Tamsioji filosofijos marginalo pusė

      … žargonine banalybe arba tiesiog tokiu žodžiu, kuris tariamas ir rašomas tada, kai neturima ką pasakyti ir griebiamasi bet kokiam žargonui būdingo triuko, jį siejančio su paprasčiausiais plepalais (das Gerede, kaip sako Heideggeris) ar net kliedesiais – gaminti kalbą, neturinčią jokio ryšio su bekalbiais daiktais arba vartoti jau pagamintą kalbą, net iš tolo nebenurodančią į jokį patyrimą (net kalbos patyrimą), vadinasi, kalbėti apie kalbą, savo ruožtu kalbančią apie kalbą, kalbančią apie kalbą ir taip ad infinitum. Mūsų metą, dažnai vadinamą "postodernizmu", galime vadinti katastrofiško kalbos pertekliaus situacija, vergiškai pavaldžia niekada (gal tik erų sąvartos Aleksandrijoje) anksčiau neregėtam parazitinės kalbos terorui, iškilmingai vadinamam informacijos srautu; šis globalinis parazitinės kalbos auglys sudarytas būtent iš žargono arba diskurso – tačiau tarp šių dviejų žodžių ramiausiai galima dėti lygybės ženklą – ląstelių, kurios dauginasi pašėlusiu greičiu ir visiškai taip pat, kaip vėžio ląstelės…" 

Nurašyta nuo A. Mickūnas, A. Šliogeris "Filosofijos likimas", baltos lankos 2009, 420-421 psl.

Comments Off on Skaitymai. Šliogeris apie parazitinę kalbą. | In: Uncategorized | tags: Filosofija, skaitymai, Šliogeris. | #

Mintis, kurią norėčiau aiškiai parodyti, yra ši: mistika atsiranda tik tam tikroje religijos istorijos stadijoje. Ji susijusi su tam tikra religinės sąmonės stadija. Dvejais laikais mistika ta prasme, kurią ji turi tikrojoje religijos istorijoje, yra neįmanoma.

Pirmasis periodas: kol pasaulis dar tebėra dieviškas, pilnas dievų, kuriuos visur gali sutikti ir palenkti į savo pusę, su kuriais gali susimaišyti ir nesistengdamas pasiekti ekstazę. Tai reiškia: kol praraja, skirianti žmoniškąjį ir dieviškąjį pasaulius dar visai nėra atsiskleidusi kaip tikras, pačią sielą paliečiąs faktas, mistika negali egzistuoti. O tai yra mito, tautų jaunystės pasaulis. Tiesioginis visko su viskuo sąsajos suvokimas, suvokimas sąsajos, tveriančios dar prieš atsiskyrimą ir apie atsiskyrimą nieko nežinančios, tikrasis monististinis kosmas neįsileidžia mistikos. O sykiu yra ir suprantama, kad tam tikri šio visų daiktų vienovės suvokimo bruožai mistikoje – pakitę ir kitu lygmeniu – vėlei sugrįžta. Šioje stadijoje gamta yra tikroji žmogaus ir dievo ryšio arena.

Antrasis periodas, kuriame mistika nežinoma, yra tasai kūrybingasis metas, kai religija įsitvirtina. Juk didžiausias religijos darbas yra tas, kad ji žmogų išplėšia iš svajingosios stadijos, kurioje tveria žmogaus, pasaulio ir dievo vienovė. Juk religija savo klasikiniais pavidalais kaip tik ir atveria tą absoliučią ir kraupią prarają, kurioje Dievas, begalinis asmuo ir transcendentinė būtis, stoja prieš baigtinį kūrinį ir baigtinį asmenį. Todėl pozityviosios religijos gimimas, klasikinė religijos istorijos stadija, yra labiausiai nutolusi nuo mistikos galimybės. Čia žmogui įdiegiamas dvilypybės suvokimas, suvokimas pragarmės, kurią įveikia jau tiktai balsas: balsas Dievo, per Apreiškimą vadovaujančio ir duodančio įstatymus, ir besimeldžiančio žmogaus balsas Didžiosios monoteistinės religijos gyvos šio poliariškumo ir šių amžinai neįveikiamų pragarmių suvokimu. Religijos areną jos perkėlė iš gamtos į dorovinį religinį žmogaus gyvenimą ir religinės bendruomenės veiklą. O pastaroji tam tikra prasme yra nuoroda į istoriją, kaip naująją žmogaus ir Dievo santykių areną.

Tik dabar , kai religija apibrėžtu tikėjimo ir bendruomenės gyvenimu įgyja klasikinę savo raišką istorijoje, mistika darosi įmanoma ir reiškiasi tuo, ką galbūt galima pavadinti romantiškuoju religijos periodu. Ji regi didžiąją prarają, ši patirtis apskritai yra jos išeities taškas. Tačiau visiškai suvokdama šią pragarmę, ji ieško paslapties ir kelio, galinčio prarają užverti. Mistika mėgina atkurti religijos suardytą vienovę nauju lygmeniu, kuriame mito pasaulis ir Apreiškimo pasaulis susitinka žmogaus sieloje. Todėl jos arena iš esmės yra kaip tik siela, o jos objektas – sielos kelias per visas daugialypes prarajas į išgyvenimą dieviškosios tikrovės, kuri dabar pasirodo kaip pirminė visų daiktų vienovė. Taigi mistika tam tikru laipsniu yra grįžimas prie mitinių patirčių, nors, žinoma, nevalia pamiršti, kad esama esminio skirtumo tarp vienovės, tvėrusios pirma bet kokio susiskaidymo, ir vienovės, kuri atkuriama per naują sąmonės pakylėjimą.  

Nurašyta nuo Gershom Scholem "Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės", Vilnius, Aidai. 2009. 28-29 psl.

Comments Off on Skaitymai. Gershom Scholemas apie mistiką ir jos ištakas | In: Uncategorized | tags: mistika, skaitymai. | #

Bevartydamas dr. Tercijono knygelę „Dr. Kazys Grinius gydytojas, visuomenininkas“ išleistą Kaune 1926 m. aptikau porą pikantiškų Griniaus atsiminimų iš jo, kaip gydytojo, praktikos. Aprašomi dalykai yra ganėtinai pikantiški ir tragiški, bet skaitydamas raičiausi iš juoko. Labiausiai prajuokino ne tiek patys įvykiai, kiek aprašymo būdas. 

                      P.s. Įvairiausius aiškinimus bei įžvalgas palieku visa išmanantiems interneto komentatoriams bei kitiems psichoanalizės specialistams.
                      P.p.s.  asmeniškai abejoju ar etiška tai pateikti internetinėje erdvėje, po kurią naršo įvairaus plauko individai bei mokslų ir visų galų daktarai.

Tekstą ir šį komentarą atsiuntusio asmens duomenys ir gyvenamoji vieta Kreivadakcijai žinomi 🙂

/. Sągulavimas vyro su treigiu buliuku. (Pederastia sodomica.)

Dr. Griniui gyvenant Pilviškiuose, apie 1899 mt., at­važiavo nuo 6 kilometrų vidutinis ūkininkas C. apie 54 metų amžiaus, lydimas suaugusios dukters, ir pasisakė, kad užvakar tvarte, duodamas pašaro (žiema buvo) treigiui buliukui, pasi­lenkė prie jo ir šis užsiroglinęs jam ant strėnų ir įleidęs penis į užpakalio vartus. Tuojau jam smarkiai suskaudėję. Ir štai dabar jaučiasi visai blogai, ima šiurpuliai ir karštis, skauda visą pilvo apačią, o ypač dega tenai užpakalio žarnoje, tur­būt, girdi, buliukas tenai savo sėklos palikęs.

S t. p r a e s. Apyliesis. turįs 2 suaugusias dukteris, priešn keletą metų nustojęs žmonos, vyras. T° po pažastim 38° su viršum. Pilvo apačią spaudžiant skauda, muskulatūra įtempta. Iš užpakalio vartų kruvinas pasrūvėjimas. Iš vežimo išlipo ir atėjo apie 20 žingsnių į daktaro kabinetą patsai, dukters palaikomas. Piktina vemti, bet nė karto nevėmes. Sį tą valgęs.

Diagnozė.    Peritonitas aštrusis, traumatinis.

Terapija. Patarimas tuojau keliauti į Karaliaučiaus klinikas, o iki išsirūpins leidimą: ramumas, bado dieta, ledai pilvo apačioj, narkotikai.

Exitus letalis kelioms dienoms praėjus, namie, nes į Karaliaučių nevažiavo.    Skrodimo nedaryta.

Kad moterys sągulauja su šunimis (anot kun. A. V., apie Kėdainius bajorės per išpažintį gana dažnai prisipažįsta sągu-lavusios su šunimis, tą aktą jos lenkiškai vadina: „spsiałam się", visiems yra žinoma. Vyrų sąguiavimas su gyvulių pa­telėmis irgi medicinoj gerai žinomas. Bet buliaus su vyru są­gulavimas, nežinia, ar buvo aprašytas.

2. Silkė gimtuvėj (in utero).

Mariampolės apylinkėj apie Liudvinavą buvo parvežtas pas M-ienę gydytojas Br. P a v a l k i s. Tai buvo apie 1903 m. Atrasta buvo per silpni skausmai ir užsitęsęs gimdymas.

Gimdyvę aptarnaujanti paprasta bobutė pasisakė, kad ji visa dariusi, kad „syla imtų", net įkišusi į gimtuvę sūdytą silkę, bet vis nieko negalinti pagelbėti.

Teisybė, gydytojui betyrinėjant ligonę, pavyko išimti iš vaginos visa silkė, tik be galvos. Silkės dalis buvo įvaryta tarp galvutės ir gimtuvės sienelės. Bobutė sakė. kad ji ne vienai moterei taip yra dariusi ir dažnai gelbėdavę. Nura­minus ligonę gimdymas pasibaigė laimingai; sepsis’o nebuvo.

Comments Off on Skaitymai. Įš prisiminimų apie dr. Kazį Grinių | In: Uncategorized | tags: skaitymai, visuomenė. | #

„Viskas man valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas man valia!“ Bet aš nesiduosiu pavergiamas!  „Valgis yra pilvui ir pilvas ­ valgiui“, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats ­ kūnui.  Prikėlęs Viešpatį, Dievas ir mus prikels savo galybe. Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Tad nejaugi aš, ėmęs Kristaus narius, paversiu juos kekšės nariais? Nieku būdu! Ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja? Ir du taps, ­ sako Raštas, ­ vienu kūnu.  Taip pat, kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su juo.  Sergėkitės ištvirkimo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkaujantis nusideda savo kūnui.  Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?  Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!

Pirmas laiškas korintiečiams

Comments Off on Skaitymai. šv. Paulius apie ištvirkavimą | In: Uncategorized | tags: skaitymai. | #

"Tad ir yra kiekvienas mūsų antroji žmogaus dalis, lyg plekšnės, nes esame į du perkirsto vieneto dalys. Štai ir ieškome amžinai kiekvienas antrosios savo dalies. Vyrus, kurie yra anais laikais androginais vadintos mišriosios lyties dalys, traukia moterys. Dauguma paleistuvių yra šios kilmės. Iš šios lyties kyla ir vyrus mylinčios moterys bei paleistuvės. O moterys, kurios yra kadaise perpjautos moters dalys, neitin domisi vyrais; šios labiau linksta į moteris; iš šios lyties kyla moteriškosios draugijos mėgėjos. Perpjauto vyro dalys ieško vyro: šie vyriškosios lyties griežinėliai nuo pat vaikystės myli vyrus, mėgsta gulėti su vyrais susiglaudę. Tai yra patys geriausį vaikai ir paaugliai, – jie turi vyriškiausią prigimtį. Žinia, kai kas teigia, esą jie begėdžiai. Tai melas: ne begėdystė verčia juos taip elgtis, bet drąsa, narsa ir vyriškumas – juos traukia panašumas. Stiprus įrodymas yra tai, kad subrendę jie vieninteliai pasirodo politikai tinką vyrai. Suvyriškėję, šitie žmonės myli berniukus ir iš prigimties nesidomi vedybomis bei vaikų gimdymu, – tam juos verčia papročiai, bet šiaip jiems pakanka gyventi vienas su kitu be žmonų. Žodžiu, toks žmogus tampa berniukų mylėtoju ir jaučia prielankumą įsimylėjėliams, nes jį visuomet traukia giminiškumas."

Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000 (29-31 psl.)

Comments Off on Skaitymai. Platonas apie žmonių savitarpio trauką 4. Pusė prie pusės. | In: Uncategorized | tags: Antika, Filosofija, gender, Platonas, skaitymai, Visiškos pievos. | #

„Kai pirmykštė būtybė buvo šitaip perpus perpjauta, kiekviena pusė, ilgėdamasi antrosios, siekė su ja suartėti. Apsikabinusios, susiglaudusios, geisdamos suaugti, jos mirdavo – iš bado ir visiško neveiklumo, nes nieko nenorėjo viena be kitos daryti. Mirus vienai kuriai pusei, likusioji ieškodavo kitos pusės ir prie jos priglusdavo, – sutikdavo arba pusę visos moters (dabar tai vadinama moterimi), arba vyro. Taip jos ir mirdavo. Pasigailėjęs Dzeusas sugalvojo naują gudrybę – priekin perkelti jų gimdymo organus. Mat iki tol juos turėjo priešingoje pusėje, todėl pradėdavo ir gimdydavo [leisdami sėklą] ne vienas į kitą, bet žemėn kaip cikados. Taigi perkėlė juos priekin, kad galėtų jais vienas kitame gimdyti, – vyro organu moteryje. Jis norėjo, kad suartėję, jei būtų vyras ir moteris, pradėtų ir pagimdytų palikuonį, o kartu, nors ir būtų du vyrai, bent jau patirtų sueities pasitenkinimą, nusiramintų, imtųsi veiklos bei pasirūpintų kitais gyvenimo reikalais. Štai nuo kokių laikų žmonėms įgimta erotinė tarpusavio meilė, pirmykštės būtybės surinkėja, mėginanti iš dviejų atkurti vieną ir išgydyti žmogaus prigimtį.“

Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000

Comments Off on Skaitymai. Platonas apie žmonių savitarpio trauką 3. Androginų pusės ieško viena kitos. | In: Uncategorized | tags: Antika, Filosofija, gender, Platonas, skaitymai, Visiškos pievos. | #

„Buvo jie baisiai stiprūs ir galingi, turėjo didelių polėkių, net į dievus kėsinosi. Tai, ką Homeras pasakoja apie Efialtą ir Otą, – tai apie anuos žmones: jie bandę užkopti dangun, ketindami užpulti dievus. Tad Dzeusas su kitais dievais sutrikę svarstė, ką su jais daryti: negalėjo jų nužudyti ir sunaikinti visą giminę trenkdami perkūnais kaip Gigantus, – kartu išnyktų ir iš žmonių gaunama pagarba su atnašavimais, bet negalėjo ir leisti jiems savivaliauti. Vargais negalais Dzeusas sugalvojo ir paskelbė: „Atrodo, būsiu radęs išeitį, kad ir žmonės išliktų, ir apsilpę liautųsi šitaip šėlioję. Tuoj aš juos, – pažadėjo jis, – kiekvieną perpjausiu pusiau: pasidarys silpnesni, o drauge ir mums naudingesni, nes padidės jų skaičius! Vaikščios jie tiesiai dviem kojom. O jei pamatysime, jog vėl šėlsta ir nesiteikia ramiai elgtis, – dar sykį perpjausiu perpus, tada šokinės viena koja“. Taip pasakęs, ėmė pjaustyti žmones, paprasčiausiai kaip šermukšnio uogas pjausto laikymui, arba virtus kiaušinius plauku. Vieną perpjovęs liepdavo Apolonui veidą ir pusę kaklo atgręžti į pjūvio pusę, idant regėdamas kaip yra perpjautas, žmogus būtų kuklesnis, o visą kitą liepė užgydyti. Apolonas atgręždavo veidą, iš visų pusių kaip kapšą užtraukdavo odą dabar pilvu vadinamoje vietoje ir, palikęs vieną angą, užrišdavo viduryje pilvo, – ši vieta vadinama bamba. Daugumą raukšlių išlygindavo ir suteikdavo pavidalą krūtinei, vartodamas maždaug tokį įnagį, kokiu kurpiai lygina ant kurpaliaus užmautą odą. Bet kelias raukšles palikdavo, – kaip tik ant pilvo, ties bamba, – senam nutikimui atminti.“

Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000

Comments Off on Skaitymai. Platonas apie žmonių savitarpio trauką 2. Dzeusas pjauna androginus perpus. | In: Uncategorized | tags: Antika, Filosofija, gender, Platonas, skaitymai, Visiškos pievos. | #

Įžangėlė. Ketinu paeiliui pateikti kelis fragmentus iš Platono kūrinio „Puota“, plačiau jų nekomentuodamas. Norėčiau tik atkreipti jūsų dėmesį, kad Platonas nevengdavo savo kūriniuose kalbėti kitų žmonių lūpomis, taigi ir žemiau pateikti tekstai yra Aristofano kalbos ištraukos. „Puotoje“ puotaujantieji paeiliui rėžia kalbas, pagiriančias Erotą. Pausanijui pabaigus sakyti savąją kalbą, turėjo kalbėti Aristofanas, tačiau jį apėmė žagsulys ir dėl to, jo vietoje, pasisakė Eriksimachas. Po jo kalbos, jau įveikęs žagsėjimą, prabilo Aristofanas, kuris štai šitaip kalbėjo:

„Pirmiausia turite patirti apie žmonių prigimtį, ir kas jai nutiko. Senovėje mūsų prigimtis buvo ne tokia, kaip dabar, bet visai kitokia. Pirmiausia, buvo trys žmonių lytys, o ne, kaip dabar, vyriška ir moteriška. Buvo dar trečia lytis, jungusi šias abi: vardas liko ligi šiol, tačiau pati ji išnykusi. Mat anais laikais buvo dar viena atskira androginų lytis, ir pavidalu, ir vardu jungusi vyriškąją ir moteriškąją lytį. O dabar liko vien smerkiamasis vardas. Be to, kiekvieno visas pavidalas buvo apvalus; nugara ir šonai lenkti ratu. Rankos buvo keturios, tiek pat kojų, du visiškai vienodi veidai ant apvalaus kaklo, o šių dviejų priešingai atgręžtų veidų pakaušis buvo vienas. Ausys keturios, gėdingosios vietos dvi, – visą kitą galėtume įsivaizduoti pagal tai. Judėdavo jie kaip ir dabar – stačiomis, bet kuria kryptimi, o leidęsi bėgti mikliai versdavosi kūliais, remdamiesi visomis aštuoniomis anuomet turėtomis galūnėmis, kaip akrobatai verčiasi per galvą, kojomis apsukdami ratą. O trijų ir būtent tokių lyčių būta todėl, kad vyriškoji giminė buvo kilusi iš Saulės, moteriškoji – iš Žemės, o abiejus pradus turinčioji – iš Mėnulio, nes ir Mėnulis turi abiejų pradų. O tas apvalumas – ir jų pačių, ir judėjimo, – iš panašumo į gimdytojus.“

Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000

Comments Off on Skaitymai. Platonas apie žmonių savitarpio trauką 1. Androginų lytis | In: Uncategorized | tags: Antika, Filosofija, gender, Platonas, skaitymai, Visiškos pievos. | #

          Trumpas intro. Atsižvelgdamas į tai, kad po dažno filosofo Arvydo Šliogerio pasisakymo viešojoje erdvėje kyla daug ginčų, aistrų ir diskusijų, kurios labai dažnai būna bevaisės dėl to, kad jų dalyviams trūksta informacijos apie filosofo mąstymo vingius ir jo vartojamų sąvokų prasmę, ketinu nors truputėlį supažindinti skaitytojus su jo filosofija. Žemiau pateikiami 5 jo rašyti fragmentai, paimti iš knygos „Niekio vardai“ (Vilnius, Pradai, 1997). Juos vienija panaši tematika. Juos parinkau sąmoningai, atsižvelgdamas į tą erzelį, kuris kilo po jo interviu, kuriame pasiūlyta auklėjant berniukus naudotis Plutarcho tekstais , o mergaites – mezgimo vadovėliais.Tai yra originalūs filosofo tekstai, turintys savo vidinę logiką, metafiziškai pagrindžiančią 🙂 skirtumus tarp vyro ir moters. Šie fragmentai parodo, kad savo filosofiniame kontekste Šliogeris moterį laiko lyg ir tobulesne būtybe, nors kita vertus, jei aš pats būčiau moteris, tai nuo tokių metafiziškai pagrįstų komplimentų tikriausiai neapsalčiau. Ką jau kalbėti apie Nidą Vasiliauskaitę.
           Sau leidau tik truputį prikišti nagus prie Šliogerio teksto „užboldindamas“ kai kurias vietas savo nuožiūra… ir nebūtinai dėl to, kad kuri iš šių vietų man patiko, ar nepatiko. Gero pasiskaitymo :). Kreivarankis.  …

Comments Off on Skaitymai. Šliogerizmai apie moteris ir moteriškumą | In: Uncategorized | tags: Filosofija, skaitymai, Šliogeris. | #

 Tas kartų be „mokytojų“ liūdesys. Mūsų mokytojai nėra vien tik viešieji profesoriai, nors mums iš tiesų trūksta profesorių. Mūsų mokytojai yra tie, kurie mums pasiekus brandą suteikia mums kažką radikalaus ir naujo, kurie žino kaip atskleisti meninę ar literatūrinę techniką, rasdami tuos mąstymo būdus, kurie atitinka mūsų modernybę t.y tiek mūsų pastangas, tiek mūsų tuščią entuziazmą <…>.

                      „Nuošalūs mąstytojai“ gali būti suprantami kaip priešybė „vešiesiems profesoriams“. Netgi Sorbonai reikia anti-Sorbonos ir studentai iš tiesų neklauso savo profesorių tol, kol jie neturi kitų mokytojų. Nietzsche turėjo savo laiku liautis būti profesoriumi tam, kad taptų nuošaliu mąstytoju. Sartras padarė tą patį kitame kontekste ir su kitomis pasekmėmis. Nuošalūs mąstytojai pasižymi dvigubu charakteriu – tam tikru vienišumu, kuris lieka būdingu jiems kiekvienoje situacijoje; bet tuo pačiu ypatingu susijaudinimu, išskirtine pasaulio, kuriame jie iškyla ir kalba, netvarka. Jie kalba tik savo vardu, nieko „nereprezentuodami“; ir jie užkabina tas grubias esatis, tas atviras jėgas, kurios vargu ar gali būti labiau „reprezentatyvios“ <…>.

                      Nuošaliam mąstytojui reikalingas pasaulis pasižymintis tam tikros netvarkos minimumu, net jei tai tik revoliucinė viltis, nuolatinės revoliucijos sėkla <…>.

Laisvas vertimas iš Gilles Deleuze Desert Islands, 77-78 psl.

Comments Off on Gilles Deleuze: „Jis buvo mano mokytojas“ | In: Filosofija | tags: Filosofija, Gilles Deleuze, skaitymai. | #