Marksas be perstojo skelbė ateisiant pasaulinę proletariato revoliuciją, kuri sugriaus kapitalizmą. Tačiau pats Marksas proletaru nebuvo. Jis apskritai nemėgo dirbti. Dažniausiai jis gulėdavo lovoje ir skaitydavo.
Diogenas per visą savo gyvenimą nieko nedirbo, o tik šlaistėsi be tikslo ir zaunijo visokius niekus. Labiausiai jis mėgdavo kabinėtis prie žmonių. Pamato kokį nors praeivį ir lenda prie jo aiškindamas, kad jam nieko iš ano nereikia. Praeivis tik čiupt sau už šonų, dirst į savo kelionės krepšį – vis tikrina ar Diogenas nieko nespėjo nugvelbti. O anas neatlyžta, vis iš paskos velkasi ir kažką apie turto atsižadėjimą tauzija.
…
Nuo vaikystės Tomas Akvinietis labai daug valgydavo. Ko tik nebandė daryti artimieji! Ir geruoju ir bloguoju bandydavo jį nuo pilno bliūdo atplėšti. Galiausiai nebežinodami ką daryti kreipėsi į vietinį kaimo išminčių patarimo. Tas palingavo galva ir pasakė: „Blogai su juo, liepkite jam filosofiją studijuoti, turėtų jam nuo jos žarnas susukti. Jei tai jam nepadės, tada jau niekas nepadės“. Nubraukė tėvai ašarą ir atidavė mažąjį Tomuką į gretimą vienuolyną studijuoti. Tačiau ir tai nepadėjo. Tomukas vis rijo ir rijo. Filosofijai jo skrandis pasirodė itin atsparus ir nuo įvairių filosofinių tekstų skaitymo jam, priešingai nei tikėjosi tėvai, kildavo dar didesnis alkis. Ilgainiui jo apetitas tapo tiesiog žvėriškas ir teko jį išsiųsti į Paryžių, kur jam turėjo būti taikoma paskutinė viduramžiais žinoma gydymo priemonė, skirta itin sunkiems ligoniams – Aristotelio raštų skaitymas.
Tačiau ir Aristotelio raštai jam padarė priešingą poveikį. Tomas Akvinietis juos skaitė, o po to ramiausiai sušveisdavo keptą avies šlaunį. Tada vėl griebdavosi Aristotelio tekstų, o po to čiupdavo kraujinę dešrą ir taip galėjo tęstis visą dieną. Ilgainiui pas jį išaugo toks didelis pilvas, kad teko išpjauti stalo gabalą toje vietoje kur jis sėdėdavo. Būdavo prisiryja Tomas Akvinietis ir jau tiesia riebaluotas rankas į Aristotelio „Metafiziką“ ir negali per savo pilvą ir ant stalo išmėtytus kaulus jos pasiekti. Tada jis įniršdavo ir imdavo baubti, tol kol kas nors jam nepagelbėdavo. O baubdavo jis taip garsiai, kad girdėdavosi per kelias mylias. Kartą net vienas kunigas, Paryžiaus pakraštyje esančioje bažnyčioje priiminėdamas išpažintį, išgirdo jį taip baubiant ir pasakė: „Jei taip tęsis ir toliau, šito jaučio baubimą išgirs visas pasaulis“.
„Mes nematome pasaulio, o tiktai prieš mus tyvuliuojantį Niekio vandenyną.“ – kalbėdavo Šliogeris. „Mes savo rega ir kitais pojūčiais nebeturime tokio ryšio su pasaulio daiktais, kokį turėjo senovės graikai. Tai ką mes matome yra ne tikrieji daiktai, o iš juodosios Niekio bedugnės išnyrantys fantomai ir pamėklės. Mūsų mąstymas blaškosi priešmirtinėse konvulsijose, pakliuvęs į negailestingus Niekio žabangus. Štai imkime medį. Ar mes matome jį, kai kasdien einame pro jį į darbą? Ne! Iš tiesų mes į jį atkreipiame dėmesį tik tuomet, kai vieną kartą, kaip visada, eidami pro šalį pamatome tą medį nupjautą. Tik tuomet, kai prieš mus atsiveria kelmo esinys, šviečiantis ką tik benzapjūklo padaryta žaizda, tik tuomet mes, Niekio sūnūs, imame suvokti koks tas medis buvo nuostabus. Bet jau būna vėlu. Medis jau būna nugarmėjęs besotės Niekio prarajos verpetuose, jį jau būna prarijusi begalinė Niekio kiaurymė.“ – rėždavo Šliogeris nepagražintą teisybę visiems tiesiai į akis.
Štai eina Šliogeris vėlų vakarą iš paskaitų. Tamsu, įkyriai ir smelkiančiai purškia lietus, suka šąlančius sąnarius. Priėjęs savo namus pamato suvažiavusias gaisrininkų mašinas, išvyniotas ir ant žemės numestas gesinimo žarnas, po gaisro gesinimo berūkančius gaisrininkus ir iki pat pamatų supleškėjusį savo namą. „Tikriausiai čia dėl paliktos įjungtos viryklės“ – išpūsdamas „San George“ cigaretės dūmą sako Šliogeriui vienas iš gaisrininkų. Žiūrį Šliogeris į nuodėgulių krūvą, užpiltą storu gesinimo putų sluoksniu… staiga dvelkteli stiprus ir žvarbus vėjo gūsnis, lietaus lašai pasunkėja… „Koks gražus mano namas“, pagalvoja Šliogeris.
Kai Nyčė buvo gyvas niekas jo nemėgo, o jo knygas skaitydavo daugiausia jo sesuo. Kai Nyčė mirė, jo knygas ėmė skaityti Heideggeris. Bet čia buvo dar tik puse bėdos. Vėliau Nyčę pradėjo skaityti Sartras, Foucault ir dar keletas. Galiausiai atsitiko taip, kad jį ėmė skaityti bet kas, netgi universitetų studentai. Tačiau baisiausia buvo tai, kad jie visi ne tik skaitydavo, bet neretai ir rašydavo apie tai, ką perskaitę. Viskas dar buvo palyginti neblogai, kol apie Nyčę rašė tik Heideggeris. Kai apie jį pradėjo rašyti Ricoeuras, Nyčė irgi šiaip taip kentėjo. Na bet galiausiai kai Nyčę perskaitė ir apie jį parašė Deleuze, anas neapsikentė ir apsivertė ant kito šono.
Nuo pat vaikystės Pitagoras nemokėjo skaičiuoti. Tiksliau mokėjo, bet tik iki vieno. Bet užtat skaičiuoti iki vieno išmoko vos tik gimęs. Vos kelių mėnesių būdamas, žmonėms paklausus kiek jam metų, dar nekalbantis Pitagoras iškeldavo vieną pirštuką. Tačiau metai bėgo, o iki daugiau jis skaičiuoti taip ir neišmoko. Jau ūgtelėjusio tėvai jo vis klausdavo: „Kiek tau metų“, o bamblys Pitagoras nė nemirktelėjęs atsakydavo: „Vienas“.
Smarkiai kentėjo jaunasis Pitagoras mokykloje. Štai padeda jo matematikos mokytojas prieš jį du obuolius ir klausia: „Kiek čia obuolių?“. „Vienas“, atsako Pitagoras. Mokytojas, kad šers jam delnu per ausį. „Čia vienas, obuolys“, sako mokytojas. Po to tękšt Pitagorui per kitą ausį: “O čia antras obuolys. Taigi iš viso prieš tave yra du obuoliai. Du, supratai?“, moko mokytojas. Pitagoras tik linksi galva, neva supratęs, o iš tiesų galvoja sau „vienas“. Ilgus metus taip vargo su juo mokytojas ir vis veltui.
Užtat kumštynes Pitagoras mėgo neišpasakytai. Jau vaikystėje gerokai vyresnius už save galingais kumščių smūgiais iš koto versdavo. O kai užaugo, tai kumštynėse jam visoje Graikijoje lygių nebuvo. Ir štai ateina vieną dieną Pitagoras pas savo buvusį matematikos mokytoją ir klausia: „Kiek tau metų?“. „Aštuoniasdešimt šeši“, sako tas. Pitagoras, kad liuobs jam į dantis! O po to vėl klausia „kiek tau metų?“. „Vienas“, švepluoja dantų nuolaužomis ir kruvinomis seilėmis springdamas mokytojas. Nuo to įvykio visi jo mokiniai perėjo pas Pitagorą, o tas įkūrė savo mokyklą ir tapo filosofu. Tapęs filosofu Pitagoras visiems savo mokiniams ir pasekėjams skelbė, kad pasaulio pagrindas yra vienetas.
Diogenas buvo itin bjauraus charakterio. Nemėgo jis praustis – laikė tai filosofui netinkamu užsiėmimu, atitraukiančiu nuo mąstymo ir visiškai beverčiu. Apskritai Diogenas labai mėgdavo vaizduoti, kad yra viskuo gyvenime labai patenkintas, visko pertekęs ir kad jam visiškai nieko netrūksta. Taip pat Diogenas dažnai būdavo alkanas. Būti alkanu jis labai nemėgo, tačiau visais būdais stengdavosi to neparodyti. Tik vieną kartą, vidury dienos besimasturbuodamas turgaus aikštė, jisai kažkaip ilgesingai suvaitojo: „O, kad ir skrandį būtų galima nuraminti va šitaip jį patrinant!“
Kantas visą savo gyvenimą nugyveno pagal grafiką. Jis visada vienu metu keldavosi, vienu metu guldavosi, o rašydavo labai nuobodžiai. Keldavosi jis labai anksti, vos pradėjus švisti ir guldavosi jis labai anksti, vos pradėjus temti. Žodžiu, per tą grafiką, Kantas niekada nebuvo matęs žvaigždžių. Kai jos užsižiebdavo, jis jau būdavo užmigęs, o kai jis pabusdavo, jos jau būdavo užgesusios. O kai nemiegodavo Kantas rašydavo šiaip jau labai protingai, na bet itin nuobodžiai ir nesuprantamai.
Ir štai vieną vakarą Kantas pajuto, kad negali užmigti. Ant vieno šono verčiasi, ant kito. Neima miegas ir gana. Valanda praėjo, antra… Atėjo vidurnaktis ir keistas jausmas užplūdo jį. Įsispyrė jis į šlepetes, pasiėmė savo pypkę ir su vienais naktiniais atsisėdo ant savo namų lauko durų slenksčio. Užsidegė pypkę ir palengva užsitraukė kvapnų dūmelį. Dvelktelėjo lengvas ir šiltas vėjelis, atnešdamas švelnų žolės kvapą. Tyliai suošė medžiai, netoliese čirpė žiogai, o kažkur tolumoje girdėjosi lakštingala. Sekdamas kaip ore sklaidosi jo pypkės dūmai, Kantas pakėlė akis ir išvydo skaidriame nakties danguje mirgančias žvaigždes. Visur aplink tvyrojo rami palaima. Kantas palengva baigė rūkyti pypkę, grįžo į savo kambarį, atsisėdo prie savo rašomojo stalo ir pasidėjo prieš save baltą popieriaus lapą. Ranka rašė tarsi savaime.
„Du dalykai pripildo sielą vis naujo ir vis stiprėjančio susižavėjimo bei giliausio pagarbumo, kuo dažniau ir ilgiau apie juos susimąstome, – žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje. Nei vieno, nei antro man nereikia ieškoti ir tik tarti kaip apgaubtų tamsumos arba esančių už mano akiračio ribų; aš juos matau priešais save ir tiesiogiai juos sieju su savo egzistavimo įsisąmoninimu. Pirmasis prasideda nuo tos vietos, kurią aš užimu išoriniame jutimais suvokiamame pasaulyje, ir sąsają, kuriai aš priklausau, išplečia į neapžvelgiamą tolį su pasauliais virš pasaulių ir sistemų sistemomis, be to, dar jų periodinio judėjimo, jų pradžios ir tęsimosi beribiuose laukuose. Antrasis prasideda nuo mano neregimo Aš, manosios asmenybės, ir atvaizduoja mane pasaulyje, kuris iš tiesų begalinis, bet apčiuopiamas tik intelektu, ir aš pažįstu save susijusį su juo (o per jį kartu ir su visais tais regimais pasauliais) ne tik atsitiktiniu ryšiu, kaip ten, bet visuotiniu ir būtinu ryšiu. Pirmasis, nesuskaičiuojamos pasaulių daugybės, reginys tarsi sunaikina mano svarbumą kaip g y v ū n i š k o p a d a r o, kuris vėl turi planetai (tik taškui visatoje) grąžinti materiją, iš kurios jis atsirado, po to kai šiai materijai trumpą laiką (nežinia kokiu būdu) buvo suteikta gyvybinė jėga. Antrasis, priešingai, be galo iškelia mano vertę kaip p r o t a u j a n č i o s u b j e k t o per mano asmenybę, kurioje moralės dėsnis man atveria nuo gyvūniškumo ir netgi nuo viso jutimais suvokiamo pasaulio nepriklausomą gyvenimą, bent jau kiek apie tai galima spręsti iš tikslingos manajam egzistavimui šiuo dėsniu priskirtos paskirties, kuri neapribota šio gyvenimo sąlygomis ir ribomis, bet siekia begalybę.“
Kantas baigė rašyti, atsigulė į lovą ir iš karto užmigo. Kitą dieną pabudo auštant, įprastu laiku. Tai buvo vienintelis kartas, kai jis sulaužė savo paros grafiką. Vėliau jis ir toliau keldavosi ir guldavosi įprastu laiku ir daugiau taip niekada neberašė. Ech, jei taip pamąsčius, būtų žmogus kitą paros metą miegojimui pasirinkęs, visai kitaip jo gyvenimas būtų pakrypęs. Gal net būtų apsiženijęs…
Genzelis buvo profesorius ir mokindavo filosofijos savo studentus. Štai būna, kad sėdi studentai auditorijoje ir čia įeina Genzelis. Atsistoja prieš visus ir sako:„Kadaise Lietuvą užkariavo Caras. Vienžo, lietuviai tuo metu daug gėrė. O Žemaitijoje tuomet kaip tik gyveno Valančius. Jisai buvo vyskupas, nes visur kur tik benueidavo būdavo užsivilkęs sutaną. Valančius pats tai negerdavo ir kitiems neleisdavo. Jei pamatydavo ką nors prisigėrusį baisiausiai grūmodavo. Parapijonys jo labai bijodavo. Vienžo, kai kurie iš tos baimės netgi nustojo gerti. Valančius dar sakydavo, kad valdžia yra tarsi raktas. Jeigu, kas turi valdžią, tai tarsi turi raktą. Raktas negali būti geras arba blogas. Geras arba blogas yra tas, kuris raktą turi arba neturi. Iš pradžių taip kalbančio Valančiaus klausydavosi tik žemaičiai. Tačiau vėliau tos jo idėjos pasklido po visą Lietuvą. Vienžo, Valančius visiems lietuviams taip patiko, kad ir pas juos kai kurie metė gerti.“
Štai šitaip Genzelis interpretavo Valančiaus politinę filosofiją Vakarų Europos politinės filosofijos kontekste.
Šiaip jau Platono nemėgdavo visi Sokrato draugai. Nemėgdavo jo ir gana, kad ir kaip anas mėgino visiems įsiteikti. Visi į jį tik šnairuodavo, o kalbėdavo su juo dažniausiai atsukę nugarą, per petį.
