Tamsioji filosofijos marginalo pusė

       Kodėl arabai pralaimėjo 1967-ųjų karą? Daug buvo apie tai kalbama. Buvo sakoma, kad Izraelis laimėjo, nes žydai narsūs, o arabai – bailiai, nes žydai protingi, o arabai primityvūs, nes žydai geriau ginkluoti, o arabams trūko ginklų. Visa tai netiesa!

Arabai taip pat protingi, narsūs ir turi gerų ginklų. Skyrėsi kas kita – požiūris į karą, skirtingos karo sampratos. Izraelyje kare dalyvauja visi, o arabų šalyse – tik kariuomenė. Kilus karui, Izraelyje visi eina į frontą, civilinis gyvenimas apmiršta. Sirijoje daugybė žmonių apie 1967 m. karą sužinojo tik jam pasibaigus, o juk šiame kare Sirija prarado pačią svarbiausią strateginę teritoriją – Golano aukštumas. Sirija neteko Golano aukštumų, kai tuo pačiu metu, tą pačią dieną, tą pačią valandą, už dvidešimties kilometrų nuo jų, Damaske, kavinės lūžte lūžo nuo žmonių, kai daugybė kitų vaikštinėjo aplinkui, rūpindamiesi, kaip susirasti staliuką.

1967 m. kare žuvo mažiau kaip šimtas Sirijos kareivių, o prieš metus Damaske rūmų perversmo metu žuvo du šimtai žmonių. Dėl politinio kivirčo žuvo dukart daugiau žmonių nei karo metu, kai šalis prarado svarbiausią strateginę aukštumą ir priešas priartėjo prie sostinės per šūvio atstumą.

Kareivis fronte gali būti geresnis ar blogesnis, bet kiekvienas kareivis yra žmogus. Jaunas žmogus rizikuoja labiausiai, nes jo visavertis gyvenimas dar tik prasideda, ir štai jį užgriūva viso pasaulio našta. Mirtis jį puola iš visų pusių. Po kojomis sproginėja minos, virš galvos švilpia kulkos, iš dangaus krinta bombos. Be galo sunku ištverti tokiame pragare.

Bet yra dar vienas, visų pikčiausias priešas – vienatvė mirties akivaizdoje. Kareivis negali būti vienas, jis niekada neištvers, jeigu jausis kaip pasmerktasis, jeigu žinos, kad jo brolis sėdi kavinėje ir lošia domino, kitas brolis pliuškenasi baseine, o likę broliai rūpinasi kaip susirasti laisvą staliuką. Jis turi suvokti, kad tai, ką jis daro, yra kam nors reikalinga, kad kas nors į jį žiūri ir jam padeda, yra kartu su juo. Kitaips kareivis mes viską ir pareis namo.

Karas negali būti vien kariuomenės reikalas, nes karo našta pernelyg sunki ir vien armija jos nepakels. Arabai manydavo, kad yra kitaip, ir nuolat pralaimėdavo. Pasakojau vadui iš Hermono, kad arabų pasaulyje mane visada stebino didžiulė spraga, visiškas neatitikimas tarp fronto ir šalies, tarp kareivio gyvenimo ir krautuvininko gyvenimo karo metu: abu gyvendavo skirtinguose pasauliuose, rūpindavosi skirtingais dalykais; vienas galvojo, kaip išgyventi dar valandą, kitas – kaip geriau parduoti prekę, bet juk tai visiškai skirtingi rūpesčiai.

(Nurašyta nuo Ryszard Kapušcinski “Jėzus su automatu   ant peties”, leidykla “Kitos knygos”, 2009, 47-48 psl.)

Comments Off on Skaitymai. R. Kapušcinski apie žydų ir arabų kariavimo skirtumus | In: Skaitymai | tags: knygos, pamąstymai, razborkės, skaitymai, žydai. | #

Nida Vasiliauskaitė vėl nudžiugino provokuojančiu tekstu. Būsiu cinikas ir chamas, pasakysiu grubiai ir už kitus, nors niekas manęs ir neįgaliojo. Iš bomžų šaipomasi, jais bjaurimasi ne tiek dėl to, kad jie parsiduoda, o dėl to, kad jie parsiduoda už tiek mažai, kad tik bomžas gali už tiek parsiduoti. Paklauskim N. Vasiliauskaitės ar jinai sutiktų už 100 000 litų parašyti anoniminį pamfletą garbinantį kovo 11-osios patriotų eitynių dalyvius? Į klausimą neprivalu atsakyti, tik pridėkim, kad jei per mažai dar galima derėtis… Ką jau čia slėpti, nesam angelai, šventieji… Nesam netgi liūdnojo veido riteriai.

 Ta proga prisiminiau E. M. Remarko knygoje “Šešėliai rojuje” aprašytą vidinę būseną, kurią kai kurie nelaimingieji pasiekdavo patekę į nacių konclagerius. Jų valia visiškai būdavo palaužiama, o jie virsdavo tarsi zombiais (tačiau aš juos čia vadinsiu bomžais), nesugebančiais nors kiek paprojektuoti savo veiksmų į ateitį. Pavyzdžiui su tokiu bomžu kitas kalinys galėjo susitarti naktį apvogti nacių karininkų valgyklą, tarkim, viskas suderinta, bus paliktas neuždarytas langas (ar kažkas tokio panašaus – nesikabinėkit, pavyzdį sugalvojau spontaniškai), tačiau už tai karininkų virtuvėje patarnaujančiam kaliniui, kuris paliks ta langą pravirą, prieš tai reiks duoti “dovaną”, kepalėlį duonos, ir kalinys tą kepalėlį turi. Bomžo mentaliteto specifika yra tokia, kad jei kitas kalinys iki sutartos nakties paliks šį kepalėlį jam “pasaugoti” , tai iki to laiko, kol reikės kepalėlį perduoti, bomžas jį suvalgys. Tiesiog suvalgys, nes jis yra bomžas, jis yra labai alkanas, jis jau seniai, seniai labai alkanas, jį taip iškankino tie konclagery praleisti mėnesiai. Ir nebus prasmės jam priekaištauti, kodėl jis taip padarė, kodėl nepagalvojo, kad jam tas kepalas net nepriklausė, kad jis nuvylė draugą, kad tai buvo tiesiog kvaila, nes už tą kepalą būtų pavykę “nuknisti” daugiau ir geresnio maisto ir apskritai – kiti irgi seniai, seniai kaip nieko burnoje neturėjo… Jei, kas ir kaltas tokioje situacijoje, tai tas, kuris buvo tiek kvailas, kad pasitikėjo bomžu.

 Bomžui parodė duonos kepalą ir paprašė pasaugot. Kadangi bomžas matė tik duonos kepalą, jis sutiko naktiniam žygiui į nacių valgyklą, nors tai ir pavojinga. Tai, kad naktį lįsti į tą valgyklą vogti maisto yra pavojinga, jis būtų supratęs tik belįsdamas į vidų pro langą. Toliau priklauso nuo aplinkybių – jei būtų radęs viduje maisto, jis pamiršęs visus pavojus būtų puolęs jį ryti, o jeigu maisto nebūtų, tuomet baimė būti sugautam būtų dar sustiprėjusi ir jis būtų puolęs į isteriją. Mąstymas tik čia ir dabar.

Kai bomžui pritrūksta pinigų, jam pasako – pasiskolink 1000 litų, o po mėnesio atiduosi 1400 litų. Bomžas laimingas sutinka, nes čia ir dabar jis mato tik tuos 1000 litų, kuris čia ir dabar išspręs visas problemas ir dar šiek tiek liks, o apie tai, kas bus po mėnesio mąstyti jau nebeišeina kai prieš akis realūs banknotai.

Balso pardavimas rinkimuose yra tokiu tiek tuomet kai jis parduodamas už 10 litų, tiek tuomet kai už 30000. Vadinasi taip pat, bet skirtumas, manau, yra akivaizdus. N. Vasiliauskaitė užkelia balso kainą iki 30000, tačiau kas galėtų mokėti tokią sumą už vieną rinkėjo balsą? Pavyzdžiui jei pavagiama 10 litų ir pavagiama 30000 litų abiem atvejais tai yra vagystė, tačiau faktinis skirtumas irgi akivaizdus. Ir ne tik sumoje. Tam, kad pasikėsinti pavogti kažką, ko vertė yra 10 litų, man prireiktų kokių 10 min. (laikas apsirengti ir paeiti iki pirmos maisto prekių parduotuvės), tačiau kaip man susikurti bent galimybę pavogti 30000? Tiesiog šių sumų skirtumas yra toks, kad kiekybė perauga į kokybę – prekybcentry nerasi prekės už 30000 litų, kurią laisvai galima užsikišti už striukės. Taigi, regis, čia ne tik kiekybės, bet ir kokybės klausimas.

 Taip, iš tiesų, Vade Satana, kitaip ir nepasakysi. Tokiam samprotavime nedaug moralės, principų, nedaug ir intelektualaus filosofo orumo. Aš manau, kad būti bomžu ir reiškia ignoruoti, arba tiksliau, nesuvokti situacijos kada parsiduoti nebeapsimoka. Tiesiog parsiduodi, nes nebegali neparsiduoti, nes tai jau tapo tapatybės dalimi, nes neparsidavęs nebesuprasi kas esi ir ką dabar veiksi. Ką galima nusipirkti už 500 lt., o už 10000? Labai daug ką, todėl net nežinočiau kaip atsakyti. Tačiau aš puikiai žinau ką galima nusipirkti už 10 litų – ogi bambalį denatūrato, kuris juk ir kaltas dėl to, kad bomžas yra bomžas daugiau nei visi Kubiliai, Kirkilai ir Brazauskai kartu sudėjus. Ciniška ir tuo pačių žmogiška, pernelyg žmogiška. Tačiau kaip vis tik dėl to patriošius šlovinančio anoniminio straipsnelio už 100 000 lt.? O jei už 200 000 lt.? Galima neatsakyti. O aš pats ar atiduočiau Darbo partijai savo balsą už 30000? Užduodu sau šį klausimą, galvoju, bet kadangi neatsakyti galima, tai neatsakysiu.

Ar pavyks naujai Vyriausybei pateisinti šio žmogaus lūkesčius?

17 Comments | In: Politika, Visuomenė | tags: nida vasiliauskaitė, pamąstymai, politika, rinkimai, visuomenė. | #

Mano nuomone, situacija, kai partija iškelia kandidatu žmogu, kuris nėra jos narys, nėra tokia jau nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Logika čia paprasta – jei pritari partijai, tai kodėl į ją nestoji ir iš kitos pusės – jei partija kelia kandidatais ne savo narius, o tuos, kurie nori siekti valdžios nebūdami jos nariais, tai kam tokia partija reikalinga apskritai? Atsakymai, manau, irgi gana paprasti – stoti nenorima, nes nepasitikima partija (pvz. jos skaidrumu, nariais, tikslais, politinėmis perspektyvomis) ir nenorima be reikalo susitepti savo reputacijos, iš kitos gi pusės – partija yra pernelyg silpna, kad pati sugebėtų surasti ir iškelti realiai rinkimuose galinčius pakovoti kandidatus.

Kokia tokio pasidalinimo išvada, prognozuojant ateities perspektyvas? Ogi tai reiškia tiesiog, kad kol kas nesusitarta ne tik dėl darbų, kuriuos ketinama nuveikti, bet dar nesuderintas ir pats santykis tarp partijos ir jos kandidatų. Tai parodo, kad taip vadinami politiniai sąjungininkai tarpusavyje lošia užverstomis kortomis ir jų žaidimas kol kas nukreiptas į pačius rinkimus, o ne į tai ką jie ketina veikti patekę valdžion. Tai reiškia, kad nusišypsojus sėkmei ir laimėjus rinkimus, užuot jau sekančią dieną ėmus įgyvendinti idėjas, bus iš naujo perbraižomas galių žemėlapis ir nustatinėjamas kiekvieno kandidato politinis svoris jį iškėlusios politinės partijos atžvilgiu. Partijos iškelia nepartinius – tipo, žiūrėkit kokie mes geri, keliam tuos, kurie į mus dar neišsišūdino. Ir čia visų partijų problema. O po to tie patys kandidatai, patekę į valdžią, užlenkia ant partijos, tipo, ačiū mielieji, kad neiššūdinot, tai aš gal jau nebesišūdinsiu į jus ir ateityje. O rezultatas, tai lyg ir švarūs mundurai aplink ir tuo pačiu negeras kvapas iš kažkur.

5 Comments | In: Politika | tags: pamąstymai, politika, visuomenė. | #

Aš vis pagalvoju, kad tokie žymūs praeities disidentai, kad N. Sadūnaitė, A. Patackas, A. Terleckas šiandien išgyvena asmeninę dramą dėl to, kad iš esmės jie jau pasiekė tai ko siekė tuomet – jie pasiekė laisvę. Bet vargu ar tuomet jie patys įsivaizdavo gyvenimą be Šeimininko. O juk buvo laikai! Tereikėjo pasakyti, kad Dievas yra, kad Lietuva buvo okupuota 1941 m., kad vyko trėmimai į Sibirą arba tiesiog, kad su valdžia ne viskas gerai ir iškarto susilaukdavai valdžios dėmesio, sankcijų, draudimų. Tereikėjo pasakyti žodį, jis būdavo išgirstamas, jo buvo bijoma ir jį automatiškai lydėdavo eilė daugiau ar mažiau pavojingų veiksmų.

O dabar… valdžia moka visokias rentas, rodo per teliką, dar daugiau – sako “nu tai eik į rinkimus ir daryk kažką, jei tau blogai, kandidatuok”. Yra ir rinkėjai, kurie galvoja bileką ir balsuoja bilekaip. Jiems pasakai, kad “valdžia bloga” ir, kad “ne tuo keliu einame”, o jie linksi atvirai galva pritardami, atvirai ir be jokios baimės. O valdžia netgi viešai teisinasi – “pasitaisysim”, sako, ir tuo pačiu irgi galvą linksi “gerai čia mus pakritikavai”. Bet nepasitaiso. Kai rinkėjam pasakai “pakilkite”, jie kartais paklausia, “tai, kad mes jau seniai pakilom”. O kartais netgi nepasigėdina paklausti “kiek jūs pats uždirbate?”. Disidentas atsidūsta ir pasako rinkėjui “viskas blogai”. “Ne, iš tiesų viskas kur kas blogiau”, – atgal atsiliepia pilietis ir atsidūsta dar giliau.  Valdžia šiandien gali pasakyti disidentui (ar buvusiam komunistui ir tuo pačiu signatarui) – “ačiū tau už laisvę, visi prisimename kaip mums visiems blogai be jos buvo”. Ir pastebiu vis dažniau ir dažniau, kad senyvas disidentas ima piktokai ir nerimastingai kratyti žilą galvą – “Nebuvo, nebuvo! Taip blogai anuomet tikrai nebuvo!”.

12 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, visuomenė. | #

Mane greitai ims vimdyti vėl ir vėl girdint žodį “teisingumas”. Ką tai reiškia? Jo taip visiems pritrūko pastaruoju metu. “Tai neteisinga” – sako pensininkas gaudamas pensiją, taip pat sako mokytojas gaudamas algą, taip ašaroja negaudamas saldainio vaikas, griežia dantimis ieškovas (atsakovas) pralaimėjęs bylą, šachmatininkas pralaimėjęs partiją, krepšininkas gavęs baudą. Mes to nenusipelnėm! Kodėl gi to teisingumo gauname taip mažai?

“Ši neteisybė ilgiau negali tęstis” – sako kavinės lankytojas žvelgdamas į, jo nuomone, nedapiltą alaus bokalą, o taip pat prisimindamas sutrupėjusią grindinio plytelę ir kažkieno jo laiptinėje paliktą šūdų krūvą. „Och, pasakyčiau aš tau teisybę supistas pragertasnuki“ – galvoja sau kavinės padavėja.

„Kur teisingumas?“ – klausia nutrintame kostiume lindintis valdininkas po to kai gavęs 2000 litų atlyginimą ir čia pat nusipirktame laikrašty perskaitęs, kad valdininkai iššvaistė milijardus –„ tai neteisinga, kur mano dalis?!”

“Taip, tai negali ilgiau tęstis” – irgi vienu priešrinkiminio jaudulio vibruojamu balsu pritaria visi politikai, nes tiek jie, tiek ir mes žinome, kad jei negyvename taip turtingai kaip norėtume, tai reiškia gyvename neteisingai. Štai pažvelgia politikas iš už anapus ekrano:
– Ar tu pritari, kad toliau taip tęstis nebegali, ar esi tu už Tiesą, už Tėvynę?“

– Taip! Būtent dėl to dantis valausi tik su mėtine dantų pasta. Ar mes apie tą patį?
– Nu kaip… gal nevisai, nors iš tikrųjų tai beveik apie tą patį – tu juk supranti, juk pritari minčiai, kad daugiau taip tęstis nebegali, kad viską reikia keisti iš esmės. Ar supranti tai? Ar tau pakaks ryžto teisingai pasirinkti?

– Nu tai aišku, kad užteks…

Visa tai rodo, kad šiuo metu virš kažkur virš mūsų kybanti eterinė teisingumo substancija arba išretėjo arba buvo nepalankaus vėjo nupūsta kiek tolėliau ir dabar belieka laukti palankaus vėjo, kad atpūstų jį atgal. Neveltui viešos erdvės pritraukė tiek daug šamaniškų apeigų, tokių kaip šokis su būgnais aplink laužą, ir visokių burtų, skirtų prisivilioti orą ir lietų, žinovų. Kažkada, papuolęs į praktinę situaciją, panašiai teisingumą apibendrinančią idėją išsakė Vinipuchas, teigdamas, kad tai yra neteisingos bitės ir jos neša neteisingą
medų.

37 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, Visiškos pievos, visuomenė. | #

Štai kažkada išgirdau šią internete išpopuliarėjusią rusų bardo Igorio Rasteriajevo dainušką apie “kombainiorus”.

O šiandien skaitau naujieną apie tai kaip du valstybės vyrai tapo kombainininkais.

O koks turėtų būti pijarinis atsakas į šitą “gabalą”?

7 Comments | In: Muzika, Politika, Viešieji ryšiai | tags: muzika, pamąstymai, politika, viešieji ryšiai, visuomenė. | #

Štai teiginys – „šaukštas deguto medaus statinėje“. Visi žino ką tas teiginys reiškia, o kaip jį įvertinti kompleksiniu požiūriu?

Comments Off on Apie kompleksinį požiūrį | In: Uncategorized | tags: pamąstymai. | #

Perskaitęs kai kuriuos susižavėjimo kupinus atsiliepimus apie Nijolės Oželytės pasakytą moksleiviams kalbą Seime 2011 m. sausio 13 d. norėčiau pasidalinti kai kuriais įspūdžiais. Iškart pasakau, kad nesiimu vertinti pačių įvykių, o signatarės tik kalbą.

…

Comments Off on Oželytė kalba apie priežastinį ryšį istorijoje | In: Politika, Visuomenė | tags: istorija, oželytė, pamąstymai. | #

Daug žurnalisčių ir politikių viešumoje stengiasi vaizduoti save kaip "bobas su kiaušais". Kita vertus aš dažnokai, ypač būdamas gamtoje, vis susimąstau – o kam bobai kiaušai? Juk tuomet jau nebe boba gaunasi, o kažkoks tai transseksualas. Kaip tik šiandien vienas man labai brangus žmogus atkreipė dėmesį į tai kad, pvz. angliškai kiaušai yra “nuts” t.y. lyg ir natūralu jei anglakalbiams tai asocijuojasi su kažkuo kietu, turinčiu kevalą.

O kokią konteksto prasmę sau susikuriame mes, kai kalbame apie kiaušinius? Man, kaip tikram lietuviui, tiek vištos perimi kiaušiniai, tiek ir mano nuosavi greičiau asocijuojasi su kažkokia tai trapia, lengvai dūžtančia ir gan pažeidžiama kūno vieta, kurios bet kur geriau nekaišioti, o esant kokioms tai batalijoms, tai išviso būtų geriausia juos nusiimti kuriam laikui, kaip kokius akinius. Tuo noriu pasakyti, kad visa ta kiaušininė kai kurių viešųjų asmenų povyza, man asmeniškai, kartais sudaro kažkokio tai trapumo ir silpnumo įspūdį.

Comments Off on Kiaušiniai ir įvaizdžiai | In: Uncategorized | tags: Filosofija, pamąstymai, viešieji ryšiai, žiniasklaida. | #

Tarkim vienas žmogus sako, kad karvė turi 2 ragus. Kitas nesutinka ir sako, kad 4. Trečias aiškina, kad 6… Ir taip skaičius pakeliamas kažkur iki 100 ragų. Klasikinės karvistikos mokyklos iš esmės sutaria, kad kiekviena karvė turi kažkur nuo 40 iki 60 ragų. Logiškai mąstant, tą patį pirmąjį žmogelį reikėtų vadinti radikalu.

Comments Off on Apie ragus ir radikalizmą | In: Uncategorized | tags: pamąstymai, radikalai. | #