Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

Comments Off on Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

2 Comments | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Visai neseniai Prezidentė savo performansais vėl sukėlė keistus prisiminimus ir asociacijas. Perskaitęs spaudoje pranešimus apie tai, kad D. Grybauskaitė ketina asmeniškai patikrinti kandidatų į ministrus užsienio kalbos žinias, visų pirma nevalingai prisiminiau prieš gerą dešimtmetį per rusų kanalo NTV (kuris, jei kas prisimenate tuomet „rodė“ kiek kitaip nei šiandien) žinias matytą reportažą, kuriame buvo šaipomasi iš tuometinio (ir dabartinio) Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos, laidančio žaibus nuo tribūnos apie tai, kad jam jau galutinai įsiėdė bardakas jo valdomos šalies kolchozuose ir jis ketina (berods kas savaitę) tikrinti tvarką tuose kolchozuose asmeniškai ir be jokio išankstinio perspėjimo t.y. anonimiškai. Lukašenkos siunčiama grėsminga žinutė, matyt, turėjo tuometiniams Baltarusijos kolchozų pirmininkams per ją priėmusius galvos smegenis, kartu su nugaros pagaugais, per stuburo smegenų ląsteles nueiti apačion iki pat subinėj sukoncentruotų esminių valdiškos intuicijos receptorių židinių. Nežinia ar tai buvo labai efektyvu, greičiausiai taip, kadangi sprendžiant iš kai kurių potencialių dabartinės koalicijos kandidatų į ministrus liudijimų, kolchozai Baltarusijoje klesti ir yra pavyzdys visam mūsų žemės ūkiui. Tuo tarpu tuometiniai rusų žurnalistai informaciją apie tokius Lukašenkos organizuojamus auditus reziumavo atitinkamai: „gerbiami Baltarusijos kolūkiečiai, jeigu kurią nors dieną vidury bulvių lauko netikėtai nusileis malūnsparnis iš kurio išlipęs žmogus su kauke patrauks tiesiai prie jūsų kolchozo administracinio pastato, neišsigąskite ir laikykitės rimties – reiškia patikrinti jūsų kolchozo atvyko respublikos prezidentas“.

Kažkur pasąmonėje palaidotas šis senas siužetas pastarosiomis dienomis iškilo visiškai spontaniškai ir labai aiškiai. Tiesiog tarytum kažkas tai labai seno ir girdėto. Valdiškos įstaigos šefas, matydamas, kad gresia neišvengiami pokyčiai („pokyčiais“ čia ir vadinu situaciją, kai tuos prie kurių šefas yra įpratęs, pakeis kiti, prie kurių nėra įpratęs ir viso to pasekmės nėra lengvai numatomos) jo vadovaujamai įstaigai imasi asmeninės iniciatyvos – naujų darbuotojų kompetencijos patikrinimo. Šiuo atveju visai nesvarbu ar analogiškai buvo tikrinami tie,  kuriems šefas vadovavo iki tol, o taip pat ir tai ar pats šefas yra toks kompetentingas visais specifiniais jam pavaldžios įstaigos klausimais. Atitinkamai nėra aišku kas bus tiems kandidatams, kurie asmeninio patikrinimo nepraeis, kadangi viena vertus ši praktika iki tol nebuvo taikoma, kita vertus visiškai neaišku kiek ji veiksminga. Vienintelis gal šios situacijos privalumas – dar nė nepradėję dirbti kandidatai turės progą pajusti kas visgi yra kontoros šefas. Taigi pokyčiai kontoroje lyg ir ne tokie baisūs, jei vis dar gali kažką patikrinti asmeniškai.

Tikrai nesu ateinančios valdžios simpatikas, o taip pat pripažįstu tai, kad šiaip laikais sunku įsivaizduoti gerą savo srities specialistą nemokantį angliškai. Žinia, galimos išimtys, tarkim Lietuvos istorikui yra labai svarbios lotynų, lenkų, rusų, senosios slavų, o taip pat ir vokiečių kalbos žinios. Taigi aš lengvai įsivaizduoju poliglotą intelektualą, kuris labai silpnai moka angliškai (o kam – Lenkijoje susikalba lenkiškai, Vokietijoje vokiškai, o Rusijoje rusiškai) arba nemoka išvis. Prisimenu vienoje iš paskutinių „Būtovės slėpinių“ laidų prof. Edvardas Gudavičius paklaustas kokie jo artimiausi tikslai, atsakė, kad labai norėtų gerai išmokti kalbėti angliškai, nes knygas jau sugeba skaityti beveik be žodyno, tačiau beveik nekalba, kadangi nelabai turi galimybės gyvai bendrauti. O jei toks žmogus kaip prof. E. Gudavičius pasuktų į politiką, laimėjusi partija iškeltų jį kandidatu į švietimo ministrus ir turėtume vaizdą – kviečiasi jį mūsų prezidentė lingvistinei ir erudicinei patikrai. Arba įsivaizduokime jei dabartinė „Drąsos kelio“ partija būtų sutikusi prisijungti prie valdančiosios koalicijos ir kandidatu į ministrus būtų iškelis Algirdą Patacką… Vėlgi gerbiu A. Patacką kaip žmogų, o ministru jo matyti nenorėčiau, tačiau dar labiau nenorėčiau matyti kaip buvusi Kompartijos veikėja ir partškolos dėstytoja tikrina buvusio disidento anglų kalbos žinias, nes tipo reikia išsiaiškint ar jisai yra kompetentingas priimti su Lietuvos pirmininkavimu Europos Sąjungai susėjusius iššūkius. Tiesa, belieka guostis bent jau tuo, kad žiūrint į dabartinius kandidatus šis kalbų patikrinimas tokių erudicijos ar vertybių kontrastų tarp jų ir egzaminatoriaus sukelti neturėtų. Gaila, kad šie patikrinimai bus už uždarų durų, nes su malonumu paklausyčiau apie tai, kad ze main koncept or aur polisy iz ze dženereiting ekonomikal development, vič lyd to ze grou of ze vel byjing of ze por pypl of ze litueinija. Dženereiting ekonomy for ze fjuče dženereišens!

(Dar ta D. Grybauskaitės užuomina į “darbinių ES kalbų” patikrinimą priminė gana dažną argumentaciją dėl ko žmogus nemoka anglų kalbos – suprantate nebuvo progos išmokti anglų, nes mokykloje mokėsi vokiečių… bet vokiečių irgi nemoka, nes pamiršo.)

Žinia, pirmininkavimas Europos Sąjungai – dalykas rimtas ir silpnai „ES darbines“ kalbas mokantys kandidatai gali atrodyti nesolidžiai prieš menamus Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Ispanijos poliglotus, tačiau paklausiu paprastai – o kas vyko prieš pirmininkavimą Europos Sąjungai? Pats ir atsakysiu (irgi paprastai) – prieš pirmininkavimą Europos Sąjungai vyko pasiruošimas pirmininkavimui Europos Sąjungai, kurio metu užsienio kalbos žinios irgi lyg ir buvo reikalingos, tačiau ligšioliniai ministrai apsiėjo be tokio patikrinimo. Ar kas iki tol kreipė dėmesį į tai, kad netik kalbų kursai, stažuotės, bet netgi ne vieneri Briusely ar Kembridže praleisti metai kai kuriems neištrynė mitinio Pumpenų kaimo mentaliteto? Be to apsiėjo ir Seimo pirmininko pareigas ėję A. Valinskas ir I. Degutienė (dievaži, abiejų patikrinimus pamatyti būtų super), o juk Konstitucijos 89 str. numato, kad tam tikrais atvejais Seimo pirmininkas eina Prezidento pareigas, o šioms pareigoms ta pati Konstitucija suteikia reikšmingus įgaliojimus užsienio politikos srityje, o juk kalbų mokėjimas vykdant užsienio politiką…Suprantu, visada būna pirmas kartas, prezidentinė užsienio kalbū žinių patikrinimas ne išimtis, tačiau jei neužilgo ši vyriausybė žlugs, o vietoj jos bus visgi pasirįžta “vaivorykštiniam” variantui ar šis išliks kaip tradicija?

Nevalingai prisiminiau dar porą dalykų. Vienas tai kažkokio rusų rašytojo (ne tai Gogolio, ne tai Saltykovo-Ščedrino) apsakymas apie tai, kad buvo kaime daug mužikų, o taip pat vienas inteligentas, kuris mokėjo prancūziškai. Mužikai dažnai susitikę inteligentą prašydavo pasakyti jį ką nors prancūziškai, tas ir pasakydavo, o kadangi tai ką jis sakydavo buvo prancūziškai, tai niekas jo nesuprasdavo, o kadangi mužikai nesuprasdavo, dėl to būdavo tikri, kad jis prancūziškai ir kalbėjo. Tačiau kur buvęs, kur nebuvęs iš kažkur į tą kaimą pas mužikus atvyko dar vienas nepažįstamas inteligentas, kuris irgi pasiskelbė mokąs prancūzų kalbą. Nebūtų juk inteligentas kitaip. Tai mužikai sugalvojo šį nepažįstamą inteligentą suleisti su jų vietiniu inteligentu, kad anie du pakalbėtų prancūziškai tarpusavy. Susodino anuodu už stalo vienas priešais kitą. O aniedu sėdi ir tylomis žiūri vienas į kitą. Pratylėjus kažkiek laiko vienas atsistojo ir ištiesė kitam ranką, o anas ją paspaudė. Karoče, nebeprisimenu tiksliai kaip ten baigėsi tas jų susitikimas, menu tik tiek, kad nuo to momento mužikų kaimas turėjo jau ne vieną o du prancūziškai kalbančius inteligentus, o šiaip viskas ten liko po senovei.

Šis prisiminimas apie prancūziškai kalbančius inteligentus privertė prisiminti dar vieną įdomų momentą iš 2004 m. vykusios R. Pakso apkaltos. Vėlgi iškarto skubu pareikšti, kad nejaučiau ir nejaučiu šiam politikui jokių simpatijų ir visos gynybos priemonės, kurių jis tuo metu ėmėsi kėlė šleikštulį, tačiau galvoje keistai užsiliko tuo metu vykęs gan monotoniškas dudenimas apie tai, kad Paksas nemoka angliškai. Štai šis „kaltinimas“ rodėsi juokingas, ne tik dėl to, kad daugelis jo oponentų anaiptol nespindėjo erudito-poligloto charizma, tačiau buvo matyti, kad jo kaltintojai galiausiai patys nelabai besusigaudo kuom tas Paksas toks blogas ir kuom jis nekompetentingas. Vaizdžiai kalbant, diskusijos vykdavo maždaug taip:

Kaltintojas-žurnaliūga.: Paksai, Paksai, kodėl tu išdavei Lietuvą?

Paxas.: Ją išdaviau ne aš, o tie, kurie padovanojo „Mažeikių naftą“ Wiljamsui ir  nuskurdino jos žmones!

K.: O kodėl tave per rusų TV remia liūdnai pagarsėjęs kažkoks tai rusų politikas-radikalas?

P.: Niekas manęs neremia, su jokiais radikalais ryšių nepalaikau,TV nėra laiko žiūrėti, nes daug dirbu Lietuvai, o be to tas radikalas anksčiau su Adamkum fotografavosi.”

K.:”Jėmei pinigus iš Borisovo ir už tai jam suteikei pilietybę?”

P.: “Jėmiau, nes mane remti nebuvo uždrausta, o daviau pilietybę ne dėl to, o šiaip, o be to Borisovą ir Adamkus buvo apdovanojęs. O be to Adamkus ir Brazauskas, kur pries mane buvo, tai anie dar ne tiek pilietybių išdalino”.

K.: “Kaip jaučiatės grubiai sulaužęs priesaiką?”

P.” Atstokit, aš einu savo Golgotos keliu, o klanas mane kala prie kryžiaus. Aš priesaikos nelaužiau, o ją sulaužė pats Konstitucinis teismas, jeigu netikit mano žodžiais, tai atsiverskit Konstituciją ten aiškiai viskas parašyta”

K.: “Kas parašyta?”

P.:”Kad Suverenitetas priklauso Tautai”

K.:”O kodėl vyksta tarptautinė Lietuvos izoliacija?”

P.: “Nesąmonė! Vakar grįžau iš Afganistano. Su NATO partneriais aptarėme mūsų karių pasiruošimą gesinant neramumų židinius. Asmeniškai kaip Prezidentas kalbėjausi su NATO vadais, jie gyrė mūsų karius ir sakė, kad jų pasirengimas yra perfect. Iš anglų kalbos išvertus tai būtų… na, tinkamiausiais lietuviškas žodis čia būtų…jo…NATO vadai man pasakė, kad mūsų kariai yra pasirengę puikiai.

K.: „Ar atsistatydinsit?“

P.: „Neatsistatydinsiu!!!“.

Ech užnešė mane su tais prisiminimais, tai tuo pačiu dar prisiminsiu nuostabų R. Janutienės šūkį vienoje iš savo laidų – „dokumentus į studiją!”. Tada buvo įnešta pluoštas kažkokių tai popieriaus lapų, o R. Janutienė kartu su Ž. Šilagaliu ėmė juos sklaidyti, ieškodami kurgi čia šuo pakastas. Čia jau epizodas ne iš diskusijos apie Pakso apkaltą, bet koks nacher skirtumas? Tuo tenoriu pasakyti, kad patinka mums tai ar nepatinka, tačiau sudėtingi teisiniai, politinia, ekonominiai ar finansiniai klausimai labai sunkiai leidžiasi sprendžiami vakare po darbo sėdint prie TV ekrano su alaus buteliu. Tačiau taip yra ne dėl to, kad ten jie neaiškūs, o priešingai – jie dažniausiai parodomi taip suprimityvintai, kad iš principo bet kas gali pasijusti žinąs viską. Į bet kokį, kad ir patį sudėtingiausią klausimą galima yra paprastas atsakymas ir paprasti jį pagrindžiantys faktai. Jeigu vienas sako, kad biudžete skylė, galima atsakyti, kad dzin ta skylė, kol paprastas žmogus yra alkanas. Jei tave išrinko, tai galima sakyti, kad tu atstovauji žmonių valią, jei neišrinko, tuomet galima sakyti, kad tas kurį išrinko yra išrinktas neteisėtai. Galima oponentą drožti už tai, kad jis savo geresnio gyvenimo siūlymais jis ignoruoja kokį tai ES reglamentą, tačiau jei analogiški priekaištai keliami tau pačiam, tai galima pasiųsti oponentą nusišikt, jam prieš tai paaiškinus, kad Lietuvos Respublika yra nepriklausoma ir kad ne tam stovėjom visi Baltijos kely, kad dabar paknopstomis pultume vykdyti Briuselio kopūstų nurodymų. Jei tave kuo nors kaltina, galima ramiausiu veidu oponentą apkaltinti tiesiog tuo pačiu ir čia nenoriu nieko išskirti.

Tik va ateina tas momentas kai nesvarbu kokias pajamas gaunantis liumpenproletariato atstovas maigydamas TV pulteli netyčia stabteli ties kokiu BBC kanalu. Sėdi ten dviese ir kažką šneka, o apie ką nesuprasi. Užsieniečiai, gal kokie ispanai ar prancūzai, o gal net ir žydai. Kalba nesuprantamai. Iš vienos pusės lyg ir aišku, kad jie negali kalbėti apie kažką tai nežinomo – konfliktas Palestinoje, dolerio kurso svyravimas, Eurozonos krizė, Somalio piratai, Saulės dėmės, Rusijos imperinė politika, etinės-moralinės problemos susijusios su eutanazija, ekonominė Kinijos ekspansija, ekspedicijos į Antarktidą, istorinės  Aleksandro Makedoniečio pergalės – visa tai daugmaž žinomos, aiškios, o neretai netgi pabodusios temos, tačiau …apie tai kalbama angliškai. Va mokėtum angliškai, gurkšteltum alaus, apsivilktum išeiginį Lelijos kostiumą ir paaiškintum ten studijoj kur kas teisus, o kur kas nusišneka, o be to, kad visa tai yra niekai palyginus su tuo absurdu, kuris šiuo metu dedasi Lietuvoj ir, kad vis tiek niekur pasauly nieko panašaus dar nėra buvę. Tačiau, net ir šis visažinis šiuo atveju yra bejėgis prieš savo nepakankamo anglų kalbos mokėjimo faktą. Štai sėdi tie du studijoje, šnekasi, o apie ką neaišku ir vartykis kaip nori, bet kaip ir išeina, kad anie yra inteligentai ir išvada čia viena – reikia mokytis angliškai, nes praktiškai joks kitokio pobūdžio žinių trūkumas nesmogs taip skaudžiai tiesiu taikymu į kaktą. Ir tame aš linkęs matyti tik teigiamą pusę, kadangi užsienio kalbų mokėjimas, kaip teisingai pastebėjo, vienas iš kandidatų į ministrus, praplečia akiratį, lavina mąstymą ir suteikia daug papildomų žinių apie užsienio šalių kultūra. O jei taip, tai gal ir nedera mizantropiškai knaisiotis praeityje, užuot žvelgus pirmyn, nu ir atitinkamai, visiems ten žengus koja kojon.

6 Comments | In: Politika | tags: Dalia Grybauskaitė, Paksas, politika, rinkimai, viešieji ryšiai, žiniasklaida. | #

       Kodėl arabai pralaimėjo 1967-ųjų karą? Daug buvo apie tai kalbama. Buvo sakoma, kad Izraelis laimėjo, nes žydai narsūs, o arabai – bailiai, nes žydai protingi, o arabai primityvūs, nes žydai geriau ginkluoti, o arabams trūko ginklų. Visa tai netiesa!

Arabai taip pat protingi, narsūs ir turi gerų ginklų. Skyrėsi kas kita – požiūris į karą, skirtingos karo sampratos. Izraelyje kare dalyvauja visi, o arabų šalyse – tik kariuomenė. Kilus karui, Izraelyje visi eina į frontą, civilinis gyvenimas apmiršta. Sirijoje daugybė žmonių apie 1967 m. karą sužinojo tik jam pasibaigus, o juk šiame kare Sirija prarado pačią svarbiausią strateginę teritoriją – Golano aukštumas. Sirija neteko Golano aukštumų, kai tuo pačiu metu, tą pačią dieną, tą pačią valandą, už dvidešimties kilometrų nuo jų, Damaske, kavinės lūžte lūžo nuo žmonių, kai daugybė kitų vaikštinėjo aplinkui, rūpindamiesi, kaip susirasti staliuką.

1967 m. kare žuvo mažiau kaip šimtas Sirijos kareivių, o prieš metus Damaske rūmų perversmo metu žuvo du šimtai žmonių. Dėl politinio kivirčo žuvo dukart daugiau žmonių nei karo metu, kai šalis prarado svarbiausią strateginę aukštumą ir priešas priartėjo prie sostinės per šūvio atstumą.

Kareivis fronte gali būti geresnis ar blogesnis, bet kiekvienas kareivis yra žmogus. Jaunas žmogus rizikuoja labiausiai, nes jo visavertis gyvenimas dar tik prasideda, ir štai jį užgriūva viso pasaulio našta. Mirtis jį puola iš visų pusių. Po kojomis sproginėja minos, virš galvos švilpia kulkos, iš dangaus krinta bombos. Be galo sunku ištverti tokiame pragare.

Bet yra dar vienas, visų pikčiausias priešas – vienatvė mirties akivaizdoje. Kareivis negali būti vienas, jis niekada neištvers, jeigu jausis kaip pasmerktasis, jeigu žinos, kad jo brolis sėdi kavinėje ir lošia domino, kitas brolis pliuškenasi baseine, o likę broliai rūpinasi kaip susirasti laisvą staliuką. Jis turi suvokti, kad tai, ką jis daro, yra kam nors reikalinga, kad kas nors į jį žiūri ir jam padeda, yra kartu su juo. Kitaips kareivis mes viską ir pareis namo.

Karas negali būti vien kariuomenės reikalas, nes karo našta pernelyg sunki ir vien armija jos nepakels. Arabai manydavo, kad yra kitaip, ir nuolat pralaimėdavo. Pasakojau vadui iš Hermono, kad arabų pasaulyje mane visada stebino didžiulė spraga, visiškas neatitikimas tarp fronto ir šalies, tarp kareivio gyvenimo ir krautuvininko gyvenimo karo metu: abu gyvendavo skirtinguose pasauliuose, rūpindavosi skirtingais dalykais; vienas galvojo, kaip išgyventi dar valandą, kitas – kaip geriau parduoti prekę, bet juk tai visiškai skirtingi rūpesčiai.

(Nurašyta nuo Ryszard Kapušcinski “Jėzus su automatu   ant peties”, leidykla “Kitos knygos”, 2009, 47-48 psl.)

Comments Off on Skaitymai. R. Kapušcinski apie žydų ir arabų kariavimo skirtumus | In: Skaitymai | tags: knygos, pamąstymai, razborkės, skaitymai, žydai. | #

Nida Vasiliauskaitė vėl nudžiugino provokuojančiu tekstu. Būsiu cinikas ir chamas, pasakysiu grubiai ir už kitus, nors niekas manęs ir neįgaliojo. Iš bomžų šaipomasi, jais bjaurimasi ne tiek dėl to, kad jie parsiduoda, o dėl to, kad jie parsiduoda už tiek mažai, kad tik bomžas gali už tiek parsiduoti. Paklauskim N. Vasiliauskaitės ar jinai sutiktų už 100 000 litų parašyti anoniminį pamfletą garbinantį kovo 11-osios patriotų eitynių dalyvius? Į klausimą neprivalu atsakyti, tik pridėkim, kad jei per mažai dar galima derėtis… Ką jau čia slėpti, nesam angelai, šventieji… Nesam netgi liūdnojo veido riteriai.

 Ta proga prisiminiau E. M. Remarko knygoje “Šešėliai rojuje” aprašytą vidinę būseną, kurią kai kurie nelaimingieji pasiekdavo patekę į nacių konclagerius. Jų valia visiškai būdavo palaužiama, o jie virsdavo tarsi zombiais (tačiau aš juos čia vadinsiu bomžais), nesugebančiais nors kiek paprojektuoti savo veiksmų į ateitį. Pavyzdžiui su tokiu bomžu kitas kalinys galėjo susitarti naktį apvogti nacių karininkų valgyklą, tarkim, viskas suderinta, bus paliktas neuždarytas langas (ar kažkas tokio panašaus – nesikabinėkit, pavyzdį sugalvojau spontaniškai), tačiau už tai karininkų virtuvėje patarnaujančiam kaliniui, kuris paliks ta langą pravirą, prieš tai reiks duoti “dovaną”, kepalėlį duonos, ir kalinys tą kepalėlį turi. Bomžo mentaliteto specifika yra tokia, kad jei kitas kalinys iki sutartos nakties paliks šį kepalėlį jam “pasaugoti” , tai iki to laiko, kol reikės kepalėlį perduoti, bomžas jį suvalgys. Tiesiog suvalgys, nes jis yra bomžas, jis yra labai alkanas, jis jau seniai, seniai labai alkanas, jį taip iškankino tie konclagery praleisti mėnesiai. Ir nebus prasmės jam priekaištauti, kodėl jis taip padarė, kodėl nepagalvojo, kad jam tas kepalas net nepriklausė, kad jis nuvylė draugą, kad tai buvo tiesiog kvaila, nes už tą kepalą būtų pavykę “nuknisti” daugiau ir geresnio maisto ir apskritai – kiti irgi seniai, seniai kaip nieko burnoje neturėjo… Jei, kas ir kaltas tokioje situacijoje, tai tas, kuris buvo tiek kvailas, kad pasitikėjo bomžu.

 Bomžui parodė duonos kepalą ir paprašė pasaugot. Kadangi bomžas matė tik duonos kepalą, jis sutiko naktiniam žygiui į nacių valgyklą, nors tai ir pavojinga. Tai, kad naktį lįsti į tą valgyklą vogti maisto yra pavojinga, jis būtų supratęs tik belįsdamas į vidų pro langą. Toliau priklauso nuo aplinkybių – jei būtų radęs viduje maisto, jis pamiršęs visus pavojus būtų puolęs jį ryti, o jeigu maisto nebūtų, tuomet baimė būti sugautam būtų dar sustiprėjusi ir jis būtų puolęs į isteriją. Mąstymas tik čia ir dabar.

Kai bomžui pritrūksta pinigų, jam pasako – pasiskolink 1000 litų, o po mėnesio atiduosi 1400 litų. Bomžas laimingas sutinka, nes čia ir dabar jis mato tik tuos 1000 litų, kuris čia ir dabar išspręs visas problemas ir dar šiek tiek liks, o apie tai, kas bus po mėnesio mąstyti jau nebeišeina kai prieš akis realūs banknotai.

Balso pardavimas rinkimuose yra tokiu tiek tuomet kai jis parduodamas už 10 litų, tiek tuomet kai už 30000. Vadinasi taip pat, bet skirtumas, manau, yra akivaizdus. N. Vasiliauskaitė užkelia balso kainą iki 30000, tačiau kas galėtų mokėti tokią sumą už vieną rinkėjo balsą? Pavyzdžiui jei pavagiama 10 litų ir pavagiama 30000 litų abiem atvejais tai yra vagystė, tačiau faktinis skirtumas irgi akivaizdus. Ir ne tik sumoje. Tam, kad pasikėsinti pavogti kažką, ko vertė yra 10 litų, man prireiktų kokių 10 min. (laikas apsirengti ir paeiti iki pirmos maisto prekių parduotuvės), tačiau kaip man susikurti bent galimybę pavogti 30000? Tiesiog šių sumų skirtumas yra toks, kad kiekybė perauga į kokybę – prekybcentry nerasi prekės už 30000 litų, kurią laisvai galima užsikišti už striukės. Taigi, regis, čia ne tik kiekybės, bet ir kokybės klausimas.

 Taip, iš tiesų, Vade Satana, kitaip ir nepasakysi. Tokiam samprotavime nedaug moralės, principų, nedaug ir intelektualaus filosofo orumo. Aš manau, kad būti bomžu ir reiškia ignoruoti, arba tiksliau, nesuvokti situacijos kada parsiduoti nebeapsimoka. Tiesiog parsiduodi, nes nebegali neparsiduoti, nes tai jau tapo tapatybės dalimi, nes neparsidavęs nebesuprasi kas esi ir ką dabar veiksi. Ką galima nusipirkti už 500 lt., o už 10000? Labai daug ką, todėl net nežinočiau kaip atsakyti. Tačiau aš puikiai žinau ką galima nusipirkti už 10 litų – ogi bambalį denatūrato, kuris juk ir kaltas dėl to, kad bomžas yra bomžas daugiau nei visi Kubiliai, Kirkilai ir Brazauskai kartu sudėjus. Ciniška ir tuo pačių žmogiška, pernelyg žmogiška. Tačiau kaip vis tik dėl to patriošius šlovinančio anoniminio straipsnelio už 100 000 lt.? O jei už 200 000 lt.? Galima neatsakyti. O aš pats ar atiduočiau Darbo partijai savo balsą už 30000? Užduodu sau šį klausimą, galvoju, bet kadangi neatsakyti galima, tai neatsakysiu.

Ar pavyks naujai Vyriausybei pateisinti šio žmogaus lūkesčius?

17 Comments | In: Politika, Visuomenė | tags: nida vasiliauskaitė, pamąstymai, politika, rinkimai, visuomenė. | #

Prasidėjo viskas gana gražiai ir, rodos, daug žadančiai – mitingai, deklaracijos, rezoliucijos, pareiškimai, diskusijos, svarstymai… Turiu omenyje prieš 2012 m. Seimo rinkimus į koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“ susivienijusias keturias „politines jėgas“ t.y. Tautininkų Sąjungą, Lietuvos centro partiją, Lietuvos socialdemokratų sąjungą ir Tautos vienybės sąjungą. Kai kam tai tuomet skambėjo labai rimtai.

Iš tiesų, ar buvo dar kada Nepriklausomos Lietuvos istorijoje tokio mąsto siekdamos bendrų politinių tikslų susivienytų net trys sąjungos ir viena partija, kuri vienybės siekia taktiškai orientuodamasi į politinį centrą. Beje jau paminėtų trijų sąjungų viena ne šiaip sau sąjunga, o tautos vienybės sąjunga (taip ir norisi nutaisius paslaptingą veido miną, nelyg agentui 007, ištarti – sąjunga…vienybės sąjunga…tautos vienybės sąjunga). Romualdas Ozolas,  koalicijos ideologas, turintis 18 metų TSKP nario stažą, kurio politinė karjera po patirtų triuškinamų pralaimėjimų rodėsi pasibaigusi jau prieš dešimtmetį, šį kartą buvo pakilios nuotaikos (nepatingėkit paklausyt iki galo – padeda susidaryt įspūdį apie kai kurių aktyvistų-visuomenininkų politinį toliaregiškumą):

O baigėsi viskas gana tragikomiškai. Visa ši sąjungų koalicija nesurinko nė vieno procento balsų, o jos kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose su retomis išimtimis įsitvirtindavo maždaug 5-6 vietose. Ta proga siūlau keletą tautinę ideologiją išgryninančių tezių, pagal kurias vieni tautininkai galėtų sėkmingai atpažinti kitus tautininkus ir toliau sėkmingai vienytis vieni su kitais, o taip pat ir su jiems ideologiškai giminingomis politinėmis jėgomis:

• Tautiškumas ir tautos interesų atstovavimas yra būdingas tik tautininkams. Taip yra dėl to, kad iš visų partijų tik tautininkai vadinasi “tautininkais”. Šis pavadinimas yra kilęs nuo žodžio “Tauta”, kas parodo tautininkų siekį rūpintis ne keletu, o absoliučiai visais;

• Iš visų partijų tik tautininkai nustatys tokį PVM, kuris atitiks ne tam tikro išrinktųjų luomo, o gyvybinius visos Tautos interesus;

• Tik tautininkai žino kaip ir kokie tautiniai būdai gali atgaivinti Tautos tautinę moralę;

• Tik tautininkai žino ko reikia Tautai, net ir tuomet kai tauta pati gerai nežino ko jinai nori;

• Tik tautininkai vos tik Tautai kyla pavojus visi iškarto ima ir susivienija į kokį nors vieningą tautinį judėjimą, sąjungą ar koaliciją, kurios vienybė yra grįsta ne siaurai partiniais, o fundamentaliai egzistenciniais visos tautos interesais;
• Tik tautininkai savo ideologiją grindžia ne kažkokiomis išgalvotomis konstitucijos dvasiomis, o tikrąja, tūkstantmečių gelmes siekiančia, Tautos dvasia;
• Tik tautininkai žino, kad Europos Sąjunga ir Sovietų Sąjunga yra tas pats. Jie taip pat žino, kad ir kiti tautiečiai tai žino, net ir tada kai pastarieji tai neigia.
• Tik tautininkai matydami tautiečius snaudžiančius arba miegančius, ima juos purtyti, žadinti ir ragina keltis;
• Tik tautininkai naudoja tautinę simboliką, laikosi tautinių papročių, kalba tautine kalba ir valgo cepelinus su šaltibarčiais;
• Tik tautininkai nebijo tautologijų;
• Būtent tautininkai yra moderniausia partija, nes dabar yra XXI amžius (ir atvirkščiai);
• Tik tautininkai žino kaip reikia taisyklingai mylėti Tėvynę. Kitos partijos užsiima antraeiliais ir mažareikšmiais dalykais, nes jos nutolusios nuo Tautos ir Tauta nutolusi nuo jų. Jei netikit, paskaitykit tikrų lietuvių laikraštį “Respublika”;
• Jeigu 2012 m. Seimo rinkimai būtų vykę sąžiningai, tuomet yra tikėtina, kad tautines jėgas suvienijusi koalicija “Už Lietuvą Lietuvoje” būtų ne tik aplenkusi 1,21 proc. rinkėjų balsų surinkusį Paleckiuko Socialistinį Liaudies frontą, bet  perkopusi 7 proc. rinkėjų balsų barjerą būtų patekę į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o tai būtų buvusi beprecedentinė tautinių jėgų pergalė. Todėl iš principo tautinės jėgos turėtų nepasiduoti provokacijoms ir švęsti alternatyvią pergalę 2012 m. Seimo rinkimuose;
• Atitinkamai, kaip akivaizdžiai parodė 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai, būtent tautininkai yra vienintelė politinė jėga galinti sudaryti realią alternatyvą Darbo partijai;

• Ir bene svarbiausias laimėjimas yra tai, kad būtent susitelkusių tautinių jėgų, sąjungų, judėjimų vadovai ir eiliniai nariai sugebėjo pažaboti savo egoizmą ir iškelti į sąrašo pirmąją poziciją nusipelniusį, visuomenėje labai žinomą bei gerbiamą, intelektualų ir, kas svarbiausia, beprotiškai charizmatišką lyderį ir visos koalicijos veidą. Omeny turiu Nepriklausomybės akto signatarę Birutę Valionytę.

1 Comment | In: Politika, Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, Birutė Valionytė, patriošizmas, politika, rinkimai. | #

Savo laiku jau ar tai Aristotelis, ar tai Niutonas, ar tai Ruzveltas, ar dar kažkuris mokslininkas yra labai taikliai ir giliamintiškai pastebėjęs, kad demokratija yra mūsų teisė rinktis

12 Comments | In: Politika | tags: parypavimai, politika, rinkimai. | #

Taigi dabar prisimindami ankstesniame tekste mano jau minėtą Seimo narį, parašiusį paklausimą Vidaus reikalų ministerijos biurokratams, galime savęs paklausti ar jam iš tiesų buvo reikalinga ši statistika apie telefoninių sukčių veiklą. Tiesiog reikia įsivaizduoti situaciją – galbūt, rinkėjai iš tiesų jo teiravosi kaip ten su tais sukčiais, apie kurių žygius ir jų aukų naivumą jau seniai nenutrūkstamu srautu sklinda legendos. Tai štai dabar ir įsivaizduokime, kad gauna jis tą biurokratų sudėliotą statistiką ir ką jis turėtų su daryti? Rodyti savo rinkėjams? Štai per pirmąjį šių metų pusmetį kreipėsi tiek apgautųjų, tiek sugavo, tiek sukčiavimo atvejų liko neišaiškinta… Ar tai nori girdėti rinkėjas? Atitinkamai ar tokio atsakymo iš biurokratų tikėjosi Seimo narys?

Tiesa, greičiausiai, slypi kur kitur. Seimo narys, klausdamas “kas daroma?”, iš tiesų tikėjosi iš biurokratų gauti detalią veiksmų programą, kurioje papunčiui būtų nurodyta ką ir kaip reikia daryti, kurioje būtų išsamiai išanalizuota esama situacija (t.y. ne tik statistika, bet ir prognozės, išvados) ir, kas svarbiausia, visa tai būtų išdėstyta paprasta kalba, kurią būtų galima perskaityti mitingo metu ir visa ši informacija sutilptų vienoje A4 formato lapo pusėje.

To pavyzdžio esmę sudaro tai, kad biurokratinis aparatas iš esmės turėtų būti politikų politinės valios vykdytojas, tuo tarpu pastarieji užuot siūlę sprendimus, labiausiai yra linkę numesti jų priėmimą biurokratams, kurie ilgainiui ir tampa ne tik vykdytojais, bet ir politikos formuotojais.

Čia galime pereiti prie antrojo pavyzdžio. Biurokratai, vykdydami jiems numestas politines užduotis, dažnai yra tiesiog priversti ieškoti teisinės apsaugos savo veiksmams – susikuriami įvairiausi tvarkos aprašai, nuostatai, reglamentai, planai, rekomendacijos, kurie dažniausiai klojami pasirašyti atitinkamą sritį kuruojantiems politikams ir neretai yra pasirašomi jų neskaičius. Po kurio laiko, ir tai ypač aktualu jei nuskamba koks nors rezonansinis skandalas, tų visų reglamentų vykdytojai kviečiami ant kilimėlio siekiant nuimti skalpus ne tik nuo jų galvų, bet ir nuo jų sėdynių, ne visada įvertindami aplinkybę, kad susicementavusi biurokrato užpakalio oda kartais būna neįveikiama ne tik kovos peiliui, bet net ir Čingačguko tomahaukui. Iš esmės tai ir būna momentas, kada politikas susidomi kas būtent parašyta tuose popieriuose, kuriuos jis prieš kelis metus pasirašė, dalyvavo jų priėmimo balsavime ar panašiai. Šiaip ar taip vykdymo mechanizmas jau būna paleista ir belieka įsivelti į vertybinio pobūdžio diskusijas, kaip antai gali būti žmogus teisės akte būti pavadintas kliuviniu.

Pavyzdys su Seimo nario J. Veselkos kreipimusi į Konstitucinį Teismą parodo, kodėl visgi vos išnaikinus kur nors biurokratus, jų po kiek laiko ten pat vėl prisidaugina nelyg kokių tai tarakonų – negi galvojate, kad pavedimą surašyti kiek kuris Seimo narys pateikė teisės aktų projektų, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, vykdys kuris nors teisėjas? Va čia ir prireikia tų visokių darbuotojų, kurie “turi nemažiau kaip 1 metų darbo patirtį dokumentų valdymo srityje, moka anglų, arba vokiečių, arba prancūzų kalbą ne žemiau nei B1, naudojasi MS Office paketu ir turi viešojo administravimo, vadybos ar teisės magistro diplomą”.

Ir kuo daugiau tokių “prasmingų” ir deklaratyvių pavedimų bei paklausimų, tuo didesnis jų “vykdytojų” poreikis. Ir čia nepaisant to, kad daugelio tokių iniciatyvų baigtis dažnai būna aiški jau iš pat pradžių. 

Pavyzdys apie moterį, siekiančią parūpinti savo vyrui teistumą parodo vietomis kiek savotišką biurokratinio aparato santykį su piliečiu t.y. su savo tarsi “klientu”. Tuo momentu šį klientė, turbūt, labiausiai būtų pageidavusi, kad jos vyrui būtų skirta kokių 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Po kelių mėnesių jinai, greičiausiai, būtų pakeitusi savo nuomonę ir paprašiusi pakeisti jam teismo nuosprendį ir jį paleisti, tuo pačiu perspėjant, kad gali būti pasodintas vėl t.y. iš esmės turbūt tai ir būtų tobulo valstybės aparato tarnystės savo piliečiams atvejis.

Na, o tarnybiniame automobilyje miegančio policininko atvejis, bent jau man, kartais rodosi panašus ne tik į simbolį viso biurokratinio aparato, bet ir į valstybės apskritai. Savaime suprantama, pareigūno miegas atliekant tarnybines pareigas yra netoleruotinas, tačiau aš bent jau šiuo metu nesugebėčiau pateikti nė vieno pavyzdžio, kur miegodamas turi galimybių pasiekti panašų rezultatą nei dirbdamas. Juk siekiama eismo saugumo, tuo tarpu vairuotojai, matydami šalia žiedo policijos automobilį ir pareigūną jo viduje, automatiškai padidiną dėmesį kelių eismo taisyklėms. Be abejo, jei policininkas nemiegotų, jisai išrašytų keletą eismo pažeidimo protokolų, tačiau juk jo darbo esmė yra ne bausti, o didinti eismo saugumą. O palyginimui pabandykime kas būtų jei darbo vietoje užmigtų barmenas, statybininkas ar buhalteris… 

Šiais pritempinėjimais ir gudravimais tenorėjau parodyti, kad visas biurokratinis mechanizmas yra kažkiek sudėtingesnis, nei bandoma įsivaizduoti. Rabinovičius kalba apie kažkokį tai uodą (bet paveiksliukas, greičiausiai pamatytas dar prieš parašant tekstą ir savo gąsdinančia išvaizda neadekvačiai paveikęs jo turinį) ir konstatavęs keletą simptomų, padejavęs dėl žlugdomų iniciatyvų, jis nė iš šio nė iš to ima džiaugtis, kad “Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė, Dainius Kreivys, Remigijus Šimašius, Rimantas Žylius, o ir kažkiek kitų žmonių stengiasi kažkaip perlaužti stuburą visai tai biurokratinei košei“. Ši frazė tiesiog nuostabi, ne tik dėl pavardžių, bet ir tuo kaip nusakoma visa ši veikla – tai stuburo laužymas košei. Taip pat gerai kaip ir nesančio juodo katino ieškojimas juodame kambaryje. Tesingumo ministras savo G+ profilyje pritariamai glosto Rabinovičiaus galvą. Tačiau košė lieka košė, kad ir su sulaužytu stuburu.

O uodas… o, ką uodas? O galbūt ne uodas, o skorpionas, kuris išlaikomas iš to paties biudžeto ir kuris neturėdamas kam gelti,  galiausiai iš nevilties gelia pačiam sau į kuprą.

Mažas metalinis voras, bandantis apsimesti milžinišku metaliniu uodu.

 Šiaip ar taip košė ta pati ir rinkimams artėjant jos bus dar daugiau. Daugės kalbų apie nuveiktus darbus, artinsis šildymo sezonas, kažkur stalčiuose dūlės kažkokios “Saulėlydžio” komisijos popieriuje užrašytos kažkokios iniciatyvos, o mes su nostalgija prisiminsim mikriukuose skambėjusį rusišką šansoną.

16 Comments | In: Visuomenė | | #

Žymusis blogeris Rokiškis Rabinovičius visai neseniai sukėlė man saldžią nostalgiją savo išpuoliu prieš mūsų biurokratijos aparatą. Paskutinis jo tekstas susiskaitė visai smagiai, „be pykčio“ kaip pasakytų vienas iškiliausių nūdienos Lietuvos liberalų. Visa tai kažkuo vėl priminė senas geras keletos metų senumo internetines kautynes…

Nepaisant to, kad šis tekstas blogosferoje buvo įvertintas tikrai palankiai, aš savo ruožtu turėsiu įžūlumo pasakyti, kad tai yra eilinis rašinys apie nieką arba tiksliau apie tą pati, apie ką visi tarėsi žiną, tik galbūt „niekas neišdrįso pasakyti“. Rabinovičius pradeda savo rašinį kalbėdamas apie tai kaip jis norėjo įžvelgti pozityvą valdančiosios koalicijos veiksmuose, tuomet šiek tiek užsikirtęs ėmė samprotauti apie tai kas kėlė šiai koalicijai didžiausias kliūtis ir tokiu būdu priėjo prie visiškai įprasto atsakymo – kaltas yra baisusis ir didysis biurokratinis aparatas, savyje, tarsi liurlančiame ir dvokiančiame dumblyne nužudantis bet kokią idėją ir iniciatyvą.

Pasakysiu iš anksto – nejaučiu pernelyg didelių simpatijų biurokratams, tačiau dar mažiau simpatijos jaučiu atpirkimo ožių ieškotojams. O pats biurokratinis aparatas nebūtinai turi kelti baimę, jis gali kelti ir smalsumą, nes jis yra… keistas. Kaip keistas ir paslaptingas yra tas mechanizmas, kurį mes vadiname valstybe. Kalbėdamas apie biurokratinį aparatą Rabinovičius iš esmės nepasako nieko naujo. Jis tiesiog konstatuoja, kad tai yra gigantiškas mechanizmas, kuris yra reikalingas tik pats sau, o jam yra pajungti „keli šimtai tūkstančių darbuotojų“.

Bet ar galima į biurokratinę mašiną pažvelgti kiek kitaip? Tai yra ne tiek ją kritikuojant ar ginant, tačiau gal tiesiog kažkaip kitaip? Aš gal pabandysiu.

Pradžiai, savo užsivedimui, pateiksiu kelis praktinius pavyzdžius „iš gyvenimo“, taip sakant:

• Girdėjau tokią istoriją. Vienas kiek ekscentriškas Seimo narys parašo laišką į Vidaus reikalų ministeriją, kuriame papasakoja kaip jisai yra susirūpinęs gyventojų saugumu, kaip pas jį į priimamąjį miniomis traukia rinkėjai ir nuolat klausinėja kokių gi ryžtingų veiksmų bus imtasi prieš siautėjančius telefoninius sukčius. Savo laiške akcentuodamas pareigos didinti gyventojų saugumą reikšmę Seimo narys klausia kokių imamasi veiksmų pažaboti telefoniniams sukčiams ir kokių pasiekta rezultatų. Ministerijos tarnautojai „prasuka“ šį paklausimą per kelis departamentus ir pateikia Seimo nariui kelių lapų atsakymą su statistika apie tai kiek gauta apgautų žmonių pareiškimų, kiek nustatyta epizodų, kiek sugauta telefoninių sukčių, kiek iškelta baudžiamųjų bylų. Taigi Seimo nariui buvo pateikti skaičiai, procentai, sumos.

• Viename kaboke perkant alaus bokalus prie manęs priėjo nemenkų gabaritų, girtutėlė moteris ir, prisistačiusi vieno valdančiosios koalicijos Seimo nario padėjėja, ėmė manęs klausinėti ką aš manau apie Garliavos istoriją, pasakoti kraupius savo vaikystės prisiminimus, primygtinai rekomendavo perskaityti delfyje jos Seimo nario vardu parašytą straipsnį apie Brazaičio perlaidojimą… Savo staigų atvirumą jinai motyvavo tuom, kad aš jai atrodau panašus į pareigūną ir nors aš nesu pareigūnas, tačiau jos tuo įtikinti nepavyko. Sutarėm, kad dirbu „kažką susijusio“. Jinai kalbėjo, kad dirbanti „teisėkūros srityje“ jau nebe pirmus metus ir pasakojo, kad Seimo nariai, išsikvietę pareigūnus pasiaiškinti dėl vieno ar kito jų veiksmo ar neveikimo, visiškai pasimeta išgirdę sausą citatų tiradą iš įvairių veiklą reglamentuojančių teisės aktų. „Suprantate, jie ten tų aktų prisiskaitę, o jie visai nežiūri žmogaus…žagt…va, aš iš jų girdėjau, kad yra kažkokia tai ten liudytojų programa ir, kad jei pagal ją žmogus saugomas, tai valstybė jam privalo nupirkti beveik viską, ko jis užsigeidžia…ik…arba va, kai tada žmones su skydais išstumdė, tai man pareigūnai sakė, kad jie ten kažkokiu nutarimu ar kažkuo vadovavosi, kur aiškiai nurodyta kaip pašalinti kliuvinius…ik…brrrrr…bet juk žmogus negali būti „kliu-vi-nys“! Artimiausiu metu reiks sugalvoti kaip ten aną žodį pakeisti, nes teisė juk turi tarnauti žmogui, o versti jį daiktu…ik“.

• Seimo narys Julius Veselka parašo paklausimą į Konstitucinį Teismą su prašymu pateikti teisės aktų, kurie buvo pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, sąrašą. Savo paklausimą Seimo narys motyvuoja pareikiu išsiaiškinti kas ir kiek siūlo Seimo balsavimui nekokybiškų teisės aktų, kuriuos galima būtų pripažinti tarsi nekokybiška produkcija t.y. nuostoliu. Ergo jei tuos kurie tokiu būdu siūlė „nekokybiškus“ teisės aktus prilygintumėme darbuotojams, gaminantiems brokuotą produkciją, tuomet jų „chaltūrinimu“ padarytą žalą galima būtų išsiieškoti iš „chaltūrščiko“ algos. Štai jums prašom ir finansinis rezervas krizės metu!

• Moteris atlekia į policijos su pareiškimu, kuriame skundžia savo vyrą pagrobus vaiką. Trumpai, vyksta skyrybų procesas, vaikui nustatytas gyvenimas su motina, tačiau vyras savavališkai pasiima vaiką penktadienį iš darželio ir pasako, kad grąžins jį sekmadienį vakare. Moteris reikalauja, kad tam niekšui ir gyvuliui būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 156 str. „Vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas“.

• Šalia transporto žiedo stovi patruliuojantis policijos automobilis. Jo viduje sėdi policininkas ir stebi ar vairuotojai teisingai persirikiuoja į eismo juostas įvažiuodami ir išvažiuodami iš žiedo, ant kelių padėta papkė su paruoštais pildymui administracinių teisės pažeidimų protokolais. Šilta ir neįkyriai saulėta pavasario diena. Policininko galva nevalingai atsiriamia į automobilio krėslo galvos atlošą, vokai kažkaip netyčia užsimerkia ir jisai saldžiai užmiega sėdėdamas tarnybiniame automobilyje.

Ką apie visą tai galvoju, parašysiu vėliau J

6 Comments | In: Visuomenė | | #

Mano nuomone, situacija, kai partija iškelia kandidatu žmogu, kuris nėra jos narys, nėra tokia jau nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Logika čia paprasta – jei pritari partijai, tai kodėl į ją nestoji ir iš kitos pusės – jei partija kelia kandidatais ne savo narius, o tuos, kurie nori siekti valdžios nebūdami jos nariais, tai kam tokia partija reikalinga apskritai? Atsakymai, manau, irgi gana paprasti – stoti nenorima, nes nepasitikima partija (pvz. jos skaidrumu, nariais, tikslais, politinėmis perspektyvomis) ir nenorima be reikalo susitepti savo reputacijos, iš kitos gi pusės – partija yra pernelyg silpna, kad pati sugebėtų surasti ir iškelti realiai rinkimuose galinčius pakovoti kandidatus.

Kokia tokio pasidalinimo išvada, prognozuojant ateities perspektyvas? Ogi tai reiškia tiesiog, kad kol kas nesusitarta ne tik dėl darbų, kuriuos ketinama nuveikti, bet dar nesuderintas ir pats santykis tarp partijos ir jos kandidatų. Tai parodo, kad taip vadinami politiniai sąjungininkai tarpusavyje lošia užverstomis kortomis ir jų žaidimas kol kas nukreiptas į pačius rinkimus, o ne į tai ką jie ketina veikti patekę valdžion. Tai reiškia, kad nusišypsojus sėkmei ir laimėjus rinkimus, užuot jau sekančią dieną ėmus įgyvendinti idėjas, bus iš naujo perbraižomas galių žemėlapis ir nustatinėjamas kiekvieno kandidato politinis svoris jį iškėlusios politinės partijos atžvilgiu. Partijos iškelia nepartinius – tipo, žiūrėkit kokie mes geri, keliam tuos, kurie į mus dar neišsišūdino. Ir čia visų partijų problema. O po to tie patys kandidatai, patekę į valdžią, užlenkia ant partijos, tipo, ačiū mielieji, kad neiššūdinot, tai aš gal jau nebesišūdinsiu į jus ir ateityje. O rezultatas, tai lyg ir švarūs mundurai aplink ir tuo pačiu negeras kvapas iš kažkur.

5 Comments | In: Politika | tags: pamąstymai, politika, visuomenė. | #