Atrodo, kad jau atsidūriau google+, tik dar pats nelabai esu tuo tikras 🙂 Žingsnis žengtas atsižvelgiant į prašymus, pareiškimus, grasinimus ir kitokius manipuliavimus mano savimeile. Dar nelabai gaudausi kas ten prie ko ir kaip reikia sukurti nuorodą į google+ iš popo.lt. Paaiškinkit tinginiui humanitarui.
Nors šiaip kažkaip liūdnai dėsninga – kuo mažiau rašosi, tuo labiau plečiasi.
Sveiki visi po pertraukos. Prieš tris metus vasario 6 d. interneto lankose, livejournal blogofermoj, atsirado dar vienas tinklaraštis, kuris tuomet vadinosi Naujapilis. Per tą laiką keitėsi ir tinklaraščio pavadinimas ir blogoferma. Keitėsi ir pati rašymo maniera ir tematika – pradžioje buvo daug pastangų atrodyti protingais ir solidžiais, kol po kokio pusmečio pradėta rašyti bet kokius į galvą šaunančius kliedesius. Kaip tik nuo to momento ženkliai išaugo ir skaitytojų skaičius… Parašyta apie 200 įrašų ir sulaukta gausybės gerų žodžių, na ir neretai aštrios ir teisingos kritikos. 😀 Ačiū visiems! Pasistengsiu ateityje taipogi nelaikyti cinizmo ir susikaupusio pykčio savyje ir pasidalinti jais internete su kitais. Taip jau man gaunasi, kad niekaip nespėju koja kojon su laiku.
Tinklaraštinikų pasiglostymo sezonas baigėsi jau kadais, bet vistiek jaučiu, kad reikia atlikti šią pareigą bendruomenei.
2011 metų atradimas – Amie Kusaitė arba Mano Amerika-pati gražiausia ir charizmatiškiausia tinklaraštininkė, nepabijojusi įkasti patiems provincijos vadybos guru-ekspertams commonsense.lt. Belieka palinkėti nesustoti. Laukiame naujų įrašų apie Lietuvą ir jos žmones 😉 Prašom skaityti, “laikinti”, komentuoti ir sharinti.
Istorikai:
Baltasis Vaiduoklis – visada perskaitau, nepaisant to, kad pastaruoju metu jaučiamas jo polinkis į tokių niekų kaip švietimo reforma aptarimas. Kažkiek su nostalgija prisimenu 2000-uosius, kai būdamas studentu šią temą varinėjau aš pats. Tuomet, prisimenu, per seminarą diskutavom dvi alternatyvas – ar viskas išties yra taip blogai ir reformą “daryti” reikia čia ir dabar ar verta sugaišti tam kokius penkis metus tačiau padaryti viską gerai. Dabar visi tie mano jaunystės paistalaiatrodo juokingi. Viską šiuo klausimu spręs laisva rinka pagal laukinio kapitalizmo taisykles, o taip atsitiks dėl to, kad visame tame reikale yra perdaug valdiško reguliavimo. Ir nieko čia nepadarysi, o juolab neprikalbėsi.O šiaip įrašai kai kuriomis kitomis temomis pavyksta jm visai neblogai.
Pseudoistorikas – tikrai kietas vyras, galbūt net pats kiečiausias, tiesiog metų atradimu kasmet būti negalima ir nieko čia nepadarysi… Yra tokių, kurie dirba beprąsmiškai, tarsi Sizifai, tačiau šitas yra tarsi Heraklis, kuris esant reikalui gali ne tik nudobti Nemėjos liūtą, devyngalvę hidrą, už Atlantą palaikyti savo pečiais parėmęs Dangaus skliautą, bet ir paėmęs virtualų kirvį padaryti keletą papildomų raukšlių kainekurių veikėjų glotniose it nušlifuotas paminklinio granito akmuo smegeninėse. Vienas prašymas – nemažinti apsukų, nors panašu, kad šito pusgalvių skalpų medžiotojo peilis dar neatšipo, o parakinėje parakas baigsis dar negreit… visų sąmoningų šios visatos būtybių džiaugsmui. Kitas prašymas – tauta nusipelnė Jūsų tekstų ne tik apie pseudo, bet ir apie istoriją tiesiog.
Arpakas – yra dar pakankamai naujas tinklaraštininkas, rašo apie istoriją. Man atrodo, kad ten yra toks vienas istorijos doktorantas, su kuriuo aš Kaune pernai gal porą kartų esu gėręs, tai rekomenduoju.
Leo Lenox – va šito blogerio nesuprantu… Įsiveržė labai įnirtingai, labai daug žadantys įrašų pavadinimai, bet asmeniškai aš nelabai sugebu perskaityti jų iki galo – atsibosta. Užeinu ten norėdamas pasikelti savivertę, tačiau šis žmogus vis susilaukia tokių lyg ir netiesioginių komplimetų, taigi gal ir yra vertas dėmesio :)\
Tomo Baranausko istorijos puslapiai – Tomas Baranauskas, viešųjų intelektualų tarpe dar žinomas kaip “kriptofašistinis istorikas”, taip pat sėdi ir LJ (ką reiškia “kriptofašistas” reikia ieškoti profesoriaus Leonido, liaudyje žinomo kaip filosofas, facebooke). Jeigu Jūs, nors ir būdamas grynaveisliu lietuviu, vis dar esate kankinamas nepilnavertiškumo komplekso, tuomet pavartęs šiuos puslapius suprasite kiek daug yra dalykų, kuriais Jūs galite didžiuotis.
Filosofai:
Aplinkkeliai – kažkoks keistas filosofinis portalas, kuriame tiesiog įmetami nelabai suvirškinti ir nelabai suvirškinami pradedančių ir pabaiginėjančių akademikų tekstai, dar kartą paliūdijantys seniai žinomą tiesą, kad filosofija ir mūsų gyvenimo aktualijos žingsniuoja dviem skirtingais ir, regis, niekada nesusikertančiais keliais.
Apeironas – dar vienas elegantiškas egzistencinės nevilties amatininkas. Su juo tai esu ne vieną bačką pro save praleidęs ir tuo didžiuojuos 😀
Neknyginis vardas – keistas filosofiją studijuojantis jaunuolis. Užeikite į jo tinklaraštį ir jis užduos jums klausimą, į kurį Jūs negalėsite atsakyti.
Nerijaus Ramanausko mintys – kažkoks beužsilenkinėjantis puslapis. Klasikinę filosofavimo manierą bandantis imituoti blogeris, nors viskas kažkaip labai primena tuščiažodžiavimą. Kita verus jo nuoširdumas ir erudicija nusipelno simpatijų.
Visi kiti 🙂 Tai nereiškia, kad jie yra beveidžiai…greičiau atvirkšiai, tai yra tie, kurie nesileidžia sukaišomi į lentynėles.
Užkalnis ir Rokiškis – du respublikinio lygio aštrialiežuviai troliai, provokatoriai ir nenaudėliai. Nėra prasmės rašyti apie juos kažką daugiau, nes abu yra puikiai žinomi, kita vertus apie abu jau esu prirašęs kelias paklodes ir nenuostabu – abu jie yra gana įkvėpiantys. Tik vis įtartini abu, nes nepaisant to, kad esu nemažai juos laždavojęs, patys geriausi žodžiai būtent iš jų. Labai įtartina. O ką dar apie tuos du pasakyti net nežnau. Manau, kad tik laiko klausimas kada mes sulauksime pokalbio su Rokiškiu laidoje “Užkalnio 5”, kurioje bus viskas išaiškinta…
Tomas Chochrin – orus ir ne pagal metus subrendęs ledinio proto teisininkas. Skaitydamas jo įrašus vis labiau esu apninkamas labai nemalonios nuojautos, kad tokie dalykai kaip filosofija ir politologija yra atgyvenę, nes visada gali rasti įstatymą, nutarimą ar teismo įšaiškinimą, kuris ne tik turi realią teisinę galią, bet ir tuo pačiu įgyvendina kokią tai polit-filosofinę doktriną. Taigi meskite į šalį viską ir čiupkite KT nutarimus – ten yra viskas ir tai sakau nelabai ironiškai. O kaip žmogus, tai jis gana mielas, nors ir griežtas – neskambinkite jam naktį, nes tuomet jo mobilus išjungtas. Nenuostabu, nes būsimo advokato miegas kainuoja. Beje, jei jūs turite jo mobilaus numerį savo telefone, tai atminkite, kad be Tomo Chochrin leidimo davęs šį numerį trečiajam asmeniui galite būti užbokuotas jo kontaktuose.
Zeppelinus – jeigu Jūs vis dar abejojate, neapsisprendėte ar tiesiog net nežinote kur būtent yra toji tautinė skylutė, į kurią kišdamas tautinį pagaliuką nepažeisite tautinių vertybių, tai šis tinklaraštis yra būtent Jums. Ir dar vienas šio tinklaraščio aspektas – M. Gadaffi savo Žaliojoje Knygoje rašė “vyras yra žmogus, moteris irgi yra žmogus”… “lietuvis yra žmogus, žydas irgi yra žmogus” tarsi byloja mums Zeppelinus įrašai.
Egrisseus – tylusis virtualiojo pasaulio riteris. Rašo nedaug, labiau mėgsta skaityti, gal dėl to ir kiekvienas jo įrašas vertingas.
Gyvenimo stebėtojas – gerai jau, gerai… nors ir šiek tiek narcizas bet negaliu smekti – aš pats toks) tikrai neblogas autorius – įdomus, ironiškas ir neįkyriai nuoširdus. Įrašai nors ir gausūs, tačiau niekada nerasite akivaizdžios chaltūros. Na, o kaip bus su tuo Huntingtonu, tai laikas parodys 🙂
Dėdė Grumlinas – neblogas Wikipedijos filtras, nors prisipažįstu, kad buvau labai chamiškas kadais. Tikrai atsiprašau. Kaip ten bebūtų čia visada įdomu ir, kad labai reta, nepriklausomai nuo to, kokia tuo metu nuotaika.
LigiDangaus, arba Ligita – labai įdomus tinklaraštis, kuris deja iš visko sprendžiant jau tampa istorija. Jei Jūs rašote tinklaraštį ir norite suburti savo bendruomenę, tuomet Ligita yra tas žmogus, kuris žino paslaptį kaip tai padaryti. Paslaptį kaip tai prarasti ji tikriausiai irgi žino…
Romas – nerašo nieko, bet yra prirašęs puikių komentarų tiek, kad užtektų kokiems trims tinklaraščiams.
Tai tiek už praėjusius metus, atsiprašau, jei ko nepaminėjau 🙂
Taip jau atsitiko, kad perėjęs į PoPo kol kas iš esmės nieko neparašiau, o tik dėliojau visokias (spėju, daugumai seniausiai žinomas) nuorodas. Skaitytojų srautas palyginti su LJ sumažėjo gal trigubai (ei, kur jūs visi dingot po paraliais 🙂 ), nors tai pateisinama… O rašyti pastaruoju metu ar tai nesigauna, ar tai nesinori, ar tai laiko nėra. O juk prisimenu buvo laikai kai…
O juk buvo laikai, kai įrašai pasirodydavo reguliariai, užvirdavo batalijos, lįsdavau ir trolindavau po svetimais įrašais! Ir dar vienas dalykas – planuodavau įrašus į priekį, pasižymėdamas sąsiuviny jų temas ir pagrindines mintis. Dažniausiai nepuolu rašyti iš karto, laukiu kol viskas susigulės galvoje, nors kita vertus labai dažnai pastebėjau ir tai, kad mintys ir netgi požiūris atsiranda berašant. Tiesiog sėdi, prisiverti kažkaip pradėt ir pasipila viskas, neretai gana skirtingai nuo pirminio varianto. Džiazas kažkoks.
Dabar, apimtas tingulio ir visų apleistas, atsiverčiu tą savo sąsiuvinuką su būsimų įrašų eskizais-projektais. Dalis jų jau pasirodė pas mane bloge ir keistai smagu žiūrėti kaip galutinis variantas skiriasi nuo sąsiuviny apytikriai nubrėžtų pradinių gairių. Na, o kai kurie įrašai taip ir liko sąsiuviny…
Iš filosofijos etiudų:
Pirmas, ir pats neaiškiausias man, tai yra etiudas apie tai kaip Heideggeris sapnavosi Husserliui. Po to vienas etiudas iš patristinės filosofijos apie tai kaip tėvas Euzebijus grūmėsi su filosofijos ir šėtono pagundomis. Trumpai kalbant, tenai bus apie girnapusę ir masturbaciją (sąsiuvyny kažkada pažymėti kaip raktiniai šio etiudo žodžiai). Dar kažkokia istorija apie stoiko muštynes su epikūrininku, bet jau neprisimenu ką ten turėjau omeny tai pasižymėdamas. Dar vienas etiudas apie Nietzsches moteris ir jo Tyrąją Nuotaką – dar nelabai galvoje sudėliojau, bet čia, jaučiu, iš tokių atvejų, kur susidėlioja berašant. Nuotrauką šiam etiudui jau esu išrinkęs, štai…
Dar kažkur galvos kertelėje užsimetė istorijos kaip Marksas trukdė darbininkams streikuoti ir kaip mirė Sokratas. Bet čia jau reiks padirbėti – privalu nors minimaliai susidėlioti istorinius faktus. Apkritai, ėmiau galvoti apie kažkokį filosofijos etiudų apibendrinimą. Vienas iš galimų variantų, kad vakarų filosofijos istorija pasibaigia nūdienos Lietuvoje pas Šliogerį virtuvėje, jam darinėjant paties sužvejotą žuvį ir diskutuojant su išminties Cherubinu… Bet pastarojo sumanymo jau atsisakiau, greičiausiai teks apibendrinti kažkaip kitaip. Gal tikrai nereikia. Ir apskritai, kiek per žiauriai aš su Šliogeriu – pas mane jį tai feministės primuša, tai jo namas sudega. Gal geriau Genzelis… bet prie ko čia jis ir filosofija?.. O gal būtent tame ir atsakymas? Bet čia jau spontaniškai sugalvojau – viskas, kas mano sąsiuviny buvo apie Genzelį, jau seniai pasirodė virtualioje erdvėje.
Žinia, atsižvelgiant į kūrybinį kontekstą, istorijos apie Sokrato draugų nuotykius gali neprognozuojamai pasirodyti bet kada.
Kas dėl Inocento, tai tikiu, kad jis dar sugrįš bent trumpam. Turėtų kažkada pasirodyti istorija apie tai kaip jis prarado Lietuvą ir verkė į medaus stiklainį. Sąsiuvyny taip ir esu pasižymėjęs – kyšis dėl doktorantūros, Inocentas praranda Lietuvą, stringai, medaus stiklainis, Saulius Stoma. Ši istorija irgi jau lyg ir susidėliojo galvoje.
Iš ilgesnių…
Sekdamas kai kurių blogerių pavyzdžiu pradėjau rašyti kažkokius prisiminimus. Ką padarysi, senatvė ir lygiagrečiai nukvakimas, atsiskleidžiantis susireikšminimu ir dėmesio stoka. Ketinu prisiminti maždaug 13 mėnesių laikotarpį, kai prieš keletą metų teko padirbėti socialiniu darbuotoju vienuose iš pataisos namų. Ta prasme, dirbau statutiniu pareigūnu pačioje zonoje ir su nuteistaisiais betarpiškai prisibendraudavau iki soties (su pataisos namų administracija irgi). Tą jau pradėjau rašyti, bet dar nededu į blogą, nespradėjau rašyt, jeigu taip galima pasakyti, nuo vidurio.
Dar vienas jau, regis, beviltiškai užmestas tekstas apie Virtualaus kapitalo doktriną. Bet čia galvalaužis ir jau pats nebežinau ką tai reiškia. Vienas iš tų atvejų kai, galbūt, reikėjo rašyt tuomet kaip buvau „ant bangos“. Iš esmės tai viešųjų ryšių kuriama (o gal ir realų pagrindą turinti) teorija apie tai, kad mes savo valstybėje visada turime turto, kurį reikia sąžiningai pasidalinti. Čia akcentas dedamas ne ant „sąžiningai pasidalinti“, o ant „visada yra turto“.
Be abejo, toliau irgi kliedėsiu apie patriošizmą. Dar turėtų būti bent viena įrašas apie patriošistinę laiko sampratą, bet iš esmės ateity ketinu pažaisti naujai surastu patriošizmo žaisliuku „Duginas + Heideggeris”. Žinote kas pagal Duginą galėjo būti pavojingiausias nacių ginklas? Tai skirtumo tarp Būties ir Esinio suvokimas. O žinote kada pagal Heideggerį pirmą kartą sprogo atominė bomba? Ne, ne Japonijoje 1945 m., o antikinėje Graikijoje, tuomet kaip Parmenidas iškėlė mintį apie Būties ir Mąstymo tapatumą!
Dar turėtų atsirasti keli įrašai iš baudžiamosios teisės (čia iš serijos kuo skiriasi išžaginimas nuo išprievartavimo), bet su tuo irgi neskubėsiu. Na ir visa kas atsirasdavo „iš eigos“ t.y. filmai, knygos ir tt. Labai norėčiau kiek įmanomą patraukliau pristatyti Schelingo „Žmogaus laisvės filosofiją“, Nietzsches „Moralės geneologiją“ ir Kierkegaardo „Ligą mirčiai“. Na, bet čia jau kaip pavyks.
Tai daugmaž tokie blogo planai, tik nežinau ar artimiausiam pusmečiui ar dešimtmečiui. Priklausys nuo aibės aplinkybių, betgi norisi pasimaivyt pirma laiko. Kažkaip niekaip neišeina savęs įtikinti, kad rašymas tai ne kankynė, o malonumas. Šiaip ar taip – lakštingala negali nečiulbėti, kiaulė negali nekriuksėti ir panašiai.
Rokiškis kažkaip įdomiai sureagavo į šv. Velykas, paleisdamas į eterį ištisą traktatą apie sovietmetį ir apie tai kaip mes jį prisimename. O aš ta progą prisiminiau nuostabų filmą "Šuns širdis". Vargu ar pavyktų pasakyti kažką naujo apie šį filmą. Siužetas žinomas kiekvienam iki smulkmenų – prof. Preobraženskis atlieka operaciją šuniui, įdėdamas jam žmogaus smegenis (berods tokia operacijos esmė, ne? Jau nebelabai prisimenu), šuo virsta žmogumi Poligrafu Poligrafovičium Šarikovu ir iškart įsitraukia į socialinį konfliktą su savo kūrėjais.
Kartą gyveno viename kaime toks durnelis. O taip pat tame kaime gyveno ir kiti žmonės. Tie žmonės dirbdavo įvairius darbus ir apie juos mąstydavo. Artojai mąstydavo apie tai, kaip arti dirvą, kalvis mąstydavo apie tai kaip iš geležies nukalti pasagą, siuvėjas mąstydavo apie tai kaip lygiai susiūti kelnes.
O tas durnelis tai nieko nedirbo ir dirbti nemokėjo, todėl mąstydavo jisai apie mąstymą. Kiti žmonės jo nuoširdžiai gailėdavosi ir tik retkarčiais iš jo nepiktai pasišaipydavo arba paguosdavo. Tačiau tas durnelis nelabai su kitais žmonėmis susišnekėdavo.
Paklaustas kas esąs, jisai kažkaip keistai pasimuistęs atsakydavo esąs filosofas. Žmonės tik apsimestinai supratingai linkčiodavo galva. Paklaustas ar norįs valgyti, dažniausiai atsakydavo, kad norįs. Paklaustas ar norįs alaus, visada atsakydavo, kad norįs.
Dėl to žmonės jo kur kas dažniau klausinėdavo kas jis esąs, nei ar jis norįs valgyti ir ar jis norįs alaus. Taip ir gyveno tas durnelis kartu su tais žmonėmis, vienu kitu klausimu persimesdami ir beveik nesipykdami.
O dabar, jei šiek tiek surimtėjus, norėtųsi paklausti kartu su Saulium Spurga,kokiam visgi pasaulyje mes gyvename – realiam ar išgalvotame? Buvo pavyzdžiui mitingas prie Seimo, kur moterys su brangiom šūbom ir laku suveltom ševeliūrom protestavo prieš kilpą ant kaklo ir kasos aparatus. Prie Vyriausybės dar anksčiau suvažiavo visokie žvaigždūnai a la Aistė Pilvelytė ir Jurgis Didžiulis su žmona ir, protestuodami prieš motinystės išmokų mažinimą, čia pat suvertė krūva brangių žaislų, neva paimkite ir juos…
Taip jau atsitiko, kad praėjusį penktadienį netikėtai teko postipriai gerti, todėl beveik visą šeštadienį, t.y. rinkimų išvakares, praleidau gydydamas dėl Lietuvos ateities skaudančią galvą. O už poros dienų, t.y. pirmadienį, turėjau perlaikyti vieną egzaminą, iš kurio anksčiau buvau gavęs 3.
"Atviros visuomenės idėja nėra vien liberalų išradimas. Žodžiai „atvira visuomenė“ nėra vien liberalių pažiūrų autorių, kokių nors Karlo Popperio sekėjų į mūsų Konstituciją įrašytas tekstas. Jie yra preambulėje, o preambulę parašė Justinas Marcinkevičius (tiesa, paklaustas jis to nepatvirtindavo, bet ir nepaneigdavo).
Palyginkite preambulės tekstą su kitu Konstitucijos tekstu: kaip diena ir naktis! Drįstu teigti, kad preambulė yra tegu ir nedidelis, bet įstabus literatūros kūrinys, kuris kartu turi milžinišką teisinį krūvį, nes joje įtvirtinti pamatiniai mūsų valstybinės bendruomenės siekiai, kuriuos jūs jau pacitavote. Atvira visuomenė – vienas iš jų.
Šiandien turbūt būtų bergždžias dalykas spėlioti, ar preambulės autoriui kas nors pasiūlė idėjas, kurios, įvilktos į gražų kalbos rūbą, turėjo būti joje įvardytos, ar jis pats nusprendė, ką į ją įrašyti. To turbūt niekada nesužinosime."
