Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Taip jau atsitiko, kad esu Nidos Vasiliauskaitės tekstų skaitytojas ir netgi šioks toks jos kaip publicistės talento gerbėjas. Ši filosofijos dėstytoja tikrai sugeba provokuoti, argumentuoti ir patraukliai reikšti mintis, tačiau perskaičiuos pastarųjų dienų du jos tekstus kažkaip norom-nenorom ėmė pirštis nenaudėlė mintis – negi tai ir yra tos pasekmės, kurias sukelia reguliarus feministinių veikalų studijavimas?

Pirmasis Nidos Vasiliauskaitės tekstas „Nupjauti kryžių ar gyventi jo šešėlyje“ yra skirtas pateisinti „Femen“ plikapapių aktyvisčių, nupjovusių medinį kryžių Kijevo centre, pateisinimui ir tuo pačių prikišamai jas pateikinėti su „Pussy riot“ ir Lukašenkos meškiukais. Be abejo, jau skamba ausyse prieštaravimai, neva šis tekstas buvo skirtas pažvelgti į visą šį reikalą „giliau“, „plačiau“ ir visaip kitaip geriau. O visgi teksto pradžioje pakartojami visai natūralūs klausimai, kilę peržiūrėjus šį Femen protesto epizodą:

1. Ar tokia paramos „Pussy riots“ išraiška yra adekvati?
2. Ar nebus po to sakoma, kad „Pussy riot“ ir visi jas palaikantys iš tiesų tyčiojasi iš krikščionybės?
3. Qui bene? Kam visa tai naudinga?

Klausimai užduoti teisingai, tačiau užuot tiesiog atsakius į juos, bandoma nuduoti, kad pažvelgiama į viską jau taip plačiai, jau taip globaliai ir filosofiškai, kad net ir durnam turėtų pasidaryti aišku, kad šie trys klausimai iš principo yra nereikšmingi, o reikšmingi tėra visą apimanti agresyvi viešojo gyvenimo sakralizacija ir pasipriešinimo jai formos. Kažkas tokio, jei žmogus kaboke išgėręs du butelius vyno, septynis bokalus alaus ir keturis stiklelius degtinės po 50 gr., išėjęs į lauką griūna, prasiskelia kaktą į šaligatvį ir po to pasakodamas apie šią istoriją siūlo į viską pažvelgti plačiau – O juk tai toks mūsų gyvenimas, egzistencija, demokratija! O ar kas nors paklausė mano nuomonės prieš tiesdami šioje vietoje šaligatvį, o gal mano nuomone čia turėjo būti pievelė, kas atsakys už netikslingai iššvaistytas lėšas šaligatvio trinkelėms, kurios be to kad brangios, tai dar ir tokios kietos?

Nida Vasiliauskaitė cituoja kažkokią tai savo FB profilio diskusijų dalyvę „Netikintieji neturi šventyklų, nesinešioja, nestato ir nelipdo jokių specialių savo netikėjimo simbolių, nesirengia kažkaip ypatingai ir vienodai, neatlieka ritualų – taigi jų tarsi ir nėra kaip įžeisti? Tarsi nepakankamai įžeidus būtų primygtinis, įkyrus pezėjimas apie nekaltą prasidėjimą, pavyzdžiui“. Tikrai nuostabu kaip tai gali įžeisti netikinčio jausmus – pasakai tam tamsuoliui, kad nustotų kaip debilas pezėti apie tą nekaltą prasidėjimą, užblokuoji FB jo komentarus ir niekas daugiau nebeskaudins. Aš suprantu, kad mūsų gyvenimas vyksta ne vien tik facebooke (nors, reikia pastebėti, labai dažnai man susidaro įspūdis, kad tokios problemos kyla tik ten), tačiau ar įmanoma suskaičiuoti kiek kartų realiam gyvenime kiekvienas iš mūsų patys to nenorėdami privertėme labai nemaloniai jaustis ne vien tikintį ar netikintį, bet ir seną, jauną, be aukštojo išsilavinimo, bevaikį, nevedusį, mažai uždirbantį, neprigirdintį, su mažomis krūtinis, žemo ūgio žmogų? O galbūt kaip tik buvome įžeisti mes patys, tačiau ar tikrai po kiekvieno tokio atvejo reikia skelti antausį?

Ir dar simptomiška N. Vasilaisukaitės citata: „<…> auksinis arkikatedros kryžius nutvieskia visą Gedimino prospektą iki pat Seimo – simboliškai jis valdo tą prospektą (kuris nėra tik prospektas, ne, simbolinėje plotmėje tai daug daugiau – centrinė valstybės arteriją, pati Lietuvos Respublika in a nutshell) ir savo trajektorija iki Seimo steigia bei demonstruoja visiškai tiesioginį Bažnyčios ryšį su politine Valdžia. Juk, geriau pagalvojus, tai yra viešas ciniškas tyčiojimasis iš LR Konstitucijos, ne mažiau.“ Linksmai nuteikė frazė „juk, geriau pagalvojus“. Kažkuom primena P. Gražulio samprotavimus – o juk geriau pagalvojus, tai marširavimas Neries krantine su vaivorykštine vėliava, tai yra… Ir iš tiesų kai va pasiimi alaus butelį, atsisėdi patogiai į fotelį ir kai va taip gerai pagalvoji, tai blemba kaip viskas naujoje šviesoje nušvinta…

Na ir ką dabar darom su tuo Arkikatedros kryžium? Nupjaunam jį protestuodami prieš Femen aktyvisčių nupjauto kryžiaus atstatymą? Čia kiek nustebau kaip pro N. Vasiliauskaitės akiratį prasprūdo Trijų kryžių kalnas, tačiau akivaizdu, kad jai tai būtų tik dar vienas ciniško ir totalaus viešosios erdvės sakralinės okupacijos įrodymas. Suprantu, kad nuoširdžiai įsitikinusiam ateistui toks spindintis Arkikatedros kryžius gali kelti neigiamas emocijas, o kai kuriem NK 95 atstovams jo akivaizdoje ima svilti odos paviršius, iš ausų rūkti dūmai, o iš burnos dribti putos, tačiau paguosti juos galima nebent tuo, kad kitiems yra ne ką geriau. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kaip turi jaustis užkietėjęs pacifistas žvelgdamas į virš miesto pakilusią Gedimino pili? Kas gali smarkiau užgauti meilės ir taikos propagavimui pasišventusį aktyvistą, nei šis virš visos sostinės dominuojantis militaristinis pastatas? Apie tai, kas mus gali įžeisti galima kalbėti be galo, tačiau klausimas juk yra kaip mes turime į tai reaguoti. Nida Vasilaiuskaitė, beje, labai teisingai rašo: „Vandalizmas (bet koks) visuomet atgrasus. Ką nors įžeidinėti – taip pat. Tačiau ne viskas taip vaikiškai paprasta: kam nors įžeidimu gali pasirodyti (ir pasirodo) pati jūsų, neperdaryto į saviškį, egzistencija. Arba stovėjimas, užuot klūpojus.“. Taigi kažkas tiesiog tiki į nekaltą prasidėjimą, eina į Bažnyčia ir klūpodami meldžiasi, tačiau aš esu ne toks, aš netikiu ir dėl to toks jų elgesys mane žeidžia, todėl aš irgi einu į Bažnyčią ir kai kiti klūpo, tuomet aš stoviu, kai kiti meldžiasi, aš šoku.

Tiek jau to tuos išvedžiojimus, verčiau sugrįžkime prie trijų aukščiau pacituotų Nidos Vasiliauskaitės klausimų, kuriuos uždavusi, jinai ėmė kalbėti šiek tiek apie kažką kitą.

Iš tiesų tai būtent Femen akcijos neadekvatumas ir sukėlė daugiausia kalbų. Mes galime kalbėti apie tai ar moralu yra šokti ir dainuoti Bažnyčioje, tačiau turėtume sutikti, kad jei „Pussy riot“ norėjo šokiruoti visuomenę ir atkreipti jos dėmesį į Rusijos ortodoksų bažnyčios kišimąsi į politiką, tai reikia pripažinti, kad ši akcija būtent šiuo požiūriu yra visiškai adekvati ir pavykusi. Sukeltas milžiniškas erzelis, o „Pussy riot“ akcija, nepaisant to, kad buvo atlikta religinio kulto vietoje, buvo vienareikšmiškai suprasta kaip išpuolis prieš dabartinį Rusijos rėžimą. Taip “Pussy riot” siunčiamą žinia, kad ir kaip mes interpretuotume pačią jos pateikimo formą, suprato tiek jas palaikantys, tiek jas smerkiantys. Kas taip pat svarbu, “Pussy riot” joms nepritariančius sugebėjo paversti savo šalininkais.

Tuo tarpu visiškai neaišku kaip Femen aktyvisčių performansas, anot jo organizatorių turėjęs palaikyti „Pussy riot“, galėjo pagelbėti „Pussy riot“. Ir šioje vietoje N. Vasiliauskaitės argumentacija artėja prie kliedesio: „Nežinau, ar „Femen“ akcija šia prasme pasiteisins, tačiau jei pakaktų nupjauti tą kryžių (būtent Kryžius, tik ne medinis, o tas, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą, pasiekė „Pussy Riot“ įkalinimo – todėl jis ir nupjautas) ir dėl kažkokio stebuklo merginos atgautų laisvę – amoralu būtų jo nenupjauti.“ Kitaip sakant, aš nežinau ar sugavę vyriškos lyties juodą katiną, apipylę jį smala, iškastravę ir nupjovę jam galvą mes tokiu būdu sumažinsime prievartinį jaunų mergaičių apipjaustymą Afrikoje, tačiau jei dėl kažkokio stebuklo, taip įvyktų, tai visų ką tik paminėtų veiksmų neatlikimas būtų itin ciniškas, amoralus, antipilietiškas ir antihumaniškas mūsų poelgis. Nenustebčiau, kad N. Vasiliauskaitė yra šventai įsitikinusi, kad jei ne Femen performansas, tai „Pussy riot“ narės būtų įkalintos iki gyvos galvos ir aš šiuo metu nesugalvoju argumentų kodėl turėtų būti kitaip… Na, o N. Vasiliauskaitės minties, kad “Femen” nupjovė ne medinį kryžių Kijeve, o “Kryžių, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą” aiškinimo susilaikysiu, nes niekaip kitaip negaliu paaiškinti tokio požiūrio, kaip tik  Arkikatedros kryžiaus ilgametės radiacijos poveikio pasekme.

„Pussy riot“ akcija buvo preciziškai ad hoc atliktas veiksmas, tuo tarpu Femen aktyvistės, nupjovusios kryžių, pastatytą ČK-NKVD smogikų nukankintoms ir sušaudytoms aukoms atminti, arba akivaizdžiai susipainiojo savo veiksmuose, arba savo veiksmais siekė visai kitų tikslų nei deklaravo. N. Vasiliauskaitė, komentuodama šį atvejį savo maniera, vėl bando kažką aiškinti, kad neva šis kryžius uzurpavo viešą erdvę, o taip pat monopolizavo istorinio atminimo interpretaciją. Suprask, kad čia ne šiaip sau pusnuogė kvaiša mojavo plikais papais, o čia buvo vykdomas iškilmingas viešosios erdvės desakralizavimo aktas. O juk geriau pagalvojus, tai jei mąstoma papais, tikrai praverstu įsidėti bent jau silikoninius implantus.

Tarsi jeigu aš padėdamas ant kieno nors kapo baltų gėlių, atimčiau iš kieno nors kito teisę padėti ant to paties kapo raudonų, jau nekalbant apie eglišakių vainiką. Tarsi tas medinis katalikų-unitų kryžius sudarė kokias tai kliūtis vietinio raugo anarcho-pakraipos aktyvistams susimesti pinigų ir toje pačioje vietoje bolševikų nužudytų ortodoksų dvasininkų, carinių karininkų ir monarchistinių organizacijų aktyvistų atminimui pastatyti paminklą Karlui Marksui ar kokias tai dvi bronzines raumeningo proletaro, sutraukančio grandines, rankas.

Čia svarbu suprasti, kad kalba eina ne apie gėrį ir blogį, ne apie moraluma ir apie amoralumą, o apie adekvatumą. Jei koks žmogus trokšta, kad jo kaimyno prieangyje dvoktų smarvė, jisai gali tenai paslapčiomis prišikti. Jei jisai mato, kad tas pats kaimynas turi labai gražų veislinį šunį, tai vėlgi šį šunį galima paslapčiom nunuodyti. Yra problema, norai, yra ir būdai ką nors pasiekti ar išspręsti, kuriuos mes pasirenkame pagal savo moralinius įsitikinimus. Tačiau vis dažniau viešojoje erdvėje pasitaiko, kad tas kuris šika bando įteigti, kad jis čia tapo paveikslą, o tas kuris muša tuo pačiu sugeba visus nustelbti savąja kankinio rauda.

Kalbant „Femen“ palaikymo performanso adekvatumą N. Vasiliauskaitei vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pačios „Pussy riot“ narės, kurias jau galima vadinti disidentėmis, nuo šio palaikymo atsiribojo pareiškusios, kad kryžiaus nupjovimo akcijai jos jokio solidarumo nejaučia. Tad apie ką daugiau belieka kalbėti, apart desakralizacijos…

Į antrą klausimą apie tai ar kiti nesakys, kad „Pussy riot“ tyčiojasi iš krikščionybės sunku atsakyti, nes „kiti“ prišneka visko. Verta tik paminėti, kad „Femen“ jau tapatina krikščionybę su patriarchatu, priespauda, diktatūra ir skelbia šūkį „nupjauk kryžių, išgelbėk Rusiją“, kuris net ir nelabai gerai pagalvojus kelia kai kurias asociacijas…
Qui bene? Pasakysiu trumpai –būčiau Putinas, pasiūlyčiau „Femen“ koordinatoriams pinigų už šią akciją ir kitas. Galima ne tik pjauti kryžius viešose vietose. Dar galima niokoti kapines ir pan. Svarbu, kad būtų kuo garsiau rėkiama, kad mes prieš dabartinį rėžimą. Realpolitik. O gal ne aš vienas toks gudrus?

11 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, nida vasiliauskaitė, radikalai, razborkės, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Aš vis pagalvoju, kad tokie žymūs praeities disidentai, kad N. Sadūnaitė, A. Patackas, A. Terleckas šiandien išgyvena asmeninę dramą dėl to, kad iš esmės jie jau pasiekė tai ko siekė tuomet – jie pasiekė laisvę. Bet vargu ar tuomet jie patys įsivaizdavo gyvenimą be Šeimininko. O juk buvo laikai! Tereikėjo pasakyti, kad Dievas yra, kad Lietuva buvo okupuota 1941 m., kad vyko trėmimai į Sibirą arba tiesiog, kad su valdžia ne viskas gerai ir iškarto susilaukdavai valdžios dėmesio, sankcijų, draudimų. Tereikėjo pasakyti žodį, jis būdavo išgirstamas, jo buvo bijoma ir jį automatiškai lydėdavo eilė daugiau ar mažiau pavojingų veiksmų.

O dabar… valdžia moka visokias rentas, rodo per teliką, dar daugiau – sako “nu tai eik į rinkimus ir daryk kažką, jei tau blogai, kandidatuok”. Yra ir rinkėjai, kurie galvoja bileką ir balsuoja bilekaip. Jiems pasakai, kad “valdžia bloga” ir, kad “ne tuo keliu einame”, o jie linksi atvirai galva pritardami, atvirai ir be jokios baimės. O valdžia netgi viešai teisinasi – “pasitaisysim”, sako, ir tuo pačiu irgi galvą linksi “gerai čia mus pakritikavai”. Bet nepasitaiso. Kai rinkėjam pasakai “pakilkite”, jie kartais paklausia, “tai, kad mes jau seniai pakilom”. O kartais netgi nepasigėdina paklausti “kiek jūs pats uždirbate?”. Disidentas atsidūsta ir pasako rinkėjui “viskas blogai”. “Ne, iš tiesų viskas kur kas blogiau”, – atgal atsiliepia pilietis ir atsidūsta dar giliau.  Valdžia šiandien gali pasakyti disidentui (ar buvusiam komunistui ir tuo pačiu signatarui) – “ačiū tau už laisvę, visi prisimename kaip mums visiems blogai be jos buvo”. Ir pastebiu vis dažniau ir dažniau, kad senyvas disidentas ima piktokai ir nerimastingai kratyti žilą galvą – “Nebuvo, nebuvo! Taip blogai anuomet tikrai nebuvo!”.

12 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, visuomenė. | #

Tuk, tuk, tuk.
Sargybinis (iš vidaus atidaro langelį kaustytose duryse akių aukštyje):
– Kas čia?
Nepažįstamasis su violetiniu raiščiu ant rankovės:
– Čia savi, įleiskite.
S: Iš kur būsi?
N: Aš iš sąrašo.
S: Iš kokio sąrašo?
N: Iš Lietuvos sąrašo.
S: Iš kelinto?
N: Iš antrojo.
S: Kokios pažiūros?
N: Kuolys ir Venckienė teisūs strategiškai, tačiau nežymios taktinės klaidos, vedančios į susiskaldymą, gali lemti pralaimėjimą, todėl visi už Ozolą!
S: Parodyk asmens dokumentą.
N: Štai.
S: Atsitrauk tris žingsnius atgal, kad galėčiau tave visą matyti.
N: (Žengia tris didelius žingsnius atgal)
S: Violetinio kaspino atlape neturi matau…
N: Gink Dieve! Aš visada dėviu violetinį raištį tik ant dešinės rankos. Venckienė teisi strategiškai, tačiau nežymios taktinės klaidos…
S: O violetinį raištį ant kairės rankos?
N: Niekada! Kuolys teisus strategiškai, tačiau nežymios…
S: Gerai. Užeik. Pasą pasilieku, grąžinsiu prieš išeinant.
Durys atsidaro ir Nepažįstamasis užeina.

Comments Off on Improvizacija Lietuvos sąrašo tema | In: Visuomenė | tags: razborkės, visuomenė. | #

Mane greitai ims vimdyti vėl ir vėl girdint žodį “teisingumas”. Ką tai reiškia? Jo taip visiems pritrūko pastaruoju metu. “Tai neteisinga” – sako pensininkas gaudamas pensiją, taip pat sako mokytojas gaudamas algą, taip ašaroja negaudamas saldainio vaikas, griežia dantimis ieškovas (atsakovas) pralaimėjęs bylą, šachmatininkas pralaimėjęs partiją, krepšininkas gavęs baudą. Mes to nenusipelnėm! Kodėl gi to teisingumo gauname taip mažai?

“Ši neteisybė ilgiau negali tęstis” – sako kavinės lankytojas žvelgdamas į, jo nuomone, nedapiltą alaus bokalą, o taip pat prisimindamas sutrupėjusią grindinio plytelę ir kažkieno jo laiptinėje paliktą šūdų krūvą. „Och, pasakyčiau aš tau teisybę supistas pragertasnuki“ – galvoja sau kavinės padavėja.

„Kur teisingumas?“ – klausia nutrintame kostiume lindintis valdininkas po to kai gavęs 2000 litų atlyginimą ir čia pat nusipirktame laikrašty perskaitęs, kad valdininkai iššvaistė milijardus –„ tai neteisinga, kur mano dalis?!”

“Taip, tai negali ilgiau tęstis” – irgi vienu priešrinkiminio jaudulio vibruojamu balsu pritaria visi politikai, nes tiek jie, tiek ir mes žinome, kad jei negyvename taip turtingai kaip norėtume, tai reiškia gyvename neteisingai. Štai pažvelgia politikas iš už anapus ekrano:
– Ar tu pritari, kad toliau taip tęstis nebegali, ar esi tu už Tiesą, už Tėvynę?“

– Taip! Būtent dėl to dantis valausi tik su mėtine dantų pasta. Ar mes apie tą patį?
– Nu kaip… gal nevisai, nors iš tikrųjų tai beveik apie tą patį – tu juk supranti, juk pritari minčiai, kad daugiau taip tęstis nebegali, kad viską reikia keisti iš esmės. Ar supranti tai? Ar tau pakaks ryžto teisingai pasirinkti?

– Nu tai aišku, kad užteks…

Visa tai rodo, kad šiuo metu virš kažkur virš mūsų kybanti eterinė teisingumo substancija arba išretėjo arba buvo nepalankaus vėjo nupūsta kiek tolėliau ir dabar belieka laukti palankaus vėjo, kad atpūstų jį atgal. Neveltui viešos erdvės pritraukė tiek daug šamaniškų apeigų, tokių kaip šokis su būgnais aplink laužą, ir visokių burtų, skirtų prisivilioti orą ir lietų, žinovų. Kažkada, papuolęs į praktinę situaciją, panašiai teisingumą apibendrinančią idėją išsakė Vinipuchas, teigdamas, kad tai yra neteisingos bitės ir jos neša neteisingą
medų.

37 Comments | In: Filosofija | tags: Filosofija, gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, Visiškos pievos, visuomenė. | #

Zack’o Snyder’io “300”, saga apie tris šimtus Spartos karių pasiaukojusių prie Termopilų tam, kad sustabdytų Kserkso persų arimijos invaziją, buvo kritikuojama kaip blogiausias pavyzdys militaristinio patriotizmo su aiškiomis užuominomis į įtampas Irane ir įvykius Irake. Visgi ar viskas iš tiesų taip akivaizdu? Priešingai, filmas turėtų būti visiškai išteisintas nuo tokių kaltinimų.

Reikia išskirti du akcentus. Pirmas siejasi su pačiu pasakojimu – tai pasakojimas apie mažą ir neturtingą šalį (Graikiją) užpultą daug didesnės valstybės (Persijos) armijos, tuo metu labiau išsivysčiusios ir su pranašesne karine technika – argi persų drambliai, gigantai ir didelės ugninės srėlės nėra antikinė aukštos karo technologijos versija? Kai paskutinė likusi gyvų spartiečių grupelė ir jų karalius Leonidas yra nužudomi tūkstančiais strėlių, nėra jie tokiu būdu mirtinai užbombarduojami techno-karių, kurie naudoja savo „išmaniuosius“ ginklus iš saugaus atstumo, nelyginant šiandienos JAV kariai, kurie paspausdami mygtuką paleidžia raketas iš karo laivų, esančių už daugel mylių, Persijos Įlankoje?

Dar daugiau, Kserkso žodžiai, kuriais jis stengiasi įtikinti Leonidą pripažinti Persijos viršenybę, anaiptol nepanašūs į musulmonų fundamentalisto: jis stengiasi palenkti Leonidą paklusti pažadėdamas jam taiką ir kūniškus malonumus, jeigu jis sutiks tapti globalios Persijos imperijos dalimi. Viskas ko prašoma iš jo, tėra formalus atsiklaupimas tuo pripažįstant Persijos viršenybę <…> O ar nevaizduojamas Kserkso dvaras kaip savotiškas mulitikultūriškumo ir skirtingų gyvenimo būdų rojus? Čia orgijose dalyvauja
visi – skirtingos rasės, gėjai ir lesbietės, neįgalieji ir pan. O ar nėra tuomet spartiečiai, su jų disciplina ir pasiaukojimo dvasia kur kas panašiau į kažką tokio kaip Talibanas, ginantis nuo JAV okupacijos Afganistaną?
<…>

Vakarietiško rasizmo indėlis į Termopilų mūšio istoriją yra akivaizdus – plačiai skelbiama, kad tai buvo pirmoji ir lemtinga laisvų Vakarų pergalė prieš despotiškuosius Rytus. Nenuostabu, kad Hitleris ir Geringas vokiečių pralaimėjimą prie Stalingrado 1943 metais lygino su herojiška Leonido mirtimi prie Termopilų. Būtent dėl šios priežasties galime apversti perspektyvą. Kultūriniai vakarų rasistai mėgsta teigti, kad jeigu Persijai būtų pavykę pavergti Graikiją, tuomet šiandien visoje Europoje stovėtų minaretai. Šis
kvailas požiūris yra dvigubai klaidingas: ne tik, kad nebūtų Islamo Graikijos pralaimėjimo atveju (kadangi tuomet nebūtų graikų minties ir krikščionybės, dviejų istorinių Islamo prielaidų); kur kas reikšmingesnis yra faktas, kad šiandien minaretai yra daugelyje
Europos miestų ir galimybes jiems atsirasti sudariusi multikultūralizmo tolerancija kaip tik ir buvo graikų pergalės prieš persus rezultatas.

Atsiprašau už neprofesionalų vertimą. Versta iš:

Slavoj Žižek „In defence of lost sauses“, Verso 2009, psl. 68-69

7 Comments | In: Filmai, Filosofija, Visuomenė | tags: filmai, Filosofija, istorija, ksenofobija, patriošizmas, radikalai, visuomenė, Žižek. | #

“Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl BK taikymo pagrindų, teigiant, jog tamsiaodžio asmens pavadinimas „negru“ ne dėl jo kitokios antropologinės savybės, o dėl asmeninio konflikto su tokiu asmeniu, nesudaro pagrindo taikyti BK 170 straipsnį. Reikia pripažinti, jog kasatoriai taip teigdami iš dalies yra teisūs, nes BK 170 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra tiesioginė tyčia, kurios tikslas kurstyti diskriminavimą tyčiojantis, niekinant ar skatinant neapykantą tam tikrai žmonių grupei ar asmeniui dėl jų rasės, tautybės, kalbos, kilmės ir kitų įstatyme nurodytų požymių. Išties, vien tik juodaodžio asmens pavadinimas „negru“, nesant tikslo kurstyti diskriminavimą dėl jo rasinės priklausomybės, negali būti laikomas kitos rasės žmogaus lygiateisiškumo pažeidimu. Žodžio „negras“ etimologinė reikšmė lietuvių kalboje istoriniu, socialiniu–kultūriniu požiūriu neturi niekinančio, žeminančio atspalvio, nes lietuvių tauta nenaudojo Afrikos gyventojų vergoviniam darbui, nebuvo įstatymais įteisintos diskriminacijos, segregacijos, nebuvo ir socialinio konflikto dėl odos spalvos bei priklausymo kitai rasei. Lietuvoje kitų rasių asmenys praktiškai negyveno arba tai buvo tik atsitiktiniai atvejai.

Taigi, lietuvių tautos kultūroje,  literatūroje bei mene negro vaizdinys susijęs su netiesiogine patirtimi, dažniausiai atkeliavusia per kitų šalių literatūrą, meną, todėl siejamas su išnaudojamu, sunkiai dirbančiu, užuojautos reikalingu asmeniu. Tuo tarpu tamsios odos spalvos asmens apibūdinimas „nigger“ yra kalbinė svetimybė – anglicizmas, kuris angliškai kalbančiose tautose turi neigiamą, žeminančią, niekinančią reikšmę, ypač jei minėtas žodis vartojamas kartu su žodžiu „fucking“, kuris turi vulgarią norminėje kalboje nevartotiną reikšmę.”

Baudžiamoji byla Nr. 2K-91/2010

6 Comments | In: Teisė | tags: baudžiakas, bylos, razborkės, visuomenė. | #

Štai kažkada išgirdau šią internete išpopuliarėjusią rusų bardo Igorio Rasteriajevo dainušką apie “kombainiorus”.

O šiandien skaitau naujieną apie tai kaip du valstybės vyrai tapo kombainininkais.

O koks turėtų būti pijarinis atsakas į šitą “gabalą”?

7 Comments | In: Muzika, Politika, Viešieji ryšiai | tags: muzika, pamąstymai, politika, viešieji ryšiai, visuomenė. | #

Delfio komentaruose iškilęs klausimas, regis, jau ne vieną šimtmetį jaudina iškilius tautinės moralės protus. Taigi, ar kunigas ir jo gaspadinė yra šeima? Manau, be abejo, gali save šeima laikyti (jie, apskritai, gali save laikyti kuo tiktai nori), nesvarbu, kad tai draudžia Katalikų Bažnyčia, bet tokiu atveju, realiai mąstant, kunigui grėstų prarasti pareigas.

Prie gilesnio problemos suvokimo priartėtume šį pavyzdį kiek išplėtodami. Pavyzdžiui, kunigas kunigauja, gaspadinė gaspadinauja, po 3 metų jiems gimsta berniukas. Apsigyvena jis gaspadinės troboj, kartu su ja kitam kaimo gale, o klebonas ir toliau gyvena savo troboj kitam kaimo gale. O susitikinėja jie kaimo bažnytėlėje per pamaldas, po jų, o taip pat vakarais kur nors ant šieno arba tiesiog tai vienam kaimo gale pas vieną, tai kitam kaimo gale pas kitą namuose. Dar dar po 2 metų jiems gimsta antras vaikas ir apsigyvena kartu su broliuku ir mama.

Galiausiai po metų kunigą pervedą į kitą parapiją ir jis pasako gaspadinei – vienžo, išvažiuoju, pinigų dabar neturiu ir nebesiųsiu, tarp mūsų viskas baigta, nes vyskupas sužinojo, man grasino, čia tuoj perves kitą kunigą, o tu verskis kaip žinai.

Dabar klausimas – jeigu valstybė savo įstatymuose numato gaspadinei galimybę, vadovaujantis šeimos santykius reglamentuojančiomis įstatymų normomis, prisiteisti iš kunigo alimentus, tai toje valstybėje yra bardakas ar ne?

Kitas klausimas – jei šioje situacijoje valstybės įstatymai tai gaspadinei sako – mes pripažįstame tik santuokinį ryšį, pas mus kunigams tuoktis draudžiama, todėl jis teisingai tau pasakė “verskis pati”, nes tavo vaikai gimė be jokio teisinio pagrindo ir jokie šeimos teisinius santykius saugantys įstatymai tavęs negina – ar tokia valstybė yra morali, o šeimos institutas joje yra šventas?

P.S. jei kam įdomu, tai neskaičiau aš tos koncepcijos, nei to nutarimo…tikėkimės kol kas (nu kaip visada pas mane).

27 Comments | In: Visuomenė | tags: parypavimai, politika, teisė, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Tai buvo savotiškas zonos aptarnavimo būrys. Tiksliai nebeprisimenu ar jis turėjo kažkokį oficialų, jo specifiką nurodantį pavadinimą. Šiaip „oficialiame diskurse“ jis buvo vadinamas tiesiog „pirmu būriu“, tačiau žulikų kalba jis buvo vadinamas „ožynu“. Taigi tai tarsi nurodo, kad šis būrys buvo sudarytas remiantis kastų principais, tačiau aš taip nemanau. Visų pirma ožys (arba „kaziolas“, kitaip sakant „skundikas“, iš čia žodis „kaziolinti“ t.y. skųsti) tam, kad kažką įskųstų, turi kažką žinoti, o tam kad kažką žinotum, negali būti izoliuotas. Tuo tarpu šio būrio barakas buvo izoliuotas nuo kitų ir buvo šiek tiek kitoks – pats barakas savo viduje turėjo aptvertą kiemą, kur stovėjo keli savadarbiai treniruokliai, berods kažkoks palaikis stalas žaidimams ir dar kažkokie rakandai. Šio būrio nuteistieji laisvalaikiu iš to kiemo nelabai ir teišeidavo. Kita vertus laisvalaikio, palyginti su kitais, jie turėdavo nelabai daug, kadangi būrys, kaip minėjau, buvo aptarnaujantis t.y. priėmus naujoką, paskirstymo į būrius komisija į šį būrį skirdavo tuos, kurie išmanydavo elektriko, šaltkalvio, staliaus, santechniko ir pan. amatą. Vėliau jisai, kartu su šio būrio žulikais, taisydavo kitų būrių barakuose užsikimšusias kriaukles, keisdavo šviestuvus ir t.t.

Daugelis iš jų panašų darbą jau buvo dirbę laisvėje, o pataisos namus papuldavo, anot vieno, už tai, kad „iš antro darbo biški dasidurdavo“. O toliau jau, kaip sakoma, „biški po biški ir į Pravieniškes“. „Na bet ką čia bepadarysi, žmogus, kad tokia tvarka pas mus“, – kartą nugirdau vienam koridoriui šnekant, – „kai „Mažeikių Naftą“ kai kas už dyką atiduoda, tai kas daugiau paprastam žmogui lieka?“ Apskritai šio būrio nuteistieji aršumu pareigūnų atžvilgiu nepasižymėjo, greičiausiai ne vien tik dėl to, kad daugelis jų nebuvo šimtaprocentiniai nusikaltėliai ir laisvėje kartkartėmis kažką naudingo veikdavo, bet ir dėl to, kad kitų būrių nuteistieji dažniausiai žiūrėdavo į juos iš aukšto, todėl dar papildomai blogi santykiai su administracija jiems buvo visiškai nenaudingi.

Esant reikalui šie „auksarankiai“ būdavo su priežiūra (arba be jos) įleidžiami į kitus būrius, tačiau kažkaip nesitiki, kad to pakaktu prisigaudyti „kaziolinimui“ būtinos informacijos. Šiaip ar taip, kituose būriuose pat gyvenantys jos turėjo žinoti kur kas daugiau. Todėl vieno tokio žuliko pasakyme, kad „pas mus zonoj visi bachūrai yra ožiai“, manau, tikrai buvo grūdas tiesos. Tiesą pasakius, gal net daugiau nei grūdas…

Kartkartėmis pasitaikydavo, kad į pirmą būrį pervesdavo ir tuos, kurie iš pat pradžių buvo paskirti į kitus būrius, taip atskirdami jį nuo kitų ir tuo pačiu apsaugodami. Kažkaip įstrigo frazė, kurią praeinantis žulikas mestelėjo besidarbuojančiam 1-o būrio nuteistąjam – „Lygini griovį? Ką padarysi – pridavei bachuriukus, tai dabar lygink, lygink“.

Taigi, greičiausia, tiesos grūdo buvo ir toje versijoje, kurią čia ką tik lyg ir bandžiau paneigti. Bet ką padarysi, tokia jau ta aplinka ten – vaivorykštės spalvomis žaižaruojančios versijos ir tik retkarčiais nubyrantys apipeliję tiesos grūdeliai.

4 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, visuomenė. | #

Tai, kad grįžęs Lietuvon jaučiausi visai nekaip jau kartojau kelis kartus. Ir dabar visai neblogai suprantu tuos, kurie pasakoja, kad sugrįžę Lietuvon jie krisdavo į depresiją. Man kažkaip atrodo, kad pagrindinė to priežastis ne tiek pats žemas pragyvenimo lygis, bet jo įtakota aplinkybė, kad jei esi kiek durnesnis tai norint būti nepriklausomu čia, neužtenka vien tik kaip Anglijoje tiesiog įsidarbinti bet kur ir daug dirbti. Bet neketinu apie tai čia išsiplėsti, nes ši tema jau ir be manęs yra taip sudramatizuota, kad man papildomai lieti virtualias ašaras nebėra reikalo. Apie tai kalbu vien tik dėl to, kad manęs tuo metu laukė gana nemaloni procedūra – kaip būsimam pareigūnui reikėjo pereiti Vilniuje atliekamą  Centrinės medicinos ekspertizės komisijos sveikatos patikrinimą. Tame tarpe ir psichologinį, o tai neramino, nes psichologinė būsena pas mane buvo tikrai nekokia.

Psichologinės parengties atestavimas susidėjo iš pokalbio ir patikrinimo raštu, o pastarasis dar iš dviejų – loginio testo ir klausimyno. Pirmąjam buvo kažkokie paveiksliukai – taškeliai, kryžiukai ir reikėdavo pvz. iš penkių paveiksliukų atrinkti vieną, kuris netiko prie kitų keturių ir tt. Aš esu šiek tiek flegmatiškas ir nespėjau per man suteiktą laiką jo atlikti viso iki galo, bet teisingai išprendžiau pakankamai užduočių, kad išlaikyčiau.

O po to davė klausimyną, kuris turėjo patikrinti mano psichologinį tinkamumą tapti Kalėjimų departamento sistemos pareigūnu. Šis klausimynas mane tiesiog pribloškė. Dabar rašau ir pats negaliu tuo patikėti, bet tikrai buvo taip – net ir Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą pareigūnai buvo tikrinami pagal praėjusio šimtmečio penkiasdešimtkažkelintais metais sudarytą klausimyną! Buvo ten įvairių klausimų pvz. „ar jaučiate potraukį tos pačios lyties asmenims?“, „Ar mylite savo mamą?“, o dar po kokių dešimties klausimų „ar jūsų mama yra geras žmogus“, „ar esate patenkintas savo lytiniu gyvenimu?“

Aišku, klausimai lyg ir žiauroki, bet man kažkaip dingojasi, kad jie buvo pritaikyti grynai sovietiniam mentalitetui t.y. visa tai yra tiesiog nedidelė provokacija, kad žmogus pradėtų skųstis gyvenimu. Buvo kažkokia pagunda parašyti, kad jaučiu potraukį tos pačios lyties žmonėms, nors ir nejaučiu, bet vistiek koks skirtumas – mes juk formaliai esame tolerantiški vakariečiai. Bet nerizikavau, nes spėjau, kad atsakymų į klausimus vertinimo metodika yra vienmetė su klausimynu. Kaip jau sakiau, buvau neseniai grįžęs iš Anglijos fabrikų, ir ten daugmaž išmokau ką reikia atsakinėti į visus panašaus pobūdžio klausimus. O būtent, visus aš myliu, viskas man gerai, jokių problemų aš neturiu, o ten kur klausimai apie seksualinę orientaciją, tai jau iš anksčiau žinojau, kad nors pas mus Europos Sąjungos direktyvos ir gina apsisprendimo laisvę, tačiau SSRS baužiamajame kodekse už homoseksualizmą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė.

Taigi, potraukio tos pačios lyties asmenims nejaučiu. Mamą myliu labai. Sapnu, kuriuose lytiškai santykiaučiau su tos pačios lyties asmenimis nesapnuoju. Ar mano mama geras žmogus? Be abejo, kaip tik dėl to ją ir myliu taip labai. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai patenkintas. Čia dar prisiminiau vieną istoriją, papasakotą mano draugo iš tų laikų kai jis dirbo statybose JAV. Paklausė jis kartą su juo dirbusio brazilo kodėl anas vis moliūgo sėklas gliaudąs. Brazilas jam atsakė, kad jos potenciją stiprina. Tuomet mano draugas paklausė, o tai negi anam trūkstą. O brazilas jį perklausė – „o tai tau negi netrūksta“. Reliatyvus tai dalykas, tačiau tokius filosofavimus aš palikau statybose dirbančių emigrantų poilsio pertraukėlėms. Savo lytiniu gyvenimu esu patenkintas. Labai! Ar būna jums akimirkų kai be priežasties apima nerimas – niekada! Košmarų nesapnuoju. Nežinau kas yra nemiga. Štai taip!

Praėjus kelioms dienoms po testo raštu aš, kaip ir kiti būsimi pareigūnai, turėjau sudalyvauti pokalbyje su psichologe:

–        Kokia buvo paskutinė Jūsų skaityta knyga?

–        Česlovo Milošo „Pavergtas protas“.

–        O prieš kiek laiko Jūs ją skaitėte?

–        Prieš penkias minutes.

Sugavau nustebusį žvilgsnį ir suskubau iš papkės išsitraukti knygą ir ją parodyti. Skaityti mėgstu, bet tikrai nesu knygų žiurkė, nesistengiu kiekvienos laisvos akimirkos išnaudoti knyginės informacijos siurbimui, neskaičiuoju perskaitytų lapų tonomis ir perdaug nesivarginu besiplėšydamas perskaityti jų kuo daugiau. Tiesiog eidamas į polikliniką ar šiaip į betkokią valdišką įstaigą, visada įsimetu kokią nors patogaus formato knygelę ir pusvalandis laukimo prie vieno ar kelių kabinetų durų pralekia akimirksniu.

–        Aišku, – pasakė psichologė, – peržiūrėjau aš jūsų atliktą testą. Matote, kaip čia jums pasakius, jūs kažkoks lyg ir netikras, netgi per daug normalus. Pas jus kažkaip viskas labai pasverta, jokių nukrypimų…

Nebeprisimenu ką jai atsakiau. Lyg ir numykiau kažką, kad ketinu būti pareigūnu ir kad tam reikalinga savikontrolė, santūrumas…

–        O kodėl jūsų paakiai pajuodę?

–        Aš panevėžietis, vėlai guliausi, o kad iki Vilniaus atvažiuoti reikėjo anksti keltis, nespėjau išsimiegoti….

Žodžiu, dar po kelių bendravimo minučių, buvau pripažintas psichologiškai tinkamu. Išėjęs iš kabineto dar pamačiau porą laukiančių kresnų vyrukų. Vienas iš jų buvo apsivilkęs juodą megztinį su kažkokios tai saugos tarnybos antsiuvais (berods „Falck Seurity) ir susirūpinęs guodėsi pašnekovui, kad jau du kartus jam nepavyko praeiti ir gal dabar pavyks. Tikiuosi, kad trečias kartas jam nemelavo…

4 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, parypavimai, psichoanalizė, visuomenė. | #