Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Apie ikisokratiką Filandrą


Sokratui kartu su kitais bičiuliais ir Platonu diskutuojant bei išgėrinėjant Agatono namuose rengiamuose simpoziumuose, tenai kartais lankydavosi toks Filandras. Buvo jis jau senyvo amžiaus, o ir filosofinių pažiūrų laikėsi senovinių. Savo filosofija jisai buvo daug artimesnis dar iki Sokrato gyvenusiems, mąsčiusiems ir išgėrinėjusiems filosofams. Žmogaus savęs pažinimo problema Filandro nedomino. Labiausiai jis gilinosi į Būties klausimą ir todėl daugiausia laiko jis skirdavo tokių filosofų kaip Talis, Herakleitas ar Parmenidas, idėjų aptarimui.
 

    

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris susitinka Niekio Sūnų


Kartą eidamas gatve Šliogeris pamatė keistą žmogų. Tas žmogus sėdėjo sukryžiuotomis kojomis ant šaligatvio, nugarą atsirėmęs į namo sieną ir skaitė Herakleito „Fragmentus“. Jo kūną dengė skylėti skarmalai, nepraustas ir įdegęs veidas buvo apaugęs kelių mėnesių barzda, o neplauti plaukai sulipusiomis sruogomis vilnijo iki pat juosmens. Priešais jį ant žemės buvo padėta nudriskusi apversta kepurė, kurios vidus į pro šalį praeinančiuosius žiojėjo prairusio pamušalo skylėmis.

    

Share


Dar viena recenzija iš atminties. Jostein Gaarder „Sofijos pasaulis“.


Šiuo metu Lietuvoje besisvečiuojant Josteinui Gaarderiui, nutariau pasidalinti prisiminimais apie jo jau kadais legenda tapusią knygą „Sofijos pasaulis“. Perskaičiau prieš kokius 13 metų ir knyga tikrai padarė įspūdį, tačiau tik kuriam laikui. Šiuo metu vis stiprėja įsitikinimas, kad ši knyga yra tiesiog nuostabiai pervertinta. Iš anksto norėdamas apsidrausti nuo galimų A. Užkalnio išpuolių pagrįstų argumentų dėl manosios klasikinės megztojo sijono pozicijos, pasakysiu, kad per savo gyvenimą esu nusipirkęs du šios knygos egzempliorius – vieną sau, kitą dovanai. Vieną minkštais viršeliais už 16 litų, kitą kietais, berods už 23 litus. Taigi šiame kontekste išsakyta mintis, kad puikiai perkama nebūtinai yra puiki, galbūt atrodys kiek mažiau šventvagiška.

Pats „Sofijos pasaulio“ autorius ne kartą yra prisipažinęs, kad visiškai nesitikėjo tokios knygos sėkmės ir jį, tiesa pasakius, galima visiškai suprasti, bet kaip sako rusai „kuom velnias nejuokauja“. Pasirodo, kad filosofija irgi gali tapti tiesiog pelningu produktu, tačiau tokiu ją paversti sugebėjo ne sausai mokslingas akademikas ar vienišas, ant beprotybės ir skurdo ribos balansuojantis genijus, o vidutiniškas dėstytojas, pasižymintis anaiptol ne visada filosofams būdingomis savybėmis – nuoširdumu, atvirumu ir charizma. Dar vienas nematomos laisvosios rinkos rankelės pokštas. Atrodė kiek keista tuomet, tačiau dabar linkstu prie nuomonės, kad ir „Sofijos pasaulio“ sėkmė buvo atsitiktinė. Ši knyga, tarsi ta Odisėjo paleista strėlė, pralėkė pro dvylikos kirvių ąsas ir įsmigo tiesiai į taikinį. Tai, kad šiuo atveju „Odisėjas“ Gaarderis šovė užrištomis akimis, daro sunkiai tikėtiną galimybę, kad kam nors antrą kartą pavyks pakartoti jo žygdarbį. Knyga sugebėjo atrasti gilią, niekieno dar neatrastą nišą ir užpildė ją sklidinai.

Mano galva, jei jūs esate knygas skaitantis žmogus ir jei praėjus dvidešimt metų po „Sofijos pasaulio“ perskaitymo jinai tebelieka jums gyvenimo knyga, tuomet galbūt jums taip ir nepavyko per savo gyvenimą atsiversti išties geros knygos. Aišku, žmogus turi teisę, kaip dabar mėgstama sakyti, pasirinkti. Taigi gyvenimo knyga gali būti ir Mickey Mouse komiksai (kai buvau ikimokyklinio amžiaus turėjau vieną tokį ir iki šios prisimenu kaip kažką įstabaus), tačiau lengvabūdiškai suprasdami teiginį, kad būti filosofu reiškia mąstyti kaip vaikui, jūs rizikuojate tapti paprasčiausiu infantilu.

„Sofijos pasaulis“ yra tikrai išskirtinė knyga, tačiau ne knygų pasaulyje, o pastarųjų dviejų dešimtmečių knygų rinkoje. Jos, greičiausiai kaip ir kiekvieno išskirtinio daikto, stipriosios savybės yra paradoksaliai susipynusios su silpnosiomis. Tūlam kritikui atnarpliojus jas, atskyrus viena nuo kitos, stipriąsias sustiprinus, o silpnąsias pašalinus, knyga tikriausiai taptų visiems nebeįdomi ir niekas jos nebepirktų. Taigi jei jūs nors kiek rimčiau domėjotės filosofija prieš skaitydami „Sofijos pasaulį“, tenai jūs nerasite nieko naujo. Tiesiog tos pačios senos tiesos, tos pačios  pripažintų filosofų kažkada suformuluotos frazės, skirtos trumpai ir paprastai nusakyti jų idėjoms ir tie patys, paauglius kartais kamuojantys klausimai, atsakymus į kuriuos jie šiandien lengvai gali gauti pas psichologą jau beveik visose Lietuvos vidurinėse mokyklose. Beje, nenuvertinkite mūsų psichologų ir nemanykite, kad „pavaryti“ kaip J. Gaarderis gali tik vienetai iš jų. Tiesiog pas mūsiškius kur kas didesnis darbo krūvis nei viena, rami 14metė Sofija. Be to dar reikėtų atskirai pakalbėti apie pedagogų atlyginimus…

Knygoje skelbiama, kad tai romanas apie filosofijos istoriją. Tiesos tame yra, tačiau aš nepastebėjau pas autorių kažkokios įdomesnės filosofines idėjas vienijančios koncepcijos, o tas siužetas kurio fone pristatomos filosofijos idėjos, jau irgi kažkur seniai girdėtas visokiose fantastinėse ir mistinėse istorijose. Įdomu tai, kad J. Gaarderis puikiai išlaikydamas antikinės filosofijos dėstymo nuoseklumą, kuo toliau tuo labiau neria į miglas. Čia ne vien tik jo problema. Daugelis besidominčių filosofija  žino kaip sąlyginai lengvai į lentynėles susidėlioja antikos mąstytojai ir įvairios jų mokyklos, ir koks neprasibraunamas minčių šabakštynas yra modernioji filosofija. Galbūt dėl to, kad suvokdami ją mes esame betarpiškai jos veikiami ir negalime į ją pažvelgti iš šalies?Prisimenu, kad kalbėdamas apie Kantą, Gaarderis supaprastino jį tiek, kad įžūlesniam paaugliui galėjo kilti klausimas – o kuom aš prastesnis už tą Kantą? Autorius sau užsibrėžia tikslą patraukliai pristatyti filosofijos istoriją. Sprendžiant ne tik iš knygos tiražų, bet ir iš susižavėjusių skaitytojų atsiliepimų, tenka pripažinti jį įvykdžius savo sumanymą 200 procentų, jei ne daugiau. Tik manęs neapleidžia viena abejonė – ar tai, kas yra šiame romane tikrai yra filosofija? Ar nebuvo jinai paaukota vardan patrauklumo? Manau vienintelis būdas atsakyti sau į šiuos klausimus yra nesustoti ties šia knyga. Juolab tai, kad perskaitę „Sofijos pasaulį“, jūs eitumėte toliau, manau, ir yra tikrasis autoriaus tikslas.

 

 

 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Nuo Šliogerio pasprunka simuliakrinis autofantomas.


Per savo gyvenimą Šliogeris prirašė daugybę žodžių, tačiau jais visiškai nepasitikėjo. Ir kuo daugiau jis tų žodžių rašė, tuo mažiau jais pasitikėjo. Jis visiems sakydavo, kad kalba sunaikina daiktus, o žodžiai besantys tik pamėklės, fantomai ir simuliakrai.
 
 

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Sokrato draugai susikivirčija.


Kartą puotaujant pas Agatoną namuose, Sokratas atsistojo ir ėmė kalbėti visiems kas tai yra gera valstybė ir kokiu būdu ji turėtų būti sutvarkyta. Kalbėjo jis ilgai, o Platonas net liežuvį iš stropumo iškišęs, užsirašinėjo kiekvieną jo žodį. Taip bijojo kokią nors reikšmingą frazę praleisti, kad net vyno negėrė, budrumą prarasti vengdamas.

 

Share


Skaitymai. Šliogeris apie parazitinę kalbą.


      … žargonine banalybe arba tiesiog tokiu žodžiu, kuris tariamas ir rašomas tada, kai neturima ką pasakyti ir griebiamasi bet kokiam žargonui būdingo triuko, jį siejančio su paprasčiausiais plepalais (das Gerede, kaip sako Heideggeris) ar net kliedesiais – gaminti kalbą, neturinčią jokio ryšio su bekalbiais daiktais arba vartoti jau pagamintą kalbą, net iš tolo nebenurodančią į jokį patyrimą (net kalbos patyrimą), vadinasi, kalbėti apie kalbą, savo ruožtu kalbančią apie kalbą, kalbančią apie kalbą ir taip ad infinitum. Mūsų metą, dažnai vadinamą "postodernizmu", galime vadinti katastrofiško kalbos pertekliaus situacija, vergiškai pavaldžia niekada (gal tik erų sąvartos Aleksandrijoje) anksčiau neregėtam parazitinės kalbos terorui, iškilmingai vadinamam informacijos srautu; šis globalinis parazitinės kalbos auglys sudarytas būtent iš žargono arba diskurso – tačiau tarp šių dviejų žodžių ramiausiai galima dėti lygybės ženklą – ląstelių, kurios dauginasi pašėlusiu greičiu ir visiškai taip pat, kaip vėžio ląstelės…" 

Nurašyta nuo A. Mickūnas, A. Šliogeris "Filosofijos likimas", baltos lankos 2009, 420-421 psl.

Share


Ančiasnapius – į būdą!


Vis susimastau apie žodžių reikšmę ir apie jų santykį su kitomis žodžių reikšmėmis. Žodis, kaip mus moko Wittgensteinas, visuomet nurodo į kažką, kas pats nėra žodis. O į ką nurodo žodis „sąvoka“? Vokiečių kalboje labai įdomus yra žodis der Bergriff, kurį į lietuvių kalbą galėtume versti žodžiu „sąvoka“. Tuo tarpu žodis der Griff (angliškai grip) reiškia sučiupimą, sugriebimą. Ir tokia žodžio „sąvoka“ etimologija neatsitiktinė. Jei aš sukuriu sąvoką, aš tarsi sučiumpu tam tikrą objektą ir neleistinai atriboju jį nuo konteksto. Tarkim, jei sėdėdamas tamsiame kambaryje su draugu prie degtinės butelio, aš jam sakau, kad Saulė čia nešviečia, tiek jis, tiek aš suprantame apie ką kalbama. Mes abu žinome į ką nurodo žodis „Saulė“ ir ką reiškia šviesti, ir nei jis, nei aš sakydami žodį „Saulė“, negalvojame nei apie dangų, kuriame esame įpratę matyti ją šviečiant, nei apie rausvas šviesas už horizonto, jai leidžiantis. Tačiau pabandykite įsivaizduoti tik Saulę. Tai yra tik tą objektą, į kurį nurodo žodis „Saulė“, atsietą nuo bet kokio kito materialaus konteksto! Sąvoka tarsi sučiumpa savo įvardijamą daiktą, užrakina jį atskirtą nuo pasaulio arba, šiuo atveju, sakydamas „Saulė šviečia“ aš tartum išpjaunu ją iš dangaus. Der Begriff – der Griff. Ar nesuklydo Heideggeris teigdamas, kad kalba yra būties namai? Greičiau kalba yra būties kalėjimas…

Netikėtai panašią sampratą aptikau ir lietuvių kalboje. Juk sąvoka konstruojama apibūdinant tam tikrus daiktus pagal tam tikrus kriterijus ir po ja pakišant. Čia pagrindinis vaidmuo tampa žodžiui būda. Ką nor apibūdindamas aš išskiriu tam tikras objekto savybes ir atskiriu jį nuo likusio pasaulio arba uždarau į būdą. Jei aš sakau žodį „žemdirbys“, tuomet aš taip apibūdindamas, atskiriu, atitveriu jį nuo, pavyzdžiui, stomatologo. Jei kitą žmogų aš apibūdinu sąvoka „runkelis“, reiškia aš jį atriboju nuo tų žmonių, kurie sėdi sau orūs mano sąmonės būdoje, vadinamoje „pilietinė visuomenė“ ir uždarau jį į kitą būdą kartu su rudens derliaus gėrybėmis. Šiuo atveju ir išvestinė sąvoka „būdas“, reiškia specifines tam tikros būdos gyventojų charakterio savybes.

Šiuo požiūriu Umberto Eko aprašytas ančiasnapis yra kur kas sunkiau sučiumpamas ir uždaromas į būdą nei žmogus. Jis leidžiasi apibūdinamas sąvoka „žinduolis“, tačiau vienintelis iš visų žinduolių turi snapą ir deda kiaušinius, todėl žinduolių būdoje jam vis tiek tenka išskirtinė vieta. Dėl snapo ir plaukmenų jis lyg ir tiktų į vandens paukščių būdą, tačiau ten žinduoliai ir dar turintys kailį, niekada nebuvo priimami. Su žmogum daug paprasčiau, jam daug labiau tinka senovės kinų pasakymas apie grandine prie būdos prirakintą ir nuo jos besiplėšiantį šunį. Tiesiog paleiskite jį nuo grandinės – pabėgios pusdienį ir pats sugrįš ir galiausiai įlindęs atgal į būdą ims antkaklį uostyt. O visokie anapus jo būdos ramiai sau gyvenantys, dar neapibūdinti ančiasnapiai, nusipelno būti aplotais. Nėra nieko nemalonesnio ir labiau erzinančio už juos. Toks jau tas būdas lietuvių ir žemaičių, kaip pasakytų Simonas Daukantas.

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Nyčė susipyksta su Wagneriu


Tuo metu, kai dar visai buvo jaunas, Nyčė labai draugavo su Wagneriu. Nyčė kuo švenčiausiai buvo įtikėjęs tą, kuris muzikuoja, daug geresniu filosofu esant už tą, kuris visokiais nesuprantamais žodžiais savo miglotas mintis ant popieriaus dėsto. Tas Wagneris labai gerai muzikoje nusimanydavo ir dėl to Nyčė jį be galo gerbė. Štai išeina Wagneris kur nors pasivaikščioti, o Nyčė kur buvęs, kur nebuvęs: „Labas. Kaip sekasi? Kaip gerai, kad sutikau Jus. Mums turbūt pakeliui?“. Niekur nesidėsi, tekdavo Wagneriui kartu su juo eiti. Susitinka jie ką nors, o Nyčė iš kart sveikintis puola, Wagneriui net kvėptelt nespėjus: „Guten Tag Herr, čia mes su Herr Wagner vaikštinėdami nusprendėme, kad vokiečių tautos atgimimas įmanomas tik iš antikinės muzikos dvasios. Štai Herr Wagner irgi man pritaria ir tą mano nuomonę taip stipriai savo paskutinėje operoje išreiškė. O jūs jos jau klausėtės? Ne, kaip tai? Mein lieber Herr, jūs tiesiog privalote ją išgirsti, nes tuomet paprasčiausiai nesuprasite to, ką aš Jums dabar sakau! Jau einate? Na ką gi, iki pasimatymo operoje, lieber Herr“. Štai taip ir vaikštinėdavo Nyčė kartu su Wagneriu.

Kartą taip vaikštinėdami užėjo jiedu į knaipę. Atsisėdo, užsisakė alaus. Ir kad ims Nyčė pasakoti. Apie dekadansą, apie resentimentą, apie tai, kad tik Wagnerio muzikoje atgimsta tikrasis atiškosios tragedijos Dionizo šėlsmas ir dar apie daug ką. Klausėsi Wagneris jo, klausėsi ir tarė: „Fricai, tai ką tu sakai gal ir tiesa, bet tau reikėtų ūsus savo nusiskusti. Va tu kalbi, o tau nuo ūsų alaus puta dremba. Arba tau tada reikėjo ne alaus, o kokio šnapso užsisakyti. Bet kuriuo atveju, labai jau tie tavo ūsai nehigieniški“. Nustėro Nyčė, tarsi perkūno trenktas. Klaikiu žvilgsniu į Wagnerį įsistebeilijo. Tada, išleidęs kažkokį duslų gomurinį garsą, stvėrėsi sau už galvos ir strimgalviais puolė lauk iš knaipės. Blaškėsi Nyčė kažkur gal dvi paras, po to grįžo namo, nusipirko bilietą į traukinį ir išvyko nežinia kur. Vieni sakė jį į Šveicariją, kiti į Italiją išvykus.

 

 

Po kiek laiko Wagneris ėmė gauti laiškelius iš užsienio, kuriuose būdavo parašyta, kad vokiečiai yra bjauriausia tauta Europoje, kad jie valgo riebų maistą ir kad jų žarnas alus yra iš vidaus pragraužęs. Ten taip pat būdavo įrodinėjama, kad joks dvasinis vokiečių tautos atgimimas neįmanomas, nes visi vokiečiai esą mužikai iš prigimties. Tuos laiškelius pasirašinėdavo „Antikristas“, „Nukryžiuotasis“, „Dionisas“, „Zaratustra“ ir dar keli Wagneriui visiškai nepažįstami asmenys. Nelabai Wagneris suprasdavo apie ką ten rašoma. Norėjo kartą atrašyti, tačiau tų laiškelių atgalinis adresas būdavo labai neaiškus – nei miestas, nei gatvė, nei namo numeris nebūdavo nurodomas, tik ligoninės pavadinimas. Bet jis nelabai dėl to jaudinosi ir tuos laiškelius dažniausiai net neskaitęs išmesdavo į šiukšlių dėžę.

 

Share


Nebėra sveikatos jau…


Šiandien žiūrėjau interviu su filosofu A. Šliogeriu per alfa.lt, kur be kitą ko buvo pristatyta naujoji jo knyga "Melancholijos archipelagai", gausiai iliustruota paties filosofo darytomis fotonuotraukomis. Visgi tikrai patinka jis man, o ir interviu įdomus man pasirodė, nors čia ne V. Valentinavičiaus nuopelnas. Tiesiog, kaip sakė Napoleonas – "įleiskite mane į mūšį, o tuomet žiūrėsime", taip ir su Šliogeriu – tiesiog paklauskite jo ko nors ir pastatykite kurs nors netoliese mikrofoną, o tuomet belieka tik klausytis. Nesvarbu, kad daug kur mano nuomonė nesutampa su jojo. Tik vienas keistas jausmas apėmė… Pajutau, kad nebėra jau sveikatos rašyti apie jį, dar daugiau, pajutau, kad neužilgo vėl teks parašyti, nors kažkaip jau nebesinori.

Share


Skaitymai. Platonas apie žmonių savitarpio trauką 4. Pusė prie pusės.


"Tad ir yra kiekvienas mūsų antroji žmogaus dalis, lyg plekšnės, nes esame į du perkirsto vieneto dalys. Štai ir ieškome amžinai kiekvienas antrosios savo dalies. Vyrus, kurie yra anais laikais androginais vadintos mišriosios lyties dalys, traukia moterys. Dauguma paleistuvių yra šios kilmės. Iš šios lyties kyla ir vyrus mylinčios moterys bei paleistuvės. O moterys, kurios yra kadaise perpjautos moters dalys, neitin domisi vyrais; šios labiau linksta į moteris; iš šios lyties kyla moteriškosios draugijos mėgėjos. Perpjauto vyro dalys ieško vyro: šie vyriškosios lyties griežinėliai nuo pat vaikystės myli vyrus, mėgsta gulėti su vyrais susiglaudę. Tai yra patys geriausį vaikai ir paaugliai, – jie turi vyriškiausią prigimtį. Žinia, kai kas teigia, esą jie begėdžiai. Tai melas: ne begėdystė verčia juos taip elgtis, bet drąsa, narsa ir vyriškumas – juos traukia panašumas. Stiprus įrodymas yra tai, kad subrendę jie vieninteliai pasirodo politikai tinką vyrai. Suvyriškėję, šitie žmonės myli berniukus ir iš prigimties nesidomi vedybomis bei vaikų gimdymu, – tam juos verčia papročiai, bet šiaip jiems pakanka gyventi vienas su kitu be žmonų. Žodžiu, toks žmogus tampa berniukų mylėtoju ir jaučia prielankumą įsimylėjėliams, nes jį visuomet traukia giminiškumas."

Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000 (29-31 psl.)

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar