orus ir ne pagal metus subrendęs ledinio proto teisininkas. Skaitydamas jo įrašus vis labiau esu apninkamas labai nemalonios nuojautos, kad tokie dalykai kaip filosofija ir politologija yra atgyvenę, nes visada gali rasti įstatymą, nutarimą ar teismo įšaiškinimą, kuris ne tik turi realią teisinę galią, bet ir tuo pačiu įgyvendina kokią tai polit-filosofinę doktriną. Taigi meskite į šalį viską ir čiupkite KT nutarimus – ten yra viskas ir tai sakau nelabai ironiškai. O kaip žmogus, tai jis gana mielas, nors ir griežtas – neskambinkite jam naktį, nes tuomet jo mobilus išjungtas. Nenuostabu, nes būsimo advokato miegas kainuoja. Beje, jei jūs turite jo mobilaus numerį savo telefone, tai atminkite, kad be Tomo Chochrin leidimo davęs šį numerį trečiajam asmeniui galite būti užbokuotas jo kontaktuose.

Zeppelinus – jeigu Jūs vis dar abejojate, neapsisprendėte ar tiesiog net nežinote kur būtent yra toji tautinė skylutė, į kurią kišdamas tautinį pagaliuką nepažeisite tautinių vertybių, tai šis tinklaraštis yra būtent Jums. Ir dar vienas šio tinklaraščio aspektas – M. Gadaffi savo Žaliojoje Knygoje rašė “vyras yra žmogus, moteris irgi yra žmogus”… “lietuvis yra žmogus, žydas irgi yra žmogus” tarsi byloja mums Zeppelinus įrašai.

Egrisseus – tylusis virtualiojo pasaulio riteris. Rašo nedaug, labiau mėgsta skaityti, gal dėl to ir kiekvienas jo įrašas vertingas.

Gyvenimo stebėtojas – gerai jau, gerai… nors ir šiek tiek narcizas bet negaliu smekti – aš pats toks) tikrai neblogas autorius – įdomus, ironiškas ir neįkyriai nuoširdus. Įrašai nors ir gausūs, tačiau niekada nerasite akivaizdžios chaltūros. Na, o kaip bus su tuo Huntingtonu, tai laikas parodys 🙂

Dėdė Grumlinas – neblogas Wikipedijos filtras, nors prisipažįstu, kad buvau labai chamiškas kadais. Tikrai atsiprašau. Kaip ten bebūtų čia visada įdomu ir, kad labai reta, nepriklausomai nuo to, kokia tuo metu nuotaika.

LigiDangaus, arba Ligita – labai įdomus tinklaraštis, kuris deja iš visko sprendžiant jau tampa istorija. Jei Jūs rašote tinklaraštį ir norite suburti savo bendruomenę, tuomet Ligita yra tas žmogus, kuris žino paslaptį kaip tai padaryti. Paslaptį kaip tai prarasti ji tikriausiai irgi žino…

Romas – nerašo nieko, bet yra prirašęs puikių komentarų tiek, kad užtektų kokiems trims tinklaraščiams.

Tai tiek už praėjusius metus, atsiprašau, jei ko nepaminėjau 🙂

29 Comments | In: Uncategorized | tags: blogosfera. | #

Comments Off on Ансамбль Христа Спасителя. Наши иконы. | In: Muzika | tags: asmenybės sutrikimai, muzika. | #