Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Taip jau atsitiko, kad perėjęs į PoPo kol kas iš esmės nieko neparašiau, o tik dėliojau visokias (spėju, daugumai seniausiai žinomas) nuorodas. Skaitytojų srautas palyginti su LJ sumažėjo gal trigubai (ei, kur jūs visi dingot po paraliais 🙂 ), nors tai pateisinama… O rašyti pastaruoju metu ar tai nesigauna, ar tai nesinori, ar tai laiko nėra. O juk prisimenu buvo laikai kai…

O juk buvo laikai, kai įrašai pasirodydavo reguliariai, užvirdavo batalijos, lįsdavau ir trolindavau po svetimais įrašais! Ir dar vienas dalykas – planuodavau įrašus į priekį, pasižymėdamas sąsiuviny jų temas ir pagrindines mintis. Dažniausiai nepuolu rašyti iš karto, laukiu kol viskas susigulės galvoje, nors kita vertus labai dažnai pastebėjau ir tai, kad mintys ir netgi požiūris atsiranda berašant. Tiesiog sėdi, prisiverti kažkaip pradėt ir pasipila viskas, neretai gana skirtingai nuo pirminio varianto. Džiazas kažkoks.

Dabar, apimtas tingulio ir visų apleistas, atsiverčiu tą savo sąsiuvinuką su būsimų įrašų eskizais-projektais. Dalis jų jau pasirodė pas mane bloge ir keistai smagu žiūrėti kaip galutinis variantas skiriasi nuo sąsiuviny apytikriai nubrėžtų pradinių gairių. Na, o kai kurie įrašai taip ir liko sąsiuviny…

Iš filosofijos etiudų:

Pirmas, ir pats neaiškiausias man, tai yra etiudas apie tai kaip Heideggeris sapnavosi Husserliui. Po to vienas etiudas iš patristinės filosofijos apie tai kaip tėvas Euzebijus grūmėsi su filosofijos ir šėtono pagundomis. Trumpai kalbant, tenai bus apie girnapusę ir masturbaciją (sąsiuvyny kažkada pažymėti kaip raktiniai šio etiudo žodžiai). Dar kažkokia istorija apie stoiko muštynes su epikūrininku, bet jau neprisimenu ką ten turėjau omeny tai pasižymėdamas. Dar vienas etiudas apie Nietzsches moteris ir jo Tyrąją Nuotaką – dar nelabai galvoje sudėliojau, bet čia, jaučiu, iš tokių atvejų, kur susidėlioja berašant. Nuotrauką šiam etiudui jau esu išrinkęs, štai…

Dar kažkur galvos kertelėje užsimetė istorijos kaip Marksas trukdė darbininkams streikuoti ir kaip mirė Sokratas. Bet čia jau reiks padirbėti – privalu nors minimaliai susidėlioti istorinius faktus. Apkritai, ėmiau galvoti apie kažkokį filosofijos etiudų apibendrinimą. Vienas iš galimų variantų, kad vakarų filosofijos istorija pasibaigia nūdienos Lietuvoje pas Šliogerį virtuvėje, jam darinėjant paties sužvejotą žuvį ir diskutuojant su išminties Cherubinu… Bet pastarojo sumanymo jau atsisakiau, greičiausiai teks apibendrinti kažkaip kitaip. Gal tikrai nereikia. Ir apskritai, kiek per žiauriai aš su Šliogeriu – pas mane jį tai feministės primuša, tai jo namas sudega. Gal geriau Genzelis… bet prie ko čia jis ir filosofija?.. O gal būtent tame ir atsakymas? Bet čia jau spontaniškai sugalvojau – viskas, kas mano sąsiuviny buvo apie Genzelį, jau seniai pasirodė virtualioje erdvėje.

Žinia, atsižvelgiant į kūrybinį kontekstą, istorijos apie Sokrato draugų nuotykius gali neprognozuojamai pasirodyti bet kada.

Kas dėl Inocento, tai tikiu, kad jis dar sugrįš bent trumpam. Turėtų kažkada pasirodyti istorija apie tai kaip jis prarado Lietuvą ir verkė į medaus stiklainį. Sąsiuvyny taip ir esu pasižymėjęs – kyšis dėl doktorantūros, Inocentas praranda Lietuvą, stringai, medaus stiklainis, Saulius Stoma. Ši istorija irgi jau lyg ir susidėliojo galvoje.

Iš ilgesnių…

Sekdamas kai kurių blogerių pavyzdžiu pradėjau rašyti kažkokius prisiminimus. Ką padarysi, senatvė ir lygiagrečiai nukvakimas, atsiskleidžiantis susireikšminimu ir dėmesio stoka. Ketinu prisiminti maždaug 13 mėnesių laikotarpį, kai prieš keletą metų teko padirbėti socialiniu darbuotoju vienuose iš pataisos namų. Ta prasme, dirbau statutiniu pareigūnu pačioje zonoje ir su nuteistaisiais betarpiškai prisibendraudavau iki soties (su pataisos namų administracija irgi). Tą jau pradėjau rašyti, bet dar nededu į blogą, nespradėjau rašyt, jeigu taip galima pasakyti, nuo vidurio.

Dar vienas jau, regis, beviltiškai užmestas tekstas apie Virtualaus kapitalo doktriną. Bet čia galvalaužis ir jau pats nebežinau ką tai reiškia. Vienas iš tų atvejų kai, galbūt, reikėjo rašyt tuomet kaip buvau „ant bangos“. Iš esmės tai viešųjų ryšių kuriama (o gal ir realų pagrindą turinti) teorija apie tai, kad mes savo valstybėje visada turime turto, kurį reikia sąžiningai pasidalinti. Čia akcentas dedamas ne ant „sąžiningai pasidalinti“, o ant „visada yra turto“.

Be abejo, toliau irgi kliedėsiu apie patriošizmą. Dar turėtų būti bent viena įrašas apie patriošistinę laiko sampratą, bet iš esmės ateity ketinu pažaisti naujai surastu patriošizmo žaisliuku „Duginas + Heideggeris”. Žinote kas pagal Duginą galėjo būti pavojingiausias nacių ginklas? Tai skirtumo tarp Būties ir Esinio suvokimas. O žinote kada pagal Heideggerį pirmą kartą sprogo atominė bomba? Ne, ne Japonijoje 1945 m., o antikinėje Graikijoje, tuomet kaip Parmenidas iškėlė mintį apie Būties ir Mąstymo tapatumą!

Dar turėtų atsirasti keli įrašai iš baudžiamosios teisės (čia iš serijos kuo skiriasi išžaginimas nuo išprievartavimo), bet su tuo irgi neskubėsiu. Na ir visa kas atsirasdavo „iš eigos“ t.y. filmai, knygos ir tt. Labai norėčiau kiek įmanomą patraukliau pristatyti Schelingo „Žmogaus laisvės filosofiją“, Nietzsches „Moralės geneologiją“ ir Kierkegaardo „Ligą mirčiai“. Na, bet čia jau kaip pavyks.

Tai daugmaž tokie blogo planai, tik nežinau ar artimiausiam pusmečiui ar dešimtmečiui. Priklausys nuo aibės aplinkybių, betgi norisi pasimaivyt pirma laiko. Kažkaip niekaip neišeina savęs įtikinti, kad rašymas tai ne kankynė, o malonumas. Šiaip ar taip – lakštingala negali nečiulbėti, kiaulė negali nekriuksėti ir panašiai.

8 Comments | In: Uncategorized | | #

8 Comments | In: Politika | tags: asmenybės sutrikimai, politika, Žirinivskis. | #

Tiesiog dalinuosi nuoroda su tais, kuriems įdomu. Žvelgiant į ateitį prie Martino Heideggerio ketinu grįžti dar ne kartą. Pačioje artimiausioje perspektyvoje tikiuosi, kad pavyks apžvelgti jo filosofiją kaip tą šaltinį iš kurio semiasi idėjų A. Duginas savo paneurazijiniams regėjimams ir vizijoms. Apie Heideggerio filosofiją ir jo ryšius su naciais jau esu kartą užsiminęs, bet panašu, kad jo metafiziniai mintijimai randa atgarsį tiek rusų nacionalbolševikų, tiek “konservatyviųjų revoliucionierių” galvose.

7 Comments | In: Filosofija | tags: filmai, Filosofija, Heideggeris, nacionalizmas. | #

Herman Hesse savo romane „Stiklo karoliukų žaidimas“ aprašė išgalvotą mokslininkų bendruomenę Kastalijoje. Šiame romane stiklo karoliukai yra tam tikra rafinuota ženklų, galinčių išreikšti bet kokį mokslinį diskursą, sistema. Taigi tiek natomis užrašytas muzikinis kūrinys, tiek Pitagoro teorema gali būti išreikšta vieninga ženklų sistema, atitinkamai tai reiškia, kad ta pati Pitagoro teorema gali būti sugrota kaip muzikos kūrinys. Stiklo karoliukų žaidimas ir reiškė tam tikrų kombinacijų kūrimą siekiant sukonstruoti priešingus mokslinius diskursus į tam tikra harmoningai juos savyje apimančią sistemą. Toks ir buvo tas žaidimas, kažkuo panašus į šachmatų partiją – reikalaujantis milžiniškų intelektualinių pastangų ir iš esmės betikslis savo rezultatais.

Patys stiklo karoliukų žaidėjai buvo kruopščiai atrenkami nuo vaikystės, kadangi gyventi ir studijuoti Kastalijoje galėjo ne bet kas – buvo privalomas celibatas, draudžiamas alkoholio vartojimas, pasilinksminimai ir pan. Tai buvo prestižinė, elitinė mokykla, galbūt, kažkas panašaus į kunigų seminariją XIX a. Lietuvoje. Kastalijos mokykla skirdavo savo gyventojams kuklią algą patenkinti elementariems pragyvenimo poreikiams ir už tai tereikėdavo kelias valandas dėstyti, o visas kitas laikas galėjo būti skiriamas saviugdai, kuriai būdavo suteikiama visiška laisvė ir už tai nebūdavo reikalaujami jokie atsiskaitymai. Tokiu būdu pvz. vienas kastalietis išvertė senovės indų Upanišadas iš sanskrito į senovės egiptiečių kalbą – vėlgi lyg ir visiškai beprasmis, tačiau tuo pačiu milžiniškos erudicijos reikalaujantis užsiėmimas (tokioje aplinkoje procesinio valdymo ir į klientų poreikius orientuotos veiklos šalininkai jaustųsi labai nejaukiai).

Taigi aprašomos dvi neatsiejamai tarpusavyje susijusios šios utopinės mokyklos mokslininkų savybės – askezė ir į konkrečius rezultatus nenukreipta mokslinė veikla. Tai tarsi sufleruoja, kad pagal kastaliečių supratimą mokslinė veikla reikalauja visiško pasišventimo ir visiškos laisvės. Ir, galbūt, dar vienas dalykas – kad tikroji mokslinė veikla yra tik teorinė. Siejant mokslą su konkrečiais žmonių poreikiais (arba paprastai kalbant su valstybės ar korporacijų užsakymais), jisai  tampa tais poreikiais tuo pačiu ir apribotas. Aš pats nesu linkęs vienareikšmiškai pritarti tokiai nuostatai, kadangi jei tarkim koks viduramžių feodalas užsako pas alchemiką pagaminti jam „filosofinį akmenį“ (tai yra substanciją, galinčią bet kurią materiją paversti auksu) tai nepaisant nesėkmės vykdant tiesioginį užsakymą, įvairūs „šalutiniai“ moksliniai atradimai labai tikėtini.

Kalbant apie mūsų universitetus, akivaizdu, kad jie stokoja kokios tai solidesnės vizijos apskritai. Aš pasakyčiau, kad mūsų universitetai nuo Kastalijos utopijos skiriasi (ne, ne asketizmu, su tuo pas mus daug kur viskas normaliai, nors ir ne visur), kad pastarasis, nors ir būdamas elitiniu, anaiptol nesiūlo savęs kaip vienintelio galimo išsilavinimo modelio. Tuo tarpu mūsų universitetai, atrodo, šią teisę uzurpavo. Viena vertus, visi žino, kad universiteto diplomas, ypač šiandien, anaiptol visko nepasako apie jo turėtoją, kita vertus – pabandyk jo neturėti ir tuo pačiu nebūti kažko giminaičiu.

Kastalijos, kaip mokslo institucijos, doktrinieriai visada akcentuodavo, kad jų modelis tinka ne kiekvienam, tuo pačiu pabrėždavo, kad Kastalija nėra kažkokia tai aukščiausia pakopa siekiant išsilavinimo, jie aiškindavo, kad tai yra tik vienas iš galimų būdų siekti išsilavinimo, tuo pačiu reikalaujantis labai specifinių savybių iš šį mokslo ir gyvenimo kelią pasirinkusiųjų. Taigi dėl riboto priėmimo ir atsisakymo suvokti Kastališką modelį kaip vienintelį, jų požiūris į mokslą kaip išimtinai teorinę veiklą vėlgi neatrodo nei labai geras, nei labai blogas. Tai tik vienas kelias iš daugelio.  

Mūsuose universitetinis išsilavinimas skelbiamas ne tik aukščiausia išsilavinimo pakopa, bet ir vienintele aukščiausia. Ir ne visada smagu kartais būna skaityti akademikų paburnojimus valdžiažmogių atžvilgiu, labai lengvai užsimerkiant prie nepaneigiamą faktą – praktiškai visi valdžiažmogiai šiandien yra universitetų absolventai. Kuom ne apšvietos absoliutizmas? Tačiau kuriant apšvietos monarchiją pakako apšviesti vieną žmogų, gi kuriant apšvietos demokratiją ugdymo „objektų“ ratas plečiasi, dažniausia kokybės sąskaita.

Tačiau visiems „pasidarius“ universiteto diplomus elementari konkurencija neišnyksta, ji tiesiog išvirsta į dvikovas mojuojant diplomais tarsi kalavijais. Tokiomis aplinkybėmis išauga universitetų reitingavimo ar tiesiog jų priklausomybės vienai ar kitai valstybei reikšmė (manau, kad aukštosios mokyklos Londone diplomas nukirstų kokios nors Kišiniovo aukštosios mokyklos diplomą, nelyg aukštesnė korta).

Universitetai akcentuoja universaliai apsišvietusios asmenybės rengimą. Man tai kažkuo primena jaunuomenės švietimo projektus, išdėstytus Platono „Valstybėje“. Tačiau Platonas manė, kad pokyčiai iš esmės yra blogis, kad egzistuoja universalūs ir visais laikais tinkami visuomenės modeliai, iš esmės nesikeičianti žinių sistema. Ar nėra tas požiūris šiek tiek pasenęs? Dažnai akademikai aiškindami kodėl jie nemoko konkrečių dalykų teigia, kad pasaulis keičiasi pernelyg greitai ir nėra prasmės stengtis jį pavyti. Gal ir tiesa, tačiau tiesa ir tokia, kad mes nelabai turime galimybės sužinoti yra prasmė pavyti pasaulį ar ne, kadangi tokios alternatyvos daugelis universetų ir nesiūlo t.y. to pasaulio tiesiog nesiveja.

Sunkią proto bokšto naštą nešti apsiėmęs Leo Lenox neabejoja, kad universitetą pabaigęs žmogus darbdaviui nors kiek į jį investavus greitai ims dirbti daug geriau už nieko nebaigusius darbovietės senbuvius. Nesiginčysiu su šia gilia įžvalga, tačiau ji netiesiogiai (Leo Lenox taip nesako – čia jau interpretuoju) parodo ir kiek sovietinį požiūrį į darbą – tai yra betikslis, bukas užsiėmimas, atimantis geriausią dienos dalį, kurios metu viršininkas iš tavęs tyčiojosi ir nuo viso to stabiliai durnėji, tuo tarpu universitetinis išsilavinimas tarsi yra pakylėtas virš šios bjaurasties.

Taigi labai grubiai apibendrinant, man dingojasi, kad šiandienos daugelio Lietuvos universitetų viziją ir sudaro kažkokia Platono (ir viduramžių) požiūrio į žmogaus ugdymą ir sovietinio požiūrio į darbą simbiozė. Jinai pati savaime nėra nei gera, nei bloga, tiesiog eilinė ir nelabai sudėtinga tarsi poros stiklo karoliukų kombinacija, tačiau problema yra tai, kad jinai šiuo metu bene vienintelė ir paradoksas – kuo jau kuo, o po vidurinės baigimo ketindamas  tapti tuo pačiu akademikų keikiamu valdžiažmogiu šios sistemos ignoruoti negali ir privalai ją pereiti. Kol kas tik iki akademinio magistro laipsnio ir dviejų ES kalbų mokėjimo.

24 Comments | In: Visuomenė | | #

Comments Off on The Mysterious Explorations of Jasper Morello | In: Filmai | | #

Čia pabandysiu painterpretuoti  9 min. Aleksandro Dugino monologą apie bebrus ir filosofiją, todėl prieš skaitant praverstų jį perklausyti. Terminą “patriošizmas”, beje, pakoregavau pagal skaitytojų pageidavimus.

…

4 Comments | In: Filosofija | tags: aleksandr dugin, Filosofija, patriošizmas, visuomenė. | #

Atšilę orai vėl ir vėl traukia į gamtą. Kai kurie šiame bloge kartkartėmis aprašomi personažai nėra išimtis. Radau jutūbėj naujų M. Murzos ir Ž. Razmino išminties perlų darkyta rusų kalba. Aišku, galima tyčiotis, galima gailėti, bet man kažkaip klausantis jų kalbų vis labiau darosi įdomus ne tiek pats jų turinys, kiek juos sakantys žmonės. Nuo mažens mėgau istoriją ir kažkiek dar įstengiu prisiminti tai ko buvau mokomas, kaip tuomet daug ką supratau ir man atrodo, kad Murza kažkur užstrigęs vaikystėje. Esu aš, yra priešai ir blogis. Tuomet viskas buvo tobula, dabar viskas supuvę ir reikia sugrįžti į tai kas buvo. „Pergalė arba mirtis“ – drąsiai ir aiškiai, visai kaip tais nerūpestingais laikais kai daugelis iš mūsų žaisdavome karą su kareiviukais smėlio dėžėse arba su žaisliniais ginklais gainiodavome vienas kitą po daugiabučių kiemus.

Tik va toje vietoje kur Murza kalba apie „aukštesniąsias“ planetas, norisi paklausti – o kokioje planetoje gyveni tu pats, Mindaugai? Prisimenu kaip prieš gerą dešimtmetį, Šustauskui būnant Kauno meru prie alaus bokalų aptarinėjome Murzos fenomeną – pradėjęs kaip fašistuojantis jaunuolis, jisai lyg ir buvo įgavęs realius šansus patekti ir į didžiąją politiką. Tai, kad ten nieko nėra neįmanoma, ypač jei kandidatuoji Kaune, tuomet jau buvo įrodę ne tik V. Šustauskas, bet ir S. Buškevičius ir daug kitų. Dar vakar ant bačkos į garsiakalbį, o jau šiandien nuo Seimo tribūnos į mikrofoną.

Tokia jau ta Vakarų kultūra – individas jai buvo viena iš pagrindinių problemų. Heideggeris mokė, kad žmogus yra baigtinė būtybė. To nesinori priimti, tačiau ilgus metus gyvenant va tokioje va harmonijoje su gamta ir protėvių dvasiomis, menant „mūsų protėvius, kurie gyveno pagal mūsų protėvių įstatymus“, vis tiek turėtų kilti klausimas – o kur gi esu aš visame tame? Negi šis klausimas Murzai nekyla? Jeigu jis vis dar žaidžia karą, kuriame jis yra „geriečių“ vadas, reiškia nekyla.

Nežinau ar verta kalbėti apie tai, kad dabar pats taikingiausias Europos gyvavimo periodas. Trisdešimtmetis karas arba Napoleono epocha atrodo tarsi kažkur kitame kieme ir praeitą vasarą įvykusios berniukų muštynės. Kur jau čia, palyginus su tokiomis “žudančiomis” nūdienos problemomis kaip „Maxima“, bedarbystė ar Vilniaus lenkai.

Šiaip ar taip, gero poilsio visiems, kurie šį savaitgalį praleisite gamtoje. Būdami ten nepamirškite pasižiūrėti koks aplinkui grožis. Kažkada čia gyveno pagonys…

Comments Off on Murza iškylauja po istorines Lietuvos vietas | In: Visuomenė | tags: gervaldija, homofobai, murza, patriošizmas, radikalai. | #

Comments Off on Šustauskas pasakoja apie savo požiūrį į vyriausybės nutarimus jam būnant meru. | In: Politika, Visuomenė | tags: politika, radikalai, Šustauskas, visuomenė. | #

Rokiškis kažkaip įdomiai sureagavo į šv. Velykas, paleisdamas į eterį ištisą traktatą apie sovietmetį ir apie tai kaip mes jį prisimename. O aš ta progą prisiminiau nuostabų filmą "Šuns širdis". Vargu ar pavyktų pasakyti kažką naujo apie šį filmą. Siužetas žinomas kiekvienam iki smulkmenų – prof. Preobraženskis atlieka operaciją šuniui, įdėdamas jam žmogaus smegenis (berods tokia operacijos esmė, ne? Jau nebelabai prisimenu), šuo virsta žmogumi Poligrafu Poligrafovičium Šarikovu ir iškart įsitraukia į socialinį konfliktą su savo kūrėjais. 
 

…

Comments Off on “Šuns širdis” šiandien. | In: Uncategorized | tags: filmai, politika, ssrs, visuomenė. | #

Labai jaudinanti akimirka Vilniaus oro uoste, pasibaigusi užrakinamų antrankių čekštelėjimu. Kiek vėliau įžymiojo internetinio trolio Andriaus Burlegos laukė kelionė į Kauno VPK areštinę. Paskirta kardomoji priemonė dokumentų paėmimas. Šaltiniai apie šią istoriją kiek skurdoki. Štai ką radau pas Rokiškį (katras pateikia šias eilutes, kaip galimai rašytas paties Andriaus Burlegos):

Sausio 22 d., sestadieni, buvau sulaikytas Vilniaus aerouoste Valstybes pasienio darbuotuoju, kurie veliau perdave Kauno VPK pareigunams. Sausio 24 d. Kauno apygardos prokuroro Rasa Verdnikoviene pareikalavo is teisejo 3 men kardomojo aresto priemones, kuri nebuvo patenkinta. Tada, per vyr. inspektoriu Simona Meskauska, kuris atsakingas uz byla ateme asmens dokumentus, tuo ribodama isvykti atgal i Dublina. Advokate, greiciausiai, uz valstybes lesas bus paskirta is Antriniu teisiniu paslaugu centro Kaune, Kestucio 41, Angele Fumoniene. Kaltinimai pagal du BK straipsnius 170 2 d nesantaikos kurstymas pries Usa straipsnyje “Nusove pedofila” ir 154 2s smeiztas pries Jasaiti straipsnyje “Pedofilas is Generalines”. Kol kas tiek.

Dabar keletas profaniškų, grynai subjektyvių, pamąstymų.

toliau paklodė tęsias, geriau nelįskit…

Comments Off on Jaudinantis susitikimas oro uoste: -“Labas, Lietuva!”. -“Nu labas, Andriau…”. | In: Teisė | tags: andrius burlega, baudžiakas, blogosfera, razborkės, robert mazit. | #