Savaitgalį Inocento namai ištuštėja


2010 metų gegužės 8 d. Inocento namuose nieko nebuvo. Inocento žmona išėjo į kirpyklą-parduotuvę-pasdraugę-darkažkur. Jo dukra irgi išėjo kažkur, atrodo į biblioteką. Na o pats Inocentas tą dieną pasiėmė savadarbį plakatą “Lietuvos vaikų žagintojams – NE” , įsidėjo anksti ryte žmonos išsinešimui paruoštus pusryčius ir išėjo Neries pakrantės link… Laukė sunki kova. Inocentas tą dieną išėjo į kryžiaus žygį ginti Lietuvos tradicinę šeimą ir jos vertybes  nuo žydrųjų smogikų okupacijos. Išėjo vienas – jo šeimoje politika visada buvo tik vyrų reikalas, nes ten proto reik. Boba jinai ir bus boba, su savo mėnulio fazėm, o vyras tai, kad ir kartais išgeriantis ar nebaigęs, vistiek bus vyras. Išėjo Inocentas su ryžtu ir pasipiktinimu veide ir plakatu rankose. Kiaušinių ir pomidorų neėmė, nes iš vakaro girdėjo policijos perspėjimus. Tik žmoną iš anksto perspėjo, kad vakarienei gali vėluoti. Tuščia tą savaitgalį Inocento namuose buvo, televizorius ir tas nieko nerodė, nes buvo išjungtas…

Share


Skaitymai. Platonas apie žmonių savitarpio trauką 4. Pusė prie pusės.


"Tad ir yra kiekvienas mūsų antroji žmogaus dalis, lyg plekšnės, nes esame į du perkirsto vieneto dalys. Štai ir ieškome amžinai kiekvienas antrosios savo dalies. Vyrus, kurie yra anais laikais androginais vadintos mišriosios lyties dalys, traukia moterys. Dauguma paleistuvių yra šios kilmės. Iš šios lyties kyla ir vyrus mylinčios moterys bei paleistuvės. O moterys, kurios yra kadaise perpjautos moters dalys, neitin domisi vyrais; šios labiau linksta į moteris; iš šios lyties kyla moteriškosios draugijos mėgėjos. Perpjauto vyro dalys ieško vyro: šie vyriškosios lyties griežinėliai nuo pat vaikystės myli vyrus, mėgsta gulėti su vyrais susiglaudę. Tai yra patys geriausį vaikai ir paaugliai, – jie turi vyriškiausią prigimtį. Žinia, kai kas teigia, esą jie begėdžiai. Tai melas: ne begėdystė verčia juos taip elgtis, bet drąsa, narsa ir vyriškumas – juos traukia panašumas. Stiprus įrodymas yra tai, kad subrendę jie vieninteliai pasirodo politikai tinką vyrai. Suvyriškėję, šitie žmonės myli berniukus ir iš prigimties nesidomi vedybomis bei vaikų gimdymu, – tam juos verčia papročiai, bet šiaip jiems pakanka gyventi vienas su kitu be žmonų. Žodžiu, toks žmogus tampa berniukų mylėtoju ir jaučia prielankumą įsimylėjėliams, nes jį visuomet traukia giminiškumas."

Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000 (29-31 psl.)

Share


Skaitymai. Platonas apie žmonių savitarpio trauką 3. Androginų pusės ieško viena kitos.


„Kai pirmykštė būtybė buvo šitaip perpus perpjauta, kiekviena pusė, ilgėdamasi antrosios, siekė su ja suartėti. Apsikabinusios, susiglaudusios, geisdamos suaugti, jos mirdavo – iš bado ir visiško neveiklumo, nes nieko nenorėjo viena be kitos daryti. Mirus vienai kuriai pusei, likusioji ieškodavo kitos pusės ir prie jos priglusdavo, – sutikdavo arba pusę visos moters (dabar tai vadinama moterimi), arba vyro. Taip jos ir mirdavo. Pasigailėjęs Dzeusas sugalvojo naują gudrybę – priekin perkelti jų gimdymo organus. Mat iki tol juos turėjo priešingoje pusėje, todėl pradėdavo ir gimdydavo [leisdami sėklą] ne vienas į kitą, bet žemėn kaip cikados. Taigi perkėlė juos priekin, kad galėtų jais vienas kitame gimdyti, – vyro organu moteryje. Jis norėjo, kad suartėję, jei būtų vyras ir moteris, pradėtų ir pagimdytų palikuonį, o kartu, nors ir būtų du vyrai, bent jau patirtų sueities pasitenkinimą, nusiramintų, imtųsi veiklos bei pasirūpintų kitais gyvenimo reikalais. Štai nuo kokių laikų žmonėms įgimta erotinė tarpusavio meilė, pirmykštės būtybės surinkėja, mėginanti iš dviejų atkurti vieną ir išgydyti žmogaus prigimtį.“

Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000

Share


Skaitymai. Platonas apie žmonių savitarpio trauką 2. Dzeusas pjauna androginus perpus.


„Buvo jie baisiai stiprūs ir galingi, turėjo didelių polėkių, net į dievus kėsinosi. Tai, ką Homeras pasakoja apie Efialtą ir Otą, – tai apie anuos žmones: jie bandę užkopti dangun, ketindami užpulti dievus. Tad Dzeusas su kitais dievais sutrikę svarstė, ką su jais daryti: negalėjo jų nužudyti ir sunaikinti visą giminę trenkdami perkūnais kaip Gigantus, – kartu išnyktų ir iš žmonių gaunama pagarba su atnašavimais, bet negalėjo ir leisti jiems savivaliauti. Vargais negalais Dzeusas sugalvojo ir paskelbė: „Atrodo, būsiu radęs išeitį, kad ir žmonės išliktų, ir apsilpę liautųsi šitaip šėlioję. Tuoj aš juos, – pažadėjo jis, – kiekvieną perpjausiu pusiau: pasidarys silpnesni, o drauge ir mums naudingesni, nes padidės jų skaičius! Vaikščios jie tiesiai dviem kojom. O jei pamatysime, jog vėl šėlsta ir nesiteikia ramiai elgtis, – dar sykį perpjausiu perpus, tada šokinės viena koja“. Taip pasakęs, ėmė pjaustyti žmones, paprasčiausiai kaip šermukšnio uogas pjausto laikymui, arba virtus kiaušinius plauku. Vieną perpjovęs liepdavo Apolonui veidą ir pusę kaklo atgręžti į pjūvio pusę, idant regėdamas kaip yra perpjautas, žmogus būtų kuklesnis, o visą kitą liepė užgydyti. Apolonas atgręždavo veidą, iš visų pusių kaip kapšą užtraukdavo odą dabar pilvu vadinamoje vietoje ir, palikęs vieną angą, užrišdavo viduryje pilvo, – ši vieta vadinama bamba. Daugumą raukšlių išlygindavo ir suteikdavo pavidalą krūtinei, vartodamas maždaug tokį įnagį, kokiu kurpiai lygina ant kurpaliaus užmautą odą. Bet kelias raukšles palikdavo, – kaip tik ant pilvo, ties bamba, – senam nutikimui atminti.“

Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000

Share


Skaitymai. Platonas apie žmonių savitarpio trauką 1. Androginų lytis


Įžangėlė. Ketinu paeiliui pateikti kelis fragmentus iš Platono kūrinio „Puota“, plačiau jų nekomentuodamas. Norėčiau tik atkreipti jūsų dėmesį, kad Platonas nevengdavo savo kūriniuose kalbėti kitų žmonių lūpomis, taigi ir žemiau pateikti tekstai yra Aristofano kalbos ištraukos. „Puotoje“ puotaujantieji paeiliui rėžia kalbas, pagiriančias Erotą. Pausanijui pabaigus sakyti savąją kalbą, turėjo kalbėti Aristofanas, tačiau jį apėmė žagsulys ir dėl to, jo vietoje, pasisakė Eriksimachas. Po jo kalbos, jau įveikęs žagsėjimą, prabilo Aristofanas, kuris štai šitaip kalbėjo:

„Pirmiausia turite patirti apie žmonių prigimtį, ir kas jai nutiko. Senovėje mūsų prigimtis buvo ne tokia, kaip dabar, bet visai kitokia. Pirmiausia, buvo trys žmonių lytys, o ne, kaip dabar, vyriška ir moteriška. Buvo dar trečia lytis, jungusi šias abi: vardas liko ligi šiol, tačiau pati ji išnykusi. Mat anais laikais buvo dar viena atskira androginų lytis, ir pavidalu, ir vardu jungusi vyriškąją ir moteriškąją lytį. O dabar liko vien smerkiamasis vardas. Be to, kiekvieno visas pavidalas buvo apvalus; nugara ir šonai lenkti ratu. Rankos buvo keturios, tiek pat kojų, du visiškai vienodi veidai ant apvalaus kaklo, o šių dviejų priešingai atgręžtų veidų pakaušis buvo vienas. Ausys keturios, gėdingosios vietos dvi, – visą kitą galėtume įsivaizduoti pagal tai. Judėdavo jie kaip ir dabar – stačiomis, bet kuria kryptimi, o leidęsi bėgti mikliai versdavosi kūliais, remdamiesi visomis aštuoniomis anuomet turėtomis galūnėmis, kaip akrobatai verčiasi per galvą, kojomis apsukdami ratą. O trijų ir būtent tokių lyčių būta todėl, kad vyriškoji giminė buvo kilusi iš Saulės, moteriškoji – iš Žemės, o abiejus pradus turinčioji – iš Mėnulio, nes ir Mėnulis turi abiejų pradų. O tas apvalumas – ir jų pačių, ir judėjimo, – iš panašumo į gimdytojus.“

Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000

Share


“Vaivorykštinės progresijos“ grėsmė


 Prezidentas neseniai vetavo Seimo jam pateiktą Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo projektą, tuo pakartotinai sukeldamas ginčų audrą viešojoje erdvėje. Seksualinių mažumų problemos šiuo metu kelia kaip niekad dideles aistras Lietuvoje, neretai užgoždamos įsisenėjusias problemas – žemas pensijas, korupciją, pakrikusią sveikatos apsaugos sistemą ir daugelį kitų.

Asmenys kovojantys už gėjų teises ir jų saviraiškos laisvę, dar kitaip liaudyje vadinami „tolerastais“, akcentuoja Vakaruose pripažintą nuomonę apie galimą seksualinės orientacijos „paslankumą“. Tai reiškia, kad seksualinė orientacija nėra stabiliai suformuota žmogaus tapatybės dalis, ji ne tik gali būti įvairi, tačiau žmogaus gyvenimo bėgyje gali keistis. Galbūt iš čia atsiradusi „vaivorykštinė“ simbolika, akcentuojanti ne tik spalvų gausą, bet ir įvairius jų atspalvius. „Tolerastų“ opozicija, atstovaujama tokių biologijos, antropologijos ir moralės ekspertų kaip P. Gražulis, M. Murza ir R. Dagys, į visą žmonių seksualinę praktiką ir prigimtį iš esmės žiūri pro dvispalvę, juodai-baltą prizmę.

Iš tiesų sunku adekvačiai įvertinti P. Gražulio bandymus homoseksualumą sulyginti su pedofilija, nekrofilija ar zoofilija – ne dėl to, kad toks šio radikalo požiūris į homoseksualizmą atrodytų per griežtas, atvirkščiai – tokiame kontekste jo požiūris į, tarkim, pedofiliją, man asmeniškai, atrodo pernelyg pakantus. Tačiau visgi priėmus tokius pareiškimus „už gryną pinigą“ peršasi pakankamai paradoksali išvada, kad „tradicinių vertybių“ puoselėtojai žmogaus seksualinę orientaciją supranta kaip „įvairiaspalvę“. R. Miliūtės vedamoje teledebatų laidoje, Stanislovas Buškevičius kalbėdamas apie homoseksualizmą emocingai pareiškė, kad „prie to yra priprantama“. P. Gražulis, kalbėdamas šia tema, irgi ne kartą buvo pareiškęs, kad potraukis tos pačios lyties asmenims atsiranda dėl uždaro gyvenimo būdo, patirtų psichologinių traumų, kvailo mados vaikymosi, moralinio pagedimo. Tai reiškia, kad pvz. vyro lytinis potraukis moteriai (ir atvirkščiai) yra ne tiek įgimtas instinktas, o savybė, kuri išugdoma teisingu auklėjimu, paremtu „tradicinės šeimos“ puoselėjamomis „tradicinėmis vertybėmis“. Ir atvirkščiai – be tradicinio auklėjimo žmogaus seksualumas tarsi paliekamas savieigai, kuriam besivystant laisvai, be „tradicinės“ nukreipiamosios vagos, žmogaus galimybės savarankiškai suformuoti heteroseksualią orientaciją nėra tokios jau labai ir didelės. Kitaip sakant, jei pvz. jaunystėje S. Buškevičius ir M. Murza būtų ilgesnį laiką uždaryti kartu vienoje patalpoje ir jiems būtų ribojamas seksualinis švietimas, tai beveik neišvengiamai anksčiau ar vėliau tarp jų būtų įvykęs lytinis aktas, kuris ilgainiui išsivystytų į reguliarią praktiką. Vėliau juodu paleidus į laisvę, jiems būtų labai sunkų pereiti prie lytinių santykių su moterimis, kadangi juos jau būtų suvienijusios bendros vertybės ir gyvenimo būdas. Išgelbėti ir vėl gražinti į moterų glėbius juos galėtų nebent kokia nors R. Dagio iniciatyva sukurta gydymo ir reabilitacijos programa. Taip ir susiklosto tradicionalistų galvose margaspalvė žmonių seksualinės orientacijos paletė su dominuojančia heteroseksualumo spalva, kuri pamynus „tradicines vertybes“ nepastebimai įgauna poligamijos, nekrofilijos, fetišizmo, homoseksualizmo, incesto, mazochizmo, zoofilijos, masturbacijos, pedofilijos ir kitokius atspalvius. Vienas atspalvis maišosi su kitu ir gimdo naujus, kurie mirgėdami bauginančiai daugėja geometrinės progresijos būdu. Pamažu šioje vaivorykštėje dominuojanti spalva ima nykti, jos ryškumas blėsta ir galiausiai šiame pavojingai progresuojančiame spalvų margumyne ji pasidaro nepastebima. Galutinis grėsmingos „vaivorykštinės progresijos“ raidos etapas – Tautos išsigimimas ir išnykimas.

„Vaivorykštinė progresija“, manau, iš tiesų palies mūsų visuomenę, tačiau ji palies ją būtent per tą institutą, kurį „tradicionalistai“ vadina sveikos visuomenės tvirtove – per „tradicinę šeimą“. Niekada neabejojau šio visuomeninio instituto svarba ir nauda, tačiau mes gyvename tokiu laikotarpiu, kai į šią tradicinę vertybę galime ir turime pažvelgti netradiciškai. Tai reiškia, kad nebėra prasminga į šeimą žiūrėti kaip į savotišką pater familiae, nuosavybę, kur tėvas, šeimos galva, vadovauja savo šeimai kaip mažai įmonei, kiekvienam jos nariui paskirstydamas funkcijas savo nuožiūra. Šiuolaikine šeima gali būti netgi vieniša motina auginanti vieną ar daugiau vaikų. Pater familiae jau nebeturi šeimoje tokios valdžios, kad tiesiog įsakytų savo homoseksualiam sūnui gydytis, eiti į katalikų kunigus (jei nenori taip kaip visi, tai jau geriau niekaip) arba sutuoktų savo „sadomitą“ su 50 metų jaunamarte iš gretimo kaimo, prieš tai susitaręs su jos pater familiae. Nesant galimybės tai užslopinti dirbtinai, iškyla gan nemaloni dilema – remiantis „vaivorykštinės progresijos“ principu prisiimti atsakomybę dėl netinkamo auklėjimo ir aplinkos jo šeimoje, dėl kurių jo vaikas tapo iškrypėliu arba atsisakyti jį laikyti iškrypėliu ir prisiminus, kad tai visgi jo vaikas, pamėginti jį suprasti. Manyčiau antrasis variantas yra priimtinesnis bet kuriam protiškai normaliai išsivysčiusiam žmogui. Galbūt „vaivorykštinė progresija“ yra ne be perstojo besiplečiantis seksualinės praktikos ir jos objektų spektras, o stiprėjantis žmonių tarpusavio supratimas, sugebėjimas priimti kitą tokį koks jis yra ir drąsa būti tokiu, koks esi? Ir geriausios sąlygos tam išugdyti yra šeima, nes net ir homoseksualai turi tėvus. Šeimos instituto samprata pas mus grindžiama sustabarėjusiais stereotipais ir tai yra viena iš šiandieninio jo silpnumo priežasčių. Tam kad kažkas pasikeistų reikalingos ne tik pozityvios iniciatyvos, bet ir tam tikras laiko tarpas, todėl, manyčiau, buvęs Viniaus meras J. Imbrasas, sakydamas, kad mes tokiems santykiams dar nesame pribrendę, buvo fatališkai teisus.

Share


Gender loops – įspūdžiai neskaičius. 3. Atpirkimo oželis


 Regis, su Gernder loops programos diegimu mūsų ikimokyklinio ugdymo įstaigose susijęs skandalas po truputi ima išsisemti. Pati programa dingo ir iš darželių (kaip dabar teigia daugelis už jos diegimą atsakingų valdininkų – ji ten lyg ir nebuvo pasirodžiusi), ir iš interneto. Viena vertus tai atima galimybę pasakyti apie ją kažką konkrečiau, kita vertus tai leidžia geriau suprasti visas su jos susijusias aistras, kadangi visos jos kilo ne gilinantis į programą, o klausantis kai kurių apie ją kalbėjusių „ekspertų“ nuomone.

Visa ši, į paniką peraugusi emocijų banga, man panaši į išgalvotą situaciją anoniminių alkoholikų klube: visi susirinkę pasakojasi savo problemas – vienas pragėrė sveikatą, kitas darbą, trečias šeimą. Įvardijus problemas, pokalbio moderatorius pasiūlo susimąstyti apie priežastis, įstūmusias į tokią būklę bei būdus kaip iš jos išbristi. Kyla nemaloni tyla. Visiems gana nesmagiai dūmojant pasigirsta Petro balsas: „Jonai, kaip tu šlykščiai smirdi alkoholiu ir šlapimu“, Jonas atsako: „Eik tu š…, aš ne pas tave į namus atėjau!”. Štai ji – išsigelbėjimo akimirka. Visi, su malonumu užmiršę savo problemas, ima aptarinėti situaciją. Būrelis pasidalina į dvi stovyklas – vieni už Joną, kiti už Petrą. Visų akyse sužiba azartas, visi ginčijasi, kaltina, teisina ir jų širdis nepastebimai apima palaima, užsimiršus tikrąją sueigos priežastį ir tikslą, apie kuriuos tokia kankynė galvoti. Juk visai čia šalia tokia problema! Vos pasirodžiusi, kiekvieno savigrauža išgaruoja nepastebimai. Kokie saldūs širdžiai teisėjo, advokato, prokuroro vaidmenys ir kokie atgrasūs yra kaltinamojo!

Ar ne kažkas panašaus įvyko su Gender loops? Smurtas mokykloje ir šeimoje, seksualinis vaikų išnaudojimas, patyčios, narkotikai, alkoholis, vaikų nusikaltimai, depresijos ir savižudybės – visa tai kažkur dingo kažkam prakalbus apie Gender loops. Visi prakalbo apie grėsmes, kurios kaip žmonės pasakoja, kyla aprengus berniuką sijonėliu, o mergaitę kelnytėmis, kadangi kaip pasakojo dar kiti žmonės, kad būtent tai daryti vaikai bus verčiami darželiuose. Po tokių programų diegimo geriausia, kas gali iš vaiko išaugti, tai kažkokia škotų sirgaliaus parodija, priklausomai nuo mylimos krepšinio komandos dėvinti žaliai-baltą arba juodai-raudoną sijoną. Bet čia – tik geriausiu atveju.

Aš manyčiau, kad visa ta baimė ir su programa susijusi isterija buvo stipriai pakurstyta savo neįgalumo komplekso. Mes visi žinome, kas šiuo metu laukia mūsų vaikų mokyklose ir į kokią įstaigą grotuotais langais dažniausiai keliauja beglobiai internatų „auklėtiniai“. Jau seniai mums ne paslaptis, kad pernelyg dažnai vienintele ugdymo programa tampa Gatvė. Taip pat puikiai žinome savo pedagoginius sugebėjimus ir savo sugebėjimus dėl vaikų atsiplėšti nuo savo kasdienių darbų. Ir staiga toks šansas – tereikia išsiaiškinti, kas tai sugalvojo, kas tai padarė, visus prigąsdinti, prigrasinti, uždrausti ir ryžtinga veido išraiška per visuomenės informavimo priemones paskelbti – „to, mes netoleruosime!“. Būtent toks elgesys ir yra mums labiausiai suprantamas, būtent tokį elgesį mes labiausiai ir gerbiame, o atpirkimo ožys yra pats „mylimiausias“ naminis gyvūnas Lietuvoje. O ypatingai „mylimi“ tie atpirkimo ožiai, kurie neturi aštrių ir didelių ragų. Prilupus tokį, visą susirūpinimą dėl neišsprendžiamų problemų, kaip ranka nuima.   

Beje aš pats nesu Gender loops šalininkas, nesu jos skaitęs ir, tiesa pasakius, manau, kad rašau ne apie šią programą, bet jau dabar galėčiau pasakyti, kad įžiūriu joje kai ką teigiamo – jeigu iš tų vaikų, kurie šiuo metu yra ikimokyklinio amžiaus, kuris nors subrendęs sugalvos tapti gėjumi, jo tėvams nereikės graužti savęs ir dėl to kaltinti vienas kito, ieškant tokių nesuvokiamų jų vaiko iškrypimo priežasčių. Kalti dėl tokios nelaimės bus tikrai ne jie, kaltas bus krizinį 2009 metų pavasarį Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigose siautęs paslaptingasis Gender loops.

Share


Gender loops – įspūdžiai neskaičius. 2. O kas, jei tai visgi įgimta?…


                                                                                                                        

 Štai kur klausimas, vertas antro Hamleto monologo. Iš tiesų, o jeigu tai įgimta? Abiejų nuomonių šalininkai čia mėgsta pasitelkti mokslinius argumentus – vieni teigia, kad homoseksualizmą kaip ligą mokslas demaskavo dar prieš du šimtus metų, kiti atkerta, kad modernusis mokslas dar prieš keletą dešimtmečių pripažino, kad tai yra normalu ir, kad bandymai homoseksualą paversti heteroseksualiu gali sukelti rimtas psichologines traumas asmeniui, kurio vienintelė problema iki tol buvo neigiamas likusios visuomenės požiūris į jį. Todėl gal verčiau keisti visuomenės požiūrį? Tokios nuomonės šiuo metu laikomasi Vakaruose ir su tuo sunku nesutikti nuodugniau pasidomėjus apie ten atliekamus mokslinius tyrimus bei pasigilinus į ten puoselėjamo žmogaus teisių instituto dvasią. Tačiau tuo pačiu galima pastebėti, kad kažkada komunizmas irgi buvo mokslas, o viduramžiais Švenčiausios Trejybės buvimas buvo laikomas įrodytu moksliškai. Kartais keistai nuskamba ir pačių homoseksualų tvirtinimai, kad tai yra normalu, nes ir gamtoje tarp gyvūnų dažnai pasitaiko homoseksualūs santykiai. Bet jei mes matome kaip katinas išpjovė dar aklų kačiukų vadą ar mes galėtume pateisinti panašų žmogaus elgesį? Ar būtinai tai, kas nuolat vyksta gamtoje, gali pateisinti tai, kas vyksta visuomenėje? Ar tai, ką mokslas pripažįsta šiandien, nebus to paties mokslo paneigta rytoj?


Šiuo metu Lietuvos šou versle vyrauja tokia tendencija – jei būtinai reikia surengti kokį nors šou ir katastrofiškai trūkta idėjų, yra vienas kelias tinkantis visoms progoms. Tiesiog reikia vyrus perrengti moterimis – uždėti jiems ilgaplaukius perukus, pėdkelnes, trumpus sijonėlius, pastatyti ant aukštakulnių ir pasisekimas garantuotas. Kreivos, skylėtomis pėdkelnėmis aptemptos kojos, neskustos pažastys ir plaukuotos krūtinės, apšepusiame veide ryškiai šviečiančios raudonos lūpos žavi ir yra nepaprastai juokinga. Ir nors tam tikroms kultūrinėms mažumoms, toks humoro jausmas atrodo kiek pakrypes, visgi niekas to nelaiko visuomenės tvirkinimu. Turbūt nė vienas iš salėje plojusiųjų mūsų kultūros ir meno žvaigždėmis save laikantiems personažams nebijojo, kad nuo ilgalaikio tokių renginių žiūrėjimo gali deformuotis lytiniai organai ir atsirasti potraukis tos pačios lyties asmenims. O jei tokius vaizdus jie būtų matę nuo pat vaikystės? Ar būtų jie turėję didesnės įtakos bręstant? Nemanau, kad taip. Tačiau šiaip jau gana keista, kad žinant Lietuvos visuomenės požiūrį į gėjus, niekas neiškėlė minties, kad renginio „Auksiniai svogūnai 2007“ organizatoriai turėjo prieš pasirodymą įspėti žmones, kad atsivesti į jį vaikus griežtai nerekomenduojama dėl galimo neigiamo poveikio jų seksualiniam vystymuisi.

Tomas Viluckas, netiesiogiai atmesdamas mintį, kad homoseksualumas yra įgimtas, savo straipsnyje rašo: „Juk niekas civilizuotame pasaulyje nekvestionuoja to, kad lytinė orientacija yra pasirenkama. Kiekvienas pasirinkimas implikuoja atsakomybę ir padarinius. Tad pasirenkant homoseksualumą, pasirenkamas ir nevaisingumas. Beveik bet kuris homoseksualus asmuo iš principo gali būti tėvas ar motina, tačiau, pasirinkdamas homoseksualumo praktiką, kartu jis savanoriškai atsisako ir tėvystės ir motinystės“. Mano galva tai yra tipiškais silpno, stereotipų suformuoto, mąstymo pavyzdys, kuris naiviai suvokdamas pačią homoseksualumo problemą, siūlo atitinkamus su ja susijusių problemų sprendimus. Įdomu kaip pats T. Valuckas atsakytų į klausimą – o kada Jūs pasirinkote, kad norite būti heteroseksualus? Kiek Jums buvo metų tuomet? Kokie buvo tokio pasirinkimo motyvai? Beje aš nenustebčiau, kad į tai sektu visai nuoširdus jo atsakymas – nusprendžiau būti heteroseksualus dar vaikystėje, nes taip mane išauklėjo tėvai, katalikų Bažnyčia, o be to, noriu turėti vaikų, nes gėjai jų turėti negali. Tokie „moksliškai“ argumentuoti tekstai yra greičiau taisyklė, nei išimtis. Kažkodėl niekam iš tokių mokslinčių net nekyla klausimas atimti teisę nevaisingai vyro ir moters porai įsivaikinti vaikelį, motyvuojant tuo, kad pasirinkdamas nevaisingą partnerį, kartu pasiimi ir jo nevaisingumą. Ir ačiū Dievui.

Ir vėl pakartoju klausimą – o jei tai yra įgimta? Tai reiškia, kad galbūt nieko asmuo nesirenka, jis tiesiog lytiškai bręsdamas supranta, kad jau yra toks? Ar tai jo kaltė? O gal tuomet tai visuomenės, nesugebėjusios jam užtikrinti normalaus vystymosi, kaltė? Ar jis privalo keistis, o jei taip, tai ar jis gali pasikeisti? Ar lytinis potraukis pasirenkamas? Interpretuojant pasaką apie du princus kiek kitaip, kyla dar vienas klausimas – jei pas mus iki šiol nuo seniausių laikų vaikučiams būdavo sekamos pasakos apie princą ir princesę, tai kodėl ir tuomet atsirasdavo tokių, kurie užaugę norėdavo gyventi kiek kitaip? O gal jie iš tiesų yra kaip kokia užkrečiama liga, kaip maras ar parazitai, kuriuos reikia naikinti nuolatos t.y. kaip tarakonai ar pelės, kurių šiaip jau nereikia maitinti, užtenka nustoti slėpti maistą, juos nuodyti ir neužilgo jų atsiras begalės? Taigi iš to sektų, kad  atsiranda nepaisant to, kad vaikučiams nuo mažumės sekamos pasakos apie princą ir princesę, o kas tuomet jei imtume sekti apie princą ir princą? Statistinio lietuvio ir socialinės apsaugos ir darbo ministro R. Dagio nuomone, tada ilgainiui  prisigamintume tiek, kad jo visai reali vizija 2050 metais Lietuvoje turėti 4 milijonus lietuvių taptų mission impossible. 

 
Share


Gender loops – įspūdžiai neskaičius. 1. Dvi nuomones


Seniai neteko matyti tiek daug aistrų sukelusio projekto. Priešininkai pasidalijo į nesutaikomas stovyklas, vieni kitus apkaltindami šventvagystėmis – vieni buvo apibūdinami kaip vaikų tvirkintojai ir psichologiniai luošintojai, kiti, atitinkamai, kaip provincialai ir žmogaus teisių mindžiotojai. Regis projektas vertybinius lietuvių klodus palietė taip giliai, kad net pats įsigilinimas į programos idėjas tapo antraeilės svarbos dalyku. Dažnai savo nuomonę (tiek „už“, tiek ir „prieš“) ginančios organizacijos painiojasi vartojamose sąvokose, pačios nelabai suvokia, kurie jų argumentai yra moksliniai, o kurie vertybiniai, kas savo ruožtu skatina atsirasti disputams apie tai kas yra mokslas ir kas yra vertybė – visa tai atveria kur kas platesnės analizės galimybes nei kažkokios programos skaitymas. Nenorėdamas išsiskirti iš kitų, neketinu jos skaityti ir aš, bet ne todėl, kad „ir be jos skaitymo man visi jie aiškūs“, bet todėl, kad aš tikrai žinau vieną tokį, kuris yra man pakankamai aiškus (bet dar ne iki galo) – save patį. Savo patirtimi ir ketinu remtis.


Manau, kad visų pirma tiesiog būtina iškelti klausimą – o kas iš tiesų yra homoseksualizmas. Skaitant įvairias internetinių komentatorių nuomones išskirčiau dvi pagrindines: 1. tai yra įgimta, 2. tai yra nukrypimas nuo normos. Pirmoji nuomonė teigia, kad tokiu yra tiesiog gimstama, nieko čia nepakeisi, tai nėra blogis, o tokios orientacijos žmonės nusipelno tiek pat pagarbos, kaip ir visi kiti, antroji (jei neklystu jos laikėsi ir psichoanalizės pradininkas Z. Freudas) mano, kad visi žmonės gimsta heteroseksualiais, tačiau dėl daugelio priežasčių jų seksualinis elgesys gali nukrypti nuo normos. Internetiniai komentatoriai tokio nukrypusio elgesio priežastimis nurodo vaikystės traumas, kvailą mados vaikymasį ar tiesiog psichologinio luošumo sukeltą lytinį potraukį, analogišką zoofilijai, pedofilijai ar nekrofilijai.

Abi puses remiasi, o neretai vaizduoja besiremiančios, moksliniais argumentais. Nesu didelis antropologijos specialistas, tačiau man keisti antrosios nuomonės šalininkų argumentai, kad jų nuomonė yra pagrįsta naujausiais Vakarų mokslo laimėjimais, jau vien dėl to, kad kiekvienas žinome kokias teises Vakarų pasaulyje turi homoseksualai. Šiuo požiūriu nuoseklesni atrodo tautinės moralės puoselėtojų argumentai, skelbiantys apie tvirkinančia ir lietuvių tautinių vertybių pamatus pakertančią Vakarų civilizacijos įtaką.

N. Vasiliauskaitė rašo, kad pasaka apie du princus anaiptol nėra pirmas tokio pobūdžio kūrinys mūsų auklėjimo sistemoje. Aš savo ruožtu galėčiau pasidalinti savo vaikystės prisiminimais, kai pradinėse klasėse mums būdavo skaitomi apsakymai apie po viena miline miegančius ir iš vieno katiliuko valgančius raudonarmiečius. Atmintyje iškyla ir karšti bučiniai į lūpas, kuriais vyrai vieni kitus sveikindavo įvairiomis progomis, neišskiriant nei tuometinio komunistų partijos elito. Ir visa tai vyko tuo metu, kai homoseksualizmas buvo laikomas nusikaltimu – nei daugiau, nei mažiau. Aišku galima paprieštarauti, kad nors ir keistai tai atrodo mūsų laikų žmogui, bet tuo metų toks vaizdelis anaiptol nebuvo šokiruojantis, nes niekam net į galvą nekildavo mintis, kad po bendra miline miegant dviems raudonarmiečiams ten vykdavo dar kai kas daugiau. Bet juk būtent priešingai galvoja pakraupę darželinukų tėveliai – vaikai rengiami priešingų lyčių drabužėliais, jiems sekamos pasakos apie Princą ir Princą, tokiu būdu iškreipiant jų pasaulėvaizdį ir neleidžiant jiems vystytis natūralia linkme. Darželinukai juk irgi tikriausiai negalvoja nei ką veikia princas su princu, nei ką veikia princas su princese, taip kaip apie tai galvojame mes. Bet bijomasi pasąmoninio efekto t.y. tai suprantama ne kaip tiesioginis skatinimas tapti homoseksualiu, bet kaip prielaidos sudarančios galimybę juos paversti tokiais ateityje, palaipsniui diegiant programą Gender loops 2, Gender loops 3 ir tt, kol nebus pasiektas galutinis rezultatas – šimtaprocentinis gėjus. O gal tuomet ir pasakojimai apie du raudonarmiečius nėra jau tokie nekalti, nes Sovietų Sąjungoje pasirodo irgi buvo ne tik seksas, buvo ir homoseksualai?….

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar