Tamsioji filosofijos marginalo pusė

       Kodėl arabai pralaimėjo 1967-ųjų karą? Daug buvo apie tai kalbama. Buvo sakoma, kad Izraelis laimėjo, nes žydai narsūs, o arabai – bailiai, nes žydai protingi, o arabai primityvūs, nes žydai geriau ginkluoti, o arabams trūko ginklų. Visa tai netiesa!

Arabai taip pat protingi, narsūs ir turi gerų ginklų. Skyrėsi kas kita – požiūris į karą, skirtingos karo sampratos. Izraelyje kare dalyvauja visi, o arabų šalyse – tik kariuomenė. Kilus karui, Izraelyje visi eina į frontą, civilinis gyvenimas apmiršta. Sirijoje daugybė žmonių apie 1967 m. karą sužinojo tik jam pasibaigus, o juk šiame kare Sirija prarado pačią svarbiausią strateginę teritoriją – Golano aukštumas. Sirija neteko Golano aukštumų, kai tuo pačiu metu, tą pačią dieną, tą pačią valandą, už dvidešimties kilometrų nuo jų, Damaske, kavinės lūžte lūžo nuo žmonių, kai daugybė kitų vaikštinėjo aplinkui, rūpindamiesi, kaip susirasti staliuką.

1967 m. kare žuvo mažiau kaip šimtas Sirijos kareivių, o prieš metus Damaske rūmų perversmo metu žuvo du šimtai žmonių. Dėl politinio kivirčo žuvo dukart daugiau žmonių nei karo metu, kai šalis prarado svarbiausią strateginę aukštumą ir priešas priartėjo prie sostinės per šūvio atstumą.

Kareivis fronte gali būti geresnis ar blogesnis, bet kiekvienas kareivis yra žmogus. Jaunas žmogus rizikuoja labiausiai, nes jo visavertis gyvenimas dar tik prasideda, ir štai jį užgriūva viso pasaulio našta. Mirtis jį puola iš visų pusių. Po kojomis sproginėja minos, virš galvos švilpia kulkos, iš dangaus krinta bombos. Be galo sunku ištverti tokiame pragare.

Bet yra dar vienas, visų pikčiausias priešas – vienatvė mirties akivaizdoje. Kareivis negali būti vienas, jis niekada neištvers, jeigu jausis kaip pasmerktasis, jeigu žinos, kad jo brolis sėdi kavinėje ir lošia domino, kitas brolis pliuškenasi baseine, o likę broliai rūpinasi kaip susirasti laisvą staliuką. Jis turi suvokti, kad tai, ką jis daro, yra kam nors reikalinga, kad kas nors į jį žiūri ir jam padeda, yra kartu su juo. Kitaips kareivis mes viską ir pareis namo.

Karas negali būti vien kariuomenės reikalas, nes karo našta pernelyg sunki ir vien armija jos nepakels. Arabai manydavo, kad yra kitaip, ir nuolat pralaimėdavo. Pasakojau vadui iš Hermono, kad arabų pasaulyje mane visada stebino didžiulė spraga, visiškas neatitikimas tarp fronto ir šalies, tarp kareivio gyvenimo ir krautuvininko gyvenimo karo metu: abu gyvendavo skirtinguose pasauliuose, rūpindavosi skirtingais dalykais; vienas galvojo, kaip išgyventi dar valandą, kitas – kaip geriau parduoti prekę, bet juk tai visiškai skirtingi rūpesčiai.

(Nurašyta nuo Ryszard Kapušcinski “Jėzus su automatu   ant peties”, leidykla “Kitos knygos”, 2009, 47-48 psl.)

Comments Off on Skaitymai. R. Kapušcinski apie žydų ir arabų kariavimo skirtumus | In: Skaitymai | tags: knygos, pamąstymai, razborkės, skaitymai, žydai. | #

<…> mano nagai – ilgi ir nekarpomi. Savo laiško pabaigoje tu sakai, kad manasis darbininko švarkas (netiesa, tai valstiečio švarkas) vertas klostuoto Marilyn Monroe korseto, o mano nagai – tamsių Gretos Garbo akinių. Ir užverti mane ironiškais ir piktavališkais patarimais. Kadangi mano nagus mini keletą kartų, aš tau viską paaiškinsiu.

Galima tvirtinti, kad juos man kirpdavo mama ir kad tai susiję su Edipo kompleksu bei kastracija (groteskiška, bet psichoanalitinė interpretacija). Be to, žiūrint į mano pirštų galus, galima pastebėti, kad man trūksta pirštų antspaudus paliekančių vagelių, paprastai atliekančių apsauginę funkciją, todėl lietimasis pirštų galais prie kokio nors daikto ir ypač prie audinio man kelia tokį nervinį skausmą, kad turiu saugotis, augindamas ilgus nagus (teratologinė ir selekcionistinė interpretacija).

Dar galima sakyti (ir tai tiesa), kad aš svajoju būti ne nematomas, o nepastebimas, ir šią svajonę kompensuoju augindamas nagus, kuriuos galiu įsikišti į kišenę, todėl niekas manęs nešokiruoja labiau nei į juos žiūrintis žmogus (psichosocialinė interpretacija). Pagaliau galima sakyti: “Nereikia graužti nagų, nes jie tavo; jei tau patinka nagai, tai graužk kitų nagus, jei nori ir gali” (politinė Darieno stiliaus interpretacija).

Tačiau tu pasirenki patį bjauriausią aiškinimą: jis nori išsiskirti, dedasi Greta Garbo. Šiaip ar taip, įdomu, kad nė vienas iš mano draugų niekada neatkreipė dėmesio į mano nagus: šie jiems atrodo visai natūralūs, atsitiktinai ten išaugę tarsi iš vėjo atneštų sėklų, o apie vėją juk neverta kalbėti.

Gilles Delleuze, Derybos, Baltos lankos, 2012, 13-14 psl.

11 Comments | In: Filosofija, Skaitymai | tags: asmenybės sutrikimai, Filosofija, Gilles Deleuze, skaitymai. | #

Įkalinimas yra tada, kai valstybės valdžia atima laisvę iš žmogaus; tai gali atsitikti dviem atvejais. Pirmuoju, kai norima apsaugoti kaltinamąjį, antruoju, kai nuteistasis pasmerkiamas kentėti. Pirmuoju atveju tai nėra bausmė, nes nė vienas žmogus negali būti nubaustas, kol nebaigta jo byla ir jis buvo nepaskelbtas kaltu. Todėl tokia skriauda, padaryta žmogui sukaustant jį grandinėmis ar kaip nors kitaip jį suvaržant, pranokstanti tai, kas būtina jo apsaugojimui, prieštarauja prigimtiniam įstatymui. Antruoju atveju yra bausmė, nes šis blogis padarytas valstybės valdžios už ką nors, ką toji pati valdžia laiko įstatymo pažeidimu. Žodžiu, įkalinimą aš suprantu kaip visokį judėjimo apribojimą bei suvaržymą išorine kliūtimi, ar tai būtų namas, paprastai vadinamas kalėjimu, ar sala, kurioje, kaip sakoma, žmonės yra įkalinami, arba priverstinių darbų vieta, kaip senovėje žmonės būdavo nuteisiami dirbti akmens skaldyklose, o šiais laikais – galerose, ar tai būtų grandinės arba kokia kita kliūtis.

Nurašyta nuo Thomas Hobbes “Leviatanas”, Vilnius, ALK Pradai, 1999 m.  313 psl.

2 Comments | In: Skaitymai | tags: Filosofija, skaitymai, Thomas Hobbes. | #

Absurdų priežastys.

1. Pirmąją absurdiškų išvadų priežastį aš priskiriu metodo nebuvimui, tam, kad filosofai nepradeda savo samprotavimo nuo apibrėžimų, t.y. nuo savo žodžių reikšmės nustatymo, tarsi jie galėtų parengti sąskaitą, nežinodami tikslios skaičių vienas, du ir trys reikšmės.

Kadangi visi kūnai įeina į apskaitą dėl skirtingų sumetimų (kuriuos aš minėjau ankstesniame skyriuje) ir šie sumetimai yra įvairiai pavadinti, tai ir visokie absurdai kyla iš jų vardų painiavos ir netinkamo jų siejimo teiginiuose.

2. Antrąją absurdiškų teiginių priežastį aš priskiriu tam, kad kūnų vardai suteikiami jų savybėms, arba savybių vardai – kūnams, kaip daro tie, kurie sako: tikėjimas yra įlietas arba įkvėptas, nors niekas, išskyrus kūną, negali būti įlietas ar įkvėptas į jokį daiktą; taip pat, kad tįsumas yra kūnas ir kad pasivaidenimai yra dvasios ir tt.

3. Trečiąją priežastį aš priskiriu tam, kad kūnų, esančių už mūsų, požymių vardai, suteikiami mūsų pačių kūnų požymiams, kaip daro tie, kurie sako, kad spalva yra kūne, garsas yra ore ir tt.

4. Ketvirtąją – tam, kad kūnų vardai suteikiami vardams arba kalboms, kaip daro tie, kurie sako, kad yra visuotiniai daiktai, kad gyva būtybė yra giminė, arba visuotinis daiktas, ir tt.

5. Penktąją – tam, kad savybių vardai suteikiami vardams ir kalboms, kaip daro tie, kurie sako, kad daikto prigimtis yra apibrėžimas, žmogaus įsakymas yra jo valia ir pan.

6. Šeštąją – tam, kad vartojamos metaforos, tropai ir kitos retorinės figūros, užuot vartojus tikslius žodžius. Nors įprastinėje kalboje ir leistina, pavyzdžiui pasakyti: kelias eina arba veda šen ar ten, patarlė sako tą ir aną (nors keliai ir negali vaikščioti, o patarlė – kalbėti), tačiau kai skaičiuojame ir ieškome tiesos, tokios kalbos yra neleistinos.

7. Septintąją priskiriu tam, kad nieko nereiškiantys vardai yra paimti iš scholastų ir išmokti mintinai, pavyzdžiui, hipostatinis, transubstanciacija, konsubstanciacija, amžinasis dabar ir panašios scholastų giesmelės.

Tam, kuris gali šito išvengti, nelengva pasiduoti kokiam nors absurdui, nebent taip atsitiktų dėl samprotavimo ilgumo, nes jis galbūt užmirštų, kas ėjo prieš tai. Mat visi žmonės iš prigimties samprotauja panašiai ir gerai, jeigu jų principai geri, nes kas gi bus toks kvailas, kad suklystų geometrijoje ir atkakliai laikytųsi tos klaidos, jeigu kas nors kitas jam ją parodytų?

Nurašyta nuo Thomas Hobbes “Leviatanas”, Vilnius, ALK Pradai, 1999 m.  64-65 psl.

Comments Off on Skaitymai. Thomas Hobbes apie absurdų priežastis | In: Filosofija, Skaitymai | tags: Filosofija, skaitymai, Thomas Hobbes. | #

Nežinau išmintingesnio žmogaus už Budhą. Kiek išminčių jis priveisė Rytų despotijose! Kokia monumentali, bet kartu kokia paprasta toji Rytų išmintis: pasiekiama kiekvinam veršiui. Tačiau, kai pagalvoji, kad visi tie Rytų išminčiai buvo paprasčiausi vergai ar baudžiauninkai, kirbteli pikta mintis: gal tik vergui, tam drebančiam gyvulėliui, išmintis ir reikalinga; vergui ir niekam kitam. Tik vergas ir gali būti išmintingas; ne, jis negali būti neišmintingas. Išmintis jam yra elementariausia būtinybė. Bejėgiškumas, baimė, savisaugos instinktas, lapino Reinekės gudrumas – visa tai nedylantis išminties pamušalas. O kad mes taip godžiai puolėme į Rytų išmintį, tai tas dalykas labai mažai pasako apie pačią išmintį ir labai daug – apie mus pačius. Na atspėkite, kas mes esame? Aš nežinau neišmintingesnio žmogaus už Sokratą, o dar labiau – už Kristų. Pastarasis išminčiaus akimis yra visiškas beprotis. Ir kas, jeigu ne išminčiai, Sokratą nunuodijo, o Kristų prikalė prie Kryžiaus. Iš tikrųjų: kokia tai išmintis – sakyti Ne amžinajai esinijos sąrangai ir prisiimti visų esamų ir būsimų padugnių kančias? Laisva valia mirti už kvailius? Jokios išminties čia nėra ir būti negali. Bet jeigu man tektų rinktis Budhos išmintį ar Kristaus kvailybę, aš pasirinkčiau pastarają. Bent jau tragiško grožio joje daugiau negu idiotiškoje Budhos šypsenoje, kuri, matyt, irgi turėtų būti laikoma labai išmintinga. Nuo išminties iki idiotizmo – vienas žingsnis.

Nurašyta nuo "Arvydas Šliogeris." Bulvės metafizika", Vilnius, Apostrofa, 2010, 130-131 psl.

2 Comments | In: Skaitymai | tags: budha, Filosofija, kristus, Rytų filosofija, skaitymai, Šliogeris, Sokratas. | #

KAGANAS – chazarų valdovas. Chazarų valstybės sostinė buvo Itila, o vasarinė kagano rezidencija – Samandaras, prie Kaspijos jūros. Manoma, kad graikų misionierių priėmimas chazarų rūmuose buvo politinis sprendimas. Dar 740 metais vienas chazarų kaganas iš Konstantinopolio pasikvietė misionierių, skelbiantį krikščionišką tikėjimą. O IX a. reikėjo sutvirtinti graikų ir chazarų sąjungą prieš bendrą priešą: tuo metu rusai jau iškėlė skydą virš Konstantinopolio vartų, o iš chazarų atėmė Kijevą. Kilo dar vienas pavojus. Tuometinis kaganas neturėjo paveldėtojo <…>

Tada prie kagano priėjęs vienas žydas iš dvaro svitos pareiškė, jog atsakys į kaganui iškilusius klausimus.
– Nagi, žiūrėkim, kaip tau seksis, – atsakė kaganas ir lyžtelėjo šventąją druską. Žydas atsivedė vergą ir paliepė šiam apnuoginti ranką. Jo ranka buvo visiškai tokia pat kaip ir dešinioji kagano ranka.
– Taip, – tarė kaganas, – sulaikyk jį. Sulaikyk jį ir veik toliau. Eini teisingu keliu.

Šitaip po visą karalystę buvo išsiuntinėti šaukliai ir po trijų mėnesių žydas atvedė pas kaganą vieną jaunuolį, kurio pėdos atrodė visiškai tokios pat kaip ir valdovo. Jis irgi buvo paliktas rūmuose. Šitaip buvo atrasti du keliai, viena ausis ir petys – viskas atrodė lygiai taip pat kaip ir kagano kūno dalys. Pamažu rūmuose susirinko būrys jaunuolių: karių, vergų, virvininkų, žydų, graikų, chazarų ir arabų, kurie – jei iš kiekvieno paimtum po vieną galūnę arba kūno dalį – galėjo sudaryti jauną kaganą, identišką viešpatavusiam Itiloje. Trūko tik galvos. Jos žydas niekaip negalėjo atrasti. Vieną dieną kaganas pasikvietęs žydą pareikalavo arba jo paties, arba naujo kagano galvos. Žydas nė kiek neišsigando ir kaganas nustebęs paklausė kodėl.

– Todėl, kad išsigandau jau prieš metus, o ne šiandien. Prieš metus ir suradau galvą. Jau daug mėnesių saugau ją čia, rūmuose, bet nedrįstu parodyti.

Kai kaganas paliepė parodyti galvą, žydas atvedė prieš jį merginą. Ji buvo jauna ir daili, o jos galva buvo tokia panaši į kagano, jog abi galėjai supainioti veidrodyje. Kas nors, veidrodyje pamatęs jos veidą, manytų čia esant kaganą, tik jaunesnį. Tada kaganas paliepė žydui atvesti visus surinktus jaunuolius ir iš jų kūno dalių sudėti dar vieną valdovą. Kol likę gyvi luošiai išsišliaužiojo kas kur, iš jų paimtų kūno dalių buvo sudėliotas naujas kaganas, o ant naujai sukurto kagano kaktos žydas parašė kažkokius žodžius, ir jaunasis kaganas, paveldėtojas, pakilo nuo tikrojo valdovo lovos. Tada jį reikėjo patikrinti ir žydas nusiuntė jį pas kagano meilužę Ateh. Rytą princesė nusiuntė tikrąjam kaganui tokį raštelį:

– Tas, kuris šiąnakt buvo atsiųstas pas mane, yra apipjaustytas, o tu nesi. Taigi arba jis yra kažkas kitas, bet ne kaganas, arba kaganas perėjo į žydų tikėjimą ir buvo apipjaustytas ir tapo kažkuo kitu. Tu ir spręski, kas atsitiko.

Tada kaganas paklausė žydo, ką reiškia šis skirtumas. O šis atsakė:
– Bet juk skirtumas išnyks, vos tik tu pats būsi apipjaustytas. <…>

Milorad Pavic, Cazarų žodynas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2010, 75-77 psl.

Comments Off on Skaitymai. Milorad Pavic, Chazarų žodynas | In: Skaitymai | tags: knygos, literatūra, Pavič, skaitymai. | #

… nacių nusikaltimai žydams atrodo „radikalūs“ būtent dėl to, kad juos įgyvendino ne „stipresni už gyvenimą“ monstrai, pirmieji romantizmo „Blogio genijai“, kurie, gimę iš antžmogiškojo hubris, iš tam tikros „normalios“ žmoniškosios valios demoniškos perversijos, geidžia savo nusikaltimų ir herojiškai suvokia jų monstrišką Blogį – tai buvo eiliniai, „padorūs“ žmonės, kurie atliko monstriškus veiksmus taip, lyg tai būtų dar viena techninė-administracinė priemonė, kurią reikią įgyvendinti. Arendt atkaklus tvirtinimas, kad tokie veikėjai kaip Eichmannas nebuvo „iškrypę sadistai“, prasilenkia su tiesa tiek, kiek remiasi ikiteorine, banalia „sadisto“ samprata, pagal kurią tai asmuo, geidžiantis sukelti kitiems kančias ir besimėgaujantis jomis.

Prieštaraudamas šiai banaliai sampratai, Lacanas tvirtina, kad svarbiausias iškrypėlio subjektyvios pozicijos požymis yra radikalus savęs suinstrumentinimas, susitapatinimas su Kito jouisance grynuoju instrumentu-objektu: Lacanui sadistiškas iškrypėlis yra ne aistringa demoniško blogio figūra, bet visiškai beasmenis „Blogio biurokratas“, grynas vykdytojas – jo asmenybė neturi jokios psichologinės gelmės, jokio sudėtingo trauminių motyvacijų voratinklio.

Nurašyta nuo Slavoj Žižek „Viskas ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2005, 172 psl.

Comments Off on Skaitymai. Slavoj Žižek apie mechaninį sadizmą | In: Filosofija, Skaitymai | tags: genocidas, psichoanalizė, skaitymai, Žižek. | #