Tamsioji filosofijos marginalo pusė

 Vienoje, dar prieš Pirmą pasaulinį karą, gyveno keletas draugų, kurie mėgdavo kartu išgerti ir pasišnekučiuoti. Jie buvo taip artimai susigyvenę, kad aplinkiniai juos praminė „Vienos rateliu“. Taip ir bendraudavo jie tarpusavyje smagiai ir be rūpesčių. Tačiau ilgainiui jų draugijoje ėmė rodytis toks Wittgensteinas. Kol jis sėdėdavo ramiai ir klausydavosi viskas būdavo dar puse bėdos, bet kai tik jis pradėdavo kalbėti, visiems nuotaika iš karto ir sugesdavo, kadangi kalbėdavo jis visiškai nesuprantamai. Štai šnekučiuojasi jie sau, o Wittgensteinas ima ir pasako kažkokį sakinį. Visi nutyla ir laukia, kol jis dar kažką pasakys. O jis irgi nutyla ir taip pat laukia ką kiti pasakys, tuo tarsi duodamas suprasti, kad jo mintis jau baigta. Kadangi Vienoje draugai tarpusavyje kalbėdavosi vokiškai, jie iš pradžių manė, kad Witgensteinas kalba kažkokia kita kalba ir tik kai jis vieną kartą jam alaus atnešusiai padavėjai pasakė „danke“, suprato, kad jis irgi kalba vokiškai.

Būtų draugai su juo taip ir kankinęsi, jei vienam iš jų nebūtų kilusi mintis parašyti laišką Russellui, kuris tuo metu gyveno Anglijoje, ir paprašyti jo pagalbos. Russellas atvykęs į Viena iškart prisijungė prie jų ratelio. Sėdi visi kartu, šnekučiuojasi ir staiga Wittgensteinas kaip leptels kokį sakinį! Draugai suklūsta, o Russelas iš kart ima jiems aiškinti ką anas turėjo omeny. Tiesa Russellas buvo anglas ir beveik nemokėjo vokiškai, todėl viską aiškindavo jiems angliškai. Ratelio nariai, savo ruožtu, kalbėdavosi tik vokiškai ir beveik visai nesuprato angliškai. Tačiau nepaisant to, su Russellu pokalbis buvo daug aiškesnis negu be jo.   

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Russellas vertėjauja. | In: Uncategorized | tags: bertrand russel, Filosofija, filosofijos etiudai, Wittgensteinas. | #

 Šliogeriui viskas atrodė juodomis spalvomis. Vaikščiodavo jis visą laiką susiraukęs ir rūkydavo. Kai būdavo itin susirūpinęs, tai rūkydavo kaip kaminas. O kai išviso nebegalėdavo tverti, tai eidavo pas Genzelį. Va ir būdavo, nueina Šliogeris pas Genzelį ir sėdi susikrimtęs. Sėdi valandą, antra ir tyli. Tyli ir Genzelis, nes to Šliogerio jis, tiesa pasakius, šiek tiek privengdavo ir pokalbio pirmas niekada nepradėdavo. Taip ir sėdi jie tylėdami ir žiūri vienas į kitą. Šliogeris tyli ir laukia kol Genzelis kažką pasakys, o Genzelis tyli ir laukia kol Šliogeris išeis. Ir staiga Šliogeris pakylą neva ketindamas išeiti. Genzelis paslapčiom su palengvėjimu atsikvėpia, o Šliogeris staiga ima ir sako: „mes esame juodojoje Niekio ertmėje“. Genzelis tik mirkt, mirkt perbalęs. Šliogeris tęsia – „nėra Lietuvoje didžių filosofų, mes esame žiojinčioje Niekio kiaurymėje“. Man galas, pagalvojo Genzelis ir paslėpė savo drebančias rankas po stalu. „Senovės Graikijoje buvo tokie genijai kaip Herakleitas, Sokratas ir Platonas, o pas mus kas? Kas pas mus aš klausiu, atsakyk?“ – labai griežtai klausia Šliogeris. Genzelis pajuto kaip jį sukausto paralyžius. „Kaip gali pas mus užgimti Alfa ir Omega jeigu mes tarsptame šniokščiančių Niekio verpetų sūkuriuose?“, neatlyžta Šliogeris ir šaltai pažvelgęs Genzeliui į akis pareikalauja – „atsakyk man!“. „Vienžo“, sukaupęs paskutinius valios likučius pralemena Genzelis. Šliogeris tyli ir žiūri į jį, užsitraukia papirosą ir toliau žiūri ir tyli. Genzeliui atsiranda mažytė vilties kibirkštėlė. Tada Šliogeris išpučia jam dūmus į veidą, apsisuka ir išeina. „Tas Genzelis yra Niekio avataras“, jau nueidamas pagalvojo Šliogeris.

                      Panašūs pokalbiai būdavo dažni, tačiau Genzelis, tiesą pasakius, niekada nesuprasdavo dėl ko taip kamuojasi Šliogeris, kadangi Genzelis didžiausiais pasaulio filosofais laikė Valančių, Kudirką ir Maceiną.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Genzelis nesupranta Šliogerio. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, genzelis, Šliogeris. | #

 Marksas naktimis beveik nemiegodavo. Atsigula į lovą ant nugaros ir žiūri į lubas. Tada staiga pripuola prie lango, atidaro jį ir spokso į gatvės tamsą. Ir taip tęsėsi metų metais. Marksas taip vis laukdavos didžiosios proletariato revoliucijos, kuri nušvis kruvina pašvaiste ir išlaisvins žmoniją iš buržuazinių pančių. Pats suprasdavo ir pripažindavo, kad gal šiek tiek ir perlenkia, bet vis tiek – atsigula ir niekaip negali užmigti. Bijo pramiegoti istorinį momentą. Guli tamsoje ir klauso – o kas jei neužilgo prasidės? Praskris kur nors naktyje paukštis, šlamindamas sparnais – Marksui širdis taip ir suspurda. Sulos kažkur toli šuo – kažkokia nematoma jėga jį iš lovos išmeta. O kas su Marksu prasidėdavo, jei jis gatvėje išgirsdavo kažkieno girtą dainą arba policininko švilpuką! 

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Marksas nemiega. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, marksas. | #

Hėgelis dar būdamas gyvas įgijo milžinišką šlovę kaip filosofas. Kritikai vieningai pripažino jo autoritetą. Į jo paskaitas klausytojai traukdavo miniomis, auditorijos, kuriose jis kalbėdavo visada buvo sausakimšos. Tačiau jis turėdavo vieną labai keistą savybę – išėjęs skaityti paskaitą prieš auditoriją, jis pasidėdavo prieš save ant žemės prirašytus popieriaus lapus su savo mintimis, tada atsistodavo ant galvos, taip, kad tie lapai būdavo prieš pat jo nosį ir imdavo iš jų skaityti savo paskaitą. Auditorija jo klausydavo užgniaužusi kvapą, stengdamasi nepraleisti nė vieno žodžio. Ir nors visi įtardavo, kad kažkas čia ne taip, niekas nedrįsdavo to paklausti garsiai – toks didelis buvo Hegelio autoritetas. Labiausiai dėl to putojosi Šopenhaueris, bet ir tas nedrįso Hėgeliui atvirai prieštarauti. Pabandė sėdėdamas gretimoje auditorijoje skaityti paskaitas tuo pačiu metu kaip Hėgelis, tačiau viskas veltui – pas jį niekas neidavo. Visi tūnodavo sulindę pas Hėgelį, tarsi užhipnotizuoti žiūrėdavo į besistiebiančias į viršų jo kojas ir klausydavosi iš apačios sklindančios jo išminties. Šopenhaueris, kuris irgi nieko nesuprato, baisingai niršo, iš nevilties keikė Hegėlį savo knygose, tačiau viskas buvo veltui. Taip bėgo metai ir visi sau tyliai svarstė – čia vis tiek kažkas ne taip. 

                      Ir taip būtų tęsesi bala žino kiek laiko, jei Marksas nebūtų supratęs kur čia šuo pakastas.  

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Vokiečių idealizmas. Hegelis skaito paskaitas. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, filosofijos etiudai, hegelis. | #

 Tuomet kai Sokratas reždavo protingas kalbas savo draugams, Platonas dar buvo jaunas, durnas ir nieko nesuprasdavo, todėl jam draugai neleisdavo nei kalbėti, nei gerti. Tiesa pasakius, jei ne Sokratas, Agatonas ir kiti Platoną seniai būtų išmetę – keistas jis kažkoks visiems atrodė, nes nuolatos kažką užsirašinėdavo. Pakęsdavo jį, nes Sokratas kadaise iš Atėnų turgaus sugrįžęs jiems pasakė: „Gaila vaikio, neblogas jis, nors ir niekam tikęs. Tegul pabūna ir mums ąsočius su vynu nešioja… susimilkite, pražus jis vienas“. Draugai, Sokratą gerbdami, jo paklausė. 

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Sokratas pagaili Platono | In: Uncategorized | tags: Antika, Filosofija, filosofijos etiudai, Platonas, Sokratas. | #

Savo laiku Sokratas buvo labai savo draugų filosofų mėgstamas. Dažnai jie susirinkdavo namuose pas tokį Agatona ir gerdami protingai blevyzgodavo iki pat paryčių. Kartais, kad smagiau būtų blevyzgoti, pasikviesdavo moterų. Jei, išgertuvėms įpusėjus, jie užsimanydavo kūniškos meilės, tas moteris tekdavo išprašyti laukan… Tuomet likę vieni filosofai be to, kad dar gerdavo ir kalbėdavo tokiomis protingomis temomis kaip „Erotas“, „kūnų trauka“ ar „meilė“ neretai atsiduodavo ir kitiems malonumams.

Ir štai vieną kartą, jau gerokai po vidurnakčio, kai moterys jau seniai buvo išvarytos,  visiškai girtas Alkibiadas visiems pareiškė, kad jis norėdamas įgyti Sokrato išmintį, ketino jam atsiduoti. Jis papasakojo, kaip nuogas įslinko į Sokrato guolį ir atsigulė šalia, tyliai murkdamas ir siūlydamas Sokratui savo jaunystę. Tačiau Sokratas užuot jį paėmęs, tik apsikabino ir taip išgulėjo visą naktį šalia jo, nieko jam nedarydamas. Šitai papasakojęs Alkibiadas ėmė šlovinti Sokrato santūrumą ir valios jėgą. Alkibiadui pritarė ir draugai, kuriems visiems jaunasis Alkibiadas labai patiko. Sokratas santūriai šypsodamasis klausėsi pagyrų. Kaip visada jis jautėsi visa galva pranašesnis už kitus, nes nė vienas iš jo draugų nežinojo, kad Sokratas nėra paiderastos.

Platonas tai apskritai nieko nesuprato apie ką kalbama. Tiesiog padrikai užsirašė ką spėjo išgirsti ir tiek…

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Sokratas atstumia Alkibiadą. | In: Uncategorized | tags: Antika, filosofijos etiudai, Platonas, Sokratas. | #