September 18th, 2010
Nekenčiu bl…
Vos tik pramerkęs akis iš ryto suprantu kaip aš jos nekenčiu. Visais kaulų čiulpais iki pat gleivinės. Kai anksti keliuosi, kai kišu į išdžiūvusią ir prisivėlusią burną dantų šepetėlį, kai pradedu žiaugčioti nuo šlykščios dantų pastos ir kai pamatau savo ištinusį snukį apkleiznotame veidrodyje. Nekenčių jos, nes vistiek per ją čia viskas taip. Ir kriauklėje neplauti indai, ir po chatą išmėtytos kojinės. Nu kas per bjaurybė! Kai kas sako, kad bobos yra bjaurūs padarai, uošvenės visokios ir pan…. Dar būna albinosai tigrai, kažkokie skraidantys plunksnuoti kabliai kur lavonus ryja ir dvigalviai veršeliai. Nu bet už tą šlykštynę bjauresnio padaro gamtoj nėra, nebent sifilio bakterijos. Bet jau geriau jos… Vėl bus diena, aš lipsiu į smirdinti autobusą ir mušiu taloną, nes jinai kažkodėl eilinį kartą nusprendė, kad taip turi būti. Palauk, suka, ateis dar akimirka kai mes abu būsim miške, švies pilnatis, o mano rankose bus kirvis. Atsiimsi už viską. Nekenčiu savo renuškės, blet!!! Ir vėl neužsiveda! Nekenčiu, bl…..
September 15th, 2010
Po trijų dienų
„Nors dabartinę šalies politiką būtų galima pavadinti antisportine, valdžia iš karto suskubo su jumis švęsti pergalės. Kaip vertinate tokį iškreiptą valdininkų dėmesį?“, – paklausė žurnalistas Kemzūros.
September 12th, 2010
2010-09-12. Valatka apie stebuklingą Kemzūros pasaką
Nieko pradžioje per daug nekomentuosiu. Tik keletas citatų:
K.Kemzūra lyg užkietėjęs programišius varžovų treneriams pamėtėdavo jiems nematytų jų puolimo laužymo būdų, kuriuose susipainiojo ir ispanų S.Scariolo, ir prancūzų V.Collet, ir argentiniečių S.Hernandezas. Rinktinės vyrukai, kuriuos, išskyrus vienintelį L.Kleizą, žvaigždėmis net apsirikęs dar niekas nebuvo pavadinęs, išgirtoms žvaigždėms rodė vieną nosį po kitos.
Kitos citatos…
September 9th, 2010
2009-10-24. Komsomolkė apie Kemzūros paskyrimą Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vyr. treneriu
Šį vakarą laukia ketvirtfinalio rungtynės su labai stipria Argentinos rinktine. Mano galva, jei jau kalbėti apie krepšinio rinktinės pasirodymą 2010 m. pasaulio čempionate, tai vyrai tikrai įrodė, kad turi parako ir gali suteikti daug gerų emocijų savo sirgaliams. Visgi belaukiantiems rungtynių norėčiau pasiūlyti susipažinti su beveik prieš metus Komjaunimo tiesoje pasirodžiusio straipsnio, kuriame kažkoks tai krepšinio egzpertas Mindaugas Lietuvis dalijasi mintimis apie rinktinės perspektyvas ir Lietuvos krepšinio ateitį, ištraukomis.
August 11th, 2010
Rytas Kaune
"Rima Kondratienė, Aušra Bičkutė ir Anatolijus Bulatovas nuteisti už tai, kad 2003 m. liepos 26 d., tarp 8.00 ir 12.00 val., Kaune, V. Krėvės pr. 55–517, veikdami bendrininkų grupe, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kilus konfliktui dėl per garsiai klausomo radijo, A. Bulatovas sudavė du smūgius kumščiu nukentėjusiajam V. Šturmai į veidą, šiam nukritus ant lovos, R. Kondratienė šokinėjo jam ant krūtinės, sudavė ranka apie septynis smūgius į veidą, dūrė šakute į sėdmenis ir kaklą, kandžiojo ausį, adatomis badė pakaušį, A. Bičkutė adatomis badė kulną, apšlapino nukentėjusįjį, švirkštu leido nukentėjusiajam į rankos veną ir kirkšnį grybų nuovirą, seiles, orą, taip padarė V. Šturmai taškines durtines žaizdas galvoje – momeninėje srityje, alkūnių duobėse, durtines žaizdas kairėje kaklo pusėje, kairiojo sėdmens viršutinėje dalyje, paviršines žaizdas kairiosios ausies kaušelyje ir dešiniosios akies viršutiniame voke, poodines kraujosruvas dešiniosios akies vokuose, kairiosios akies apatiniame voke, kairiojoje kaktos pusėje, kairiajame smilkinyje, skruoste ir žande, kairiosios ausies kaušelyje, kairiojoje krūtinės pusėje, dešiniosios rankos žasto užpakaliniame paviršiuje, alkūnės srityje ir dilbio vidiniame paviršiuje, kairiojoje blauzdoje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, kairiosios pusės III, IV ir XI šonkaulių lūžius; po to visi trys bendrai vieninga tyčia smaugė V. Šturmą kaklaraiščiu ir virve, užveržus kilpą ir suspaudus kaklą nukentėjusysis dėl asfikcijos mirė."
June 15th, 2010
Filmai. Bespridiel. (1989)
Netikėtai radau šį seną filmą ir padarė man labai gerą įspūdį. Šiaip jau nemažai filmų, pasirodžiusių SSRS žlugimo išvakarėse, nuginkluoja savo nuoširdumu. Geri dialogai – nei daugiau, nei mažiau nei reikia, visada į temą ir jokio maivymosi, nes viskas apie tai dėl ko tikrai skauda. Kartais imi abejoti kas tai, meninis filmas ar dokumentika. Turbūt dėl nuo to filmo rusų aktorius Sergejus Garmašas tik taip dažnokai “zonos autoritetus” vaidina. Nemažai to metų filmai ne tiek menas, kiek socialinė kritika. Šioks toks argumentas tiems, kurie mano, kad “prie ruso” buvo geriau ir buvo “tvarka”. Tai žvilgsnis į tą “tvarką” iš vidaus ir kai kurie atsakymai į klausimus kodėl buvo tylima ir kodėl staiga netikėtai kyla socialiniai sprogimai arba, anot “graždanino načalniko” ekosistemos sutrikimai. Žiūrint jau šio tūkstanmečio rusų filmus iš kart krinta į akis “juodųjų” pergalė. Herojus yra ne tas, kuris kovoja su “vagimis įstatyme”, o tas kuris sugeba su jais surasti bendrą kalbą. Tačiau šis filmas iš tų, kurie dar drįso pasakyti apie tikrają nuteistųjų kastų sistemos ir “paniatkių” paskirtį – kūnų kontrolę, kurioje aukščiausiosios kastos glaudžiai bendradarbiausja su kalėjimo administracija. Ir tai nėra kažkokia anomalija, tai yra sistema, kadangi “vagys įstatyme” nėra “tvarkos” opozicija, jie yra jos dalis. Kaip sako “komendantas” – mums pakanka kontroliuoti viršūnėles, o jos kontroliuos visus kitus. O herojus, kaip visada, nėra tas kuris kaip visi, o tas, kuris prieš visus. Ši herojaus samprata dabar mums irgi, turbūt, aktuali kaip niekada.
P.S. Įdėjau pirmą dalį. Kas liko patys jutubėje rasite 😉 Ten filme dar yra toks lietuvis Valdas. Manau, gana tipiškas lietuvio įvaizdis tiems laikams – tylus, tačiau padorus, drąsus. Tas, kuriuo visada gali pasitikėti. O kaip yra dabar?
P.P.S. Ir dar… Mes mėgstame pakalbėti apie tai koks blogas mums yra pasaulis, žmonės ir žydai, bet žiūrėdamas šį filmą kažkiek supratau kas tai yra “lietuviškas mėšlas” . “Lietuviškas mėšlas” yra ne tada, kai valdžia pavogia visus pinigus ir išdrasko kolchozus, o tada kai vienas guli, penkiese tą gulintį spardo, o koks dvidešimt į visą tai žiūri ir tyli…
June 14th, 2010
Dėl to nusKEDImo prūde
Nenoriu šį kartą nieko komentuoti savo ciniška maniera. Ne vien tik dėl etinių sumetimų, bet ir dėl to, kad išties žinau labai nedaug. Mano televizorius beveik visada išjungtas. Balta ir juoda, herojus ir antiherojus, galiausiai tapo tik simboliais. Žmogus pripažįstamas kaltu tik įsigaliojus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui. Tačiau kaip tuo atveju, jei kaltinamasis „mirė“? Nežinau ar „galai į vandenį“, bet esu tikras, kad dabar juos traukios ir kaišios bet kas ir bet kur. Tradiciškai šventuoju paskelbiama po mirties, kadangi kol esi gyvas, tol išlieka tikimybė, kad ką nors prisidirbsi. Miršti, ir jau tada tampi „baigtas“ simbolis – atviras vertinimui ir interpretacijoms. O ar turi simbolio interpretacija ribas? Po mirties apdovanoti galima, o nuteisti? Mirtis gali paversti herojumi, o ar gali ji paversti antiherojumi? Mirtis mus apibrėžia, įrėmina, apibūdina (t.y. uždaro į būdą) – daugiau jau mes nieko nebepadarysime (ar nepridarysime, nepridirbsime). Perskyra „runkeliai“ – „elitas“ ne tik, kad paseno, bet tuo pačiu ir beviltiškai atsibodo. Dar daugiau – tolimesnis jos eskalavimas, turbūt, nelabai ir pelningas. Pačiame šios perskyros turinyje kažkiek dar buvo svarbu pinigai, o dabar dalinsimės teisingumą. Tų teisingumas ir anų teisingumas. Laukia karšta vasara, žadanti dar daugiau minios teisingumo ir apaštalų, moralinių kankinių, maišto prieš „tuos, anuos“ valdžioje, „itin profesionalių“ žurnalistinių tyrimų su dantų pastos reklamomis ir jos didenybe Sąmokslo Teorija. Ir bjauriausia, kad vis sunkiau jai atsispirti – neatsakytų klausimų pernelyg daug.
May 22nd, 2010
Топором по Канту
Manau vienas iš akivaizdžių įrodymų, kad tokie klasikai kaip Platonas, Aristotelis, Kantas ir kiti, kiekvieną kartą turi būti skaitomi ir perskaitomi iš naujo. Tam, kad prieš juos būtų galima sukilti vėl ir vėl. Reportaže aptariamos “konservatyviosios modernizacijos” kontekste galima geriau suprasti ir elegantišką lietuvišką terminą “Gervaldija”. Pirmą kartą išgirdęs šį žodį, nurodantį į murzininkų atstovaujamos politinės santvarkos modelį, supratau jį kaip “gervių valdžią”. Man gervės visada buvo paslaptingi paukščiai, ne tokie išsiskiriantys savo išvaizda ir elgesiu kaip gandrai. Šis žodžio aiškinimas mane pagavo ir jau nebesugebėjau jo interpretuoti kitaip. Tik po to, žiūrėdamas kažkurį murzininkų mitingo įrašą, supratau tikrają šio termino etimologinę konstrukciją, kuri eilinį kartą sugražino prie Platono “Valstybės”.
“Konservatyvioji modernizacija – tai krikščioniška siela ir stalinistinė tauta”. Tai tinka ir išplečiant sąvokos “Gervaldija” turinį. Panašus ir kelias, kuriuo einama Gervaldijos link. Atitinkamai aiškintina ir geniali nacionaldarbininkų sąjūdžio fiurerio mintis “Mintis-Žodis-Veiksmas”, puošianti jų atnaujinamą tinklalapį. Lygiame smegenų žievės paviršiuje subujojusi mintis iš pradžių “žodžiais” išklykiama per garsiakalbį ir po to seka veiksmas, smūgio kirviu pagalba įtvirtinantis tuos žodžius smegenyse. Jei sąjūdį sudaro individai, turintys savo smegenyse tik po vieną-kitą raukšlę ir tą pačią nuo kirvio, tai natūralu, kad kirvis tampa valdžios ženklu. Senovės Romoje kirvis, kartu su plakimo rykščių ryšulėliu, reiškė valdžios ženklą – fasces. Iš čia ir žodis “fašizmas”. Sąsajos su Romos imperija čia daugiau simbolinės, tačiau su kirviu kone tiesioginės.
Taigi, pirma paprotiname Kantą, padarydami jam smegenyse daugiau raukšlių, po to paprotiname kitus ir kitokius, tada dar paskaitinėjame Platono “Valstybę ir Adolfo Hitlerio “Mein Kampf”. Galiausiai, kai nebelieka ko protinti, imamės vieni kitų. Situacija kai Marksas su savo nesutaikomų klasių kova atrodo kaip nekaltas kūdikis.
February 14th, 2010
Filosofijos istorijos etiudai. Sokrato draugai susikivirčija.
Kartą puotaujant pas Agatoną namuose, Sokratas atsistojo ir ėmė kalbėti visiems kas tai yra gera valstybė ir kokiu būdu ji turėtų būti sutvarkyta. Kalbėjo jis ilgai, o Platonas net liežuvį iš stropumo iškišęs, užsirašinėjo kiekvieną jo žodį. Taip bijojo kokią nors reikšmingą frazę praleisti, kad net vyno negėrė, budrumą prarasti vengdamas.
