Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

2 Comments | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

Comments Off on Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

Comments Off on Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

Comments Off on Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, dešinysis trolibanas, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Sveiki visi po pertraukos. Prieš tris metus vasario 6 d. interneto lankose, livejournal blogofermoj, atsirado dar vienas tinklaraštis, kuris tuomet vadinosi Naujapilis. Per tą laiką  keitėsi ir tinklaraščio pavadinimas ir blogoferma. Keitėsi ir pati rašymo maniera ir tematika – pradžioje buvo daug pastangų atrodyti protingais ir solidžiais, kol po kokio pusmečio pradėta rašyti bet kokius į galvą šaunančius kliedesius. Kaip tik nuo to momento ženkliai išaugo ir skaitytojų skaičius… Parašyta apie 200 įrašų ir sulaukta gausybės gerų žodžių, na ir neretai aštrios ir teisingos kritikos. 😀 Ačiū visiems! Pasistengsiu ateityje taipogi nelaikyti cinizmo ir susikaupusio pykčio savyje ir pasidalinti jais internete su kitais. Taip jau man gaunasi, kad niekaip nespėju koja kojon su laiku.

Tinklaraštinikų pasiglostymo sezonas baigėsi jau kadais, bet vistiek jaučiu, kad reikia atlikti šią pareigą bendruomenei.

2011 metų atradimas – Amie Kusaitė arba Mano Amerika-pati gražiausia ir charizmatiškiausia tinklaraštininkė, nepabijojusi įkasti patiems provincijos vadybos guru-ekspertams commonsense.lt. Belieka palinkėti nesustoti. Laukiame naujų įrašų apie Lietuvą ir jos žmones 😉 Prašom skaityti, “laikinti”, komentuoti ir sharinti.

Istorikai:

Baltasis Vaiduoklis – visada perskaitau, nepaisant to, kad pastaruoju metu jaučiamas jo polinkis į tokių niekų kaip švietimo reforma aptarimas. Kažkiek su nostalgija prisimenu 2000-uosius, kai būdamas studentu šią temą varinėjau aš pats. Tuomet, prisimenu, per seminarą diskutavom dvi alternatyvas – ar viskas išties yra taip blogai ir reformą “daryti” reikia čia ir dabar ar verta sugaišti tam kokius penkis metus tačiau padaryti viską gerai. Dabar visi tie mano jaunystės paistalaiatrodo juokingi. Viską šiuo klausimu spręs laisva rinka pagal laukinio kapitalizmo taisykles, o taip atsitiks dėl to, kad visame tame reikale yra perdaug valdiško reguliavimo. Ir nieko čia nepadarysi, o juolab neprikalbėsi.O šiaip įrašai kai kuriomis kitomis temomis pavyksta jm visai neblogai.

Pseudoistorikas – tikrai kietas vyras, galbūt net pats kiečiausias, tiesiog metų atradimu kasmet būti negalima ir nieko čia nepadarysi… Yra tokių, kurie dirba beprąsmiškai, tarsi Sizifai, tačiau šitas yra tarsi Heraklis, kuris esant reikalui gali ne tik nudobti Nemėjos liūtą, devyngalvę hidrą, už Atlantą palaikyti savo pečiais parėmęs Dangaus skliautą, bet ir paėmęs virtualų kirvį padaryti keletą papildomų raukšlių kainekurių veikėjų glotniose it nušlifuotas paminklinio granito akmuo smegeninėse. Vienas prašymas – nemažinti apsukų, nors panašu, kad šito pusgalvių skalpų medžiotojo peilis dar neatšipo, o parakinėje parakas baigsis dar negreit…  visų sąmoningų šios visatos būtybių džiaugsmui. Kitas prašymas – tauta nusipelnė Jūsų tekstų ne tik apie pseudo, bet ir apie istoriją tiesiog.

Arpakas – yra dar pakankamai naujas tinklaraštininkas, rašo apie istoriją. Man atrodo, kad ten yra toks vienas istorijos doktorantas, su kuriuo aš Kaune pernai gal porą kartų esu gėręs, tai rekomenduoju.

Leo Lenox – va šito blogerio nesuprantu… Įsiveržė labai įnirtingai, labai daug žadantys įrašų pavadinimai, bet asmeniškai aš nelabai sugebu perskaityti jų iki galo – atsibosta. Užeinu ten norėdamas pasikelti savivertę, tačiau šis žmogus vis susilaukia tokių lyg ir netiesioginių komplimetų, taigi gal ir yra vertas dėmesio :)\

Tomo Baranausko istorijos puslapiai – Tomas Baranauskas, viešųjų intelektualų tarpe dar žinomas kaip “kriptofašistinis istorikas”, taip pat sėdi ir LJ (ką reiškia “kriptofašistas” reikia ieškoti profesoriaus Leonido, liaudyje žinomo kaip filosofas, facebooke). Jeigu Jūs, nors ir būdamas grynaveisliu lietuviu, vis dar esate kankinamas nepilnavertiškumo komplekso, tuomet pavartęs šiuos puslapius suprasite kiek daug yra dalykų, kuriais Jūs galite didžiuotis.

Filosofai:

Aplinkkeliai – kažkoks keistas filosofinis portalas, kuriame tiesiog įmetami nelabai suvirškinti ir nelabai suvirškinami pradedančių ir pabaiginėjančių akademikų tekstai, dar kartą paliūdijantys seniai žinomą tiesą, kad filosofija ir mūsų gyvenimo aktualijos žingsniuoja dviem skirtingais ir, regis, niekada nesusikertančiais keliais.

Apeironas – dar vienas elegantiškas egzistencinės nevilties amatininkas.  Su juo tai esu ne vieną bačką pro save praleidęs ir tuo didžiuojuos 😀

Neknyginis vardas – keistas filosofiją studijuojantis jaunuolis. Užeikite į jo tinklaraštį ir jis užduos jums klausimą, į kurį Jūs negalėsite atsakyti.

Nerijaus Ramanausko mintys – kažkoks beužsilenkinėjantis puslapis. Klasikinę filosofavimo manierą bandantis imituoti blogeris, nors viskas kažkaip labai primena tuščiažodžiavimą. Kita verus jo nuoširdumas ir erudicija nusipelno simpatijų.

Visi kiti 🙂 Tai nereiškia, kad jie yra beveidžiai…greičiau atvirkšiai, tai yra tie, kurie nesileidžia sukaišomi į lentynėles.

Užkalnis ir Rokiškis – du respublikinio lygio aštrialiežuviai troliai, provokatoriai ir nenaudėliai. Nėra prasmės rašyti apie juos kažką daugiau, nes abu yra puikiai žinomi, kita vertus apie abu jau esu prirašęs kelias paklodes ir nenuostabu – abu jie yra gana įkvėpiantys. Tik vis įtartini abu, nes nepaisant to, kad esu nemažai juos laždavojęs, patys geriausi žodžiai būtent iš jų. Labai įtartina. O ką dar apie tuos du pasakyti net nežnau. Manau, kad tik laiko klausimas kada mes sulauksime pokalbio su Rokiškiu laidoje “Užkalnio 5”, kurioje bus viskas išaiškinta…

Tomas Chochrin – orus ir ne pagal metus subrendęs ledinio proto teisininkas. Skaitydamas jo įrašus vis labiau esu apninkamas labai nemalonios nuojautos, kad tokie dalykai kaip filosofija ir politologija yra atgyvenę, nes visada gali rasti įstatymą, nutarimą ar teismo įšaiškinimą, kuris ne tik turi realią teisinę galią, bet ir tuo pačiu įgyvendina kokią tai polit-filosofinę doktriną. Taigi meskite į šalį viską ir čiupkite KT nutarimus – ten yra viskas ir tai sakau nelabai ironiškai. O kaip žmogus, tai jis gana mielas, nors ir griežtas – neskambinkite jam naktį, nes tuomet jo mobilus išjungtas. Nenuostabu, nes būsimo advokato miegas kainuoja. Beje, jei jūs turite jo mobilaus numerį savo telefone, tai atminkite, kad be Tomo Chochrin leidimo davęs šį numerį trečiajam asmeniui galite būti užbokuotas jo kontaktuose.

Zeppelinus – jeigu Jūs vis dar abejojate, neapsisprendėte ar tiesiog net nežinote kur būtent yra toji tautinė skylutė, į kurią kišdamas tautinį pagaliuką nepažeisite tautinių vertybių, tai šis tinklaraštis yra būtent Jums. Ir dar vienas šio tinklaraščio aspektas – M. Gadaffi savo Žaliojoje Knygoje rašė “vyras yra žmogus, moteris irgi yra žmogus”… “lietuvis yra žmogus, žydas irgi yra žmogus” tarsi byloja mums Zeppelinus įrašai.

Egrisseus – tylusis virtualiojo pasaulio riteris. Rašo nedaug, labiau mėgsta skaityti, gal dėl to ir kiekvienas jo įrašas vertingas.

Gyvenimo stebėtojas – gerai jau, gerai… nors ir šiek tiek narcizas bet negaliu smekti – aš pats toks) tikrai neblogas autorius – įdomus, ironiškas ir neįkyriai nuoširdus. Įrašai nors ir gausūs, tačiau niekada nerasite akivaizdžios chaltūros. Na, o kaip bus su tuo Huntingtonu, tai laikas parodys 🙂

Dėdė Grumlinas – neblogas Wikipedijos filtras, nors prisipažįstu, kad buvau labai chamiškas kadais. Tikrai atsiprašau. Kaip ten bebūtų čia visada įdomu ir, kad labai reta, nepriklausomai nuo to, kokia tuo metu nuotaika.

LigiDangaus, arba Ligita – labai įdomus tinklaraštis, kuris deja iš visko sprendžiant jau tampa istorija. Jei Jūs rašote tinklaraštį ir norite suburti savo bendruomenę, tuomet Ligita yra tas žmogus, kuris žino paslaptį kaip tai padaryti. Paslaptį kaip tai prarasti ji tikriausiai irgi žino…

Romas – nerašo nieko, bet yra prirašęs puikių komentarų tiek, kad užtektų kokiems trims tinklaraščiams.

Tai tiek už praėjusius metus, atsiprašau, jei ko nepaminėjau 🙂

29 Comments | In: Uncategorized | tags: blogosfera. | #

Labai jaudinanti akimirka Vilniaus oro uoste, pasibaigusi užrakinamų antrankių čekštelėjimu. Kiek vėliau įžymiojo internetinio trolio Andriaus Burlegos laukė kelionė į Kauno VPK areštinę. Paskirta kardomoji priemonė dokumentų paėmimas. Šaltiniai apie šią istoriją kiek skurdoki. Štai ką radau pas Rokiškį (katras pateikia šias eilutes, kaip galimai rašytas paties Andriaus Burlegos):

Sausio 22 d., sestadieni, buvau sulaikytas Vilniaus aerouoste Valstybes pasienio darbuotuoju, kurie veliau perdave Kauno VPK pareigunams. Sausio 24 d. Kauno apygardos prokuroro Rasa Verdnikoviene pareikalavo is teisejo 3 men kardomojo aresto priemones, kuri nebuvo patenkinta. Tada, per vyr. inspektoriu Simona Meskauska, kuris atsakingas uz byla ateme asmens dokumentus, tuo ribodama isvykti atgal i Dublina. Advokate, greiciausiai, uz valstybes lesas bus paskirta is Antriniu teisiniu paslaugu centro Kaune, Kestucio 41, Angele Fumoniene. Kaltinimai pagal du BK straipsnius 170 2 d nesantaikos kurstymas pries Usa straipsnyje “Nusove pedofila” ir 154 2s smeiztas pries Jasaiti straipsnyje “Pedofilas is Generalines”. Kol kas tiek.

Dabar keletas profaniškų, grynai subjektyvių, pamąstymų.

toliau paklodė tęsias, geriau nelįskit…

Comments Off on Jaudinantis susitikimas oro uoste: -“Labas, Lietuva!”. -“Nu labas, Andriau…”. | In: Teisė | tags: andrius burlega, baudžiakas, blogosfera, razborkės, robert mazit. | #

Ką reiškia atsikelti iš ryto "kaip žmogus"? O ką reiškia atsikelti iš ryto "kaip žmogus" sausio 1? Galima atsikelti netgi ne šiaip sau žmogum, o tiesiog Grand Cavalierium… O vis tiek įvaizdis yra niekas, o troškulys yra viskas. Bet čia ne apie tai.   

toliau – blogorama…

Comments Off on 2011-ieji: blogai turi tęstis | In: Uncategorized | tags: blogosfera. | #

Taigi. Šiandien yra pirmasis Naujapilio gimtadienis. Kiek pastebėjau LJ nebūna postų tokiomis gimtadieninėmis temomis, bet visgi nusprendžiau padaryti sau išimtį. Be to tai yra proga šiek tiek pristatyti Naujapilį ir pakalbėti apie LJ, kurio naujokas aš esu.

Naujapilis užgimė kai tūlas Percy Arms, galutinai praradęs kantrybę ir viltį susikurti normalų gyvenimą Lietuvoje, metė darbą čia ir persikraustė gyventi ir studijuoti į Anglijos miestą Newcastle. Iš čia ir žurnalo pavadinimas. 2009 m. vasario 7 d. buvo įdėtas pirmasis postas. Neužilgo debiutavau ir aš, pasiūlydamas idėją valstybinio aparato reformai, kuri, aišku liko be mūsų valstybės reformatorių dėmesio. O gaila – valstybės biudžetas būtų gavęs nemažas įplaukas.

Taip ir gyvenom. Ką nors parašydavom, dažniausiai apie politiką ir dažniausiai kaip įprasta – pakritikuodavom, padejuodavom ir pasakydavom kokie jie visi tokie ir anokie. Žodžiu, stūmėm tą patį ką ir kiti ir naudojomės proga pasijusti teisėjais ir vertintojais, bent internete. Beje nevengiame to ir dabar.

Ir kažkaip vykstant Europos krepšinio čempionatui sugalvojau parašyti apie „kašį“. Va tada ir prasidėjo friendinimai, atsirado skaitantys ir komentuojantys. Iki tol pačiu LJ nelabai domėjausi, Naujapiliu naudodavausi kaip išorės vartotojas, mano tekstus įmesdavo Percy Arms, o kai reikdavo atsakyti į kokį tai netyčia atsiradusį komentarą, tiesiog rašydavau „iš išorės“ ir pasirašydavau. Aišku, padaugėjus skaitytojų buvau priverstas peržengti kai kurias savo technofobijas ir bent minimaliai išmokti kaip naudotis LJ. LJ-cut meną pasižadu įvaldyti netolimoje ateityje :).

Vėliau prie mūsų prisijungė pseudoistorikas (nes nelabai tautinis ir dar be diplomo) Tukulti ir negeriantis, nerūkantis ir mėsos nevalgantis, anarchosindikalistas Daigtas. Ketinome  Antiblogą inkorporuoti į Naujapilį, bet dėja nieko nepavyko – neužilgo Tukulti apskritai metė rašymą, o Daigtas grįžo atgal į savo „tolerastų kampelį“. Percy Arms vis žada sugrįžti, tai kaip ir vis tikiuosi jo dar čia sulaukti. Apmaudu, nes kai rašau aš vienas, žurnalas, mano nuomone, gaunasi labai vienapusiškas, be to atsibosta pasirašinėti po kiekvienu komentaru. Taigi, Naujapilis lyg ir pretenduoja būti apjungianti kategorija ir kol kas nelabai sėkmingai.

Taip jau atsitiko, kad vidurinėje mokykloje turėjau labai griežtą lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją. Prieš rašant kokį nors rašinį ar interpretaciją jinai nuosekliai versdavo mus susidaryti būsimo teksto planą, turėti bendrą idėją to, ką norime pasakyti, tai pristatyti įžangoje, vėliau tai išdėstyti, o gale parašyti išvadas. Taip pat reikėdavo mokėti dviem-trimis sakiniais atsakyti į klausimą – „o ką gi tu visu tuo norėjai pasakyti“. Taip pat negalima buvo rašyti su gramatinėmis klaidomis, jau nekalbant apie rusiškus keiksmažodžius. Ir va dabar jaučiu, kad besivadovaudamas tokiais principais LJ, esu čia tarsi koks ultra-retro stiliaus pankas-seniena. Taigi pagal rašymo stilių man artimiausias lyg ir būtų  , na gal dar kiek  . Regis, jis kol kas taip ir lieka vieninteliu, kuriam deja pavyko mane išprovokuoti. Nors, kas dėl  , tai man vis tiek lieka paslaptimi, kokiais kriterijais remdamasis jis paskirsto savo tekstus tarp tokių jo tinklaraščio tegų kaip pvz.  „bepročiai“, „debilai“, „durniai“, „idijotai“, „psichai“ ir dar lygiagrečiai jiems visiems einančio tego „pydarai“. 

Apskritai susitikau čia daug įdomių žmonių. Visada su malonumu perskaitau daugelį tekstų ar pranešimų. Viename pokalbyje likau labai nustebęs, kad žmonės nepatenkinti ilgomis paklodėmis ir jiems trūksta žmogaus už jų matymo. Liksiu prie savo ankstesnių nuostatų – internetas yra viena iš blogiausių vietų žmogaus ieškojimui, blogesnė netgi už mobilų telefoną. Turiu nuvilti buitinio folkloro mėgėjus – Naujapilio paklodės, primenančios nuobodžius studijų laikais nuo knygų nurašomus referatus, ir toliau per prievartą bus jums brukamos. Jei norite gyvo žmogaus, tuomet nupirkite gėlių savo mamai – efektas šimtaprocentinis.

Nepykite, jei netyčia sulaužau kokias LJ taisykles ar chamiškai kur nors pakomentuoju. Rašau neseniai ir man sunku prisitaikyti. Netikėtai sužinojau, kad čionykštis senbuvis   yra ilgametis mano sugėrovas ir tik LJ pagalba sužinojau, kad jam yra būdinga melancholija ir jautrumas. Taigi gal iš tiesų esu neteisus aš, o žmonės čia yra tikresni, nei anapus LJ. Bet kol kas lieku prie savo nuostatų, o   mane kartais paprotina ko galima daryti, o ko ne. Tai aš irgi kartais stengiuosi įsiklausyti, o kartais nelabai.

Na ką gi, dėkui kad čia užsukate, paskaitote, pakomentuojate. Atleiskite, jei ką nors nepelnytai išdėjau į šuns dienas. Tikiuosi ne per daug atitraukiau nuo rimtų sekmadieninių darbų 🙂

Comments Off on Naujapiliui jau vieneri… | In: Uncategorized | tags: blogosfera, pašventimai. | #

Labai sunku parašyti visiškai objektyviai negyvenus tuo laikotarpiu, nors gyvenus irgi matyt sunku. Jei manęs kas klaustų, kas pasikeitė per 20 metų Lietuvoje, tai pasakyčiau, kad pasikeitė kvapas. Prie socializmo dezodorantai kvepėjo vakarais. Tais laikais didžioji dalis moterų nesiskuto pažastų, o apie pažastų kvėpinimą žinojo tik tie, kurie buvo buvę užsienyje. Tas pat pasakytina ir apie higieninius paketus – tai tiesiog buvo nežinoma prekė. Greičiausiai todėl žmonės labiau jausdavo savo biologinį suderinamumą – artumas atsirasdavo feromonų ir hormonų lygyje – dingdavo būtinybė bendrauti ilgai ir beprasmiškai. Dabar, bendraudami internetu, dažnai mes nežinom beveik nieko apie tuos, su kuriais kalbamės.

December 30th, 2009, 12:41 am
Ligi Dangaus. "Drėbtelk ir tu kartu su Maru".

1.
 

Comments Off on Romas apie tai kaip Lietuvoje per 20 metų pasikeitė kvapas | In: Uncategorized | tags: blogosfera, pamąstymai, Visiškos pievos. | #

"Apskritai, mano subjektyviu požiūriu, lryto ir Delfi komentarų purvynas yra nekalta ir švaroka balutė, palyginti su rafinuotais LJ šikniais, savimylomis ir cinikais, su visais jų renesansiniais pastoriais priešakyje. Kai iš LJ fermos pasigirsta moralizavimas dėl "komsomolkės" ar mano rašymo amoralumo, čia jau ne puodo ir katilo tarpusavio apsižodžiavimas – čia tiesiog kaip Pol Potas žmogaus teisių garanto vaidmenyje."

Mintis Andriaus Užkalnio išdėstyta viename iš teksto "Silva Rerum" – kritikų pabūklams nurimus" komentarų.

Comments Off on Andrius Užkalnis apie LJ | In: Uncategorized | tags: blogosfera, razborkės, Užkalnis, žiniasklaida. | #