Filosofijos istorijos etiudai. Wittgensteinas ir žmonės(1).


Negalima sakyti, kad žmonės buvo blogi Wittgensteinui, bet jis jais  vistiek nepasitikėjo ir stengdavosi išvengti didesnių sambūrių. Į vienatvę jis buvo linkęs iš prigimties, kaip ir į depresiją, kuri apimdavo jį vienatvėje. Nemaloni jinai buvo Wittgensteinui, bet žmonės dar nemalonesni. Tikriausiai tokios nuostatos jisai laikėsi dėl to, kad niekaip nepavykdavo su žmonėmis rasti bendros kalbos. Taip ir kentėjo visi. Smarkiai kentėjo Wittgensteinas, tačiau dėl jo  žmonėms tekdavo kankintis dar labiau.

LiveJournalGoogle+Share


Filosofijos istorijos etiudai. Heideggeris randa NSDAP nario pažymėjimą


Tuo metu kai gyveno ir skaitė filosofijos paskaitas Freiburge, Heideggeris mėgdavo nepailsdamas klajoti Švarcvaldo takeliais. Ypač jį viliodavo siauri, vos praminti takeliai, paslaptingi ir nenuspėjami, nežinia kur vinguriuojantys tarp medžių ir krūmų. Ištekėdavo jie iš giliau pramintų takų ir vesdavo tolyn į nežinomą mišką. Heideggeris niekaip negalėdavo atsispirti jų mistinei traukai. Paklaustas ką jis tikisi atrasti vaikščiodamas šiais takeliais, jisai vylingai šypsodamasis į ūsą atsakydavo, kad šitie takeliai veda prie ištakų.
 

LiveJournalGoogle+Share


Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Apie ikisokratiką Filandrą


Sokratui kartu su kitais bičiuliais ir Platonu diskutuojant bei išgėrinėjant Agatono namuose rengiamuose simpoziumuose, tenai kartais lankydavosi toks Filandras. Buvo jis jau senyvo amžiaus, o ir filosofinių pažiūrų laikėsi senovinių. Savo filosofija jisai buvo daug artimesnis dar iki Sokrato gyvenusiems, mąsčiusiems ir išgėrinėjusiems filosofams. Žmogaus savęs pažinimo problema Filandro nedomino. Labiausiai jis gilinosi į Būties klausimą ir todėl daugiausia laiko jis skirdavo tokių filosofų kaip Talis, Herakleitas ar Parmenidas, idėjų aptarimui.
 

    

LiveJournalGoogle+Share


Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris susitinka Niekio Sūnų


Kartą eidamas gatve Šliogeris pamatė keistą žmogų. Tas žmogus sėdėjo sukryžiuotomis kojomis ant šaligatvio, nugarą atsirėmęs į namo sieną ir skaitė Herakleito „Fragmentus“. Jo kūną dengė skylėti skarmalai, nepraustas ir įdegęs veidas buvo apaugęs kelių mėnesių barzda, o neplauti plaukai sulipusiomis sruogomis vilnijo iki pat juosmens. Priešais jį ant žemės buvo padėta nudriskusi apversta kepurė, kurios vidus į pro šalį praeinančiuosius žiojėjo prairusio pamušalo skylėmis.

    

LiveJournalGoogle+Share


Filosofijos istorijos etiudai. Nuo Šliogerio pasprunka simuliakrinis autofantomas.


Per savo gyvenimą Šliogeris prirašė daugybę žodžių, tačiau jais visiškai nepasitikėjo. Ir kuo daugiau jis tų žodžių rašė, tuo mažiau jais pasitikėjo. Jis visiems sakydavo, kad kalba sunaikina daiktus, o žodžiai besantys tik pamėklės, fantomai ir simuliakrai.
 
 

LiveJournalGoogle+Share


Filosofijos istorijos etiudai. Sokrato draugai susikivirčija.


Kartą puotaujant pas Agatoną namuose, Sokratas atsistojo ir ėmė kalbėti visiems kas tai yra gera valstybė ir kokiu būdu ji turėtų būti sutvarkyta. Kalbėjo jis ilgai, o Platonas net liežuvį iš stropumo iškišęs, užsirašinėjo kiekvieną jo žodį. Taip bijojo kokią nors reikšmingą frazę praleisti, kad net vyno negėrė, budrumą prarasti vengdamas.

 

LiveJournalGoogle+Share


Filosofijos istorijos etiudai. Nyčė susipyksta su Wagneriu


Tuo metu, kai dar visai buvo jaunas, Nyčė labai draugavo su Wagneriu. Nyčė kuo švenčiausiai buvo įtikėjęs tą, kuris muzikuoja, daug geresniu filosofu esant už tą, kuris visokiais nesuprantamais žodžiais savo miglotas mintis ant popieriaus dėsto. Tas Wagneris labai gerai muzikoje nusimanydavo ir dėl to Nyčė jį be galo gerbė. Štai išeina Wagneris kur nors pasivaikščioti, o Nyčė kur buvęs, kur nebuvęs: „Labas. Kaip sekasi? Kaip gerai, kad sutikau Jus. Mums turbūt pakeliui?“. Niekur nesidėsi, tekdavo Wagneriui kartu su juo eiti. Susitinka jie ką nors, o Nyčė iš kart sveikintis puola, Wagneriui net kvėptelt nespėjus: „Guten Tag Herr, čia mes su Herr Wagner vaikštinėdami nusprendėme, kad vokiečių tautos atgimimas įmanomas tik iš antikinės muzikos dvasios. Štai Herr Wagner irgi man pritaria ir tą mano nuomonę taip stipriai savo paskutinėje operoje išreiškė. O jūs jos jau klausėtės? Ne, kaip tai? Mein lieber Herr, jūs tiesiog privalote ją išgirsti, nes tuomet paprasčiausiai nesuprasite to, ką aš Jums dabar sakau! Jau einate? Na ką gi, iki pasimatymo operoje, lieber Herr“. Štai taip ir vaikštinėdavo Nyčė kartu su Wagneriu.

Kartą taip vaikštinėdami užėjo jiedu į knaipę. Atsisėdo, užsisakė alaus. Ir kad ims Nyčė pasakoti. Apie dekadansą, apie resentimentą, apie tai, kad tik Wagnerio muzikoje atgimsta tikrasis atiškosios tragedijos Dionizo šėlsmas ir dar apie daug ką. Klausėsi Wagneris jo, klausėsi ir tarė: „Fricai, tai ką tu sakai gal ir tiesa, bet tau reikėtų ūsus savo nusiskusti. Va tu kalbi, o tau nuo ūsų alaus puta dremba. Arba tau tada reikėjo ne alaus, o kokio šnapso užsisakyti. Bet kuriuo atveju, labai jau tie tavo ūsai nehigieniški“. Nustėro Nyčė, tarsi perkūno trenktas. Klaikiu žvilgsniu į Wagnerį įsistebeilijo. Tada, išleidęs kažkokį duslų gomurinį garsą, stvėrėsi sau už galvos ir strimgalviais puolė lauk iš knaipės. Blaškėsi Nyčė kažkur gal dvi paras, po to grįžo namo, nusipirko bilietą į traukinį ir išvyko nežinia kur. Vieni sakė jį į Šveicariją, kiti į Italiją išvykus.

 

 

Po kiek laiko Wagneris ėmė gauti laiškelius iš užsienio, kuriuose būdavo parašyta, kad vokiečiai yra bjauriausia tauta Europoje, kad jie valgo riebų maistą ir kad jų žarnas alus yra iš vidaus pragraužęs. Ten taip pat būdavo įrodinėjama, kad joks dvasinis vokiečių tautos atgimimas neįmanomas, nes visi vokiečiai esą mužikai iš prigimties. Tuos laiškelius pasirašinėdavo „Antikristas“, „Nukryžiuotasis“, „Dionisas“, „Zaratustra“ ir dar keli Wagneriui visiškai nepažįstami asmenys. Nelabai Wagneris suprasdavo apie ką ten rašoma. Norėjo kartą atrašyti, tačiau tų laiškelių atgalinis adresas būdavo labai neaiškus – nei miestas, nei gatvė, nei namo numeris nebūdavo nurodomas, tik ligoninės pavadinimas. Bet jis nelabai dėl to jaudinosi ir tuos laiškelius dažniausiai net neskaitęs išmesdavo į šiukšlių dėžę.

 

LiveJournalGoogle+Share


Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris nukenčia už savo pažiūras


Šliogeris su dideliu filosofiniu nepasitikėjimu vertino kalbėjimą ir rašymą. Na, nemėgdavo jisai nei kalbėjimo, nei rašymo ir gana. Pats jis manydavo Esmę ir Grožį esant daiktų paviršiuje, o kalbėjimą ir rašymą – į juodąsias Niekio ertmes viliojančiais žabangais. „Visi žodžiai kyla iš Juodojo Niekio ir kalbantįjį traukia paskui save atgal, į Niekio įsčias, nutolindami nuo tyro ir nekalto daiktų paviršiaus grožio,“ – kartą, įlipęs į mikroautobusiuką, pasakė Šliogeris jo vairuotojui.  

LiveJournalGoogle+Share


Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Foucault rašo laišką Baudrillard’ui


Akis vos ne vos pavyko atplėšti. Sudžiūvusios akių traiškanos graužė akis ir neleido iki galo vokams atsiplėšti vienam nuo kito. Gulėdamas ant nugaros Foucault pabandė pražioti burną ir lėtai įkvėpti oro, tačiau paspringo kažkur gerklės apačioje susikaupusiais skrepliais. Visas gomurys buvo pasidengęs storu ir veržiančiu pridžiūvusių seilių sluoksniu. Jis norėjo apsilaižyti sukepusias lūpas, tačiau pajudinti liežuvį pritrūko jėgų.

LiveJournalGoogle+Share


Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris ieško žmogaus.


Nebūtų teisinga sakyti, kad Šliogeris studentų nekentė. Tiesiog visi jo studentai buvo niekam tikę balvonai. Šliogeris tai puikiai suprato, tačiau dėl įgimto takto beveik niekada jiems to į akis nepasakydavo. Tačiau labiausiai nemėgdavo jis visokių referatų, kursinių, diplominių, disertacijų ir visokiausių kitokių rašto darbų, kuriuos anie jam stirtomis nešdavo. „Kai pamatau su tais popieriais, tai man, kaip tam Goebelsui, ranka savaime ima pašonėj grabinėtis revolverio ieškodama“, sakydavo Šliogeris ir visokiausių būdų sugalvodavo, kad su tomis grafomanijomis jam vargti nereiktų.

 

LiveJournalGoogle+Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex