X.
Tuo tarpu kai sėkmingai įveikusi ekonominę krizę Europos Sąjunga užtikrintai perėmė „pasaulio policininko“ vaidmenį iš Jungtinių Amerikos Valstijų, buvusį kelių patrulį Joną visi Lietuvoje jau buvo seniai pamiršę. Paskutinį smūgį Jono populiarumui sudavė sekančio laidos „Teisingumo verdiktas“ sezono blogiausia metų valdininkė – sanitarė iš Varėnos Jolanta, narkomanė ir baisi šliundra.
Ekonominis pakilimas smarkiai paveikė ir vidaus politinį gyvenimą. Nenuostabu, kad Rokiškio kontoros stulbinančiai sėkminga veikla iššaukė juodą politikų pavydą, o priremti prie sienos valdininkai į darbą paleido visus įmanomus juodųjų viešųjų ryšių technologijų ginklus. Tačiau viskas buvo beprasmiška. Demagoginės kritikos ašmenys bei purvo drabstymo ekspertų patirtis pasirodė nieko verti prieš Rokiškio charizmą ir tautos tikėjimą jo genijumi, pagrįstą akivaizdžiais jo kontoros darbo pasiekimais. Žmonės jį tiesiog dievino. Kiekvienas jo viešas pasirodymas buvo reikšmingas šalies gyvenimo įvykis. Jo kalba ir išvaizda sukeldavo žmonėms euforiją. „Niekada anksčiau nebūčiau galėjęs patikėti, kad Juozas Statkevičius gali savo sukurtais kostiumais taip ryškiai, taip netgi subtiliai atskleisti asmens sielos ar netgi vidaus grožį. O kaip čiotkai prie jo tinka šlipsas! Bože…Nu bet čia manau, gal čia ne tiek paties čia to Juozo, o jo kostiumus dėvinčio mūsų Rokiškio nuopelnas. Nu jooo,…gal čia tas atvejis, kai nesvarbu kas sukuria rūbą, o esmiška, sakyčiau, giluminiška, visam tam yra būtent, tai koks žmogus jį apsimauna. Tai yra fantastiškai fainiai. Aš apakęs, kad mūsų visų taip mylimas Rokiškis taip nuostabiai atspindi naujausias mados tendencijas, aš netgi pasakyčiau jis jas aplenkia… Tikrai labai džiaugiuosi, kad mūsų mylimo Rokiškio dėka, Juozas dar giliau pajautė kas yra mada vidujiškai,“ – duodamas interviu kultūros žurnalui „Panelė iš Rokiškio“ samprotavo ir visiems gero linkėjo stilistas Mantas Petruškevičius.
Kokių tik argumentų ir skaičių nebuvo pateikęs Premjeras, užsispyrusiai mėgindamas visiems įbrukti absurdišką mintį, kad šalies ekonominis suklestėjimas yra visų pirma sietinas ne su Rokiškio kontoros veikla, o su jo Vyriausybės antikriziniu planu! Žmonės jau nebesileido antrą kartą mulkinami ir Premjero buvo klausomasi dar mažiau nei tais senais gerais laikais, kai jis buvo opozicijoje, o Vyriausybei vadovavo socialdemokratų partija. Ūkio ministras tuo tarpu vapėjo kažką, pats sau prieštaraudamas. Viena vertus jis pritarė Premjero demagogijai, kita vertus jis aiškino, kad analogiškas Rokiškio kontorai projektas jau seniausiai buvo detaliai aprašytas jo legendiniame magistriniame darbe apie ekonominės krizės įveikimą. Ūkio ministras prisiekinėjo, kad šį užbaigtą mokslinį darbą jisai laikęs savo rašomojo stalo stalčiuje. Tačiau ir atsitik tu man taip, kad to darbo pateikimo gynimo komisijai išvakarėse, jis paslaptingu būdu iš stalčiaus dingo, o po kokios savaitės Rokiškis įsteigė savo kontorą. „Kas galėtų paneigti?…,“ – nutaisęs paslaptingą veido išraišką prieš žurnalistų kameras, mynė mįsles Ūkio ministras.
Pirmieji Europos Sąjungoje į stulbinančius Lietuvos ekonominius rodiklius sureagavo krizės baigiami smaugti airiai. Visoje Airijoje kilo nauja masinių streikų banga, Airijos Vyriausybė buvo aršiai kritikuojama dėl savo nepajėgumo spręsti problemas ir buvo spaudžiama prie sienos pateikiant sėkmingą Lietuvos pavyzdį. Airijos politikai prakaituodami muistėsi ir raudonavo, nesugebėdami paaiškinti, kodėl panašų gyventojų kiekį ir socialinę sudėtį turinti Lietuva sugebėjo pasiekti aukščiausią ekonomikos augimą Europos Sąjungoje, kai tuo tarpu Airija vos ne vos velkasi jos uodegoje. Galiausiai airiai, visiškai praradę viltį kažką pakeisti savo šalyje, ėmė masiškai emigruoti į Lietuvą, ieškodami naujo geresnio gyvenimo tenai, tuo sukeldami papildomą vietos ekonomikos šuolį aukštyn.
Neužilgo sujudo ir visos kitos Europos šalys. Iškankintos ekonominės krizės ir Lisabonos sutarties nuostatomis į nežinią stumiamos jų vadovybės staiga susiprato klaidžiojusios rūkuose, kai tuo tarpu raktas nuo visų problemų gulėjo padėtas prieš pat jų nosį. Staiga visi pajuto, kad klausimas dėl Europos Sąjungos lyderio lengvai išsisprendė savaime. Klausimą „Kur rasti lyderį?“, pakeitė klausimas „Kur mes žiūrėjome anksčiau?“. Veltui britų aristokratė Catherine Ashton vieną po kitos darėsi plastines veido operacijas, o šiaip jau ramus kaip belgas Hermanas van Rampuy, apimtas įtūžio plėšė savo darbo kabinete nuo sienų odinius apmušalus. Panikos apimti eurobiurokratai bėgo slėptis į pačius atokiausius Briuselio koridorių labirinto kampelius, bet ir ten jų baimingai suskliaustas ausis pasiekdavo nuo Baltijos jūros pietryčių atsklindantis galingas riaumojimas – prie Nemuno kitas prabudo jau Baltijos tigras.
(Bus daugiau)
O skundai vis plūdo tokiu srautu, kad net visos Rokiškio kontoros duomenų bazės kaito ir braškėjo. Žmonės rašė, skundė, aktyviai domėjosi ką dar tokio siaubingo yra iškrėtę valdininkai. Galiausiai jie skundus pradėjo rašyti ir pačios Rokiškio kontoros atžvilgiu, skusdamiesi, kad jinai nesudaro žmonėms palankių sąlygų sužinoti kuriais valdininkais skundžiamasi labiausiai. Į kritiką Rokiškis sureagavo žaibiškai – buvo nuspręsta kas savaitę organizuoti TV laidą „Teisingumo verdiktas“, kurios metu būtų skaitomi žmonių skundai, taip pat buvo išrinkta kompetentinga ekspertų komisija, turėsianti iš anksto atrinktus kraupiausius skundus pristatyti visiems žmonėms tiesioginiame eteryje. Komisiją sudarė Vytenis Pauliukaitis, Jurijus Smoryginas ir pats Rokiškis. Kelių turų atranką į laidos „Teisingumo verdiktas“ vedėjo pareigas, turėsiančio tiesioginio eterio metu palaikyti ryšį, tarp kompetentingos ekspertų komisijos ir skambinančių žiūrovų, laimėjo Seimo narys A. Valinskas. „Reikia realiai atsižvelgti į esamą situaciją. Darbas Seime tėra beprasmiškas biurokratinis ritualas, iš kurio paprastam žmogui nėra jokios naudos. Tuo tarpu padėdamas gerbiamam ponui Rokiškiui, aš prisidedu prie visos Lietuvos žmonių gerovės, suteikdamas galimybę jiems išsilaisvinti iš valdininkų jungo. Teiginiai, kad šis naujas mano darbas yra sunkiai suderinamas su Seimo nario pareigomis yra absurdiški, kadangi laida transliuojama po darbo, t.y. 19.00 val. Jokios algos iš gerbiamo pono Rokiškio aš negaunu. Mano kaip laidos vedėjo užimamos pareigos ir veikla grindžiama grynai visuomeniniais pagrindais ir troškimu kartu su gerbiamu ponu Rokiškiu tarnauti Lietuvos žmonėms“, – atsakinėdamas į piktus žurnalistų klausimus teigė Seimo narys A. Valinskas. Žiūrovams buvo sudarytos sąlygos balsuoti už labiausiai juos papiktinusius valdininkus SMS žinutėmis. Na ir prasidėjo!.. Laida buvo tokia populiari, kad po kiek laiko teko ją transliuoti kasdien, o žmonės skambino kaip išprotėję. Žinutės iš pradžių buvo nemokamos, o po to už vieną žinutę buvo imamas 1 lt., po to 2 lt., galiausiai 10 lt., mokestis, bet jos tik dažnėjo. Buvo papildomai sudarytos sutartys su mobilaus ryšio kompanijomis, gautas pelnas leido Rokiškio kontorai maksimaliai optimizuoti savo veiklą, įdiegiant pažangiausius vadybos principus. Toks Rokiškio kontoros progresavimas, kaip puikus efektyviausių vadybos metodų diegimo verslo įmonėje pavyzdys, buvo aprašytas bestseleriais tapusiose buvusio kelių patrulio Jono knygose „Lyderystė pagal Feng-shui“ ir „Visos vadybos paslaptys per 3 dienas“.
VI
Neužilgo Rokiškio iniciatyvos ėmė duoti savo teigiamus vaisius. Dykaduonių valdininkų ženkliai sumažėjo, o likę ėmė neišpasakytai stengtis. Mažėjant valdininkų skaičiui, mažėjo ir korupcijos. Kita vertus atleisti iš darbo valdininkai ilgai be darbo irgi nesėdėjo, kadangi nemaža jų dalis įsidarbino nesustabdomai besiplečiančioje Rokiškio kontoroje. Darbas ten buvo iš esmės toks pats, tik tai ką jie sename darbe vadindavo dokumentais, teisės aktais, potvarkiais, nutarimais, įsakymais ar pavedimais, dabar buvo vadinama vienu "optimizuotu" žodžiu – skundas. Darbo, tiesa, buvo gerokai daugiau, bet ir atlyginimas nepalyginamai didesnis. Atlyginimus Rokiškio kontoros darbuotojai išleisdavo restoranuose, soliariumuose, turistinėse kelionėse, pramogų centruose. Gerokai išaugo vidaus vartojimas, sparčiai ėmė atsigavinėti privatus paslaugų verslas.
Vilniaus centre, prie Baltojo tilto, vos keli metrai nuo Neries pakrantės išaugo trys milžiniški dangoraižiai, sujungti vienas su kitu terasomis ir viadukais. Į šį naują pastatą ir persikraustė išaugusi ir modernizuota Rokiškio kontora. Pats Baltasis tiltas buvo nugriautas ir vietoje jo sumontuota dirbtinė užtvanka, kurioje buvo užveisti ir apgyvendinti niekur iki tol nežinomos dėmėtųjų melsvašonių veislės bebrai. Pasižiūrėti naujojo Rokiškio kontoros pastato ir pasigrožėti dėmėtaisiais melsvašoniais bebrais suvažiuodavo turistai ne tik iš Europos, bet ir iš viso pasaulio. Ženkliai padidėjus turistų srautui atsigavo ir viešbučių verslas, atsidarinėjo vis nauji naktiniai klubai, o alaus kaina net ir prastesniuose kabokuose pakilo iki 8 litų už bokalą.
VII
Pasibaigus šildymo sezonui Lietuvos ekonomikos augimo kreivė smarkiai šoko aukštyn. Nustebusios ir po recesijos sunkiai atsigaunančios Europos Sąjungos valstybės ėmė siųsti į Rokiškio kontorą savo vadybos ekspertus ilgalaikėms stažuotėms. Pasipylė privačių užsienio kompanijų investicijos, atsivėrė Europos Sąjungos struktūrinių fondų skrynios. Staiga netikėtai iš kažkur apyvartoje vėl atsirado daug pinigų, keleriopai išaugo atlyginimai. To pasekoje smarkiai išaugo vidaus vartojimas. Bendrojo vidaus produkto augimas pasiekė 15 procentų. Laiku į tai sureagavę bankai maksimaliai palengvino paskolų išdavimo sąlygas, ko pasekoje nekilnojamojo turto rinka suklestėjo kaip niekad iki tol. Buvo atlikti papildomi žemės matavimai Vilniaus Pašilaičių, Justiniškių, Fabijoniškių rajonuose ir nustatyta, kad ten dar laisvai būtų galima sutalpinti mažiausiai apie 50 daugiabučių gyvenamųjų namų. Vos tik apie tai paskelbus, visi butai tuose 50 numatytų pastatyti daugiabučių buvo išpirkti per kelias savaites. Beliko tik užsakyti pas architektus nubraižyti tų namų projektus bei, už 2-3 tūstančius litų per savaitę į rankas atlyginimą, nusamdyti auksarankius statybininkus, kurie per porą mėnesių juos pastatytų. „Manau pagrindinė priežastis, dėl kurios dauguma Lietuvos žmonių patiria nepriteklius, yra visiškas ekonomikos dėsnių ir vadybos principų neišmanymas. Tie ekonomikos trumparegių svaičiojimai neva nekilnojamasis turtas gali atpigti yra didelė grėsmė ne tik mūsų šalies ekonomikai, tai yra nusikalstama veika, prieštaraujanti prigimtinės moralės normoms bei kelianti grėsmę visai Lietuvos valstybei. Džiaugiuosi, kad didžiai gerbiamas ponas Rokiškis, kaip mūsų valstybės moralinis autoritetas, adekvačiai sureagavo į susiklosčiusią situaciją. Aš suprantu, kad ne kiekvienam lemta suprasti sudėtingus ekonomikos dėsnius, tačiau tie kurie yra intelektualiai nepajėgūs to padaryti, turėtų būti izoliuoti nuo likusios visuomenės. Visuomenė turėtų būti apsaugota nuo jų klaikios dezinformacijos, neigiančios akivaizdų ir neišvengiamą faktą, kad ateityje butai tik brangzzz,“ – per vieną iš TV kanalo „Rokiškis.Business-management.TV“ laidų kalbėjo Robertas Dargis.
(Bus daugiau)
span>
Gyveno kartą toks blogeris , kuris be kitą ko kartkartėmis mesdavo vieną kitą straipsnį į Lietuvos Rytą, kurio toks kitas blogeris , būdamas Žalgirio sirgalius, baisiai nemėgo ir kartais prie alaus bokalo vadindavo šį laikraštį tai „komsomolke“, tai „makulatūra“, bet čia ne apie tai… Tai štai sykį tas Rokiškis, nebegalėdamas daugiau tverti valdininkų, kurie kaip kokie pesliai, suleidę savo lenktus nagus į dorų žmonių kupras, kėsinosi savo besočiais snapais nuskabyti paskutinius mėsos trupinėlius nuo jų mirtimi besigaluojančių kūnų, pasiūlė genialią idėją – reikia sukurti virtualią skundų knygą, kurioje kiekvienas Lietuvos žmogus galėtų papasakoti kokius siaubus yra patyręs susitikimo su valdininku metu. Pradžia buvo sunki. Įsteigė kontorėlę, ėmė priiminėti žmonių skundus, juos skaityti, analizuoti, kataloguoti, suvedinėti juos į kompiuterius, užvedė personalinius folderius daugumai valdininkų. Pastarieji pyko, niršo, kad pagaliau žmonės turi kur visą tiesą apie juos pasakyti, bet padaryti nieko negalėjo – Rokiškis buvo nepaperkamas ir neįbauginamas, o visus emailus perskaitydavo ir rūšiuodavo asmeniškai. Džiaugėsi žmonės, kad Rokiškis taip juos nuo valdininkų gina ir visaip jam dėkojo. Kai kurie net siūlė surengti priešlaikinius Seimo rinkimus, o Rokiškį išrinkti Seimo pirmininku.
"Tad ir yra kiekvienas mūsų antroji žmogaus dalis, lyg plekšnės, nes esame į du perkirsto vieneto dalys. Štai ir ieškome amžinai kiekvienas antrosios savo dalies. Vyrus, kurie yra anais laikais androginais vadintos mišriosios lyties dalys, traukia moterys. Dauguma paleistuvių yra šios kilmės. Iš šios lyties kyla ir vyrus mylinčios moterys bei paleistuvės. O moterys, kurios yra kadaise perpjautos moters dalys, neitin domisi vyrais; šios labiau linksta į moteris; iš šios lyties kyla moteriškosios draugijos mėgėjos. Perpjauto vyro dalys ieško vyro: šie vyriškosios lyties griežinėliai nuo pat vaikystės myli vyrus, mėgsta gulėti su vyrais susiglaudę. Tai yra patys geriausį vaikai ir paaugliai, – jie turi vyriškiausią prigimtį. Žinia, kai kas teigia, esą jie begėdžiai. Tai melas: ne begėdystė verčia juos taip elgtis, bet drąsa, narsa ir vyriškumas – juos traukia panašumas. Stiprus įrodymas yra tai, kad subrendę jie vieninteliai pasirodo politikai tinką vyrai. Suvyriškėję, šitie žmonės myli berniukus ir iš prigimties nesidomi vedybomis bei vaikų gimdymu, – tam juos verčia papročiai, bet šiaip jiems pakanka gyventi vienas su kitu be žmonų. Žodžiu, toks žmogus tampa berniukų mylėtoju ir jaučia prielankumą įsimylėjėliams, nes jį visuomet traukia giminiškumas."
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000 (29-31 psl.)
„Kai pirmykštė būtybė buvo šitaip perpus perpjauta, kiekviena pusė, ilgėdamasi antrosios, siekė su ja suartėti. Apsikabinusios, susiglaudusios, geisdamos suaugti, jos mirdavo – iš bado ir visiško neveiklumo, nes nieko nenorėjo viena be kitos daryti. Mirus vienai kuriai pusei, likusioji ieškodavo kitos pusės ir prie jos priglusdavo, – sutikdavo arba pusę visos moters (dabar tai vadinama moterimi), arba vyro. Taip jos ir mirdavo. Pasigailėjęs Dzeusas sugalvojo naują gudrybę – priekin perkelti jų gimdymo organus. Mat iki tol juos turėjo priešingoje pusėje, todėl pradėdavo ir gimdydavo [leisdami sėklą] ne vienas į kitą, bet žemėn kaip cikados. Taigi perkėlė juos priekin, kad galėtų jais vienas kitame gimdyti, – vyro organu moteryje. Jis norėjo, kad suartėję, jei būtų vyras ir moteris, pradėtų ir pagimdytų palikuonį, o kartu, nors ir būtų du vyrai, bent jau patirtų sueities pasitenkinimą, nusiramintų, imtųsi veiklos bei pasirūpintų kitais gyvenimo reikalais. Štai nuo kokių laikų žmonėms įgimta erotinė tarpusavio meilė, pirmykštės būtybės surinkėja, mėginanti iš dviejų atkurti vieną ir išgydyti žmogaus prigimtį.“
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000
„Buvo jie baisiai stiprūs ir galingi, turėjo didelių polėkių, net į dievus kėsinosi. Tai, ką Homeras pasakoja apie Efialtą ir Otą, – tai apie anuos žmones: jie bandę užkopti dangun, ketindami užpulti dievus. Tad Dzeusas su kitais dievais sutrikę svarstė, ką su jais daryti: negalėjo jų nužudyti ir sunaikinti visą giminę trenkdami perkūnais kaip Gigantus, – kartu išnyktų ir iš žmonių gaunama pagarba su atnašavimais, bet negalėjo ir leisti jiems savivaliauti. Vargais negalais Dzeusas sugalvojo ir paskelbė: „Atrodo, būsiu radęs išeitį, kad ir žmonės išliktų, ir apsilpę liautųsi šitaip šėlioję. Tuoj aš juos, – pažadėjo jis, – kiekvieną perpjausiu pusiau: pasidarys silpnesni, o drauge ir mums naudingesni, nes padidės jų skaičius! Vaikščios jie tiesiai dviem kojom. O jei pamatysime, jog vėl šėlsta ir nesiteikia ramiai elgtis, – dar sykį perpjausiu perpus, tada šokinės viena koja“. Taip pasakęs, ėmė pjaustyti žmones, paprasčiausiai kaip šermukšnio uogas pjausto laikymui, arba virtus kiaušinius plauku. Vieną perpjovęs liepdavo Apolonui veidą ir pusę kaklo atgręžti į pjūvio pusę, idant regėdamas kaip yra perpjautas, žmogus būtų kuklesnis, o visą kitą liepė užgydyti. Apolonas atgręždavo veidą, iš visų pusių kaip kapšą užtraukdavo odą dabar pilvu vadinamoje vietoje ir, palikęs vieną angą, užrišdavo viduryje pilvo, – ši vieta vadinama bamba. Daugumą raukšlių išlygindavo ir suteikdavo pavidalą krūtinei, vartodamas maždaug tokį įnagį, kokiu kurpiai lygina ant kurpaliaus užmautą odą. Bet kelias raukšles palikdavo, – kaip tik ant pilvo, ties bamba, – senam nutikimui atminti.“
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000
Įžangėlė. Ketinu paeiliui pateikti kelis fragmentus iš Platono kūrinio „Puota“, plačiau jų nekomentuodamas. Norėčiau tik atkreipti jūsų dėmesį, kad Platonas nevengdavo savo kūriniuose kalbėti kitų žmonių lūpomis, taigi ir žemiau pateikti tekstai yra Aristofano kalbos ištraukos. „Puotoje“ puotaujantieji paeiliui rėžia kalbas, pagiriančias Erotą. Pausanijui pabaigus sakyti savąją kalbą, turėjo kalbėti Aristofanas, tačiau jį apėmė žagsulys ir dėl to, jo vietoje, pasisakė Eriksimachas. Po jo kalbos, jau įveikęs žagsėjimą, prabilo Aristofanas, kuris štai šitaip kalbėjo:
„Pirmiausia turite patirti apie žmonių prigimtį, ir kas jai nutiko. Senovėje mūsų prigimtis buvo ne tokia, kaip dabar, bet visai kitokia. Pirmiausia, buvo trys žmonių lytys, o ne, kaip dabar, vyriška ir moteriška. Buvo dar trečia lytis, jungusi šias abi: vardas liko ligi šiol, tačiau pati ji išnykusi. Mat anais laikais buvo dar viena atskira androginų lytis, ir pavidalu, ir vardu jungusi vyriškąją ir moteriškąją lytį. O dabar liko vien smerkiamasis vardas. Be to, kiekvieno visas pavidalas buvo apvalus; nugara ir šonai lenkti ratu. Rankos buvo keturios, tiek pat kojų, du visiškai vienodi veidai ant apvalaus kaklo, o šių dviejų priešingai atgręžtų veidų pakaušis buvo vienas. Ausys keturios, gėdingosios vietos dvi, – visą kitą galėtume įsivaizduoti pagal tai. Judėdavo jie kaip ir dabar – stačiomis, bet kuria kryptimi, o leidęsi bėgti mikliai versdavosi kūliais, remdamiesi visomis aštuoniomis anuomet turėtomis galūnėmis, kaip akrobatai verčiasi per galvą, kojomis apsukdami ratą. O trijų ir būtent tokių lyčių būta todėl, kad vyriškoji giminė buvo kilusi iš Saulės, moteriškoji – iš Žemės, o abiejus pradus turinčioji – iš Mėnulio, nes ir Mėnulis turi abiejų pradų. O tas apvalumas – ir jų pačių, ir judėjimo, – iš panašumo į gimdytojus.“
Pagal Platonas "Puota", Aidai, 2000
Skaitau šiandien Lietuvos Ryte interviu su filosofu Vytautu Ališausku . Protingas žmogus ir įdomus pašnekovas, bet vistiek negaliu atsistebėti, kodėl 2007 m. rugpjūčio mėn. tuometinio premjero G. Kirkilo sudarytai spacialiąjai komisijai Vytauto Pociūno žuties aplinkybėms pakartotinai tirti, vadovauti paskirtas buvo būtent jis. Nepaisant V. Ališausko kompetencijos, akivaizdu, kad A. Šliogeris šiai komisijai vadovauti būtų buvęs tinkamesnis, kadangi yra daug geresnis filosofas…
Kreivarankis
Sušaukė Leninas visus savo bendražygius ir iškilmingai tarė:
– Vakar buvo dar anksti, o rytoj bus jau per vėlu. Proletariato revoliuciją turime įvykdyti šiandien!
Atsistojo vienas senas bolševikas ir tarė:
– Šiandien to padaryti neišeis – Trockis pažvejoti išplaukė.
– O tai ką, be Trockio negi negalima?" – suraukia antakius didysis proletariato vadas.
– Be Trockio gal ir pavyktų, bet be "Auroros" niekaip nepavyks…
Nugirsta per vieną rusų TV kanalą
