2010-09-12. Valatka apie stebuklingą Kemzūros pasaką


Nieko pradžioje per daug nekomentuosiu. Tik keletas citatų:

K.Kemzūra lyg užkietėjęs programišius varžovų treneriams pamėtėdavo jiems nematytų jų puolimo laužymo būdų, kuriuose susipainiojo ir ispanų S.Scariolo, ir prancūzų V.Collet, ir argentiniečių S.Hernandezas. Rinktinės vyrukai, kuriuos, išskyrus vienintelį L.Kleizą, žvaigždėmis net apsirikęs dar niekas nebuvo pavadinęs, išgirtoms žvaigždėms rodė vieną nosį po kitos.

Kitos citatos…

Share


2009-10-24. Komsomolkė apie Kemzūros paskyrimą Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneriu


Šį vakarą laukia ketvirtfinalio rungtynės su labai stipria Argentinos rinktine. Mano galva, jei jau kalbėti apie krepšinio rinktinės pasirodymą 2010 m. pasaulio čempionate, tai vyrai tikrai įrodė, kad turi parako ir gali suteikti daug gerų emocijų savo sirgaliams. Visgi belaukiantiems rungtynių norėčiau pasiūlyti susipažinti su beveik prieš metus Komjaunimo tiesoje pasirodžiusio straipsnio, kuriame kažkoks tai krepšinio egzpertas Mindaugas Lietuvis dalijasi mintimis apie rinktinės perspektyvas ir Lietuvos krepšinio ateitį, ištraukomis. 

 

Garasto planas "Kemzūra".

Share


Eurobasket 2009. Lietuva – Slovėnija. Nelinksmas etiudas.


 Nemėgstu R. Valatkos, kad jį kur velnias, bet vieną kartą jis neblogai buvo pastebėjęs, kad vienintelis tikro džiaugsmo ir šviesos spindulėlis mūsų niūrioje lietuviškoje padangėje yra mūsų nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė. Dėja vakar mūsų rinktinė tebuvo mums lyg šaukštas acto deguto statinėje. Norėjau parašyti dar kelis etiudus, apie tai kaip Butautas aiškina, kad rinktinė jau pasiekė dugną ir tuoj prasidės pakilimas, apie tai kaip sunku varžovams dengti taikliarankį Jasaitį, kadangi dėl jo gaurų sunku suprasti nugara ar priekiu jis stovi į krepšį, apie tai kaip Butautas gauna SMS žinutę iš Mažučio mamos – „išleisk Delininkaitį“ ir tt. Bet jau nebesinori. Situacija tokia, kad tai jau būtų panašu į pasityčiojimą. Kažkaip suvokiau, jog pasąmoningai aš tikėjau mūsų rinktine. Kažkaip atrodė – keverzosiu savo etiudus apie pirmą etapą, po to apie antrą, po to apie pusfinalį, apie finalą… Tačiau po vakar rungtynių toks rašymas būtų panašus į trumparegio pravardžiavimą žabalium. Nenoriu iš mūsų vyrų nei šaipytis, nei jų teisti. Įskaitant ir Butautą, ir Mažutį. Tiesiog bus kas tai padaro už mane. Turbūt šiuo metu Lietuvoje jau ruošiami vežimai mėšlo, šūdo bačkos ir purvo vonios. Ir kas aš toks, kad turėčiau teisę kažką teisti? Jau daugelį metų nebuvau paėmęs į rankas krepšinio kamuolio, o rungtynių metu kaip visada sėdėjau prieš televizorių su savo gyvenimiškomis problemomis ant pečių ir amžinu alaus buteliu rankoje. Ir turbūt ne vienas aš toks.     

                      Per Lietuvos krepšinio istoriją mes tapome pernelyg pripratinti prie įspūdingų pergalių. Ilgainiui taip prie to taip pripratome, kad visa tai mums pasidarė tarsi savaime suprantamas dalykas. Diletantai pavadino krepšinį antrąja Lietuvos religiją ir ši mintis tapo neatskiriama alaus gamintojų reklamos dalimi. Tačiau šiandien jau reikėtų sakyti ne „krepšinio šalies alus“, o „alaus šalies krepšinis“. Liūdna, bet tiesa.

                      Tik į vieną dalyką norėčiau atkreipti dėmesį. Regis vakar, rungtynėse su slovėnais, priešingai nei dainuoja Mikutavičius per „3 000 000“, mes visgi buvome „iš tų, kurie pralaimi dar nenugalėti“. Kažkaip dar niekada to nemačiau mūsų rinktinėje. Ne paslaptis, kad būdavo konfliktų, intrigų, kvailų pralaimėjimų ir nesėkmių, bet niekada neprisimenu, kad lietuviai būtų žaidę tarsi nenorėdami. Ir ne tai, kad žaidimas vakar atrodė beviltiškai prastas. Prie to prisidėjo ir slovėnai, kurie buvo tiesiog puikūs – greiti, techniški, užsivedę ir taiklūs. Kaip tik tokie, kokius ilgą laiką buvome įpratę matyti mūsiškius.   

                      Nuoširdžiai gaila buvo pasimetusio Kšyštofo, po rungtynių davusio interviu Petrauskui. Gaila buvo ir paties Petrausko, kuriam reikėjo komentuoti šias rungtynes ir išlaikyti santūrumą. Bet dar labiau gaila buvo mūsų sirgalių, iš visų jėgų palaikiusių mūsų krepšininkus. Man ir dabar vienas šviesiausių prisiminimų mūsų krepšinio istorijoje liko po 2004 metų Atėnų olimpinių žaidynių, kai mūsų rinktinė po apmaudaus pralaimėjimo olimpiadoje neblizgėjusiems italams, Lietuvoje buvo pasitikta gerbėjų minioje iškeltu užrašu „mūsų širdyse jūs vis tiek čempionai“. Aišku, nėra tai galas. Bus dar tų pergalių, o kol kas tenka grįžti į kasdienybę. O ji tokia – kažkur namie yra pusiau nugertas raudono vyno butelis, o ryt į darbą…na, kas dar? Ach, tiesa, rytoj dar laukia rungtynės su ispanais. Nieko nepadarysi – reiks žiūrėti. Juk mes kartu iki galo. Su savo emocijomis ir alaus buteliais.

 

Share


Etiudai. Eurobasket 2009. Pirmas etapas. Broliai painiojasi.


 Krepšinio aikštelėje visi painiojo brolius Kšyštofą ir Darjušą. Būdavo, kad Butautas nori išleisti į aikštelę Kšyštofą, o susipainiojęs išleidžia Darjušą. Blogiausia, kad ir patys broliai nelabai skirdavo kuris iš jų kuris yra. Darjušas labai dažnai save painiodavo su Kšyštofu, o Kšyštofas save painiodavo su Darjušu. Beje Darjušui buvo šiek tiek paprasčiau, kadangi Kšyštofas turėjo ant rankos tatuiruotę iš zonos laikų. Štai ginasi broliai kartu su kitais lietuviais nuo varžovų atakos, o Darjušas staiga susipainioja, kuris iš brolių yra jis. Tuomet tik dirst į Kšyštofą, pamato tatuiruotę ant ano rankos ir supranta „pas jį tatuiruotė, reiškią jis yra brolis Kšyštofas, o tuomet aš esu kitas brolis Darjušas, o Darjušui Butautas liepė stovėti į kairę nuo baudos aikštelės“. Vos tik tai supratęs ir skuba tenai… Tačiau Kšyštofui būdavo daug sunkiau, kadangi Darjušas jokios tatuiruotės neturėjo, o išvaizdos buvo lygiai tokios pačios kaip Kšyštofas. Štai gauna laisvas kamuolį Kšyštofas prie tritaškio linijos, jau prisitaiko mesti ir staiga susimąsto – „kas aš? Darjušas ar Kšyštofas? Darjušą juk Butautas pasodino ant suolo, tai ką aš čia veikiu dabar aikštelėje?“ Dirst Kšyštofas į ant suolo sėdintį Darjušą ir galvoja – „O tai anas kas toks? Darjušas ar Kšyštofas? Jei anas Kšyštofas, tai kodėl jis ant suolo sėdi ir neina į aikštę?“. Raukosi Kšyštofas ir nieko negali suprasti. Štai taip Kšyštofui bedūmojant pribėga kas nors iš varžovų ir jį uždengia. Baisiausiai pykdavo dėl to Kšyštofas ant teisėjų ir rankomis mosikuodavo. Galiausiai broliai rado išeitį – Darjušui reikia pasidaryti tokią pat tatuiruotę kaip Kšyštofas, kad ir Kšyštofas pamatęs tatuiruotę galėtų suprasti kas yra kas. Lietuva yra Marijos Žemė, todėl Dievas pagailėjo Lietuvos rinktinės ir joje nežaidžia trečias brolis Jonušas.

 

Share


Etiudai. Eurobasket 2009. Pirmas etapas. Jomantas dirba gynyboje.


 Jomantas taškų beveik nepelnydavo, nors į krepši bent retkarčiais mesdavo. Ne taip kaip koks Mažutis. Tačiau retai į krepšį Jomantas mėtydavo dėl to, kad Butautas jam sakė jo darbą esant gynyboje varžovams kibti į gerklę. Va prasideda rungtynės ir Jomantas nuo pat pirmų žaidimo sekundžių kimba varžovams į gerklę. O tie taškus tik pelno, pelno ir kuo daugiau jie taškų pelno, tuo aršiauJomantas jiems į gerklę kimba. Štai dėl to ir taškų jis tiek mažai pelnydavo, kadangi Butauto paliepimu atlikdavo daug nematomo darbo gynyboje. Tas darbas būdavo toks nematomas, kad jo nematydavo ne tik sirgaliai, bet jo nematydavo tiek lietuvių, tiek jų varžovų krepšininkai ir treneriai. Nematydavo to darbo ir pats Jomantas. Tiesa pasakius, to darbo nematydavo ir pats Butautas, tačiau jis vienintelis nepasimesdavo, nes suvokė tikrąją šio reiškinio priežastį – negalima pamatyti to, kas nematoma ir jei to nematai, tai taip ir turi būti, nes jeigu kažką galima pamatyti, tuomet tai jau yra matoma. Tokia buvo daugelį metų šlifuota Butauto krepšinio filosofija.

 

Share


Etiudai. Eurobasket 2009. Pirmas etapas. Mūsų strategai aptaria rinktinės gynybą.


 „Rungtynėse raktas į pergalę yra gera gynyba“, sako Butautas.

                      „Geriausia gynyba yra puolimas“, atsako Kurtinaitis.

                      „Netiesa“, – nesutinka Butautas, – „geriausia gynyba yra zoninė“.

 

           

Share


Etiudai. Eurobasket 2009. Pirmas etapas. Mažutis nemeta į krepšį.


 Mažutis labai nemėgo mėtyti į krepšį. Visi tai jau seniausiai žinojo, išskyrus Butautą. Štai atakuoja Lietuvos rinktinė, varosi Mažutis kamuolį, prisivaro prie tritaškio linijos ir ima jį į žemę bumsėti. Bumpt, bumpt, bumpt. Parodo kitiems kokį derinį reikia atlikti, visi atitinkamai išsidėsto baudos aikštelėje. O Mažtis ir toliau bumsi. Bumpt, bumpt, bumpt. Tada Mažutis vėl parodo, kad reikia daryti kitą derinį. Visi užima naujas pozicijas. „Svarbiausia yra koordinuoti komandos veiksmus“, galvoja Mažutis. O į krepšį taip ir nemesdavo ir tai žinodami varžovai jo net nedengdavo, kadangi varžovai žinojo – paliktas laisvas prie tritaškio linijos Mažutis labai pasimeta ir ima karštligiškai ieškoti kam perduoti kamuolį.

                      Žurnalistai visi vieningai ėmė rašyti, kad Mažutis nemeta į krepšį. Kai kurie sirgaliai su tuo nesutiko ir vadino vieną laikraštį „makulatūra“. Netgi buvo vienas toks sirgalius, kuris sakėsi matęs kaip Mažutis vieną kartą metė į krepšį, bet juo niekas netikėjo. Ir tokia sumaištis būtų nesibaigusi, jeigu ne Butautas. Štai išeina Butautas po rungtynių su lenkais ir rodo visiems rungtynių protokolą, kur juodu ant balto parašyta „A. Mažutis – 2 taškai“. Ir visi supranta, kad su profesionalu nepasiginčysi. Taip Butautas užčiaupė burnas visiems skeptikams.  

 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar