Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Nenuilstantis kovotojas už lietuvių tautos išlikimą ir iki šiol rodęsis užkietėjusiu senberniu nacionalistas Mindaugas Murza pagaliau pasiryžo atsakingam žingsniui – santuokai su penkeriais metais vyresne analogiškų pažiūrų rusų visuomenine aktyviste. Ta proga duotame interviu Murza brėžia naujas savo ideologijos gaires:

“Anksčiau propagavome XX amžiaus nacionalizmą, o 2007-aisiais kurdami Vieningąjį lietuvių nacionaldarbininkų sąjūdį išplėtojome nacionalistines idėjas iki tokios sąvokos, kaip „rasė“. Tai reiškia, kad mes nebematome galimybės tautai išlikti, nesvarbu, ar ji būtų didelė, ar maža.”

Taigi kai kas sako, kad kad “santuoka palaidoja žmogų”, gi šis nacionalistas savo santuoka sau pasilaidoja tautą. Cherchez la femme…

Tuo pačiu palinkėkime jaunavedžiams daug daug laimės, pinigų ir sveikų baltosios rasės palikuonių…

PS. O štai koks pasirodo buvo vaisingas filmo apie Gervaldiją kūrimas.

13 Comments | In: Visuomenė | tags: murza, pašventimai. | #

Štai kažkada išgirdau šią internete išpopuliarėjusią rusų bardo Igorio Rasteriajevo dainušką apie “kombainiorus”.

O šiandien skaitau naujieną apie tai kaip du valstybės vyrai tapo kombainininkais.

O koks turėtų būti pijarinis atsakas į šitą “gabalą”?

7 Comments | In: Muzika, Politika, Viešieji ryšiai | tags: muzika, pamąstymai, politika, viešieji ryšiai, visuomenė. | #

Įkalinimas yra tada, kai valstybės valdžia atima laisvę iš žmogaus; tai gali atsitikti dviem atvejais. Pirmuoju, kai norima apsaugoti kaltinamąjį, antruoju, kai nuteistasis pasmerkiamas kentėti. Pirmuoju atveju tai nėra bausmė, nes nė vienas žmogus negali būti nubaustas, kol nebaigta jo byla ir jis buvo nepaskelbtas kaltu. Todėl tokia skriauda, padaryta žmogui sukaustant jį grandinėmis ar kaip nors kitaip jį suvaržant, pranokstanti tai, kas būtina jo apsaugojimui, prieštarauja prigimtiniam įstatymui. Antruoju atveju yra bausmė, nes šis blogis padarytas valstybės valdžios už ką nors, ką toji pati valdžia laiko įstatymo pažeidimu. Žodžiu, įkalinimą aš suprantu kaip visokį judėjimo apribojimą bei suvaržymą išorine kliūtimi, ar tai būtų namas, paprastai vadinamas kalėjimu, ar sala, kurioje, kaip sakoma, žmonės yra įkalinami, arba priverstinių darbų vieta, kaip senovėje žmonės būdavo nuteisiami dirbti akmens skaldyklose, o šiais laikais – galerose, ar tai būtų grandinės arba kokia kita kliūtis.

Nurašyta nuo Thomas Hobbes “Leviatanas”, Vilnius, ALK Pradai, 1999 m.  313 psl.

2 Comments | In: Skaitymai | tags: Filosofija, skaitymai, Thomas Hobbes. | #

Mielas sūnau,

rašau tau mirties patale ir noriu, dar prieš išsiskaidant mano kūną sudarančioms molekulėms ir atomams, perteikti tau tas žinias, kurios yra būtinos norint tapti tikru anarchistu. Manęs nė kiek netrikdo tai, kad nežinau kas tu esi, nežinau kokie tavo veido bruožai, netgi nesu tikras ar tu egzistuoji apskritai.Galbūt tu jau pakankamai suaugęs ir jau žinai, kad mūsų komunoje moterimis mes naudojamės bendrai, todėl kai jos gimdo, tai, jei galima taip pasakyti, gimdo tiesiog. Nė vienai moteriai ir nė vienam vaikui nesu pasakęs „tu esi mano“, nes šie žodžiai paverčia vieną žmogų kito žmogaus nuosavybe ir vergu.

Taigi sūnau, jeigu nori tapti tikru anarchistu turi žinoti, kad valstybė yra blogis ir, kas dar svarbiau, kad ji yra tau skolinga. Nuo pat gimimo, jei tik tu kada nors gimei, jinai vertė tave lankyti darželį-lopšelį, mokyklą, universitetą, darbovietę, „Akropolį“ ir kitas represines struktūras, kuriose buvo žalojama tavo sąmonė. Tik pažvelk į save ir pabandyk įsivaizduoti kokias dar aukštumas būtų pasiekusi tavo asmenybė, jei tik tau būtų pavykę jų išvengti!

Tačiau čia būtina suvokti esminį dalyką, be kurio tu niekada netapsi tikru anarchistu – yra ne tik beviltiškai naivu, bet ir nusikalstamai pavojinga pasitenkinti tiesiog žinojimu, kad valstybė tave išnaudoja. Tu turi jausti tai, tave tai turi deginti iš vidaus. Pirma tavo mintis atsikėlus turėtų būti apie tai, kad jei ne valstybė, tai dar galėtum pamiegoti bent porą valandėlių, audamasis batus ir vilkdamasis drabužius, turi nekęsti valstybės už tai, kad jinai atėmė iš tavęs galimybę turėti tuos daiktus geresnės kokybės ir gražesnius.

Išėjęs iš namų ir kur nors eidamas turi pykti ant valstybės dėl to, kadangi jei ne ji, tai tu tuo momentu eitum visai kitur. Jei dirbi, tai pradirbęs minutę, privalai jausti tas sekundes minutėje per kurias uždirbtus pinigus iš tavęs valstybė atims tiesiogiai per mokesčius, o taip pat apie likusias sekundes toje minutėje, per kurias uždirbti tavo pinigai bus atimti netiesiogiai t.y. apsipirkinėjant prekybos centre. Atmink, dirbant galvoti tik apie darbą yra tiesiausias kelias tampant mankurtu.

Neleisk valstybės apvogtojo savijautai aprimti net jei esi bedarbis ir gauni iš valstybės bedarbio išmoką arba studijuoji universitete valstybės finansuojamoje vietoje. Atmink, kad bet kuriuo atveju valstybė atėmė iš tavęs kažką absoliučiai neįkainojamo – tavo laisvę, tavo gyvenimą. Todėl jokia pinigų suma, kurią tu kada nors paimsi iš valstybės, jokia socialinė paslauga, kurią tu iš jos gausi, nebus pakankama atlyginti tai žalai, kurią tu nuo jos jau patyrei. Jeigu tu esi bedarbis, taip atsitiko dėl to, kad valstybė savo buvimu sunaikino visas nišas, kuriose galėjo atsiskleisti tavo unikalumas ir talentas. Dar kartą kartoju, kad tai įsisamonintum kuo giliau – neužtenka tai žinoti, tai reikia jausti. Jeigu to nejauti ir visos tavo kasdienės mintys bei žodžiai nėra persismelkę tuo, tai tu ne anarchistas, o elementarus pižonas.

Dar svarbu, kad neturėtum jokių principų, o turėtum paradoksus. Taip yra dėl to, kad iš esmės žmones galima skirstyti į dvi grupes – į mankurtus, ir į anarchistus. Tik prisimink, kad šios tiesos negalima sakyti garsiai. Garsiai turi be perstojo kalbėti apie begalinę vaivorykštės spalvų žmogiškųjų santykių ir prigimties įvairovę, tačiau šį bipoliarinį pasaulėvaizdį irgi įsikalk giliai sau į galvą, kad tvirtai žengtum anarchisto keliu ir nenuklystum šunkeliais. Sutinku, kad matyti tik juoda ir baltą yra kiek primityvu, bet laikui bėgant suprasi kaip tai yra praktiška. Iš bėdos pats prieš save gali teisintis, kad pasaulį matai ne juodai baltą, o juodai raudoną…

Anarchisto prigimties esmė yra laisvė vieną dieną kalbėti vienaip, kitą dieną kitaip. Tas pats ir su elgesiu. Tai aš ir turiu omeny kalbėdamas apie paradoksą. Tuo tarpu mankurtai vadovaujasi principais, kurie yra ne kas kita kaip ta kepuraitė iš kupranugario odos, kurią valstybė jiems užmauna ant galvų. Aišku, jie tuos principus laužo ir dėl to kaltina ir graužia vieni kitus ir patys save,  tačiau tu privalai pakilti virš to ir suvokti, jog principai, sudarantys tik stabilumo iliuziją, yra ne kas kita kaip stereotipai, kurie mankurtams taip suveržia smegenis, kad jie daugiau nebesugeba galvoti apie nieką išskyrus, kad jie yra mankurtai, nes mankurtais buvo jų tėvai, nes jie laikosi mankurtiškų papročių, nes save laiko mankurtais, o kažkada senovėje jie buvo sukūrę mankurtų valstybę, kuri savo šlovės zenitą pasiekė valdant Mankurtui Didžiąjam. Šiuo atveju tau neturėtų buti svarbu kokiu turiniu vienu ar kitu atveju yra užpildoma sąvoka „mankurtas“, nes tavo prigimtis yra paradokse slypinti laisvė, leidžianti tau šią savoką užpildyti savo nuožiūra.

Suvokimas, kad laisvė yra paradoksas suteiks tau galimybę jaustis ideologiškai nuosekliam, kai sėdėdamas prie vieno stalo su valstybės pareigūnais tu kalbėsi apie būtinybę aktyviau naudoti valstybės represinį aparatą kovojant su mankurtais-fašistais. Kalbėdamas su darbininkais tu kalbėsi apie tai, kad valdžioje sėdintys mankurtai pavergė juos, o policija ir kitos struktūros yra sukurtos tik tam, kad laikyti darbininkus paklusniais tuo momentu, kai iš jų bus atimamas paskutinis duonos kąsnis. Gerdamas su studentais tu galėsi kalbėti apie tai, kad dirba tik idiotai, 40 darbo valandų per savaitę yra įteisinta vergovė, o valstybė meluoja teigdama, kad pabaigus studijas reikia dirbti. Galėsi aiškinti, kad net ir po studijų galima puikiai gyventi nedirbant, o bet koks darbas tiesiog padaro žmogų mankurtu. Visame tame nėra prieštaravimo, yra tik paradoksas, kuris tave ir padaro laisvu.

Kaip jau minėjau sąvoką „mankurtas“ tu gali kiekvieną kartą savo nuožiūra užpildyti vis nauju turiniu, tačiau jei tu paklaustum kaip ją suprantu aš, tai galiu pasakyti, kad kai tu sutiksi pvz.vyrą, kurio gyvenimo filosofiją galima būtų nusakyti maždaug taip „ryt man anksti keltis į darbą, tingisi, bet kažkaip po savaitgalio pasiilgau bendradarbių, o ir darbas nors sunkus, visgi šiek tiek patinka, bet užtat jau po mėnesio atostogos ir su savo žmona šį kart pasiėmėm jas vienu metu ir važiuosim savaitei į Turkiją, džiaugiuosi, kad vaikas neblogai mokykloje mokosi, tik matematika nesiseka, reiks nusamdyti privatų mokytoją, algos lyg ir užtenka, bet galėtų nors kiek didesnė būt, kad nors kiek susitaupyt pavyktų…“ – žinok, tai ir yra pats baisiausias ir pavojingiausias mankurtas, nes jis iš esmės patenkintas gyvenimu ir, kas blogiausia, beveik nėra jokios tikimybės, kad tu su savo idėjomis jam būsi nors kiek įdomus. Venk tiesioginių kontaktų su tokiais… Vienintelis ryšys tarp jų ir tavęs yra tai, kad kur ir kada tu bekalbėtum, labai dažnai tu kalbėsi būtent jų vardu, kovosi būtent už jų teises ir tai, kaip jau sakiau ne kartą, yra tavo kovos paradoksas. Atitinkamai vienintelė galimybė užmegzti kokį tai tiesioginį ryšį su jais, kuris nors kiek būtų priimtinas tau pačiam, tai tapti šiai mankurtų armijai kokiu tai visuomeniniu patarėju arba įsitrinti jųjų profsąjungų nupušusių lyderių aparate. Bet jokiu būdu nepasitikėk profsajungomis! Net ir dabar man kumščiai gniaužiasi prisiminus kaip 2009 metų sausio 16 dieną man su kitais anarchistas beveik pavyko užimti parlamentą ir išlaisvinti žmones, tačiau vėliau visą šiame mūšyje kovojusių šlovę savavališkai sau prisiėmė profsajungos.

Taigi apie anarchistų kovą su valstybe privalai galvoti kasdien, panašiai kaip „Hagakurė“ liepia samurajui galvoti apie mirtį. Pavyzdžiui sėdėdamas alubaryje ir kalbėdamas draugams apie tai, kad reikia išvaikyti parlamentą, jokiu būdu negali pamiršti, kad šie tavo žodžiai yra labai pavojingi mankurtizuojančiai sistemai ir valstybė dreba iš bailaus pykčio girdėdama tiesą bylojančius tavo žodžius. Tardamas juos iš užstalės, laikykis šiam iškilmingam momentui prideramo orumo, nes kiekvienas iš jų gali tapti rėžimui lemiamu. Kova prieš valstybę, be jokios abejonės, anksčiau ar vėliau pasibaigs anarchistų pergale, tačiau jai pasiekti gali prireikti nemažai laiko. Todėl nebus nieko ideologiškai neteisingo, jei tu, tarkim, dirbsi kokioje valdiškoje įstaigoje, o vėliau išeisi į pensiją. Žinok, kad imdamas algą ar pensiją iš biudžeto tu prisidedi prie ekonominių valstybės pagrindų griovimo, o taip pat nors kiek kompensuoji sau tą begalinę skriaudą, kurią iš jos patyrei.

Kovai su valstybe aš paskyriau visą savo gyvenimą ir mirdamas tikiuosi, kad tu tęsi šią kovą kai manęs jau nebebus, o tau numirus ar žuvus riaušėse už laisvę, raudonai juodą vėliavą iš tavęs teperima tavo vaikai ir anūkai, kurių tu galbūt irgi nepažinosi, kaip ir aš nepažįstu tavęs. Svarbiausia, niekada nenustok tikėti pergale, po kurios bus sukurta santvarka be jokios valdžios, panašiai kaip mūsų komunoje – bus tik laisvi žmonės ir bendra nuosavybė. Jeigu tau kartais pasirodytų, kad tas, nors ir mielas, bet kažkaip jau visiems atsibodęs ilgaplaukis barzdyla, kuris jau nuo neatmenamų laikų užduoda elgesio ir mąstymo toną visai mūsų komunai yra kokios tai valdžios apraiškos, tai skubu prieš mirtį tave nuraminti – tai ne valdžia, tai tiesiog paradoksas. Klausyk jo, daryk ką jis liepia ir viskas bus gerai.

Nepyk, kad mirdamas nepalieku tau jokio turto – jei tau kažko reikia pasiimk iš mūsų komunos bendros kasos tiek kiek yra būtina tam, kad sėkmingai tęstum kovą. Aš pats, kai turėdavau galimybę, šiam reikalui stengdavausi pasiimti iš ten kiek pajėgiu ir įnešti ten, kiek man rodėsi reikalinga. Nors, tiesą pasakius, net ir dabar kai pagalvojų apie mūsų komunos kasą, tai kuriam laikui nustoju apgailestauti dėl to, kad aš jau mirštu ir kad tu, galbūt, nė negimei…

Visada tave mylėjęs tėvelis.

P.S. Ir dar prieš numirdamas vos nepamiršau pasakyti – atmink, žolė nėra narkotikas.

9 Comments | In: Visuomenė | tags: anarchija, asmenybės sutrikimai, parypavimai, radikalai. | #

Delfio komentaruose iškilęs klausimas, regis, jau ne vieną šimtmetį jaudina iškilius tautinės moralės protus. Taigi, ar kunigas ir jo gaspadinė yra šeima? Manau, be abejo, gali save šeima laikyti (jie, apskritai, gali save laikyti kuo tiktai nori), nesvarbu, kad tai draudžia Katalikų Bažnyčia, bet tokiu atveju, realiai mąstant, kunigui grėstų prarasti pareigas.

Prie gilesnio problemos suvokimo priartėtume šį pavyzdį kiek išplėtodami. Pavyzdžiui, kunigas kunigauja, gaspadinė gaspadinauja, po 3 metų jiems gimsta berniukas. Apsigyvena jis gaspadinės troboj, kartu su ja kitam kaimo gale, o klebonas ir toliau gyvena savo troboj kitam kaimo gale. O susitikinėja jie kaimo bažnytėlėje per pamaldas, po jų, o taip pat vakarais kur nors ant šieno arba tiesiog tai vienam kaimo gale pas vieną, tai kitam kaimo gale pas kitą namuose. Dar dar po 2 metų jiems gimsta antras vaikas ir apsigyvena kartu su broliuku ir mama.

Galiausiai po metų kunigą pervedą į kitą parapiją ir jis pasako gaspadinei – vienžo, išvažiuoju, pinigų dabar neturiu ir nebesiųsiu, tarp mūsų viskas baigta, nes vyskupas sužinojo, man grasino, čia tuoj perves kitą kunigą, o tu verskis kaip žinai.

Dabar klausimas – jeigu valstybė savo įstatymuose numato gaspadinei galimybę, vadovaujantis šeimos santykius reglamentuojančiomis įstatymų normomis, prisiteisti iš kunigo alimentus, tai toje valstybėje yra bardakas ar ne?

Kitas klausimas – jei šioje situacijoje valstybės įstatymai tai gaspadinei sako – mes pripažįstame tik santuokinį ryšį, pas mus kunigams tuoktis draudžiama, todėl jis teisingai tau pasakė “verskis pati”, nes tavo vaikai gimė be jokio teisinio pagrindo ir jokie šeimos teisinius santykius saugantys įstatymai tavęs negina – ar tokia valstybė yra morali, o šeimos institutas joje yra šventas?

P.S. jei kam įdomu, tai neskaičiau aš tos koncepcijos, nei to nutarimo…tikėkimės kol kas (nu kaip visada pas mane).

27 Comments | In: Visuomenė | tags: parypavimai, politika, teisė, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Absurdų priežastys.

1. Pirmąją absurdiškų išvadų priežastį aš priskiriu metodo nebuvimui, tam, kad filosofai nepradeda savo samprotavimo nuo apibrėžimų, t.y. nuo savo žodžių reikšmės nustatymo, tarsi jie galėtų parengti sąskaitą, nežinodami tikslios skaičių vienas, du ir trys reikšmės.

Kadangi visi kūnai įeina į apskaitą dėl skirtingų sumetimų (kuriuos aš minėjau ankstesniame skyriuje) ir šie sumetimai yra įvairiai pavadinti, tai ir visokie absurdai kyla iš jų vardų painiavos ir netinkamo jų siejimo teiginiuose.

2. Antrąją absurdiškų teiginių priežastį aš priskiriu tam, kad kūnų vardai suteikiami jų savybėms, arba savybių vardai – kūnams, kaip daro tie, kurie sako: tikėjimas yra įlietas arba įkvėptas, nors niekas, išskyrus kūną, negali būti įlietas ar įkvėptas į jokį daiktą; taip pat, kad tįsumas yra kūnas ir kad pasivaidenimai yra dvasios ir tt.

3. Trečiąją priežastį aš priskiriu tam, kad kūnų, esančių už mūsų, požymių vardai, suteikiami mūsų pačių kūnų požymiams, kaip daro tie, kurie sako, kad spalva yra kūne, garsas yra ore ir tt.

4. Ketvirtąją – tam, kad kūnų vardai suteikiami vardams arba kalboms, kaip daro tie, kurie sako, kad yra visuotiniai daiktai, kad gyva būtybė yra giminė, arba visuotinis daiktas, ir tt.

5. Penktąją – tam, kad savybių vardai suteikiami vardams ir kalboms, kaip daro tie, kurie sako, kad daikto prigimtis yra apibrėžimas, žmogaus įsakymas yra jo valia ir pan.

6. Šeštąją – tam, kad vartojamos metaforos, tropai ir kitos retorinės figūros, užuot vartojus tikslius žodžius. Nors įprastinėje kalboje ir leistina, pavyzdžiui pasakyti: kelias eina arba veda šen ar ten, patarlė sako tą ir aną (nors keliai ir negali vaikščioti, o patarlė – kalbėti), tačiau kai skaičiuojame ir ieškome tiesos, tokios kalbos yra neleistinos.

7. Septintąją priskiriu tam, kad nieko nereiškiantys vardai yra paimti iš scholastų ir išmokti mintinai, pavyzdžiui, hipostatinis, transubstanciacija, konsubstanciacija, amžinasis dabar ir panašios scholastų giesmelės.

Tam, kuris gali šito išvengti, nelengva pasiduoti kokiam nors absurdui, nebent taip atsitiktų dėl samprotavimo ilgumo, nes jis galbūt užmirštų, kas ėjo prieš tai. Mat visi žmonės iš prigimties samprotauja panašiai ir gerai, jeigu jų principai geri, nes kas gi bus toks kvailas, kad suklystų geometrijoje ir atkakliai laikytųsi tos klaidos, jeigu kas nors kitas jam ją parodytų?

Nurašyta nuo Thomas Hobbes “Leviatanas”, Vilnius, ALK Pradai, 1999 m.  64-65 psl.

Comments Off on Skaitymai. Thomas Hobbes apie absurdų priežastis | In: Filosofija, Skaitymai | tags: Filosofija, skaitymai, Thomas Hobbes. | #

5 Comments | In: Muzika | tags: muzika. | #

Tai buvo savotiškas zonos aptarnavimo būrys. Tiksliai nebeprisimenu ar jis turėjo kažkokį oficialų, jo specifiką nurodantį pavadinimą. Šiaip „oficialiame diskurse“ jis buvo vadinamas tiesiog „pirmu būriu“, tačiau žulikų kalba jis buvo vadinamas „ožynu“. Taigi tai tarsi nurodo, kad šis būrys buvo sudarytas remiantis kastų principais, tačiau aš taip nemanau. Visų pirma ožys (arba „kaziolas“, kitaip sakant „skundikas“, iš čia žodis „kaziolinti“ t.y. skųsti) tam, kad kažką įskųstų, turi kažką žinoti, o tam kad kažką žinotum, negali būti izoliuotas. Tuo tarpu šio būrio barakas buvo izoliuotas nuo kitų ir buvo šiek tiek kitoks – pats barakas savo viduje turėjo aptvertą kiemą, kur stovėjo keli savadarbiai treniruokliai, berods kažkoks palaikis stalas žaidimams ir dar kažkokie rakandai. Šio būrio nuteistieji laisvalaikiu iš to kiemo nelabai ir teišeidavo. Kita vertus laisvalaikio, palyginti su kitais, jie turėdavo nelabai daug, kadangi būrys, kaip minėjau, buvo aptarnaujantis t.y. priėmus naujoką, paskirstymo į būrius komisija į šį būrį skirdavo tuos, kurie išmanydavo elektriko, šaltkalvio, staliaus, santechniko ir pan. amatą. Vėliau jisai, kartu su šio būrio žulikais, taisydavo kitų būrių barakuose užsikimšusias kriaukles, keisdavo šviestuvus ir t.t.

Daugelis iš jų panašų darbą jau buvo dirbę laisvėje, o pataisos namus papuldavo, anot vieno, už tai, kad „iš antro darbo biški dasidurdavo“. O toliau jau, kaip sakoma, „biški po biški ir į Pravieniškes“. „Na bet ką čia bepadarysi, žmogus, kad tokia tvarka pas mus“, – kartą nugirdau vienam koridoriui šnekant, – „kai „Mažeikių Naftą“ kai kas už dyką atiduoda, tai kas daugiau paprastam žmogui lieka?“ Apskritai šio būrio nuteistieji aršumu pareigūnų atžvilgiu nepasižymėjo, greičiausiai ne vien tik dėl to, kad daugelis jų nebuvo šimtaprocentiniai nusikaltėliai ir laisvėje kartkartėmis kažką naudingo veikdavo, bet ir dėl to, kad kitų būrių nuteistieji dažniausiai žiūrėdavo į juos iš aukšto, todėl dar papildomai blogi santykiai su administracija jiems buvo visiškai nenaudingi.

Esant reikalui šie „auksarankiai“ būdavo su priežiūra (arba be jos) įleidžiami į kitus būrius, tačiau kažkaip nesitiki, kad to pakaktu prisigaudyti „kaziolinimui“ būtinos informacijos. Šiaip ar taip, kituose būriuose pat gyvenantys jos turėjo žinoti kur kas daugiau. Todėl vieno tokio žuliko pasakyme, kad „pas mus zonoj visi bachūrai yra ožiai“, manau, tikrai buvo grūdas tiesos. Tiesą pasakius, gal net daugiau nei grūdas…

Kartkartėmis pasitaikydavo, kad į pirmą būrį pervesdavo ir tuos, kurie iš pat pradžių buvo paskirti į kitus būrius, taip atskirdami jį nuo kitų ir tuo pačiu apsaugodami. Kažkaip įstrigo frazė, kurią praeinantis žulikas mestelėjo besidarbuojančiam 1-o būrio nuteistąjam – „Lygini griovį? Ką padarysi – pridavei bachuriukus, tai dabar lygink, lygink“.

Taigi, greičiausia, tiesos grūdo buvo ir toje versijoje, kurią čia ką tik lyg ir bandžiau paneigti. Bet ką padarysi, tokia jau ta aplinka ten – vaivorykštės spalvomis žaižaruojančios versijos ir tik retkarčiais nubyrantys apipeliję tiesos grūdeliai.

4 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, visuomenė. | #

Vėliau sužinojau, kad kambaryje su nuogų moterų atvaizdais (kitos taip intensyviai erotizuotos patalpos zonoje matyti neteko) gyveno sandėlininkas iš 1-o būrio, toks pagyvenęs, savimi pasitikinčios laikysenos žulikas, neskubantis atsistoti pareigūnams įėjus. Išdavinėdavo jis visokius šepečius ir valymo priemones. Prisimenu kai šiek tiek vėliau teko su juo bendrauti gulinčiu lovoje ant nugaros. Man reikėjo kažkokių ten rakandų, aš stovėdamas klausinėjau, o jis lovoje drybsodamas ramiausiai atsakinėjo, kad jų neturi, nors šiaip jau nuteistieji privalo atsistoti pareigūnui užėjus. Ši situacija iš tiesų nebuvo tokia dramatiška kaip gali pasirodyti, tiesiog pradedant dirbti labai sunku priimti kai kuriuos dalykus kaip savaime suprantamus.

Visi mes esame žmonės ir turime ar bent jau stengiamės turėti kažkokią privačią erdvę. Tuo tarpu pareigūnai į nuteistųjų kambarius įeina visiškai nesivaržydami ir man ilgą laiką tai buvo visiškai nepriimtina – tiesiog jūs negalite kaltinti žmogaus, kad jis savo kambaryje drybso ant paklotos lovos ir skaito laikraštį, arba sėdi prie stalo ir valgo sriubą kaip tik tuo momentu, kai jūs netikėtai užeinate. Labai sunku buvo prisiversti nepasibelsti prieš užeinant. Prisimenu kai pirmomis dienomis sustingau tarpduryje nesirįždamas užeiti, nes nuteistieji buvo susėdę ratu ir sukišę nosis į centrą kažką veikė. Kažkaip buvo labai nepatogu, nes rodėsi, kad šie nepažįstami žmonės užsiėmę ir gal aš jiems sutrukdysiu… Staiga vienas iš jų pakėlė skustą galvą ir nusišypsojo kreivais dantimis „O, viršininke, nu tai užeikit, užeikit! Drasiau, prašom!” Užėjau, nors ko man ten tuomet reikėjo ir ką jie ten tada veikė dabar jau neprisimenu, spėju, tada irgi nelabai žinojau ko man reikia…

Visi šie pižoniškumai praėjo po kelių mėnesių. Adaptacija vyko daugmaž sėkmingai ir aš jau nesivaržydamas įgriūdavau į nuteistųjų kambarius, priklausomai nuo sezono, snieguotais ar dumblinais batais, iškart sakydavau ko man reikia arba dar geriau – nė iš šio, nė iš to dar sriubai garuojant ant stalo, stovinčio nuteistojo imdavau klausinėti kaip jam sekasi.

Tačiau seniau išdirbę pareigūnai pasakojo, kad visa tai yra niekai, palyginti su tuo kaip viskas buvę anksčiau. Tiesiog man buvo paskirtas šešių mėnesių bandomasis laikotarpis, o taip pat ir patyręs būrio viršininkas, kuris turėjo mane prižiūrėti ir supažindinti su profesinėmis paslaptimis. Tuo tarpu vienas bendradarbis, išdirbęs zonoje tuo metu jau trylika metų, pasakojo, kad kai jis pirmą kartą įžengė į zoną, jam paprasčiausiai parodė baraką, kuriame gyveno nuteistieji ir pasakė, kad kažkur ten yra jo darbo kabinetas, tame kabinete jis rasiąs zavchozą, kuris ir paaiškins kaip ir ką reikia daryt.

Šiuo atveju smagioji jo adaptacijos dalis buvo tame, kad tas „zavchozas“ buvo … nuteistasis. Aš taip iki galo ir nesužinojau kaip išsišifruoja šis žodis, bet beveik esu tikras, kad tai rusiškų žodžių „zvieduiščij po choziaistvu“ trumpinys. Zavchozas iš esmės ir padėdavo sureguliuoti tokius dalykus kaip švarios patalynės, čiužinių perdavimas, valymo priemonių paėmimas, tvarkymosi darbai. Pats realiai jis jokio fizinio darbo nedirbdavo, bet visada žinodavo kas kur vyksta ir kaip reikia įvykius pakreipti viena ar kita linkme. Vienas patyręs būrio viršininkas, pravarde Kepalas, taip ir pasakojo: „Užeinu pirmą kartą į savo darbo kabinetą, o ten žulikai sėdi ir patys sau charakteristikas teismui rašo dėl pirmalaikio paleidimo, o zavchozas jiems aiškina – „va tu rašyk sau taip ar taip, o va tu, tai tik nesugalvok sau geros charakteristikos parašyt, rašyk, kad esi toks ir toks“. Ir geras (t.y. kokybiškas profesinio stiliaus prasme – pastaba mano. K) charakteristikas parašydavo! Po to ir pats išmokau žulikams charakteristikas rašyti.“

Dar pasakojo, kad netgi būrio viršininko kabinete būdavo kušetė ant kurios zavchozas ir permiegodavo (kartais būdamas girtas). Man dirbant tokie dalykai jau buvo sunkiai netgi įsivaizduojami ir žulikų savo darbo kabinete niekas vienų nepalikinėdavo.

Praėjus dar keliems mėnesiems aš jau pasijutau kažkuria tai prasme vietinis. Tuo jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad užsitarnavau kažkokį didesnį pripažinimą tiek pareigūnų, tiek nuteistųjų tarpe, tačiau netikėtai ėmiau jausti stiprų pranašumą prieš naujai atvykstančius nuteistuosius. Tiesiog per tą laiką aš ne tik daugmaž perpratau darbo specifiką, bet ir asmeniškai susipažinau su nuteistaisiais ir apytikriai žinojau kiekvieno iš jų „bendruomeninį svorį“. Tuo tarpu vos tik į zoną atvykusiam nuteistąjam-naujokui visas šis pažinimo periodas buvo dar tik prieš akis. Nežinoma jam buvo net ir tai, kad va štai šis jį pasitinkantis pareigūnas dirba ne dešimtmetį, o vos kelis mėnesius. Gal papildomai naujokus glumindavo mano išvaizda, kadangi aš būdavau apsirengęs civiliškai. Taip jau atsitiko, kad visus darbo zonoje metus pravaikščiojau po ją su džinsais ir megztiniu, nes, kaip buvo aiškinama, pinigų naujoms uniformoms nebuvo. Tiesa, man išdavė tokius visai pusę velnio juodus tarnybinius batus, kuriuos neretai ir laisvėje būdamas apsimaudavau.

Dar vienas įdomus dalykas – Kalėjimų departamento pareigūno uniformą sudaro švarkas arba megztinis, iš kurių vieną velkamasi ant žydrų marškinių, ir vienerios kelnės. Valdiškų pinigų taupymo sumetimais, be abejo. Paprastai darbo metu visi dėvi uniforminius megztinius su antpečiais, o per direktoriaus gimtadienio arba iškilmingų valstybinių švenčių minėjimus užsivelka uniforminius švarkus. Taigi gaudavosi taip, kad megztinis (arba vasarą tik marškiniai) apsivelkamas darbe, o švarkas – per iškilmingas progas, tačiau kadangi kelnės buvo to paties „fasono“ jas ir išduodavo tik vienerias abiem atvejais, atitinkamai pareigūnai jas visada ir nešiodavo tas pačias. Dar ir dabar prisimenu kaip juokingai atrodė visas kolektyvas, kai visi su gėlėmis rankose išsirikiavo sveikinti direktoriaus gimtadienio proga – visi su tvarkingais, nenudėvėtais švarkais ir beviltiškai išblukusiomis kelis metus iš eilės, po penkias dienas per savaitę ir dažniau, mūvimomis uniforminėmis kelnėmis. O aš pats pareigūno uniformą per tuos metus buvau tik kartą užsivilkęs kelioms minutėms ir tik iki pusės – užsimečiau ant džinsų iš bendradarbio pasiskolintus uniforminius marškinius ir megztinį, nes reikėjo su uniforma pasidaryt nuotrauką pareigūno pažymėjimui.

Taigi, lyg ir adaptavausi, bet grynai savu, turbūt, niekada čia taip ir netapau. Zona reikalauja laiko ir pasišventimo tiek iš pareigūnų, tiek ir iš pačių žulikų. Tam, kad pritapti, pajusti romantiką ir nenorėti gyventi kitaip, turbūt,reikia anksčiau pradėt. Jei norite pajusti zoninę romantiką, tai prisiminke, kad jai, kaip ir bet kuriai kitai romantikai, reikia jūsų jaunystės. Todėl norėdami patirti tai, pasistenkite pirmą kartą sėsti sulaukęs kokių 18 ar 20 metų už chuliganizmą, plėšimą, automobilio vagystę ar kitus „bachuriškus“ nusikaltimus. O jei pirmą kartą į zoną papulsite būdamas jau virš 40 metų už tai, kad neblaivus sukėlėte tragišką autoįvykį ar už tai, kad vieną dieną nebeapsikentęs virtuviniu peiliu nudūrėte savo kekšę žmoną, tai vargu ar iš kažkur pro grotas iki jūsų atskilndanti ši muzika pasirodys jums nuostabi ir artima.

14 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, Michail Krug. | #

Į šią zoną patenkama tokiu pat būdų kaip ir beveik į kiekvieną tokio ar kitokio pobūdžio zoną – pro įėjimą. Prie įėjimo pirmas patikrinimo punktas, kur paliekami mobilūs telefonai, pinigai (juos turėti viduje draudžiama), dokumentai. Po to tiesiu koridorium, kur dar prižiūrėtojai patikrina papildomai. Vėliau, jau man dirbant, buvo sumontuota modernesnė įranga, reaguojanti į metalinius daiktus, tai reikėdavo prieš pereinant dar ir diržą išsiverti, plunksnakotį išsiimti ir pan. Ir taip kiekvieną dieną po kelis kartus. O jau prižiūrėtojams džiaugsmo būdavo – vis daugiau atrakcijų.

Tada koridorium išeinama į vachtą. Pats statinys iš tiesų kažkuo primena seno medinio katerio kapitono bokštelį. Ties juo susikerta visi keliai – atgal išėjimas, į viršų (t.y. į antrą aukštą) – direktoriaus, operų ir apsaugos darbuotojų kabinetai, tiesiai, palei baltą plytinė sieną, – karceris (arba „triumas“), į dešinę – darbo zona (arba „rabočkė“), o į kairę – taip vadinamas lokalinis sektorius arba ta „tikroji zona“.

Taigi pasukus kairėn, praėjus pro vartų grotas, pasitinka dviaukščiai barakai, vienas nuo kito atitverti tvoromis. Iš tiesų visos tos patekimo procedūros iš pat pradžių užmigdo ir aš ne iš karto supratau, kad mes jau atėjome. Kartkartėmis prasilenkdami su kažkokiais žmonėm vaikščiojom po kažkokias patalpas, kuriose buvo sustatytos lovos, viskas lyg ir paprasta, tvarkinga – nepalyginsi su mano stundentiškų laikų bendrabučio kambariu.

Kas smogė į akis iš pirmo žvilgsnio, tai spalvos. Vienas koridorius buvo nudažytas štai tokia “shocking pink” spalva.

Koridoriaus grindys nuklotos akcentuotai kontrastuojančiomis juodomis-baltomis plytelėmis pagal šachmatų lentos principą. Vėliau sužinojau, kad čia gyvena priklausomybę narkotikams turintys arba jais prekiavę nuteistieji. Jame ir teks man praleisti artimiausius penkis mėnesius. Dar kelių kitų būrių sienos irgi buvo ištepliotos tiesiog rėkiančiomis žydra ir geltona spalvomis.

Pirmą kartą, kad kažkas ne taip supratau įėjęs į vieną kambarį, berods su dviem paklotom lovom. Ant jų drybsoję apsirengę vyriškiai lėtai atsistojo. Pirmas žiaurus dalykas, kuris tiesiog pjovė akį, tai visur išstatytos nuotraukos su nuogų moterų vaizdais. Plakatai ant sienų ir netgi ant naktinio staliuko keturkampiame rėmelyje (panašiame žmonės pvz. laiko ant savo darbastalio savo šeimos nuotraukas) buvo įrėmintas iš kažkokio spalvoto žurnalo iškirptas nuogos moters a la Playboy stiliaus atvaizdas.

Taigi, nors pornografinio turinio literatūra ir draudžiama, erotikos estetizmas net ir pro aukštas pataisos namų sienas turi galimybę skleisti katarsinę šilumą meilės ištroskusioms čiabuvių sieloms. Būtent iš to kaip vertinamas grožis, aš kažkaip pavėluotai supratau, kad jau esu čia, va būtent štai toje vietoje, kur ir sėdi štai „šitie“. Toks grožis čia vertinamas. Prisimenu, kai vėliau turėjau malonumo stebėtį vieną žuliką bandant iškaulyti iš mano viršininko „Olialia pupyčių“ kalendorių, kabojusį mūsų darbo kabinete, siūlant visaip kaip vėliau „prie progos“ atsidėkoti – “Ui, nu viršininkas, nu leiskit man jas su savim pasiimti, gi žinot mano silpnybę…”. Laisvėje sėdėdami prie interneto ne visada įvertiname kokį lobį prieš savo akis turime…

Tokia ta pirmoji mano atminty išlikusi diena. Ta proga dar prisiminiau serbų rašytojo Bronislavo Nusičiaus mintis apie kaip yra svarbu neapsirikti renkantis profesiją. Juk jeigu jūs esate, pavyzdžiui, advokatas ir pateikiate savo pasiūlymą klientui, tai pastarąjam atsisakius jūs juk negalite atsiimti atgal savo pasiūlymo suvynioto ir nepaliesto. Jeigu jūs verslininkas, tai jūsų verslas gali bankrutuoti ir tt. O va jeigu jūs tapsite valstybės tarnautoju, tai valstybė, kaip ta pieninga karvė, kiekvieno mėnesio 10 ir 21 dieną įkiš jums spenį į burną ir jūs galėsite jį čiulpti kiek tik panorėjęs. Taigi valio valdiškai tarnybai! Dabar galvoju, kad naivus buvo tas Nusičius. Ir ne dėl to, kad tikrovėje tas spenio čiulpimas daugeliu atveju yra griežtai normuojamas, o daugiau dėl to, kad tai, ką valstybė atkiša pačiulpti, dažnai būna ne karvės spenys.

8 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, Metai pataisos namuose, parypavimai. | #