Freudas skubiu žingsniu pasuko namo ir staiga prisiminė savo rytinį pacientą ir jo psichozę. Viskas ėmė aiškėti. Grįžęs namo jis iškarto pasuko į tualeto kambarį. Užsirakino jame, nusimovė kelnes ir ilgam prisėdo ant unitazo. Tuštinosi ilgai ir nuoširdžiai, įtemptomis lūpomis ir virpančiais akių vokų krašteliais.
Betraukdamas cigaro dūmą, Freudas atkreipė dėmesį į apyjaunę ponią, sėdinčią prie vieno iš atokesnių staliukų. Savo dailiose rankose ji laikė lygiai tokį pat saldainį, rožiniame popierėlyje. Matyt tai buvo irgi pirmasis jos apsilankymas šioje užeigoje. Neskubėdama, delikačiais pirštų judesiais, jinai atsuko odelę viename saldainio gale, atsmaukė ją ir savo mažais, baltais dantukais atsikando gabaliuką nuo apnuoginto saldainio galiuko.
Į tą užeigą Freudas netyčia užsuko norėdamas atsipalaiduoti po visą rytmetį trukusio varginančio pokalbio su įsisenėjusios ir paslaptingos psichozės kankinamu pacientu. Vos įžengęs į vidų, jis iš karto pajuto, kad kažkas joje yra ne taip. Atsargiai nuėjo prie atokiai kampe stovinčio staliuko ir užsisakė kavos. Neužilgo padavėja atnešė jo kavą. Statydama puodelį ant stalo ji ištiesė ranką ir Freudas pro trumpą jos marškinių rankovę akimirksnį apsinuoginusioje pažastyje išvydo tankiai susiraizgiusių rudų plaukų gniužulą.
Žvilgtelėjęs į priešais save ant staliuko pastatytą puodelį, Freudas pamatė, kad padavėja greta jo padėjo ir pailgą saldainį, suvyniotą į rožinį popierėlį.
– Čia mažytė dovanėlė Jums nuo mūsų užeigos kaip pirmą kartą čionai apsilankiusiam, – maloniai nusišypsojusi pasakė padavėja, – tikimės, kad užsuksite pas mus dar kartą.
Freudas nieko neatsakė, o jai nuėjus atidžiai įsižiūrėjo į rožiniame popierėlyje susuktą saldainį. Jis buvo nedidelis, pailgas. „Tarsi kūdikio pimpaliukas“, – pagalvojo sau Freudas. Šviesiai rožinės spalvos popierėlis, užsuktas abiejuose saldainio galuose, priminė pimpaliuko galą, kuris būna toks iki kūdikiui tampant žydu. Tačiau ką galėtų reikšti antrasis užsuktas saldainio odelės galas?
Freudas giliai susimąstė ir prisidegė cigarą.
"Postmodernizmas yra šiuolaikinis judėjimas – stiprus ir madingas. Bandant daugiau pasakyti, anaiptol ne visada aišku, kas tai per daiktas. Tiesą sakant, aiškumas apskritai nėra būdinga jo įpatybė. Postmodernizmas ne tik nelinkęs juo vadovautis, bet kartais ir sąmoningai atmeta jį <…> Galima įžvelgti šio judėjimo įtaką antropologijai, literatūrologijai, filosofijai. Jis linkęs šias sritis gerokai suartinti. Nuostatos, kad viskas yra "tekstas", kad tekstų, visuomenių ir beveik visko kitko pagrindinė substancija yra reikšmė, kad reikšmes reikia dekoduoti arba "dekonstruoti", kad objektyvios realybės samprata yra abejotina, – visa tai, ko gero, būdinga atmosferai arba miglai, kurioje postmodernizmas klesti arba kurią jis padeda skleisti.
Man nėra visai aiški šio judėjimoi pažiūra į subjektą: kartais juo, rodos, taip nepaprastai rūpinamasi, kad socialinė antropologija tyrinėja nebe visuomenę, o antropologo reakciją į savo paties reakcijas, kylančias stebint visuomenę, jeigu jis iš viso dar imasi stebėti ją. Mokslui būdingų apibendrinimų kiekis smerkiamas, nes tai esąs "pozityvizmas", taigi "teorija" virsta pesimistiškais, miglotais samprotavimais apie Kito ir jo Reikšmių Nesuvokiamumą. Kartais griebiamasi tokio triuko: autorių ištrėmus iš teksto, dekoduojamos, dekonstruojamos ir kitaip knebinėjamos teksto reikšmės, kurios bylojusios per autorių, tik jis vargšas to nežinojęs." (41-42 psl.)
"Tų prarajų, aišku, mažiausia yra dvi: viena – tarp postmodernistinio tyrinėtojo ir informatoriaus, kita – tarp autoriaus ir jo auditorijos. Matydamas abi prarajas, mūsų postmodernistas siekia įrodyti savo transpozityvistinį išmanymą ir jautrumą, jausdamasis priblokštas jų abiejų bei rodydamas savo tikrai gilų supratimą ir hermeneutinės problemos suvokimą tuo, kad demonstratyviai vengia šokti per tas prarajas, panyra į chaosą, neįkandamą stilių ir kalba dvasių kalbomis". (61 psl)
Nurašyta nuo,
Ernest Gellner, Postmodernizmas, protas ir religija, pradai, ALK, 1993.
Nežinau išmintingesnio žmogaus už Budhą. Kiek išminčių jis priveisė Rytų despotijose! Kokia monumentali, bet kartu kokia paprasta toji Rytų išmintis: pasiekiama kiekvinam veršiui. Tačiau, kai pagalvoji, kad visi tie Rytų išminčiai buvo paprasčiausi vergai ar baudžiauninkai, kirbteli pikta mintis: gal tik vergui, tam drebančiam gyvulėliui, išmintis ir reikalinga; vergui ir niekam kitam. Tik vergas ir gali būti išmintingas; ne, jis negali būti neišmintingas. Išmintis jam yra elementariausia būtinybė. Bejėgiškumas, baimė, savisaugos instinktas, lapino Reinekės gudrumas – visa tai nedylantis išminties pamušalas. O kad mes taip godžiai puolėme į Rytų išmintį, tai tas dalykas labai mažai pasako apie pačią išmintį ir labai daug – apie mus pačius. Na atspėkite, kas mes esame? Aš nežinau neišmintingesnio žmogaus už Sokratą, o dar labiau – už Kristų. Pastarasis išminčiaus akimis yra visiškas beprotis. Ir kas, jeigu ne išminčiai, Sokratą nunuodijo, o Kristų prikalė prie Kryžiaus. Iš tikrųjų: kokia tai išmintis – sakyti Ne amžinajai esinijos sąrangai ir prisiimti visų esamų ir būsimų padugnių kančias? Laisva valia mirti už kvailius? Jokios išminties čia nėra ir būti negali. Bet jeigu man tektų rinktis Budhos išmintį ar Kristaus kvailybę, aš pasirinkčiau pastarają. Bent jau tragiško grožio joje daugiau negu idiotiškoje Budhos šypsenoje, kuri, matyt, irgi turėtų būti laikoma labai išmintinga. Nuo išminties iki idiotizmo – vienas žingsnis.
Nurašyta nuo "Arvydas Šliogeris." Bulvės metafizika", Vilnius, Apostrofa, 2010, 130-131 psl.
Taip jau išėjo, kad jau kuris laikas dedu kas tik papuola. Visokias nuorodas, baikas ir kitokius linksmumus. Tiesą pasakius daug lengviau negu rašyti. O kas dėl šio epizodo – aišku, gaila žmogaus, bet juk perspėjo tėvai turbūt kai anas dar jaunas buvo, kad normalią specialybę įsigytų ir tt., ir tt. O dabar belieka malkas skaldyt. Irgi neblogai. Grynas oras. Tikiuosi nėra vietos pykčiui, vistiek jau per vėlu kažką keist. Taigi mojavimas kirviais tęsiasi. Tik šis daug mano širdžiai mielesnis, nei anas.
Katytei nusižudžius, Wittgensteinas vėl liko vienui vienutėlis. Jis kartais dar išeidavo į gatves, vaikštinėdavo jomis žiūrėdamas į debesis virš namų stogų, į žmones zujančius šen ir ten. Paslaptingai pavojingi tie žmonės rodėsi jam. Judėjo jie skirtingomis kryptimis, vieni lėčiau, kiti greičiau, o kai kurie netgi tekini bėgdavo.
Taip ir gyveno Wittgensteinas nuo kitų žmonių užsisklendęs. Nuo vienatvės jį gelbėdavo tik maža, raina katytė, kurią jis kažkada rado šąlančią patvoryje ir pagailėjęs parsinešė namo savo užantyje. Ilgainiui katytė visiškai priprato prie Wittgensteino ir kas vakarą murkdama susirangydavo jam ant kelių, juos šildydama. Wittgensteinas glostydavo katytės nugarą ir delnu jausdavo kaip po švelniu jos kailiu virpa jam nesuprantama, tačiau tuo pačiu metu tokia artima gyvybė. Katytės šiluma kildavo nuo Wittgensteino delno per visą jo ranką aukštyn ir galiausiai glostančiais šilumos siūlais pasklisdavo po visą kūną. Tai buvo ypatingas, dar nepatirtas išsilaisvinimo jausmas – vienatvė dingdavo, o kartu su ja ir depresija. Šios dvi dvasinės Wittgensteino sesės, iki tol jį kankinusios tai paeiliui, tai abi vienu metu, pasirodė esančios bejėgės prieš ši mažą ir nesąmoningą gyvybės gurvuolėlį.
Negalima sakyti, kad žmonės buvo blogi Wittgensteinui, bet jis jais vistiek nepasitikėjo ir stengdavosi išvengti didesnių sambūrių. Į vienatvę jis buvo linkęs iš prigimties, kaip ir į depresiją, kuri apimdavo jį vienatvėje. Nemaloni jinai buvo Wittgensteinui, bet žmonės dar nemalonesni. Tikriausiai tokios nuostatos jisai laikėsi dėl to, kad niekaip nepavykdavo su žmonėmis rasti bendros kalbos. Taip ir kentėjo visi. Smarkiai kentėjo Wittgensteinas, tačiau dėl jo žmonėms tekdavo kankintis dar labiau.
Tuo metu kai gyveno ir skaitė filosofijos paskaitas Freiburge, Heideggeris mėgdavo nepailsdamas klajoti Švarcvaldo takeliais. Ypač jį viliodavo siauri, vos praminti takeliai, paslaptingi ir nenuspėjami, nežinia kur vinguriuojantys tarp medžių ir krūmų. Ištekėdavo jie iš giliau pramintų takų ir vesdavo tolyn į nežinomą mišką. Heideggeris niekaip negalėdavo atsispirti jų mistinei traukai. Paklaustas ką jis tikisi atrasti vaikščiodamas šiais takeliais, jisai vylingai šypsodamasis į ūsą atsakydavo, kad šitie takeliai veda prie ištakų.
