Kur dingo Zigmas Vaišvila?


                  Sako, kad papartis pražysta tik per Joninių naktį. Kai krenta žvaigždės, romantikai skuba sugalvoti norus. Būna tokių kartais ypatingų akimirkų, kai norisi sušukti „sustok, akimirka žavinga!“. Tačiau būna gyvenime ir kiek keistesnių epizodų, tarkim tuščioje gatvėje netikėtai iš kažkur atsidūręs ir prieš pat nosį dideliu greičiu pralėkęs automobilis. Praskrenda milžinišku greičiu ir po akimirkos dingsta už kampo, palikdamas spoksoti į pėsčiųjų perėjos dryžius priešais ir į kitoje gatvėje šviečiančią žalią šviesoforo šviesą. Nejučiomis susimąstai – o gal nebuvo jokio automobilio, gal čia įsisenėjanti paranoja ar baltoji karštinė?

Share


Fredi*, atleisk Artūrui, nes jis nežino ką daro


                      Tokia jau tos virtualios tikrovės prigimtis, kad niekas nežino kaip iš tikrųjų viduje šį įvykį išgyveno tikrieji jos herojai. Tačiau mūsų blogosferoje šį įvykį galėtume prilyginti biblinei Dovydo kovai su Galiotu. Vienoje kovos arenos pusėje stojo populiariausio tinklaraščio savininkas ir apskritai tikras viešosios erdvės titanas, o kitoje – „nelaimingiausias“ ir reguliarus to paties tinklaraščio komentatorius, "eilinė vidutinybė ir nevykėlis, besispjaudantis tulžimi dėl savo nevykusio gyvenimo, kuris nors ir artėdamas prie 40 metų ribos taip ir nesugebėjo įsigyti nei kabrioleto, nei blondinės, apie kuriuos svajojo nuo pat vaikystės". Visą šią pagiežą tekdavo išlieti populiariausio tinklaraščio komentaruose, į kuriuos įsigilinęs dundukų ganytojas ištarė savo verdiktą. Palaiminti dundukai ir pagirtas tarp jų tas, vienintelis, kuris ir buvo nukryžiuotas.

Share


Inocentas aiškina kaip viskas yra iš tikrųjų


Laisvalaikiu Inocentas žiūrėdavo televizorių. Televizorius viską rodydavo neteisingai, todėl Inocentui labai daug laiko reikėdavo, kad paaiškintų žmonai kaip viskas iš tiesų yra. Per televizorių labai dažnai rodydavo visokius teisėjus ir šiaip teisėsaugos pareigūnus. Inocento žmonos laimei, kad jis apie anuos žinojo visą teisybę. „Visi jie yra vagys“, grūmodavo Inocentas televizoriaus ekranui. „Jų tikslas yra apvogti paprastą žmogų. Įstatymai yra molis, iš kurio jie gali nulipdyti ką tik nori. Jie patys sau pasirašo įstatymus“, – kalbėdavo Inocentas puodus šveičiančiai žmonai. Dėl tos priežasties jis niekada neskaitydavo įstatymų, o tuos kurie taip darydavo paniekinamai vadindavo svajotojais, atitrūkusiais nuo gyvenimo. „Negi jie nesupranta, kad viskas yra nupirkta?“, garsiai stebėdavosi jis.

Share


Inocento neklauso jo dukra


 

                      Inocentas jau buvo nemažai metų nugyvenęs ir jis buvo jau daug gyvenimo matęs. Todėl jis buvo labai protingas ir labai patyręs ir tą dažnai sakydavo savo žmonai. Jo žmona irgi taip galvodavo, nes visada kalbant Inocentui linksėdavo galva. O va Inocento dukra jam kalbant galva nelinksėdavo, bet ji jau nuo mažens keista buvo.

Share


Horoskopinė sielogyda


                     Taip jau atsitiko, kad viena pamatinių antikinės filosofijos sąvokų psyche mūsų kasdienybės diskurse sunkiai atsikrato neigiamų asociacijų. Dar nuo sovietinių laikų žodžiu „psichas“ būdavo vadinami nesugebantys adekvačiai į situaciją reaguoti asmenys. Iš bėdos šis žodis būdavo vartojamas tiesiog kaip įžeidimas. Sąvoka psyche buvo panaudota sudarant tokių specialybių kaip „psichologas“ ir „psichoterapeutas“ pavadinimus. Tuomet apsilankymas pas psichologą būdavo suprantamas vienareikšmiškai – kažkas, kam trūksta vieno šulo, eina pas kitą, kuriam irgi kažkas su galva negerai, tam, kad anas priveržtų „atsisriūbavusius“ smegenų varžtelius, bet visa tai beprasmiška, nes jei jau esi trenktas, tai visam gyvenimui. Statistiniam sovietiniam žmogui vienintelis skirtumas tarp psichologo ir jo paciento buvo tai, kad pirmasis būdamas „trenktas“ pats, sugeba už tai gauti algą. O perskyra tarp psichologijos ir psichoterapijos apskritai buvo laikoma pernelyg beprasmišku pseudomokslų skirstymu.

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Lietuvos filosofija. Šliogeris ieško žmogaus.


Nebūtų teisinga sakyti, kad Šliogeris studentų nekentė. Tiesiog visi jo studentai buvo niekam tikę balvonai. Šliogeris tai puikiai suprato, tačiau dėl įgimto takto beveik niekada jiems to į akis nepasakydavo. Tačiau labiausiai nemėgdavo jis visokių referatų, kursinių, diplominių, disertacijų ir visokiausių kitokių rašto darbų, kuriuos anie jam stirtomis nešdavo. „Kai pamatau su tais popieriais, tai man, kaip tam Goebelsui, ranka savaime ima pašonėj grabinėtis revolverio ieškodama“, sakydavo Šliogeris ir visokiausių būdų sugalvodavo, kad su tomis grafomanijomis jam vargti nereiktų.

 

Share


Nepravardžiuokite oligarchais vagių ir verslininkų


Šiandien V. Laučius savo tekste „Prezidente, juk žadėjote kovoti su oligarchais“  pateikė paprastą ir neįtikėtinai taiklią teorinę įžvalgą, privertusią pliaukštelėti sau per kaktą. Gėda prisipažinti, tačiau gana ilgą laiką to buvau neįsisąmoninęs, nors šiaip jau lyg ir tariausi tai seniausiai žinojęs ir netgi sakęs, tik ne taip aiškiai ir tiesiai. Tiesa, reikia pripažinti, kad pats V. Laučius parašęs keletą tikslių ir raiškių citatų nukrypo nuo man aktualios temos. Neužilgo perskaičiau ir A. Rašo atsiliepimą, kuriame toliau plėtojami būtent V. Laučiaus nukrypimai nuo, mano galva, esminės teorinės problemos. Tai paskatino mane, savo ruožtu, pasigilinti ir pabandyti išplėtoti tai, kas pasirodė aktualu ir problematiška man pačiam.

Share


Liūdna žinia Lietuvos nacionalistams


Šis pastarųjų savaičių įvykis liko nepastebėtas plačiosios žiniasklaidos ir niekur nekomentuotas, tačiau mano galva tam tikrų interesų publikai jis turėtų būti reikšmingas arba bent jau vertas dėmesio. Aš kalbu apie Mindaugo Murzos įsteigto target=”_blank”>Vieningojo nacionaldarbininkų sąjūdžio oficialios svetainės dingimą iš interneto. Pavyko rasti tik vieną sausoką pranešimą

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Naujausi laikai. Engelsas gerbia Marksą.


 Marksas be perstojo skelbė ateisiant pasaulinę proletariato revoliuciją, kuri sugriaus kapitalizmą. Tačiau pats Marksas proletaru nebuvo. Jis apskritai nemėgo dirbti. Dažniausiai jis gulėdavo lovoje ir skaitydavo.

Share


Filosofijos istorijos etiudai. Antika. Aleksandras Makedonietis pamoko Diogeną.


 Diogenas per visą savo gyvenimą nieko nedirbo, o tik šlaistėsi be tikslo ir zaunijo visokius niekus. Labiausiai jis mėgdavo kabinėtis prie žmonių. Pamato kokį nors praeivį ir lenda prie jo aiškindamas, kad jam nieko iš ano nereikia. Praeivis tik čiupt sau už šonų, dirst į savo kelionės krepšį – vis tikrina ar Diogenas nieko nespėjo nugvelbti. O anas neatlyžta, vis iš paskos velkasi ir kažką apie turto atsižadėjimą tauzija.
 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar