August 25th, 2011
Filosofijos istorijos etiudai. Šliogeris peršoka upelį (3)
Šliogeris atsigrežė atgal ir pamatė save besikeliantį, iki pusės šlapią ir varvantį. „O, kas tuomet esu aš“, – pagalvojo sau Šliogeris, su nerimu žvelgdamas kaip anapus upelio jis pats nusisuka atgal ir varlyte nušuoliuoja tolyn, ten iš kur atšuoliavęs.
– O tai kur aš dabar nušuoliavau? – jau visai sumišęs paklausė Šliogeris.
– Namo. Jau vakarėja anapus, o tau dar prieš miegą reikia porą valandų pastovėt medį apsikabinus.
– Bet kodėl?
– Todėl, kad tau medis ir yra tarsi dievas, esantis čia ir dabar, šaknimis įaugęs į žemę, o šakomis į dangų ir apsikabinęs jį tu per savo odos poras įkvėpi tikrosios Būties syvus, taip įgaudamas gyvastį. O jos tau prireiks, nes rytoj tu juk vadovausi filosofijos daktaro disertacijos gynimo komisijai. Negi pamiršai? – paaiškino krūmas.
Šliogeris išties prisiminė, kad rytoj kažkokia durna doktorantė, berods feministė, ginsis disertaciją ir kad jis turės vadovauti gynimo komisijai. Vos pagalvojo apie tą kvaišą ir iškart prisiminė Vasiliauskaitę. Vaizdinys buvo toks nemalonus, kad jis net nusipurtė…
– Jinai šiapus. Jau seniai, – pasakė krūmas, sekdamas jo mintis,– bet ji su manim beveik nebendrauja, nes kiekvieną kartą kai jai pasakau „aš“, jinai tame „aš“ įžvelgia kur kas daugiau „jis“, negu „ji“ ir dėl to visada labai įsižeidžia.
– O tai jei ji yra šiapus, tai kas yra ta Vasiliauskaitė, kur anapus? Aš gi dar vakar ją bolševike į akis pavadinau.
– Pamėklė, kaip ir tu dabar ten. Nuo šiol jūsų santykiai anapus bus lygiaverčiai transcendentine prasme, o šiąpus galėsi sau mėgautis pieva, medžiais, drugeliais… Pažvelk į tolumoje mėlynuojantį mišką. Kažkur ten Heideggeris takeliais tebeklajoja. Ten toliau dar vienas upelis. Nenustebk, jei iš kitos jo pusės išgirsi šaukiant žodį „Lietuva“. Tai Martynas Mažvydas. Vis šaukia, šaukia, o po to klauso ir laukia ar kas nors atsilieps. Jei nori gali atsiliepti, bet jis negirdės. Taip jau padariau, kad žmonės tau netrukdytų, nes juk taip pavargai nuo jų, – pasakė krūmas įsiliepsnodamas vis labiau.
– Kaip toj dramoj, – po truputį atgaudamas nuovoką pasakė Šliogeris ir staiga prisiminęs tos dramos autorių paklausė, – o tai kaip Justinui Marcinkevičiui čia?
– Na, jis dabar kartu su Sigitu Geda. Sėdi, šnekasi. Gerai jiems dabar.
– Bet kodėl jų pamėklių nėra anapus? – nusistebėjo Šliogeris.
– Anapus užtenka jų eilėraščių, o va jei tavo pamėklės neliks anapus, tuomet iškart ten nebeliks ir tavo filosofijos.
Susigėdo Šliogeris, pasimuistė ir tik įstengė pralementi:
– Ačiū tau.
– Nėra už ką, – pasakė krūmas ir sudegė.
(Pabaiga)
Įkvėpimo semtasi iš a. a. Beresnevičiaus paskaitų apie anapusinio pasaulio sampratą lietuvių tautosakoje, o taip pat iš šio interviu.
A. Šliogeris “Mes visi esame anapusiniame pasaulyje”
