Garliavos Matrica – Neo renkasi violetinę piliulę


“Rinkis”,- Morfijus pastatė ant staliuko stiklinę tyro vandens ir ištiesė abu delnus. Viename jų gulėjo mėlyna piliulė, kitame raudona. …Neo pažvelgė į mėlyną piliulę – “nurysiu ir nieko nežinosiu, gyvensiu sau kapsulėje prijungtas prie maitinamosios žarnos galvodamas, kad vaikštau po restoranus, sėdžiu prie kompo ir tt., bet užtat būsiu laimingas ir saugus”. Tada pažvelgė į raudoną – “nurysiu ir žinosiu tiesą, bet kentėsiu visą gyvenimą suvokdamas savo egzistencinį nesaugumą ir visos realybės klaikumą”.

 

“Bijai?”, – perskaitęs Neo mintis ironiškai šyptelėjo Morfijus, – “che, nebijok, yra dar viena piliulė – violetinė t.y. tokia spalva kuri gaunama sumaišius raudoną ir mėlyną. Įkali ir zjb – viską žinai, viską supranti, viskas aišku ir nieko nebijai, žodžiu bbd ant visko, o pačiam nereikia nei kapsulėj būt prijungtam, nei kažkokiam aparate skraidyt ir nuo visų slapstytis ir kažkokius bjauraus skonio dribsnius ryt – stovi sau prie tvoros, aplinkui gamta, muzikantai groja, blynai našarom”. Pasakęs tai Morfijus išsitraukia iš kelnių kišenės violetinę piliulę ir padeda ją ant stalo.

Neo karštligiškai čiumpa violetinę tabletę, dedasi į burną ir siekia ranka ant staliuko pastatytos stiklinės vandens. “O, ne”, – sako Morfijus, – “ši piliulė užgeriama štai kuo” ir išsitraukia iš savo odinio švarko užančio 2 litrų talpos bambalį “Tornado 9 proc.”. “Jei su vandeniu, tai neveikia, o jei su šituo, tai automatiškai ir visos kung fu ir jiu jitsų programos ir visos katekizmo tiesos į smegenis įsirašo, nereikės net virtualaus tutorialo”.

 

“There is no spoon” – sau po nosimi sukužda Neo, pakeldamas bambalio kakliuką prie lūpų. Vienu mauku ištuštinęs bambalį Neo kurį laiką stovi stebeilydamasis į Morfijų, o tada stojasi į prieš jį į kovinę stovėseną ir griežtu tonu paklausia – “There is no spoon. Where is the girl?”

“Kalbėk lietuviškai, nebūk kosmopolitas“, – staiga visiškai pasikeitusiu balso tonu pasakė Morfijus, – „mes visi ieškome tos mergaitės, tačiau dar labiau ieškome tokio sausainuko, kurį suvalgę tiesiog pasijusim geriau ir pamiršim visą tai, ką supratom prariję violetinę piliulę. Yra netgi trys sąrašai su norinčiųjų gauti sausainį iš mergaitės rankų pavardėmis, nors pagal pradinį mūsų sumanymą sąrašas turėjo būti vienas“.

 

“O kodėl iš vieno sąrašo jų tapo trys?“

„Trys gavosi todėl, kad pirminį sąrašą sudarinėjo Trinity!“

„Ai, ta brunetė?“

„Taip, tau ji brunetė, tačiau tiems, kurie prarijo raudoną piliulę, jinai blondinė…“

 Morfijus ir žengė žingsnį link vis dar kovinėje stovėsenoje stovinčio Neo:

„Tau nėra prasmės abejoti manim, realybė yra čia, tačiau mes turime skubiai jungtis į Matricą“, – Morfijus ranka parodė į atokiau stovinčias kažkokius tai krėslus, primenančius tuos, kuriuos Neo buvo matęs stomatologo kabinete, tik šiuose kažkokie tai jungikliai ir grąžtai buvo sumontuoti už galvos atlošo. Morfijus tęsė – „sėsk kartu su mumis į krėslą ir mes prisijungę akimirksniu nukeliausim į patvorį. Turim skubėti nes ką tik gavom informaciją, kad apie 200 agentų nori pagrobti ir mergaitę, ir sausainį. Jei pavėluosim – viskas bus baigta.“

 Neo lėtai žengė prie vieno iš krėslų, sėdo į vieną iš jų ir atlošė galvą. Akies kraštelių dar spėjo užgriebti ant ant stalo pastatytą tuščią plastmasinį bambalį ir tą pačią akimirką pajuto žvėrišką skausmą pakaušyje.

„O juk jau nebėra jokio bambalio“, – dar suspėjo pagalvoti Neo.

Share


Poetė Eglė Perednytė Klonio gatvėje


Apie teisingumą


Mane greitai ims vimdyti vėl ir vėl girdint žodį “teisingumas”. Ką tai reiškia? Jo taip visiems pritrūko pastaruoju metu. “Tai neteisinga” – sako pensininkas gaudamas pensiją, taip pat sako mokytojas gaudamas algą, taip ašaroja negaudamas saldainio vaikas, griežia dantimis ieškovas (atsakovas) pralaimėjęs bylą, šachmatininkas pralaimėjęs partiją, krepšininkas gavęs baudą. Mes to nenusipelnėm! Kodėl gi to teisingumo gauname taip mažai?

“Ši neteisybė ilgiau negali tęstis” – sako kavinės lankytojas žvelgdamas į, jo nuomone, nedapiltą alaus bokalą, o taip pat prisimindamas sutrupėjusią grindinio plytelę ir kažkieno jo laiptinėje paliktą šūdų krūvą. „Och, pasakyčiau aš tau teisybę supistas pragertasnuki“ – galvoja sau kavinės padavėja.

„Kur teisingumas?“ – klausia nutrintame kostiume lindintis valdininkas po to kai gavęs 2000 litų atlyginimą ir čia pat nusipirktame laikrašty perskaitęs, kad valdininkai iššvaistė milijardus –„ tai neteisinga, kur mano dalis?!”

“Taip, tai negali ilgiau tęstis” – irgi vienu priešrinkiminio jaudulio vibruojamu balsu pritaria visi politikai, nes tiek jie, tiek ir mes žinome, kad jei negyvename taip turtingai kaip norėtume, tai reiškia gyvename neteisingai. Štai pažvelgia politikas iš už anapus ekrano:
– Ar tu pritari, kad toliau taip tęstis nebegali, ar esi tu už Tiesą, už Tėvynę?“

– Taip! Būtent dėl to dantis valausi tik su mėtine dantų pasta. Ar mes apie tą patį?
– Nu kaip… gal nevisai, nors iš tikrųjų tai beveik apie tą patį – tu juk supranti, juk pritari minčiai, kad daugiau taip tęstis nebegali, kad viską reikia keisti iš esmės. Ar supranti tai? Ar tau pakaks ryžto teisingai pasirinkti?

– Nu tai aišku, kad užteks…

Visa tai rodo, kad šiuo metu virš kažkur virš mūsų kybanti eterinė teisingumo substancija arba išretėjo arba buvo nepalankaus vėjo nupūsta kiek tolėliau ir dabar belieka laukti palankaus vėjo, kad atpūstų jį atgal. Neveltui viešos erdvės pritraukė tiek daug šamaniškų apeigų, tokių kaip šokis su būgnais aplink laužą, ir visokių burtų, skirtų prisivilioti orą ir lietų, žinovų. Kažkada, papuolęs į praktinę situaciją, panašiai teisingumą apibendrinančią idėją išsakė Vinipuchas, teigdamas, kad tai yra neteisingos bitės ir jos neša neteisingą
medų.

Share


Juozas Šeimys – lietuvių šlovingos praeities tyrinėtojas


Štai aptikau pas Pseudoistoriką gabaliuką, geriausiai iliustruojantį Juozo Šeimio runų dešifravimo metodą, kuriuo tiesiog negaliu nepasidalinti. Savo laiku nemažai mokiausi lotyniškai ir netgi mokykloje tos kalbos metus mokinti teko, bet ką jau čia – viskas buvo seniai ir neteisybė, pamiršta ir užmiršta. Todėl šiomis savo žiniomis pernelyg nesidižiuoju, nedaug jų beliko, o ir buvo neperdaugiausia, tiesą pasakius. Visgi, manau, su gramatikos vadovėlio ir gero žodyno pagalba, sugebėčiau išversti įvairias konstrukcijas ir dabar.

O va tokie “specialistai” tuo ir užknisa – jie gali nė nemirktelėję apsiskelbti mirusiomis kalbomis užrašytų šaltinių žinovais, išsistudijavusiais juos iki paskutinės eilutės, kai normalus žmogus tiesiog mikčiodamas užsimena, kad va taip ir taip, mokiausi kažkada, dėstytojas tai aiškino taip ir taip… Och, jau tie nemokšos profesoriai! Kur jau čia tokiem universitetinės demagogijos aukos veblenimams iki tokio begaliniai savim pasitikinčio eksperto ir vienišo genijaus orumo…

Žiaurus video…

Share


Po trijų dienų


„Nors dabartinę šalies politiką būtų galima pavadinti antisportine, valdžia iš karto suskubo su jumis švęsti pergalės. Kaip vertinate tokį iškreiptą valdininkų dėmesį?“, – paklausė žurnalistas Kemzūros.
 

 

Share


Romas apie tai kaip Lietuvoje per 20 metų pasikeitė kvapas


 

Labai sunku parašyti visiškai objektyviai negyvenus tuo laikotarpiu, nors gyvenus irgi matyt sunku. Jei manęs kas klaustų, kas pasikeitė per 20 metų Lietuvoje, tai pasakyčiau, kad pasikeitė kvapas. Prie socializmo dezodorantai kvepėjo vakarais. Tais laikais didžioji dalis moterų nesiskuto pažastų, o apie pažastų kvėpinimą žinojo tik tie, kurie buvo buvę užsienyje. Tas pat pasakytina ir apie higieninius paketus – tai tiesiog buvo nežinoma prekė. Greičiausiai todėl žmonės labiau jausdavo savo biologinį suderinamumą – artumas atsirasdavo feromonų ir hormonų lygyje – dingdavo būtinybė bendrauti ilgai ir beprasmiškai. Dabar, bendraudami internetu, dažnai mes nežinom beveik nieko apie tuos, su kuriais kalbamės.

December 30th, 2009, 12:41 am
Ligi Dangaus. "Drėbtelk ir tu kartu su Maru".

1.
 

Share


Psichodeliškai apie dešrą


 

Paskaičiau vieną Rokiškio tekstą, po to kitą, o po to lyg tai dar kažkokie buvo… Ir galvoju, kodėl mes viską linkę suprasti taip vienareikšmiškai, tarsi visi daiktai turėtų tik vieną paskirtį ir tik vieną reikšmę? Štai dabar prisimenu aš tokią dešrą, kurią neseniai mačiau viename prekybos centre.

Kabojo jinai greta kitų dešrų. O jų buvo daug, įvairių dydžių ir formų. Vienos ilgos, kitos trumpesnės, vienos trumpos, kitos storesnės. Galima pačiupinėti – kai kurios itin kietos, o kitos minkštesnės. Parduodamos po vieną arba po kelias. Mačiau keleta tokių mažų vakuuminiame įpakavime, „Tarybinės“ vadinasi. Savo dydžiu ir forma panašios į tuos cigarus, kur mėgdavo rūkyti Z. Freudas. Įsikišdavo jis cigarą tarp savo lūpų ir traukdavo jį. Freudas, apskritai labai daug rūkydavo ir dėl to netgi žandikaulio vėžiu sirgo. Bet jis čia nė prie ko, nes „tarybinėje“ santvarkoje nebuvo sekso. Galbūt ir „Tarybinės“ dešrelės čia nė prie ko. Dar mačiau vieną visai minkštą ir storą dešrą, įvilktą į rožinės spalvos politeleninį apvalkalą.

Pačiupinėjus susidarė įspūdis, kad prapjovus politeleną, jinai ištekėtų lauk. Gerai dar, kad galai tvirtai užveržti. Keistas jos rožinio apvalkalo kvapas… Įdomu, ar yra tokio skonio (ar kvapo) prezervatyvų? O šalia dar pakuotės visai mažučiukų, vos kelių cm. ilgio dešriukų vakuuminėje pakuotėje su užrašu „Prie alaus“. Daug vienoje pakuotėje. Be abejo dėl to, kad vieno tokio niekaip neužtektų – tokių į savo kūną galima susikimšti labai daug. Tada vėl prisimenu savo išsirinktąją dešrą. Rūkyta, kieta, kokių 3 cm. skersmens ir 30 cm. ilgio. Ją galima vartoti ir taip, o galima prieš vartojimą ir supjaustyti pvz. 5 centų monetos dydžio ir storio griežinėliais ir išdėlioti juos ant sumuštinių arba tiesiog išdalinti šeimos nariams be nieko. Kaip Komuniją. Sakralus aktas ar incestas? Prisimenu kaip kadaise, infliacijai šoktelėjus iki 11 proc. ribos, tuometinis premjeras Kirkilas pranešė, kad dešra atpigo 20 proc. Po to visi stebėjosi kaip čia taip gali būti, o vienas mano bičiulis, atidžiai dar kartą perskaitęs tą premjero pareiškimą, atkreipė dėmesį, kad buvo pasakyta ne dešros kainą nukritusią 20 proc. esant, o dešros kainos kilimą. Subtilus niuansas, tačiau aš vis tiek likau nesupratęs kurią būtent dešrą omeny turėjo premjeras.

Bepigu jam, nes tuo metu kai jis mokėsi valdyti valstybę buvo tik viena dešra, visiems laikams ir visoms Sovietų Sąjungos tautoms – daktariška. Kai viena dešra tuomet visiems aišku ką Vyriausybė pakelia ir ką ji nuleidžia. Kai pakelia, žmonės pyksta, o kai nuleidžia, žmonės džiaugiasi. Gal dėl to ir sekso Sovietų Sąjungoje nebuvo… Ką simbolizuoja toji lenkta metalinė dešra ant Nėries krantinės? Nuleido? Į vandenį? Vanduo yra gyvybė, tačiau ne veltui sakoma, kad į tą patį tekantį vandenį du kartus nenuleisi. Krizė. Rokiškis va jau parašė apie archetipus, bet aš nebeskaitysiu.

Share


Kalėdinė komentatoriaus romo pasaka



Vienoje šalyje, kažkur Europos užkampyje, Kalėdų senis kodėl tai yra vadinamas Seniu Šalčiu. Pasakysiu paslaptį – iš tiesų tas Senis Šaltis yra ne vienas, jų yra tiek daug, kad suspėja aplankyti visas kalėdines eglutes, išklausyti daugybės vaikiškų eilėraščių ir išdalinti gausiai dovanų. Pasirodo ne visada taip buvo. Seniai seniai vaikai deklamuodavo dvigubai daugiau eilėraščių ir gaudavo dvigubai daugiau dovanų, nes per Kalėdas juos aplankydavo dar ir Šaltos Bobutės. Bet vieną dieną toje šalyje įvyko seksualinė revoliucija, įsisvyravo grožio bei jaunystės kultas ir Šaltos Bobutės atsisakė būti tiek šaltomis, tiek bobutėmis. Maža to, Šaltos Bobutės išsikovojo sau teisę vadintis Karštomis Pupytėmis. Pupytės pradėjo dažytis žilus plaukus, vietoje kailinių kalėdinėse eglutėse pasirodydavo raudonomis mini suknelėmis didelėmis iškirptėmis, avėjo aukštakulnius, jų veidus dengė storas makiažo sluoksnis, o jų ryškiai raudonos lūpos žadindavo tėvelių apetitą kaip prisirpusios vyšnios. Tėveliai vis dažniau norėjo eiti į kalėdinius renginius be mamyčių, o kartais nenorėjo vestis net savo atžalų. Mamytėms tokia padėtis nepatiko ir jos kreipėsi į tos šalies Seimą, kad kažką darytų. Seimas buvo labai sumanus ir sugalvojo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Nuo to laiko Karštos Pupytės dalyvauja tik renginiuose pažymėtuose ženklu N-14 ir nebedalina dovanų, nes ten negali lankytis vaikai, o Seneliai Šalčiai džiaugiasi savo monopoliu klausytis vaikiškų eilėraščių ir dalinti jiems dovanas.

Paimta iš
http://ligita.xz.lt/about/perla-nemeluoja-zinai-geriau-branguti/ 

romo komentaras
December 22nd, 2009, 4:18 pm

Share


Pasaka apie Artūrą ir Kalėdų Senelį Fredį


 Vilnius visa savo esybe alsavo Kalėdomis. Gedimino prospektas buvo judrus ir šventiškas. Apimtas ankstyvos tamsos miestas raibuliavo girliandų ir parduotuvių vitrinų šviesomis. Artūras stabtelėjo ir užsižiūrėjo į laimingus ir kažkur beskubančius žmones, kai netikėtai išgirdo sau už nugaros „Sveikas!“. Atsisukęs pamatė stovintį Kalėdų senelį, kuris šypsojosi pro priklijuotą vatinę barzdą ir tiesė dešinę ranką pasisveikinimui.

„Sveikas“,– pakartojo Kalėdų senelis, „nepažinai? Aš Fredis“. Artūras susiraukė ir sustabdė savo dešiniąją, tiesiamą rankos paspaudimui.

„Koks Fredis?,“ – dar pasitikslino, –„tas, kur su žvaigždute?“.

„Tas pats. Krizė, pats supranti, tai va laisvu laiku chaltūrinu“.

„Labas Fredi*.“ – pasakė Artūras atitraukdamas ranką ir įsikišdamas ją į kišenę.

„Gal po bokalą,“– pasiūlė Kalėdų Senelis.

„O kas tu per vienas, kad aš su tavim gerčiau?“ – griežtai ir iš aukšto paklausė Artūras.

„Klausi kas aš toks? Ar nematai, Artūrai? Aš gi esu Kalėdų Senelis. Čia pas katalikus tokia būtybė yra, kuri Kalėdinę naktį po namus vaikšto, vaikams dovanas dovanoja ir panašiai. Nu bet tau kaip socialistui čia sunku suprasti…“.

Artūras grėsmingai dėbtelėjo į jį, bet kažkur viduje pajuto stiprų kirbuliuką – „O alaus bokaliukas būtų labai gerai“ pagalvojo. Tą pačią akimirką Artūras pajuto beveik skausmingą, paskutinius valios likučius atimantį troškulį. Kalėdų Senelis iš karto tai suprato ir abu tylėdami pasuko iki artimiausio alubario. Įėjo, atsisėdo, užsisakė.

„Pastebėjai koks nelygus ir duobėtas kelias iki čia? Eidamas kelis kartus vos neišsitiesiau. Daug prastesnis nei Pylimėlių gatvė Antakalny“, – pabandė užmegzti pokalbį Kalėdų Senelis.

Artūras tylėdamas tik sriūbt alaus. Tada Kalėdų Senelis pabandė iš kitos pusės.

„Matai Kalėdos tai tarsi Jėzaus gimtadienis. Pas katalikus tai viena iš pagrindinių švenčių. O dar yra Velykos – čia Jėzaus prisikėlimo šventė. Tau kaip bedieviui gal biški čia sunku susigaudyti. Bet, žinok, galima atskirti pagal tai, kad per Kalėdas būna Kalėdų seneliai, o kai pamatysi, kad žmonės dažo kiaušinius, reiškia Velykos,“ – mandagiai paaiškino Kalėdų Senelis.

Artūras gurkštelėjo iš bokalo dar vieną godų gurkšnį vis dar niauriai tebetylėdamas.

„Nu nebūk tu toks surūgęs, atsipalaiduok…“, – paragino Kalėdų Senelis, nusiplėšdamas sau vatinę barzdą ir susikišdamas ją į savo raudonos spalvos palto kišenę, – „Nu pasižiūrėk į save. Kaip ne žmogus. Aš tau netgi dovanų turiu“.

Kalėdų Senelis intensyviai paieškojo savo jau apytuščiame maiše ir po kiek laiko ištraukė iš jo saują kūčiukų.

„Štai, čia tau“, – pabėrė kūčiukus ant stalo, –„Nu nesiraukyk. Visai skanūs, padžiūvę, labai tinka prie alaus. Čia ne mano kaltė, kad pakuotė prakiuro. Keliai nelygūs, ne taip kaip Pylimėlių gatvė, tai besikratant ir pabiro po visą maišą, bet tu nesijaudink – maišą aš dar vakar skalbimo mašinoje išskalbiau. O va, nepatikėsi, ką dar turiu“, – vėl iki peties sugrūdo ranką į maišą ir pasirausęs jame ištraukė aptrintą brošiūrą, – „štai, pasižiūrėk, ne tik apie tave, bet ir apie tavo antrąją pusę pagalvojau. Labai naudinga knyga, „Kalbėkime lietuviškai“ vadinasi, autorius Aldonas Pupkis. Čia dar, pažiūrėk, pirmam puslapy parašiau dedikaciją „Rasai, nuo Kalėdų senelio Fredžio“. Nuostabu, tiesa?“.

Artūras, žvelgdamas į kūčiukus, pabertus ant stalo ir šalia padėtą brošiūrą, vėl tylomis pakėlė bokalą prie lūpų.

„Aišku, kur čia tau socialistui gerti su Kalėdų Seneliu. Tipo ne lygis. Kas tau, kad dabar Jėzaus gimtadienis – nepalyginsi su Uspaskicho jubiliejum. Aš su tavim kaip žmogus, o tu? Na ir charakteris tavo. Net ir mano auksinė kantrybė, šią normaliam žmogui šventą, o tau eilinę dieną, turi ribas. Einu į tualetą, pūslė jau spaudžia, o tu palauk, tuoj grįšiu“, – pyktelėjo Kalėdų Senelis ir pakilęs nuo stalo patraukė prie durų su raide „V“. Užsidarė viduje, palikęs Artūrą prie stalo vieną.

Praėjo pusvalandis, kitas, o Kalėdų Senelis kaip negrįžta, taip negrįžta. Nebeištvėręs Artūras priėjo prie durų su raide „V“ ir priglaudė prie jų ausį. Išgirdęs Kalėdų Senelio balsą suprato, kad jis kalbasi su kažkuo iš gretimo „kabineto“ ant kurio durų buvo raidė „M“. Artūras nuspaudė durų su raide „V“ rankeną. Tos neatsidarė – buvo užrakintos iš vidaus. Tuomet Artūras nuspaudė durų su raide „M“ rankeną. Durys atsidarė ir jisai užėjo vidun. O ten viskas taip gražu, jauku, ant sienų kabo piešiniai, o pačios sienos išmuštos oranžinės spalvos apmušalais, kampe stovi papuošta Kalėdų eglutė. Šalia jos sėdėjo simpatiška rausvaplaukė.

„Kas jūs?“, – paklausė Artūras.

„Mano vardas yra Ligita“, – atsakė rausvaplaukė.

„O ką čia veikiate?“ – kiek sutrikęs kvailokai paklausė Artūras.

„Na, kaip…. čia aš bendrauju su kitais žmonėmis.“ – atsakė toji.

„Kodėl jūs neužsirakinusi?“ – paklausė jos Artūras.

„Ši vieta yra atvira visiems. Kiekvienas gali čia užeiti ir man išsipasakoti. Aš priimu visus,“ – maloniai atsakė rausvaplaukė, palydėdama savo žodžius kerinčia šypsena.

„Tuomet, gal jūs neprieštarausite?“ – kaltai šypsodamasis atsiklausė Artūras ir, užsilipęs ant nuleidžiamo vandens bakelio, prikišo veidą prie palubėje esančios ventiliacinės angos, vedančios į gretimą „kabinetą“ su raide „V“ ant durų, kur buvo užsirakinęs Kalėdų Senelis.

„Kalėdų Seneli, tu esi menkysta ir nevykėlis. Tu nieko taip ir nesugebėjai pasiekti savo gyvenime ir dabar vienintelė tavo egzistencijos prasmė yra daugiau už tave pasiekusių žmonių šmeižimas. Tu pats supranti, kad tavo gyvenime nieko prasmingesnio už tavo vatinę barzdą jau nebebus. Tu puikiai žinai, kad jokia ilgakojė Snieguolė su dideliais papais tavo lovoje niekada negulėjo ir jau niekada negulės. Dėl to tu pyksti ir vemi ant viso pasaulio. Tu smirdi ir man tavęs nuoširdžiai gaila.“ – garsiai ir aiškiai ištarė Artūras į ventiliacinę angą.

                      „Pats tu kvailys“, –pasigirdo žodžiai iš anapus sienos. Kažkur netoliese palubėje įkyriai suzyzė Musė.

                      Artūras atsiduso, nulipo nuo nuleidžiamo vandens bakelio, mandagiai padėkojo rausvaplaukei ir išėjo iš „kabineto“. Dar kartą pabandė nuspausti durų su raide „V“ rankeną, tačiau jos neatsidarė. Apsidairęs Artūras pamatė į sieną atremtą šepetį. Paėmė ir juo užrėmė užrakintas duris iš lauko, kad Kalėdų Senelis negalėtų išeiti. Apimtas piktdžiugos patraukė prie alubario durų ir peržengęs išėjimo slenkstį sustojo lauke, apstulbintas atsivėrusio vaizdo. Miesto nebeliko. Priešais driekėsi begalinė, sniegu nuklota lyguma, horizonte susiliejanti su tamsiu ir žvaigždėtu nakties dangumi, kuriame skaisčiai švytėjo Paukščių Takas. Baltas sniegas, juodai mėlyname danguje spingsinčios žvaigždės, skleidė neapsakomą šilumos ir ramybės pojūtį. Artūras išsitraukė iš kišenės „Camel“ pakelį ir prisidegė cigaretę. Pučiami cigaretės dūmai plona, vingiuota ir nenutrūkstama srovele pakilo iki pat Grižulo Ratų ir padarę nakties danguje baltą, perregimą lanką, nuvinguriavo kažkur toli už horizonto. Nebuvo nieko tik už nugaros alubaris ir priešais besidriekianti sniego lyguma, spinduliuojanti ramybės ir jaukumo pojūtį, daug intensyvesnį nei tą, kuris apima po ilgos kelionės sugrįžus į namo.

                      „Ech, Artūrai, na ir kaip į tavo protingą galvą galėjo šauti tokia kvaila mintis, kad manęs nėra? Aš esu ir nėra nieko akivaizdesnio už tai,“ – staiga kažkur iš begalinės dangaus gelmės pasigirdo švelnus ir ramus balsas, savo melodingu skambesiu užpildantis visą erdvę ir ištirpstantis saldžiai gaiviame nakties ore. Cigaretė iš prasižiojusios Artūro burnos nukrito ant žemės, o balsas iš dangaus tęsė:

                      „Aš jau seniai tave seku ir nors viską tu savo gyvenime pasiekei be mano pagalbos, nepamiršk – viskas yra mano rankose, o mano keliai nežinomi. Prisimink tai, kai kitą kartą piktžodžiausi ir teisi kitus. O dabar eik ir išleisk Kalėdų Senelį. Jis jau seniai nusilengvino ir jį tau pasiuntęs Tamsos Valdovas jau laukia jo grįžtančio, o pas Jį nevėluojama. Artūrai, o tu nenori man nieko pasakyti?“

                      „Net nežinau… Atleisk man, kad pasidaviau puikybei… Nežinau ką galėčiau tau pasakyti, gal tik norėčiau paprašyti tavęs…ne, ne, sau man nieko nereikia…čia iš kart po Kalėdų toks istorikas Maras ginsis disertaciją. Jis labai talentingas, tačiau man vis tiek neramu, kad per gynimą neatsitiktų kokia nesėkmė. Gal galėtum apsaugoti jį?“

                      „O taip, jis iš tiesų labai talentingas ir tikrai pajėgus tai padaryti be mano pagalbos, bet aš dėl visa ko „prakontroliuosiu“, kaip pas jus sakoma. Džiaugiuosi, kad tu pradedi suprasti. Dabar grįžk atgal į alubarį ir išleisk Kalėdų Seneli. Kai padarysi tai, viskas vėl bus kaip buvę, tačiau tu jau būsi kitoks. Eik ir niekada nepamiršk to, ką dabar supratai. Laiminu tave.“

                      „Dėkoju tau. Padarysiu viską kaip liepei. Aš melsiuosi už Marą. Nusidėjau, atleisk man, o Visagali“, – ekstazės smaugiamas sukuždėjo Artūras ir apsipylė atgailos ašaromis.

Share


Traktatas apie socialinį-ekonominį blogerio Rokiškis įdėjų postūmį 5


Epilogas

Buvo ankstyvas lapkričio rytas. Visą naktį pliaupęs lietus prieš aušrą nurimo, virsdamas įkyria dargana. Keturi vyrai ir kunigas stovėjo prie miestelio kapinių patvoryje iškastos duobės. Kunigas griežtai atsisakė buvusį kelių patrulį Joną, kaip savižudį, laidoti kapinėse ir veltui buvę Jono bendradarbiai iš Šilalės policijos komisariato gaišo laiką jį įkalbinėdami. Nepadėjo ir siūlomi pinigai, kuriuos kunigas anksčiau šiaip jau būtų mielai paėmęs, tačiau dabar, bijodamas būti įskustas Rokiškio kontoros valdininkams, buvo neperkalbamas. Galiausiai buvę Jono bendradarbiai džiaugėsi vien tuo, kad apskritai pavyko prikalbinti kunigą bent jau dalyvauti užkasant savižudį Joną kapinių patvoryje.

 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar