Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Nesu didis ekonomistas, tiesą pasakius nesu net mažas ekonomistas, o jei jau kalbėti atvirai ir ranką prie širdies pridėjus, tai apskritai nesu ekonomistas. Žinau kažką apie burbulus, kažką apie kartonkes ir kažką apie dugną. Burbulas tai toks perregimas muilo rutulys, kurį galima pripūsti per pienės šiaudelį. Taigi, nuskynei pienę, nugnybai jai galvą, perskeli kryžmai vieną jos galą ir pamirkai muilo putose, o į kitą galą lengvai pūti. Pūsti reikia lėtai ir atsargiai, kad muilo burbulas nesprogtų. Pučiant jis plečiasi ir pasiekęs tam tikrą dydį, skaisčiai sumirga visomis vaivorykštės spalvomis. Atsargus pūtėjas gali su pasigėrėjimu mėgautis, kaip besiplečiančio burbulo paviršiumi slydinėja ir persiliedamos mainosi kerinčios jo spalvos. Tada atsargiai paleidus jį nuo šiaudelio galo, burbulas atitrūksta ir pakilęs dar nuostabiau sumirga saulėje.

Regis krizės “dugnas” irgi jau pasiektas. Dugnas tai toks kietas pagrindas, kurį pasiekus viskas ima keistis tik į gerą – kad ir ką bedarytum. Taigi žinokite, jei kada skęsite, tikrai pravers. Ostapas Benderis ne veltui sakė, kad skestančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalus, o Nestoras Machno irgi neklydo sakydamas, kad proletariato gelbėjimas – pačių proletarų reikalas. Dugnas tiesiog pasiekiamas, o jau tada neišvengiamai prasidės pakilimas, neišvengiamai kadangi dar žemiau kristi paprasčiausiai neįmanoma. Todėl reikia stengtis dugną pasiekti kuo greičiau. Ir nuo tada viskas, kas bus bedaroma, neišvengiamai prisidės prie ekonominio pakilimo, kadangi kokia nors veikla dar labiau pakenkti paprasčiausiai jau bus nebeįmanoma. Todėl Zimbabvės prezidentas, sakydamas Vakarų pasauliui “we will never surrender!”, juvelyriškai tiksliai įvertino ekonominę Zimbabvės situaciją. Ekonominis Zimbabvės šuolis yra tiesiog neišvengiamas. Tą patį galima pasakyti ir apie Afganistaną.

Kartonkė nūdienos Lietuvoje yra toks vertės matas. Tačiau tai nėra tiesiog pinigų pakaitalas. Esant socialistinei-planinei ekonomikai panašų vertės mato vaidmenį atlikdavo dėšra, konjako butelis arba konservuotų žirnelių “sloikėlis”.  Tiesa, juos buvo galima tiesiog valgyti, tiksliau, vieną išgerti, o kitais užsikąsti. Bet tai nebuvo vien tai, kas tiesiog išgeriama ir suvalgoma (užkandama). Nebuvo tai ir tiesiog pinigų pakaitalas ar miestelėniško prestižo atributas. Tai buvo daiktai, kuriuos tiesiog reikėjo turėti, o dar geriau sugebėti jų gauti kada panorėjus. Tai buvo gyvenimo kokybės simbolis. Pakilimo laikotarpiu šį vaidmenį perėmė “kartonkės”. Imi paskolą, perki kartonkę ir tuomet tai jau yra tavo. Formulė – sumokėjus paskolą ir komunalinius turi likti 500 litų. Turėsi savo kartoinkę ir jau niekada pas tave nelauktai nebeužeis surauktasnukė šeimininkė. Tu turėsi savo būstą, tu pats būsi šeimininkas. Tiesa, tas būstas nėra labai didelis, o be to iš kartono, tačiau jis yra tavo, o be to šalia – mokykla ir, kas svarbiausia, prekybos centras.

Ir štai pasieki dugną, o tada ir pagalvoji, kad galbūt “dugnas” – tai ne kas kitas o jos didenybė Teisybė? Dugnas pasiekiamas tada, kai sužinai, kad dešra – tik dešra, kartonkė – tik kartonkė, burbulas – tik burbulas, o net ir baisiausiai perkreipta šeimininkės fizionomija mielesnė už patį nuoširdžiausią žydrų, ilgablakstienių antstolio akių žvilgsnį. Tokia jau ta Teisybė rūsti, kad net pats niūriausias antikrizinis premjeras yra Motina Terezė palyginus su ja .Tada jau tikrai “dugnas”, bet ne tas “kietas”, o tas kurio nors ir niekada nebus per mažai, bet visada bus galima gauti dar daugiau. Nes dugnas yra kaip teisybė – jis beribis.

Comments Off on Dugno teisybė | In: Ekonomika | tags: dešra, parypavimai, visuomenė. | #

Mauglio sindromo užvaldytas patriošistas yra įsitikinęs, kad jo tautybė yra „įgimta“. Kartu su krauju jinai teka jo gyslomis, o tuo tarpu su kiekvienu įkvėpimu jo plaučiai prisipildo Tėvynės oru. Individualumą patriošistas siekia ištirpdyti vientisame Tautos kūne ir taip jame įgauti (arba atgauti) savo tikrąją tapatybę. Tokių būdu, tarkim, žydas, nors ir 30 metų gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje, patriošisto akyse taip ir liks svetimu, tuo tarpu lietuvis, kuris vos sulaukęs 18 metų išvyko gyventi ir dirbti į Jungtinę Karalystę, visuomet liks iš Tautos kūno žaizdos skausmingai ištiškusiu kraujo lašeliu. Ir kas galėtų paneigti, kad šiame nukraujavime nėra prieš tai jau minėto ilgalaikio Lietuvos gyventojo kaltės?

Tokiame kontekste manifestas „Lietuva – lietuviams“ gali būti interpretuojamas kaip reikalavimas atlikti simbolinį kraujo perpylimą visiems tiems, kurie tokio kraujo neturi. Tik su tokia sąlyga, anot patriošistų, aniems galima suteikti teisę kvėptelti deguonies iš to „oro stulpo“, kurį apibrėžia Lietuvos Respublikos sienos. Kraujo perpylimas aiškinamas kaip atvykusiųjų „pagarba lietuvių kalbai, papročiams, istorijai, kultūrai ir tt“. Įdomu, kad labai retai reikalaujama iš atvykėlių gerbti Lietuvos įstatymus. Viena vertus patriošistams tai lyg ir savaime suprantamas dalykas, tačiau kita vertus niekam ne paslaptis, kad nemažai patriošistų patys turi gana rimtų dabartinės mūsų įstatyminės santvarkos pripažinimo ir suvokimo problemų. Taigi patriošistas nelabai linkęs pripažinti pakankamais Lietuvos vyriausybės nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujantis į šalį įleidžiami imigrantai. Tiesa pasakius, daugelis patriošistų apskritai nelabai linkę pasitikėti Lietuvos valdžia –kaip žinia, kai kurie valdžios vyrai turi ne lietuviškus vardus ir pavardes, o iš tų kurie jas turi, kai kurie yra kosmopolitai.

Patriošistinis kraujo perpylimas yra šiaip jau sunkiai įsivaizduojama procedūra. Jo svarba yra suponuota įsitikinimo, kad net pvz. trečios kartos JAV gyvenantis ir lietuvių kalbą beveik pamiršęs lietuvis iš prigimties yra lojalesnis savo Lietuvai nei koks nors Vilniaus priemiestyje gimęs, užaugęs ir tik trečdaliu lietuviškai kalbantis „Volodia“. Kraujo perpylimas yra tarsi „atėjūnų“ dorovinis švietimas, kurio metu jiems papildomai turi būti išaiškinama ką mūsų šalyje galima daryti, o ko jokiu būdu ne, kadangi tai įžeistų vietinių gyventojų moralines nuostatas. Taigi gyvų šunų mėtymas nuo tiltų arba bet koks pasipriešinimas teisėsaugos pareigūnams, kad ir vien plikomis rankomis ir plikų peniu, bus suprastas ne vien tik kaip įstatymo pažeidimas, bet ir kaip visos Tautos įžeidimas. Tuo pačiu metu visi čia įsidarbinę ar šiaip verslo reikalus tvarkantys emigrantai pateikiami ne kaip teikiantys realią naudą, o kaip išrinktieji, kuriems Lietuva maloningai suteikė galimybę gauti naudos sau ir už tai jie privalo jausti moralinį įsipareigojimą. Tas moralinis įsipareigojimas “atėjūnams”  turi būti primenamas kiekvieną kartą jiems sugalvojus ginti čia pažeistas jų teises.

(tai dar irgi ne pabaiga 🙁 …)

Comments Off on Kai kurie patriošizmo niuansai (2) | In: Visuomenė | tags: ksenofobija, nacionalizmas, patriošizmas, visuomenė. | #

MAUGLIO SINDROMAS

Geriausias žodis apibūdinti mūsuose vis stiprėjantiems įvairaus plauko „tautiniams“, „patriotiniams“, „nacionaliniams“ ir visokiems kitiems judėjimams, mano galva, yra „patriošizmas“. Šis naujadaras, kaip ir daugelis kitų ideologizuotų apibrėžimų, bando aprėpti daugelį judančių ir besislapstančių taikinių. Tiesa pasakius, epitetą „patriošistas“ galima taikyti plečiamai ir tada jis apimtų daugumą Lietuvos gyventojų. Kaip ir plečiamai taikant epitetą „tolerastas“, jisai apimtų visus Lietuvos gyventojus, pritariančius Lietuvos narystei Europos Sąjungoje, o tai yra pakankamai daug, kad tos grupės viduje susidarytų atskiros nuomonių grupės visiškai nesutariančiais pamatiniais „tolerastijos“ klausimais.

Kalbėdamas apie patriošizmo stiprėjimą, suprantu tai kaip dvilypį reiškinį. Z. Baumanas, rašydamas apie globalizaciją, nurodė ją ne tik kaip vienijantį, bet ir kaip skaidantį faktorių. Anot jo, stiprėjant globalizacijai, proporcingai stiprėja ir lokalizacija t.y. socialinių ryšių, įtakotų tam tikros lokalinės specifikos, akcentavimas. Šiuo atveju patriošizmo aktyvėjimas gali būti suprantamas ne vien tik kaip „tautinio atgimimo“, bet ir kaip stiprėjančios Lietuvos eurointegracijos simptomas.

Patriošizmo judėjimas nėra vienalytis ir jo viduje nuolatos vyksta „vertybiniai“ ginčai, grindžiami neretai tik patiems judėjimo aktyvistams suprantama logika, tik jiems žinomais faktais ir tik jiems suprantamomis jų interpretacijomis. Čia iškyla nauji lyderiai ir nuvainikuojami senieji, pamažu formuojasi ortodoksija ir ekskomunikuojami eretikai.

Išskleidžiant patriošizmo sąvokos turinį bene svarbiausiu jo požymiu nurodytinas Mauglio sindromas. Šis sindromas išreiškiamas ir sutvirtinamas nuolat kartojama mantra – „mes abu esame vieno kraujo, aš ir tu“. Mauglio sindromas patriošistus vienija tiek horizontaliai t.y. erdvėje, tiek vertikaliai t.y. laike. Erdvėje lietuvių kraujo ryšių bendrumas gali ribotis tarptautinėmis sutartimis nustatytomis šiuolaikinės Lietuvos Respublikos sienomis arba gali būti suprantama ir plačiau. Pastaruoju atveju reikėtų panagrinėti archeologiniais tyrinėjimais nustatytą baltų gyvenviečių paplitimą ir tuomet mes atrastume bendrą kraujo ryšį su kai kuriais pamaskvės gyventojais.

Kaip jau minėta, Mauglio sindromo formulę galima taikyti ir laike. Oficiali teisinė doktrina teigia, kad Lietuva susikūrė 1918 m. vasario 16 d., o savo valstybingumą atkūrė 1990 m. kovo 11 d. Toks mūsų valstybingumo supratimas yra sunkiai priimtinas „normaliam“ patriošistui, labiau linkusiam į istorinį valstybingumo supratimą, kas iš principo nėra joks blogis. Tradiciškai kraujo ryšį su protėviais laike patriošistas užmezga nuo XIII a., kai Mindaugas „suvienijo visus lietuvius“. Ši samprata irgi gali būti suprantama plačiau, prisikapstant tai iki ledynmečio periodo, tai iki kokių nors garsesnių senovės civilizacijų. Mauglio sindromo taikymo erdvėje ir laike pobūdis nemaža dalimi apsprendžia vienos ar kitos patriošistinės sektos ideologinį radikalumą. 

(dar ketinu pratęsti :)… )

Comments Off on Kai kurie patriošizmo niuansai (1) | In: Visuomenė | tags: ksenofobija, nacionalizmas, patriošizmas, visuomenė. | #

Vasario 16 proga paskelbsiu kontroversišką mintį. Tai, kad daugumai tautiečių yra dzin ant nepriklausomybės dienos, kad valentinkė yra didesnė šventė, kad TV3 eilinį kartą parodys Independence day, žodžiu tai, kad daugumas užmiršo tikrąją Vasario 16 d. prasmę yra ne blogai, o gerai. Tai nuostabu, nes rodo, kad mes iš tikro esame nepriklausomi, jei apie tai nebegalvojame. Nepriklausomybę mes suvokiame kaip duotybę. Tai yra puiku. Su Vasario 16!

Valentinas

Komentaras Ligi Dangaus bloge
2010, vasario 16 d., 9:30

Kreivadakcija irgi kuo nuoširdžiausiai prisideda prie sveikinimų 🙂

Comments Off on Visus su Vasario 16! Ta proga ir Valentino mintis apie tai. | In: Uncategorized | tags: istorija, pašventimai, visuomenė. | #

Vis susimastau apie žodžių reikšmę ir apie jų santykį su kitomis žodžių reikšmėmis. Žodis, kaip mus moko Wittgensteinas, visuomet nurodo į kažką, kas pats nėra žodis. O į ką nurodo žodis „sąvoka“? Vokiečių kalboje labai įdomus yra žodis der Bergriff, kurį į lietuvių kalbą galėtume versti žodžiu „sąvoka“. Tuo tarpu žodis der Griff (angliškai grip) reiškia sučiupimą, sugriebimą. Ir tokia žodžio „sąvoka“ etimologija neatsitiktinė. Jei aš sukuriu sąvoką, aš tarsi sučiumpu tam tikrą objektą ir neleistinai atriboju jį nuo konteksto. Tarkim, jei sėdėdamas tamsiame kambaryje su draugu prie degtinės butelio, aš jam sakau, kad Saulė čia nešviečia, tiek jis, tiek aš suprantame apie ką kalbama. Mes abu žinome į ką nurodo žodis „Saulė“ ir ką reiškia šviesti, ir nei jis, nei aš sakydami žodį „Saulė“, negalvojame nei apie dangų, kuriame esame įpratę matyti ją šviečiant, nei apie rausvas šviesas už horizonto, jai leidžiantis. Tačiau pabandykite įsivaizduoti tik Saulę. Tai yra tik tą objektą, į kurį nurodo žodis „Saulė“, atsietą nuo bet kokio kito materialaus konteksto! Sąvoka tarsi sučiumpa savo įvardijamą daiktą, užrakina jį atskirtą nuo pasaulio arba, šiuo atveju, sakydamas „Saulė šviečia“ aš tartum išpjaunu ją iš dangaus. Der Begriff – der Griff. Ar nesuklydo Heideggeris teigdamas, kad kalba yra būties namai? Greičiau kalba yra būties kalėjimas…

Netikėtai panašią sampratą aptikau ir lietuvių kalboje. Juk sąvoka konstruojama apibūdinant tam tikrus daiktus pagal tam tikrus kriterijus ir po ja pakišant. Čia pagrindinis vaidmuo tampa žodžiui būda. Ką nor apibūdindamas aš išskiriu tam tikras objekto savybes ir atskiriu jį nuo likusio pasaulio arba uždarau į būdą. Jei aš sakau žodį „žemdirbys“, tuomet aš taip apibūdindamas, atskiriu, atitveriu jį nuo, pavyzdžiui, stomatologo. Jei kitą žmogų aš apibūdinu sąvoka „runkelis“, reiškia aš jį atriboju nuo tų žmonių, kurie sėdi sau orūs mano sąmonės būdoje, vadinamoje „pilietinė visuomenė“ ir uždarau jį į kitą būdą kartu su rudens derliaus gėrybėmis. Šiuo atveju ir išvestinė sąvoka „būdas“, reiškia specifines tam tikros būdos gyventojų charakterio savybes.

Šiuo požiūriu Umberto Eko aprašytas ančiasnapis yra kur kas sunkiau sučiumpamas ir uždaromas į būdą nei žmogus. Jis leidžiasi apibūdinamas sąvoka „žinduolis“, tačiau vienintelis iš visų žinduolių turi snapą ir deda kiaušinius, todėl žinduolių būdoje jam vis tiek tenka išskirtinė vieta. Dėl snapo ir plaukmenų jis lyg ir tiktų į vandens paukščių būdą, tačiau ten žinduoliai ir dar turintys kailį, niekada nebuvo priimami. Su žmogum daug paprasčiau, jam daug labiau tinka senovės kinų pasakymas apie grandine prie būdos prirakintą ir nuo jos besiplėšiantį šunį. Tiesiog paleiskite jį nuo grandinės – pabėgios pusdienį ir pats sugrįš ir galiausiai įlindęs atgal į būdą ims antkaklį uostyt. O visokie anapus jo būdos ramiai sau gyvenantys, dar neapibūdinti ančiasnapiai, nusipelno būti aplotais. Nėra nieko nemalonesnio ir labiau erzinančio už juos. Toks jau tas būdas lietuvių ir žemaičių, kaip pasakytų Simonas Daukantas.

5 Comments | In: Filosofija, Visuomenė | tags: Filosofija, Heideggeris, ksenofobija, visuomenė, Wittgensteinas. | #

Bevartydamas dr. Tercijono knygelę „Dr. Kazys Grinius gydytojas, visuomenininkas“ išleistą Kaune 1926 m. aptikau porą pikantiškų Griniaus atsiminimų iš jo, kaip gydytojo, praktikos. Aprašomi dalykai yra ganėtinai pikantiški ir tragiški, bet skaitydamas raičiausi iš juoko. Labiausiai prajuokino ne tiek patys įvykiai, kiek aprašymo būdas. 

                      P.s. Įvairiausius aiškinimus bei įžvalgas palieku visa išmanantiems interneto komentatoriams bei kitiems psichoanalizės specialistams.
                      P.p.s.  asmeniškai abejoju ar etiška tai pateikti internetinėje erdvėje, po kurią naršo įvairaus plauko individai bei mokslų ir visų galų daktarai.

Tekstą ir šį komentarą atsiuntusio asmens duomenys ir gyvenamoji vieta Kreivadakcijai žinomi 🙂

/. Sągulavimas vyro su treigiu buliuku. (Pederastia sodomica.)

Dr. Griniui gyvenant Pilviškiuose, apie 1899 mt., at­važiavo nuo 6 kilometrų vidutinis ūkininkas C. apie 54 metų amžiaus, lydimas suaugusios dukters, ir pasisakė, kad užvakar tvarte, duodamas pašaro (žiema buvo) treigiui buliukui, pasi­lenkė prie jo ir šis užsiroglinęs jam ant strėnų ir įleidęs penis į užpakalio vartus. Tuojau jam smarkiai suskaudėję. Ir štai dabar jaučiasi visai blogai, ima šiurpuliai ir karštis, skauda visą pilvo apačią, o ypač dega tenai užpakalio žarnoje, tur­būt, girdi, buliukas tenai savo sėklos palikęs.

S t. p r a e s. Apyliesis. turįs 2 suaugusias dukteris, priešn keletą metų nustojęs žmonos, vyras. T° po pažastim 38° su viršum. Pilvo apačią spaudžiant skauda, muskulatūra įtempta. Iš užpakalio vartų kruvinas pasrūvėjimas. Iš vežimo išlipo ir atėjo apie 20 žingsnių į daktaro kabinetą patsai, dukters palaikomas. Piktina vemti, bet nė karto nevėmes. Sį tą valgęs.

Diagnozė.    Peritonitas aštrusis, traumatinis.

Terapija. Patarimas tuojau keliauti į Karaliaučiaus klinikas, o iki išsirūpins leidimą: ramumas, bado dieta, ledai pilvo apačioj, narkotikai.

Exitus letalis kelioms dienoms praėjus, namie, nes į Karaliaučių nevažiavo.    Skrodimo nedaryta.

Kad moterys sągulauja su šunimis (anot kun. A. V., apie Kėdainius bajorės per išpažintį gana dažnai prisipažįsta sągu-lavusios su šunimis, tą aktą jos lenkiškai vadina: „spsiałam się", visiems yra žinoma. Vyrų sąguiavimas su gyvulių pa­telėmis irgi medicinoj gerai žinomas. Bet buliaus su vyru są­gulavimas, nežinia, ar buvo aprašytas.

2. Silkė gimtuvėj (in utero).

Mariampolės apylinkėj apie Liudvinavą buvo parvežtas pas M-ienę gydytojas Br. P a v a l k i s. Tai buvo apie 1903 m. Atrasta buvo per silpni skausmai ir užsitęsęs gimdymas.

Gimdyvę aptarnaujanti paprasta bobutė pasisakė, kad ji visa dariusi, kad „syla imtų", net įkišusi į gimtuvę sūdytą silkę, bet vis nieko negalinti pagelbėti.

Teisybė, gydytojui betyrinėjant ligonę, pavyko išimti iš vaginos visa silkė, tik be galvos. Silkės dalis buvo įvaryta tarp galvutės ir gimtuvės sienelės. Bobutė sakė. kad ji ne vienai moterei taip yra dariusi ir dažnai gelbėdavę. Nura­minus ligonę gimdymas pasibaigė laimingai; sepsis’o nebuvo.

Comments Off on Skaitymai. Įš prisiminimų apie dr. Kazį Grinių | In: Uncategorized | tags: skaitymai, visuomenė. | #

Štai visai neseniai vyko arši dviejų savo srities grandų polemika, aiškinantis kas yra talentas ir, kas svarbiausia, kaip ir kas už jį turėtų atlyginti. O pats klausimas kas tai yra talentas lyg ir liko už asmeniškumais persunktos diskusijos ribų. Bet į šį klausimą, regis, atsakė Lietuvos Talentų konkursas… Savo rinkėjus su kiekviena nauja kadencija vis labiau nuviliantis Seimas, vienas už kitą atgrasesni premjerai, ekonominės krizės, korupcija, niaurios ateities perspektyvos,  kalenimą dantimis pavertė nuolatine Marijos Žemės gyventojo būsena. Nenuostabu, kad baigiantis antrajam Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui, naujoji karta šiam reiškiniui suteikė estetinę išraišką, pakylėdama šį reiškinį į naujas kūrybines aukštumas. Nenuostabu ir tai, kad šis „talentas“ sulaukė tokio plataus supratimo ir pripažinimo. Tuo pačiu ir buvo aiškiai atsakyta į klausimą kas Lietuvoje yra talentas ir kaip jis turėtų būti remiamas.

Kreivarankis

Comments Off on Pamąstymai apie talentą | In: Uncategorized | tags: pamąstymai, visuomenė. | #

Buvo ankstyvas lapkričio rytas. Visą naktį pliaupęs lietus prieš aušrą nurimo, virsdamas įkyria dargana. Keturi vyrai ir kunigas stovėjo prie miestelio kapinių patvoryje iškastos duobės. Kunigas griežtai atsisakė buvusį kelių patrulį Joną, kaip savižudį, laidoti kapinėse ir veltui buvę Jono bendradarbiai iš Šilalės policijos komisariato gaišo laiką jį įkalbinėdami. Nepadėjo ir siūlomi pinigai, kuriuos kunigas anksčiau šiaip jau būtų mielai paėmęs, tačiau dabar, bijodamas būti įskustas Rokiškio kontoros valdininkams, buvo neperkalbamas. Galiausiai buvę Jono bendradarbiai džiaugėsi vien tuo, kad apskritai pavyko prikalbinti kunigą bent jau dalyvauti užkasant savižudį Joną kapinių patvoryje.

…

Comments Off on Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 5 | In: Uncategorized | tags: traktatas apie Rokiškį, Visiškos pievos, visuomenė. | #

Jau įpratome, kad beveik po kiekvieno A. Šliogerio interviu jo sparnuoti pasisakymai ilgai cituojami įvairiuose kontekstuose. Jei iki tol bene žymiausia jo frazė buvo žodžių „patriotas – idiotas“ surimavimas, tai paskutinis jo pasiūlymas „berniukams – Plutarcho Biografijos, mergaitėms – mezgimo vadovėlis“ realiai pretenduoja tapti kur kas populiaresniu ir atsižvelgiant į tai, kad šis posakis jau užkliuvo Universiteto etikos sargams, galinčiu turėti šiokių tokių neigiamų pasekmių ir pačiam filosofui.

Prieš pakomentuodamas šią naująją jo frazę, norėčiau išsakyti keletą paprastų pastabų dėl teksto supratimo. Tai, kad ši problema mūsuose tampa irgi gana aktuali, galima spėti jau vien dėl to, kad įvairių internetinių portalų komentatoriai reguliariai primeta vieni kitiems „elementarių teksto suvokimo įgūdžių“ stoką. Nesigilindamas į konkrečius atvejus ir neneigdamas to, mano galva akivaizdaus, fakto, kad tekstas gali būti interpretuojamas įvairiai, kartais net prieštaraujant jo autoriaus intencijoms, pastebėsiu, kad neretai mes interpretuodami tekstą dėl savo išankstinių nuostatų automatiškai pasmerkiame save vienareikšmiškam jo supratimui. Vienareikšmiškumas, kaip ir aiškumas, nėra blogybė, tačiau be išlygų interpretuodami tekstą vienareikšmiškai mes tarsi apvagiame save, apribodami savo mąstymą ir neleisdami sau įžvelgti galimų papildomų teksto reikšmės niuansų. Manyčiau šliogerizmą „berniukams – Plutarcho Biografijos, mergaitėms – mezgimo vadovėlis“ mūsų viešojoje erdvėje ištiko būtent toks likimas.

Suprantu Lietuvos feminisčių, ir ne tik jų, pasipiktinimą, tačiau užuot įsigilinęs į klausimą „kodėl mezgimo vadovėlis – mergaitėms?“, aš norėčiau užduoti kitą, iki šiol taip ir neiškeltą klausimą – „o kodėl Plutarcho Biografijos – berniukams?“. Kodėl Plutarcho aprašyti iškilių antikos asmenybių gyvenimai, A. Šliogerio nuomone, yra tokie svarbūs vaikų auklėjimui ir ugdymui? Štai klausimas, į kurį aš norėčiau sužinoti atsakymą ir kuris visame šiame lyčių lygybės entuziastų erzelyje, regis, taip ir nebus užduotas filosofui.

Artėja šv. Kalėdos – susitaikymo metas. Be abejo, galima piktintis, švelniai tariant, nediplomatiškomis frazėmis filosofo, kuriam nusispjaut į žiniasklaidą, taip mėgstančia gliaudyti aštrias frazes iš konteksto ir įkelti jas į straipsnių antraštes. Galima kovoti už lyčių lygybę ir toleranciją. Tačiau galima pabandyti susitaikyti su A. Šliogeriu ir jo pasisakymą suprasti kitaip, nei jis pateikiamas žiniasklaidoje. O taip padarius, artėjančių šv. Kalėdų proga reiktų padovanoti savo atžalai, nesvarbu mergaitė ji ar berniukas, ne žaislinę „Barbę“, radio bangomis valdomą mašinytę, naujausią kompiuterinį žaidimą, o Plutarcho Biografijas. Būtent taip reikia suprasti A Šliogerį ir būtent tai jis norėjo pasakyti. Esu tuo visiškai tikras. Tik ar mes turėsime pakankamai drąsos ir ryžto suprasti jį būtent taip?

Comments Off on Sparnuoti šliogerizmai ir Kalėdinės susitaikymo dovanos | In: Uncategorized | tags: razborkės, Šliogeris, visuomenė, žiniasklaida. | #

X.

Tuo tarpu kai sėkmingai įveikusi ekonominę krizę Europos Sąjunga užtikrintai perėmė „pasaulio policininko“ vaidmenį iš Jungtinių Amerikos Valstijų, buvusį kelių patrulį Joną visi Lietuvoje jau buvo seniai pamiršę. Paskutinį smūgį Jono populiarumui sudavė sekančio laidos „Teisingumo verdiktas“ sezono blogiausia metų valdininkė – sanitarė iš Varėnos Jolanta, narkomanė ir baisi šliundra.

…

Comments Off on Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 4 | In: Uncategorized | tags: traktatas apie Rokiškį, Visiškos pievos, visuomenė. | #