Egzistencinė Kunigaikštienės klaida


 
Valstiečių liaudininkų partijai 2008 metų Seimo rinkimai susiklostė išties tragiškai. Sunku pasakyti kaip 2008 metų Lietuvos Seimo rinkimai paveiks eilinių šios partijos narių gyvenimą, tačiau mes pagaliau galime pasidžiaugti dėl to, kad pagaliau šios partijos pirmininkė, didžiai gerbiama Kunigaikštienė, atsikratys taip ilgai jos moteriškus pečius slėgusios valdžios naštos. Nueitas ilgas politinės karjeros kelias – pirmoji premjerė, Seimo narė, Žemės ūkio ministrė. Pačios įvairiausios, aukščiausio lygio valdiškos pareigos ir visur kur tik ji bedirbtu (be abejo labiausiai čia įsimintina Žemės ūkio ministerija), metų pabaigoje į tos institucijos aruodus, kaip pastebėjo vienas provincijos laikraštis, būdavo surenkamas gausus nuveiktų darbų derlius. 

Iškarto po rinkimų davusi interviu  Kunigaikštienė ne kartą samprotavo apie tai kokios plačios perspektyvos jai atsiveria po tokio triuškinančio Valstiečių liaudininku partijos pralaimėjimo. Tipiška valdininkiška saviguoda – laukia jos krūva projektų, ji yra pageidaujama dėstyti universitetuose, taip pat analitinio darbo perspektyvos. O kur dar apleisti šeimos interesai ir kuklūs asmeniniai džiaugsmai ir poreikiai, kurių patenkinimo taip trūko dieną naktį triūsiant valstybės labui. Štai ir susiklosto vaizdelis – dirbo žmogus valstybei, atsisakė karjeros, prestižo, pramogų ir turto, kurį būtų susikrovęs jei būtų tiesiog gyvenęs sau, o ne piliečiams, kurių dauguma net nesupranta ir neįvertina to, o kai kurie chamai netgi Ragana pravardžiuoja. Tokiomis sąlygomis pralaimėjimas Seimo rinkimuose atrodo kaip išganingas Likimo pirštas, išlaisvinantis nuo pareigos iš rankų maitinti ne tik nedėkingus valkataujančius šunis, bet ir nuodingas kobras, kurių nervų sistemoje, kartkartėmis atliekančioje ir smegenų funkcijas, daugiau niekam nelieka išmonės išskyrus maitinančios rankos kandžiojimą.   

                      Tačiau gyvenimo nauja vaga taip lengvai nepasuksi, prigimties irgi taip lengvai po vienos rinkimų nakties nepakeisi. Liaudies išmintis sako – kiek vilko nešersi, vis tiek į mišką žiūri, o mūsų politinio gyvenimo realijos savo iškreipta logika tai patvirtina – kartą pradėjęs Lietuvai tarnauti, jau sustot negali, kad ir kokiomis virtualiomis šlykštynėmis tave penėtų tie, kurių labui atsidavei savo visa širdimi, protu, nagais ir dantimis.

Spauda rašo apie kandidatuojančius į Ambasadoriaus postą Vokietijoje (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=19759112). Be Kunigaikštienės matome ir kito valstybininko, kuris irgi anksčiau jau buvo nusprendęs tiesiog gyventi savo malonumui ir auginti kaime avis, pavardę. Kunigaikštienės kandidatūra pasirodo taip pat Europarlamento ir Lietuvos Prezidento rinkimuose. Motyvacija visur daugmaž panaši – turiu valdiško darbo patirties.

Tikra tiesa, kad net ir nesuprasdami, neįvertindami Lietuvos žmonės tiesiog neturi teisės prarasti tokio per ilgus metus sukaupto politinio kapitalo ir valstybininkiškos potencijos. Kunigaikštienės politinis įžvalgumas, tiesiog stulbina – juk dar prieš 5 metus vykusiuose Lietuvos Prezidento rinkimuose ji teigė, kad tuoj Lietuva turės ne Prezidentą, o Prezidentę t. y. politikę moterį, kuri kur kas geriau sugeba savo širdimi pajausti Marijos Žemės skaudulius. Dabar atėjo laikas prikąsti liežuvius visiems skeptikams, o didmiesčių dienraščių vanagams ruoštis skrydžiui į dausas ir netrikdyti prie eurostandartų Kunigaikštienės priartintame Lietuvos kaime perėti vietiniams laikraštiniams balandžiams.

Ekonominės Kunigaikštienės analizės taip pat ne mažiau genialios, tik reikia mokėti jas interpretuoti. Genialių ekonominių idėjų daug, tik nebėra tokios kontoros, kaip Žemės ūkio ministerija, kurios darbuotojai jas iššifruotų iš griežtų Kunigaikštienės akių, užrašytų ant baltų popieriaus lapų, ištaisytų gramatines (ir kai kurias kitas) klaidas ir svarbiausia, kuri visą tai finansuotų. Na, tiksliau, kontora tebėra, ji niekur neišnyko ir į Kauną neiškeliavo. Ji kaip tas romano „12 kedžių“ kultūrnamis, apie kurį Kisa Vorobjaninovas galėjo apeiti, stebėti jį, netgi pačiupinėti. Taip ir tą kontorą – galima paglostyti, pauostyti ar net lyžtelėti. Žvelgti į 8.00 įeinančius ir 17.00 išeinančius žmones, nusišypsoti jiems, pasisveikinti ar net pasišnekučiuoti… bet vis tiek nebėra to didžiojo KAŽKO, kas sušildo, įkvepia išspaudžia ašara ir tuo pačių sustiprina nelyginant plieno šarvai.

Stop. Štai čia ir mes priėjome lemiamą egzistencini posūkį ilgame Kunigaikštienės politiniame vieškelyje ir išdrįsime paprieštarauti – tas KAŽKAS ko ji siekia galbūt slypį ne kažkur toli Vokietijoje, ne Briuselyje ir net ne Vilniaus Daukanto aikštėje esančioje kontoroje. Tai klaidinga egzistencinė kryptis, kurią pasirinko visą gyvenimą neklystamai politikos keliais, vieškeliais ir šunkeliais žingsniavusi persona. Mes dažnai atiduodame visas jėgas tam, kad pasiektume tai, ką galime tiesiog pasiimti. Jokia kontora nesuteiks TO, ką duoda skaitomos vakarais anūkams pasakos apie piktą vilką Kubilių, rytais kepamų blynų kvapas, uogienės saldumas. Visa tai daug skaniau nei prėskas kontoros sienų cementas, o egzistencinė šiluma – nesuvaidinta ir įkvepianti. TAM jau tikrai atėjo laikas.

PAGALIAU atėjo.

 

Share


Valinskas „prieš“ Paksą


Vargu ar prieš metus būtų kas atspėjęs kas bus Seimo pirmininkas po 2008 m. rudenį vyksiančių rinkimų. Keistai tuomet atrodė A. Valinsko užuominos apie jo ketinimus tapti politiku ir jo idėjos buvo aptarinėjamos greta besikuriančios marginalinės Žemaičių partijos pareiškimų. Ir štai, rinkimams praėjus, mes turime naują „politiką“, vedantį mus į permainas.

Viename interviu A. Valinskas įsižeidė, kai žurnalistė palygino jį su R. Paksu. Formuodamas savo kaip politiko įvaizdį, dabartinis Seimo pirmininkas pateikinėdavo save kaip R. Pakso antipodą. Kas visiškai nebūdinga populistinės partijos lyderiui, jis dar prieš rinkimus aiškiai įvardijo, kad į koaliciją jo partija su „Tvarka ir teisingumu“ neis. Toks pareiškimas skambėjo gana keistai, kadangi žmogui, einančiam į valdžią dėl pačios valdžios, tokie išankstiniai pareiškimai gali suteikti papildomų nepatogumų vėliau jungiantis į valdančiąją koaliciją. Labai abejoju, ar verta gilintis į Tautos prisikėlimo partijos programą, jos ideologiją ir pagal ją analizuoti su kuriomis partijomis jai būtų lengviausia suderinti savo nuostatas – tai tas pats, kaip pasakė vieno žymaus filmo herojus, ieškoti neesančios juodos katės tamsiame kambaryje.

Tačiau, kaip jau ne kartą pamatėme Lietuvos politiniame gyvenime, kuo mažesnis politinis potencialas, tuo išraiškingesni viešųjų ryšių specialistų nulipdyti politiniai personažai, kurie, kartais nors ir gana nuoširdžiai konfrontuodami tarpusavyje, visgi išlieka gana panašūs. Tai ypač atsiskleidžia A. Valinsko ir R. Pakso atveju, kuriuos būtų galima pavadinti to paties politinio cirko klounais.

A. Valinsko papostringavimai apie 10 Dievo įsakymų, kuriais jis ragino visus vadovautis, nejučiomis verčia prisiminti R. Pakso virkavimus apie tai, kad jis „eina savo Golgotos kelią“, „nekaltas kalamas prie kryžiaus“ ir tt. Nežinau ar šiuo atveju yra labai svarbu ar tapatinamasi su Moze ar su pačiu Jėzumi, vargu ar kuriam iš politikos korifėjus vaizduojančių personažų Biblijos skaitymas atėmė labai daug laiko. Abiem atvejais anapusybės aura turėjo paskatinti klausytojus mąstyti apie amžinus dalykus, pamirštant tokius mažareikšmius dalykus kaip partijų programa ar kai kurie politinio pranašo biografijos faktai.  

Tokie partijų pavadinimai kaip „Tautos prisikėlimo“ ar „Tvarka ir teisingumas“ yra tarsi orientuoti į tikslą, kuris stengiamasi suabsoliutinti ir taip dar labiau sustiprinti savo lyderio, besišvaistančio Biblijos citatomis, metafizinį spindesį. Naudojama ta pati formulė – vaizdingas tikslų akcentavimas ir visiškas priemonių, kuriomis šie tikslai bus pasiekti nebuvimas. Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad koks skirtumas ar politikas kairysis, ar dešinysis, jei jis neteisingas, netvarkingas ir dar net neprabudęs.

Tačiau ypatingą „susižavėjimą“ kelia abiejų politinių mesijų bendražygiai. Jei „prie kryžiaus kalamo“ nušalintojo prezidento apaštalai gal ir sugebėtų kažkokiu stebuklingu būdu išsiversti be jo, tai A. Valinskas, atnešęs į mūsų politinį gyvenimą 10 Dievo įsakymų, kaip ir Mozė prieš tūkstančius metų, išvedė klaidžioti savo profesijos gentainius po įvairių skandalų įkaitintą mūsų šalies politinę dykumą. Vargšės jo vedamos avelės, praradusios savo piemenį, kaip mat pasiklystų, nes jos visiškai nesuvokia, kur yra vedamos, o jei ši kelionė užsitęs, joms kyla grėsmė pamiršti kėlią į ten, iš kur atėjusios. Praradus kelią atgal, į šou verslą, šios trapios fonograminės pakalnutės greitai nuvystų, neištvėrusios mūsų valdžios socialinių eksperimentų su savo piliečiais.

Stebint R. Pakso ir A. Valinsko elgesį viešumoje, jų kalbos turinį neretai užgožia savo „kietumo“ demonstravimas. Kad ir ką kalbėtų politinis buratinas, viso jo už virvučių tampomų galūnių kūno kalba siunčia trumputį ir skardžiai pypsintį signalą – „aš esu kietas“. „Kietas“ jo žvilgsnis, laikysena, balso tonas, taip pat „kieta“ ir jo kalba, trumpai ir aiškiai sudedanti visus akcentus – „pirma, aš paimu kavos puoduką, antra, aš iš jo gurkšteliu, trečia, aš pastatau puoduką ant lėkštutės“, kitaip sakant „pirma sudarom biudžetą, antra, jį patvirtinam, trečia…“ … et, koks skirtumas, apie ką kalbamą. Svarbu ryžtingai ir be abejonių. Kai „kietasis“ politikos buratinas galiausiai yra priremiamas prie sienos ir priverčiamas kalbėti apie dalykus, kurių neišmano arba apie kuriuos nenori kalbėti, „kietumas“ pripildo jų kalbą primityviu humoru. Tiesa, reikia prisipažinti, kad kaip beskonių juokelių maestro A. Valinskas toli lenkia R. Paksą, kurio pašposavimai apie „skandalus iš nieko ir moterų šukuosenų“ arba apie „tris vyrus nuėjusius išgerti alaus“ ne tik, kad nepranoksta A. Valinsko profesionaliai išpuoselėto lėkštumo, bet ir vietomis verčia suabejoti dėl šių juokelių autorystės. Bet kuriuo atvejų, jie abu gerokai praturtino mūsų politinį folklorą. Ką reiškia jau vien tokie išsireiškimai kaip „vienas iš trijų valstybės pareigūnų“, arba „šikau ir tapšnojau“.

Negražu kalbėti apie niekuo dėtas politinių buratinų antrąsias puses, nes jos iš tiesų čia niekuo dėtos. Tačiau jeigu jau šių šiaip žavių moterų išrinktieji nesugeba atsispirti prezidentinių ambicijų hormoniniam tvaikui, tai būtina pastebėti, kad abi galimos kandidatės į „pirmosios damos“ statusą parinktos pagal ta pačia formulę – kuo kvailesnė atrodo žmona, tuo kietesnis ir protingesnis atrodo jos vyras. O ir kam, tas protas … dainos, šokiai – va čia visai kitas reikalas.

Pabaigai negalima nepaminėti ir šių dviejų veikėjų elektorato. Jei R. Pakso laikais buvo kalbama apie rinkėją-runkelį, tai dabar galime drąsiai kalbėti apie rinkėją-svogūną. Skirtumas tik toks, kad jei apie rinkėjo-runkelio balsavimo motyvus ir ateities lūkesčius buvo galima susidaryti kažkokią nuomonę, tai apie ką galvojo rinkėjas-svogūnas, žiūrėdamas į rinkiminius plakatus su vampyrų dantis iššiepusiais kandidatais ir stoties mergužėlėmis persirengusiomis kandidatėmis, nesugebėtų įminti net Lola Lolišvili. O rezultatas – mes vėl turime klouną, einantį svarbias pareigas valstybėje ir, kad ir kiek jis norėtų pasirodyti labai skirtingas nuo savo pirmtako, skiriasi jie vienas nuo kito tiek, kiek svogūnas skiriasi nuo runkelio. Taip ir plaukia durnių laivas per krizės neramius vandenis, prigrūstas daržovių ir gramzdinamas jų svorio. 

 

Share