O. Spengler apie urbanizaciją


 Pasaulis-miestas ir provincija – dvi pamatinės kiekvienos civilizacijos idėjos – iškelia visai naują Istorijos problemą-formą, tą pačią problemą, kurią mes išgyvename šiandien, nė iš tolo nesuvokdami jos masto. Yra nebe pasaulis, o miestas, taškas, kuriame telkiasi visas plačių regionų gyvenimas, o kiti plotai išsenka. Tipą atitinkančių žmonių, gimusių ir išaugusių ant žemės, vietą užėmė naujoviškas klajoklis, nestabiliai įsiliejęs į tokias mases, parazitinis mieto gyventojas, nepažįstantis tradicijų, grynai dalykiškas, nereligingas, gudrus, nevaisingas, su didele panieka žiūrintis į kaimietį, ypač į tą aukščiausią kaimiečio apraišką – kaimo didiką. Tai labai didelis žingsnis neorganiškos plotmės link, pabaigos link – ką tai reiškia?

 

                                                                 Oswald Spengler. Vakarų saulėlydis

Share


Arvydas Šliogeris apie kalbos ir duoties atskyrimą.


Tarus, kad nuostabos akimirką štai tam mirtingajam atsiveria štai šitas daiktas ar štai šitas įvykis kaip absoliutus individas, duotas akivaizdžiai, iškyla klausimas – koks yra ir gali būti pavyzdinio nuostabos „objekto“ duoties būdas, kaip duotas absoliutus individas, jei kartu su graikų filosofais tarsime, kad šis individas pasirodo kaip absoliutaus nežmogiškumo telkinys, būtent dėl savo nežmogiškumo mirtingajam turintis atsiverti betarpiškai, iki kalbos, po kalbos arba ištisiniame kalbos, kaip diskurso, audinyje praplėšdamas bekalbiškumo skylę, vien tik pro kurią į mirtingojo akiratį gali įsiveržti betarpiška duotis, nes juk akivaizdu, kad vienintelis tarpas, mirtingąjį atskiriantis nuo paties daikto, arba vienintelė terpė, neleidžianti žmogui – esmingai kalbančiai būtybei – tiesiogiai susitikti su daiktu, kaip absoliutaus nežmogiškumo krešuliu, yra kalba; taip pirmą kartą žmonijos chronotopijoje filosofas, susidurdamas su bekalbiu nežmogiškumu, sutelktu į absoliutų individą, susiduria ir su duoties problema, kurią galima formuluoti taip: kaip duota tai, kas duota pirmiausia, iki kalbos, ir būtent todėl – betarpiškai? Šiame klausime glūdi irgi pirmą kartą žmonijos chronotopijoje sąmoningai suvokta būtinybė aiškiai atskirti du metafizinius regionus – kalbinį ir bekalbį, nubrėžti radikalią perskyrą tarp to, kas duota tik kalboje, ir to, kas duota iki kalbos, po kalbos ar nepriklausomai nuo kalbos, ir taip įveikti iki graikų visose žmonijos chronotopijose vyravusį naivų kalbos fetišizavimą arba kalbos duočių objektyvavimą ir absoliutinimą, pasireiškusį nesugebėjimu aiškiai atskirti tai, kas priklauso tik kalbai ir net su ja sutampa, nuo to, kas kalbai nepriklauso, ir kas apskritai negali būti pagauta kalba, kas transcendentiška kalbai ir negali būti imanentizuota – ir taip sužmoginta – jokia kalba.

 

Algis Mickūnas, Arvydas Šliogeris „Filosofijos likimas“, Baltos lankos, 2009, p. 365-366

Share


Arvydas Šliogeris apie teorinę aistrą Iš knygos „Niekis ir Esmas“


 […] Autorius skyrium norėtų padėkoti šunims, gerokai įtakojusiems tai, ką jis pats vadina filotopija. Būtent šunys jį išmokė ramiai, smalsiai ir įdėmiai, be jokių jausmų, šaltakraujiškai įsižiūrėti į pačius daiktus. Šitokį šaltą ir įdėmų žvilgsnį autorius vadina teorine žiūra. Pirmą kartą teorinės žiūros pamoką jam davė močiutės šuo, gerą pusvalandį tupėjęs ir žiūrėjęs į garuojančio pavasarinio mėšlo krūvą. Manydamas, kad Šarikas – toks buvo labai lietuviškas močiutės šuns vardas – mato kažką ypatinga, vaikas pritūpė šalia ir įsmeigė akis ton vieton, kurion žiūrėjo šuo. Pamatė tą pačią mėšlo krūvą: tačiau pamatė ne tik tai, kad krūva yra, bet suvokė, kad ji verta dėmesio ir net savaip graži. […]

—————————————————-

Arvydas Šliogeris, Niekis ir Esmas, Vilnius, 2005, I, p. 10.

 

[…] Aistros elementas teorinėje žiūroje nėra antraeilis ar atsitiktinis: negali būti patirties be aistros ir aistros be patirties. Žinoma, teorinė aistra neturi nieko bendra su vadinamaisiais jausmais, afektais ar emocijomis – visa ta psichologine mišraine, mirtingąjį bloškiančia į patį naiviausią, bet ir patį žiauriausią nihilizmą. Priešingai, teorinė aistra visiškai bejausmė, neturinti nė menkiausių sentimentalumo liekanų, nė krislo psichologinės afektacijos. Visi jausmai nurimsta: teorinė aistra – tai peilis, nukapojantis tūkstantkojo Niekio čiuptuvus (o jausmai ir yra Niekio čiuptuvai) ir priverčiantis, kiek įmanoma, nurimti patį Niekį. Teorinė patirtis kontempliatyvi – ji steigia templum, iš čia-pasaulio mėsos išrėžtą štai šito daikto ar įvykio teritoriją, loginio mito kalba vadintą, pavyzdžiui šventoriumi. […]

———————————— 
Arvydas Šliogeris, Niekis ir Esmas, Vilnius, 2005, II, p. 439 

iš http://senoji.googlepages.com/a.šliogerisapieteorinęaistrą

 

 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar