Lietuvi, pabusk ir Tu – mesk rūkyti ir gerti!!!


Užteks miegoti, lietuvi. Atmerk akis ir pamatysi kaip priešai niokoja Tavo kraštą, kuriame gyveno Tavo senoliai ir kuriame Tu pats užaugai. Liepsnoja sodybos, teršiamos upės ir šaudomi į Raudonąją knygą įrašyti ereliai žuvininkai. Mesk rūkyti, čiupk į rankas štangą, pasikabink savo svetainėje kriaušę, įsigyk kastetą ar peilį, žodžiu, pradėk sportuoti. Apsiženyk ir gausink lietuvių Tautą. Atmink – prezervatyvai tai žydų išmislas, pagaminti iš likusių nuo apipjaustymo odelių, jas susintetinant. Nepamiršk, kad euras, o ypač doleris yra blogis ir šiukšlės, o žydomasonai Tavęs tyko už kiekvieno Tavo kiemo kampo. Tai jie pakabino tą paveikslą Prezidentūroje. Nustok gerti alkoholinius gėrimus ir alų. Įstok į dešiniųjų patriotų partiją. Geriausia, prisijunk prie murzininkų, iš bėdos – prie  „Jaunosios Lietuvos“ buškevičininkų. Ir svarbiausia – pradėk šviestis, skaityk knygas. Pradėti gali nuo „Mein Kampf“ ir V. Šustausko monografijų. Tavo rasės broliai iš kaimyninės šalies jau nubudo, o Tu?
 
 

Ir dar – nekęsk emigrantų, nes iš Tavęs Lietuvai tikrai daug daugiau naudos, nei iš statybose dirbančio kiniečio. Paklausyk, ką imigrantai padarė su mūsų baltosios rasės broliais rusais…


 

 
O taip pat nežiūrėk holivudinių filmų ir MTV…  

 Visų šalių nacionalistai, vienykitės. Ar kaip ten? Šiaip ar taip – Sieg Heil, mielieji.

 

Share


Andrius Užkalnis apie LJ


"Apskritai, mano subjektyviu požiūriu, lryto ir Delfi komentarų purvynas yra nekalta ir švaroka balutė, palyginti su rafinuotais LJ šikniais, savimylomis ir cinikais, su visais jų renesansiniais pastoriais priešakyje. Kai iš LJ fermos pasigirsta moralizavimas dėl "komsomolkės" ar mano rašymo amoralumo, čia jau ne puodo ir katilo tarpusavio apsižodžiavimas – čia tiesiog kaip Pol Potas žmogaus teisių garanto vaidmenyje."

Mintis Andriaus Užkalnio išdėstyta viename iš teksto "Silva Rerum" – kritikų pabūklams nurimus" komentarų.

Share


Pasaka apie Artūrą ir Kalėdų Senelį Fredį


 Vilnius visa savo esybe alsavo Kalėdomis. Gedimino prospektas buvo judrus ir šventiškas. Apimtas ankstyvos tamsos miestas raibuliavo girliandų ir parduotuvių vitrinų šviesomis. Artūras stabtelėjo ir užsižiūrėjo į laimingus ir kažkur beskubančius žmones, kai netikėtai išgirdo sau už nugaros „Sveikas!“. Atsisukęs pamatė stovintį Kalėdų senelį, kuris šypsojosi pro priklijuotą vatinę barzdą ir tiesė dešinę ranką pasisveikinimui.

„Sveikas“,– pakartojo Kalėdų senelis, „nepažinai? Aš Fredis“. Artūras susiraukė ir sustabdė savo dešiniąją, tiesiamą rankos paspaudimui.

„Koks Fredis?,“ – dar pasitikslino, –„tas, kur su žvaigždute?“.

„Tas pats. Krizė, pats supranti, tai va laisvu laiku chaltūrinu“.

„Labas Fredi*.“ – pasakė Artūras atitraukdamas ranką ir įsikišdamas ją į kišenę.

„Gal po bokalą,“– pasiūlė Kalėdų Senelis.

„O kas tu per vienas, kad aš su tavim gerčiau?“ – griežtai ir iš aukšto paklausė Artūras.

„Klausi kas aš toks? Ar nematai, Artūrai? Aš gi esu Kalėdų Senelis. Čia pas katalikus tokia būtybė yra, kuri Kalėdinę naktį po namus vaikšto, vaikams dovanas dovanoja ir panašiai. Nu bet tau kaip socialistui čia sunku suprasti…“.

Artūras grėsmingai dėbtelėjo į jį, bet kažkur viduje pajuto stiprų kirbuliuką – „O alaus bokaliukas būtų labai gerai“ pagalvojo. Tą pačią akimirką Artūras pajuto beveik skausmingą, paskutinius valios likučius atimantį troškulį. Kalėdų Senelis iš karto tai suprato ir abu tylėdami pasuko iki artimiausio alubario. Įėjo, atsisėdo, užsisakė.

„Pastebėjai koks nelygus ir duobėtas kelias iki čia? Eidamas kelis kartus vos neišsitiesiau. Daug prastesnis nei Pylimėlių gatvė Antakalny“, – pabandė užmegzti pokalbį Kalėdų Senelis.

Artūras tylėdamas tik sriūbt alaus. Tada Kalėdų Senelis pabandė iš kitos pusės.

„Matai Kalėdos tai tarsi Jėzaus gimtadienis. Pas katalikus tai viena iš pagrindinių švenčių. O dar yra Velykos – čia Jėzaus prisikėlimo šventė. Tau kaip bedieviui gal biški čia sunku susigaudyti. Bet, žinok, galima atskirti pagal tai, kad per Kalėdas būna Kalėdų seneliai, o kai pamatysi, kad žmonės dažo kiaušinius, reiškia Velykos,“ – mandagiai paaiškino Kalėdų Senelis.

Artūras gurkštelėjo iš bokalo dar vieną godų gurkšnį vis dar niauriai tebetylėdamas.

„Nu nebūk tu toks surūgęs, atsipalaiduok…“, – paragino Kalėdų Senelis, nusiplėšdamas sau vatinę barzdą ir susikišdamas ją į savo raudonos spalvos palto kišenę, – „Nu pasižiūrėk į save. Kaip ne žmogus. Aš tau netgi dovanų turiu“.

Kalėdų Senelis intensyviai paieškojo savo jau apytuščiame maiše ir po kiek laiko ištraukė iš jo saują kūčiukų.

„Štai, čia tau“, – pabėrė kūčiukus ant stalo, –„Nu nesiraukyk. Visai skanūs, padžiūvę, labai tinka prie alaus. Čia ne mano kaltė, kad pakuotė prakiuro. Keliai nelygūs, ne taip kaip Pylimėlių gatvė, tai besikratant ir pabiro po visą maišą, bet tu nesijaudink – maišą aš dar vakar skalbimo mašinoje išskalbiau. O va, nepatikėsi, ką dar turiu“, – vėl iki peties sugrūdo ranką į maišą ir pasirausęs jame ištraukė aptrintą brošiūrą, – „štai, pasižiūrėk, ne tik apie tave, bet ir apie tavo antrąją pusę pagalvojau. Labai naudinga knyga, „Kalbėkime lietuviškai“ vadinasi, autorius Aldonas Pupkis. Čia dar, pažiūrėk, pirmam puslapy parašiau dedikaciją „Rasai, nuo Kalėdų senelio Fredžio“. Nuostabu, tiesa?“.

Artūras, žvelgdamas į kūčiukus, pabertus ant stalo ir šalia padėtą brošiūrą, vėl tylomis pakėlė bokalą prie lūpų.

„Aišku, kur čia tau socialistui gerti su Kalėdų Seneliu. Tipo ne lygis. Kas tau, kad dabar Jėzaus gimtadienis – nepalyginsi su Uspaskicho jubiliejum. Aš su tavim kaip žmogus, o tu? Na ir charakteris tavo. Net ir mano auksinė kantrybė, šią normaliam žmogui šventą, o tau eilinę dieną, turi ribas. Einu į tualetą, pūslė jau spaudžia, o tu palauk, tuoj grįšiu“, – pyktelėjo Kalėdų Senelis ir pakilęs nuo stalo patraukė prie durų su raide „V“. Užsidarė viduje, palikęs Artūrą prie stalo vieną.

Praėjo pusvalandis, kitas, o Kalėdų Senelis kaip negrįžta, taip negrįžta. Nebeištvėręs Artūras priėjo prie durų su raide „V“ ir priglaudė prie jų ausį. Išgirdęs Kalėdų Senelio balsą suprato, kad jis kalbasi su kažkuo iš gretimo „kabineto“ ant kurio durų buvo raidė „M“. Artūras nuspaudė durų su raide „V“ rankeną. Tos neatsidarė – buvo užrakintos iš vidaus. Tuomet Artūras nuspaudė durų su raide „M“ rankeną. Durys atsidarė ir jisai užėjo vidun. O ten viskas taip gražu, jauku, ant sienų kabo piešiniai, o pačios sienos išmuštos oranžinės spalvos apmušalais, kampe stovi papuošta Kalėdų eglutė. Šalia jos sėdėjo simpatiška rausvaplaukė.

„Kas jūs?“, – paklausė Artūras.

„Mano vardas yra Ligita“, – atsakė rausvaplaukė.

„O ką čia veikiate?“ – kiek sutrikęs kvailokai paklausė Artūras.

„Na, kaip…. čia aš bendrauju su kitais žmonėmis.“ – atsakė toji.

„Kodėl jūs neužsirakinusi?“ – paklausė jos Artūras.

„Ši vieta yra atvira visiems. Kiekvienas gali čia užeiti ir man išsipasakoti. Aš priimu visus,“ – maloniai atsakė rausvaplaukė, palydėdama savo žodžius kerinčia šypsena.

„Tuomet, gal jūs neprieštarausite?“ – kaltai šypsodamasis atsiklausė Artūras ir, užsilipęs ant nuleidžiamo vandens bakelio, prikišo veidą prie palubėje esančios ventiliacinės angos, vedančios į gretimą „kabinetą“ su raide „V“ ant durų, kur buvo užsirakinęs Kalėdų Senelis.

„Kalėdų Seneli, tu esi menkysta ir nevykėlis. Tu nieko taip ir nesugebėjai pasiekti savo gyvenime ir dabar vienintelė tavo egzistencijos prasmė yra daugiau už tave pasiekusių žmonių šmeižimas. Tu pats supranti, kad tavo gyvenime nieko prasmingesnio už tavo vatinę barzdą jau nebebus. Tu puikiai žinai, kad jokia ilgakojė Snieguolė su dideliais papais tavo lovoje niekada negulėjo ir jau niekada negulės. Dėl to tu pyksti ir vemi ant viso pasaulio. Tu smirdi ir man tavęs nuoširdžiai gaila.“ – garsiai ir aiškiai ištarė Artūras į ventiliacinę angą.

                      „Pats tu kvailys“, –pasigirdo žodžiai iš anapus sienos. Kažkur netoliese palubėje įkyriai suzyzė Musė.

                      Artūras atsiduso, nulipo nuo nuleidžiamo vandens bakelio, mandagiai padėkojo rausvaplaukei ir išėjo iš „kabineto“. Dar kartą pabandė nuspausti durų su raide „V“ rankeną, tačiau jos neatsidarė. Apsidairęs Artūras pamatė į sieną atremtą šepetį. Paėmė ir juo užrėmė užrakintas duris iš lauko, kad Kalėdų Senelis negalėtų išeiti. Apimtas piktdžiugos patraukė prie alubario durų ir peržengęs išėjimo slenkstį sustojo lauke, apstulbintas atsivėrusio vaizdo. Miesto nebeliko. Priešais driekėsi begalinė, sniegu nuklota lyguma, horizonte susiliejanti su tamsiu ir žvaigždėtu nakties dangumi, kuriame skaisčiai švytėjo Paukščių Takas. Baltas sniegas, juodai mėlyname danguje spingsinčios žvaigždės, skleidė neapsakomą šilumos ir ramybės pojūtį. Artūras išsitraukė iš kišenės „Camel“ pakelį ir prisidegė cigaretę. Pučiami cigaretės dūmai plona, vingiuota ir nenutrūkstama srovele pakilo iki pat Grižulo Ratų ir padarę nakties danguje baltą, perregimą lanką, nuvinguriavo kažkur toli už horizonto. Nebuvo nieko tik už nugaros alubaris ir priešais besidriekianti sniego lyguma, spinduliuojanti ramybės ir jaukumo pojūtį, daug intensyvesnį nei tą, kuris apima po ilgos kelionės sugrįžus į namo.

                      „Ech, Artūrai, na ir kaip į tavo protingą galvą galėjo šauti tokia kvaila mintis, kad manęs nėra? Aš esu ir nėra nieko akivaizdesnio už tai,“ – staiga kažkur iš begalinės dangaus gelmės pasigirdo švelnus ir ramus balsas, savo melodingu skambesiu užpildantis visą erdvę ir ištirpstantis saldžiai gaiviame nakties ore. Cigaretė iš prasižiojusios Artūro burnos nukrito ant žemės, o balsas iš dangaus tęsė:

                      „Aš jau seniai tave seku ir nors viską tu savo gyvenime pasiekei be mano pagalbos, nepamiršk – viskas yra mano rankose, o mano keliai nežinomi. Prisimink tai, kai kitą kartą piktžodžiausi ir teisi kitus. O dabar eik ir išleisk Kalėdų Senelį. Jis jau seniai nusilengvino ir jį tau pasiuntęs Tamsos Valdovas jau laukia jo grįžtančio, o pas Jį nevėluojama. Artūrai, o tu nenori man nieko pasakyti?“

                      „Net nežinau… Atleisk man, kad pasidaviau puikybei… Nežinau ką galėčiau tau pasakyti, gal tik norėčiau paprašyti tavęs…ne, ne, sau man nieko nereikia…čia iš kart po Kalėdų toks istorikas Maras ginsis disertaciją. Jis labai talentingas, tačiau man vis tiek neramu, kad per gynimą neatsitiktų kokia nesėkmė. Gal galėtum apsaugoti jį?“

                      „O taip, jis iš tiesų labai talentingas ir tikrai pajėgus tai padaryti be mano pagalbos, bet aš dėl visa ko „prakontroliuosiu“, kaip pas jus sakoma. Džiaugiuosi, kad tu pradedi suprasti. Dabar grįžk atgal į alubarį ir išleisk Kalėdų Seneli. Kai padarysi tai, viskas vėl bus kaip buvę, tačiau tu jau būsi kitoks. Eik ir niekada nepamiršk to, ką dabar supratai. Laiminu tave.“

                      „Dėkoju tau. Padarysiu viską kaip liepei. Aš melsiuosi už Marą. Nusidėjau, atleisk man, o Visagali“, – ekstazės smaugiamas sukuždėjo Artūras ir apsipylė atgailos ašaromis.

Share


Sparnuoti šliogerizmai ir Kalėdinės susitaikymo dovanos


Jau įpratome, kad beveik po kiekvieno A. Šliogerio interviu jo sparnuoti pasisakymai ilgai cituojami įvairiuose kontekstuose. Jei iki tol bene žymiausia jo frazė buvo žodžių „patriotas – idiotas“ surimavimas, tai paskutinis jo pasiūlymas „berniukams – Plutarcho Biografijos, mergaitėms – mezgimo vadovėlis“ realiai pretenduoja tapti kur kas populiaresniu ir atsižvelgiant į tai, kad šis posakis jau užkliuvo Universiteto etikos sargams, galinčiu turėti šiokių tokių neigiamų pasekmių ir pačiam filosofui.

Prieš pakomentuodamas šią naująją jo frazę, norėčiau išsakyti keletą paprastų pastabų dėl teksto supratimo. Tai, kad ši problema mūsuose tampa irgi gana aktuali, galima spėti jau vien dėl to, kad įvairių internetinių portalų komentatoriai reguliariai primeta vieni kitiems „elementarių teksto suvokimo įgūdžių“ stoką. Nesigilindamas į konkrečius atvejus ir neneigdamas to, mano galva akivaizdaus, fakto, kad tekstas gali būti interpretuojamas įvairiai, kartais net prieštaraujant jo autoriaus intencijoms, pastebėsiu, kad neretai mes interpretuodami tekstą dėl savo išankstinių nuostatų automatiškai pasmerkiame save vienareikšmiškam jo supratimui. Vienareikšmiškumas, kaip ir aiškumas, nėra blogybė, tačiau be išlygų interpretuodami tekstą vienareikšmiškai mes tarsi apvagiame save, apribodami savo mąstymą ir neleisdami sau įžvelgti galimų papildomų teksto reikšmės niuansų. Manyčiau šliogerizmą „berniukams – Plutarcho Biografijos, mergaitėms – mezgimo vadovėlis“ mūsų viešojoje erdvėje ištiko būtent toks likimas.

Suprantu Lietuvos feminisčių, ir ne tik jų, pasipiktinimą, tačiau užuot įsigilinęs į klausimą „kodėl mezgimo vadovėlis – mergaitėms?“, aš norėčiau užduoti kitą, iki šiol taip ir neiškeltą klausimą – „o kodėl Plutarcho Biografijos – berniukams?“. Kodėl Plutarcho aprašyti iškilių antikos asmenybių gyvenimai, A. Šliogerio nuomone, yra tokie svarbūs vaikų auklėjimui ir ugdymui? Štai klausimas, į kurį aš norėčiau sužinoti atsakymą ir kuris visame šiame lyčių lygybės entuziastų erzelyje, regis, taip ir nebus užduotas filosofui.

Artėja šv. Kalėdos – susitaikymo metas. Be abejo, galima piktintis, švelniai tariant, nediplomatiškomis frazėmis filosofo, kuriam nusispjaut į žiniasklaidą, taip mėgstančia gliaudyti aštrias frazes iš konteksto ir įkelti jas į straipsnių antraštes. Galima kovoti už lyčių lygybę ir toleranciją. Tačiau galima pabandyti susitaikyti su A. Šliogeriu ir jo pasisakymą suprasti kitaip, nei jis pateikiamas žiniasklaidoje. O taip padarius, artėjančių šv. Kalėdų proga reiktų padovanoti savo atžalai, nesvarbu mergaitė ji ar berniukas, ne žaislinę „Barbę“, radio bangomis valdomą mašinytę, naujausią kompiuterinį žaidimą, o Plutarcho Biografijas. Būtent taip reikia suprasti A Šliogerį ir būtent tai jis norėjo pasakyti. Esu tuo visiškai tikras. Tik ar mes turėsime pakankamai drąsos ir ryžto suprasti jį būtent taip?

Share


Animacinis filmukas apie visuotinę konfliktų grėsmę


Senas geras sovietinis animacinis filmukas. Neseniai teko pamatyti ir nustebau, kad jis nelabai žinomas. Vaikystėje mačiau jį gal tik kartą, bet įstrigo. O dar čia tos visos diskusijos apie konfliktą Irake…

Kreivarankis

Share


Fredi*, atleisk Artūrui, nes jis nežino ką daro


                      Tokia jau tos virtualios tikrovės prigimtis, kad niekas nežino kaip iš tikrųjų viduje šį įvykį išgyveno tikrieji jos herojai. Tačiau mūsų blogosferoje šį įvykį galėtume prilyginti biblinei Dovydo kovai su Galiotu. Vienoje kovos arenos pusėje stojo populiariausio tinklaraščio savininkas ir apskritai tikras viešosios erdvės titanas, o kitoje – „nelaimingiausias“ ir reguliarus to paties tinklaraščio komentatorius, "eilinė vidutinybė ir nevykėlis, besispjaudantis tulžimi dėl savo nevykusio gyvenimo, kuris nors ir artėdamas prie 40 metų ribos taip ir nesugebėjo įsigyti nei kabrioleto, nei blondinės, apie kuriuos svajojo nuo pat vaikystės". Visą šią pagiežą tekdavo išlieti populiariausio tinklaraščio komentaruose, į kuriuos įsigilinęs dundukų ganytojas ištarė savo verdiktą. Palaiminti dundukai ir pagirtas tarp jų tas, vienintelis, kuris ir buvo nukryžiuotas.

Share


Valinskas „prieš“ Paksą 2. Finalas.


 Kažkada lygindamas A. Valinską su R. Paksu nemaniau , kad ateityje kils noras dar juos kada nors lyginti. Tiesiog sunku buvo patikėti, kad nors ir būdami panašūs savo siekimo valdžios ir savo įvaizdžio kūrimo būdais, finišuos jie irgi taip panašiai. Nors kita vertus, reikia pripažinti, kad nepilni metai, kuriuos A. Valinskas praleido užimdamas praleido užimdamas „vieno iš trijų svarbiausių“ Lietuvos pareigūnų postą, parodė, kad tai visgi skirtingo kalibro politikai.

Terminai. Tiek A. Valinskui, tiek A. Paksui politiniai oponentai sudavė praėjus maždaug pusmečiui nuo posto užėmimo ir tai prilygo bombos sprogimui viešųjų ryšių atžvilgiu. Abiems atvejais buvo paviešinta informacija apie galimus nusikalstamo pasaulio atstovų ryšius su aukščiausius politinius postus valstybėje užimančiais asmenimis. Tiesa, R. Pakso atveju tokią informaciją pateikė Valstybės saugumo departamentas, o A. Valinsko atveju visa informacija apie Seimo pirmininko ryšius su daktarų grupuote buvo pumpuojama pačios žiniasklaidos iniciatyva. Kaip ten bebūtų, maždaug po gero pusmečio apie jų galimą pažeidžiamumą dėl galimų ryšių su kriminalinio pasaulio atstovai žinojo visi, kurie bent retkarčiais įsijungia TV žinias, paima į rankas laikraštį ar panaršo po internetinius portalus.

Schemukės. Visoje politinėje košėje, į kurią papuolė dabartinis Seimo pirmininkas, kaip ir R. Pakso atveju, vėl pasirodė labai mielas lietuviškos kompromatologijos elementas – schemukė . Tai labai sunkiai apibrėžiamas žaidimas, pradėtas Lietuvoje žaisti R. Pakso laikais ir vėl pasirodęs dabar. Žaidimas primena į ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtus atmintį ir loginį mąstymą lavinančius žaidimus, kuriuose ant skirtingų popieriaus kortelių būna pavaizduoti įvairūs augalai, gyvūnai ir pan. Kiekvienas darželinukas paeiliui atverčia nežinoma kortelę ir stengiasi jas dėlioti pagal tam tikrus požymius. Laimi tas, kuris pirmas ir taisyklingai sudėlioja savo korteles. Panašiai žaidžiamos ir kompromatologinės schemukės. Kortelės su įvairių politikų ir verslininkų veidais spalvotomis rodyklytėmis, reiškiančiomis tam tikrus interesus, jungiamos viena su kita, stengiantis jas sujungti į vientisą sistemą. Laimi tas, kuris turi geresnius ryšius ir daugiau pinigų. Beje, būtina pastebėti, kad schemukės yra grynai ugdomojo pobūdžio žaidimas, padedantis mūsų politikams lavinti įgūdžius, praverčiančius aktyviai dalyvaujant Lietuvos politikoje. Šis užsiėmimas yra padiktuotas grynai sportinės ir meninės aistros ir su tokia procedūra kaip ikiteisminis tyrimas beveik neturi nieko bendro.   

Strazdanota agonija. Legendos apie pankų gyvenimą byloją apie žaidimą „strazdanėlė“, kai ant stalo iškratoma išmatų krūvelė. Tuomet visi žaidėjai susėda aplink stalą, o vienas iš jų staigiu ir stipriu delno smūgiu tą krūvelę ištaško… Pralaimėjusiu pripažįstamas tas, kuris lieka labiausiai „strazdanotas“. R. Paksas, turbūt turėdamas omeny būtent šį žaidimą, į pasaulį paleido savo nemirtingą frazę „šikau ir tapšnojau“. Šiuo metu „strazdanėlę“ ėmė žaisti ir Seimo pirmininkas, kurį norom nenorom ištinka R. Pakso likimas – strazdanėlių pas jį atsirado jau tiek, kad nelabai ir besvarbu, kad pas kažką kitą jų yra viena kita daugiau. Būtent strazdanėlių kiekis pasmerkia kiekvieną, nesvarbu gerą ar blogą, politinio žaidėjo poelgį visuotinėms patyčioms.

Chebrytė. Priešingai daugelio politologų prognozėms R. Pakso suburta partija išgyveno ir pakartotinai pasitikrino savo reitingus 2008 m. Seimo ir 2009 m. Europarlamento rinkimuose, tuo tarpu A. Valinsko šaikai prognozuoti kažkokias perspektyvas 2012 m. Seimo rinkimuose galėtų nebent Mauzeris su Surskiu. Tą matyt suprasdamas A. Valinskas atrinko iš savo chebros pačius beviltiškiausius dūbus ir kartu su jais atitinkamai pasivadino „Ąžuolo“ frakcija.  

 

Paradoksalu, tačiau Prisikėlimo partijos pavadinimas daug labiau tiktų partijai „Tvarka ir teisingumas“, o ne valinskininkams. Pirmieji nors ir daugelio laidojami, sugebėjo prisikelti, o jų lyderis mėgaujasi europarlamentaro mandatu, tuo tarpu patarlė „aukštai kilęs žemai pulsi“, regis, tiks tik politinės gravitacijos jėgų neperpratusiam ir lakūno patirties neturinčiam A. Valinskui.

 

Share


Valinskas „prieš“ Paksą


Vargu ar prieš metus būtų kas atspėjęs kas bus Seimo pirmininkas po 2008 m. rudenį vyksiančių rinkimų. Keistai tuomet atrodė A. Valinsko užuominos apie jo ketinimus tapti politiku ir jo idėjos buvo aptarinėjamos greta besikuriančios marginalinės Žemaičių partijos pareiškimų. Ir štai, rinkimams praėjus, mes turime naują „politiką“, vedantį mus į permainas.

Viename interviu A. Valinskas įsižeidė, kai žurnalistė palygino jį su R. Paksu. Formuodamas savo kaip politiko įvaizdį, dabartinis Seimo pirmininkas pateikinėdavo save kaip R. Pakso antipodą. Kas visiškai nebūdinga populistinės partijos lyderiui, jis dar prieš rinkimus aiškiai įvardijo, kad į koaliciją jo partija su „Tvarka ir teisingumu“ neis. Toks pareiškimas skambėjo gana keistai, kadangi žmogui, einančiam į valdžią dėl pačios valdžios, tokie išankstiniai pareiškimai gali suteikti papildomų nepatogumų vėliau jungiantis į valdančiąją koaliciją. Labai abejoju, ar verta gilintis į Tautos prisikėlimo partijos programą, jos ideologiją ir pagal ją analizuoti su kuriomis partijomis jai būtų lengviausia suderinti savo nuostatas – tai tas pats, kaip pasakė vieno žymaus filmo herojus, ieškoti neesančios juodos katės tamsiame kambaryje.

Tačiau, kaip jau ne kartą pamatėme Lietuvos politiniame gyvenime, kuo mažesnis politinis potencialas, tuo išraiškingesni viešųjų ryšių specialistų nulipdyti politiniai personažai, kurie, kartais nors ir gana nuoširdžiai konfrontuodami tarpusavyje, visgi išlieka gana panašūs. Tai ypač atsiskleidžia A. Valinsko ir R. Pakso atveju, kuriuos būtų galima pavadinti to paties politinio cirko klounais.

A. Valinsko papostringavimai apie 10 Dievo įsakymų, kuriais jis ragino visus vadovautis, nejučiomis verčia prisiminti R. Pakso virkavimus apie tai, kad jis „eina savo Golgotos kelią“, „nekaltas kalamas prie kryžiaus“ ir tt. Nežinau ar šiuo atveju yra labai svarbu ar tapatinamasi su Moze ar su pačiu Jėzumi, vargu ar kuriam iš politikos korifėjus vaizduojančių personažų Biblijos skaitymas atėmė labai daug laiko. Abiem atvejais anapusybės aura turėjo paskatinti klausytojus mąstyti apie amžinus dalykus, pamirštant tokius mažareikšmius dalykus kaip partijų programa ar kai kurie politinio pranašo biografijos faktai.  

Tokie partijų pavadinimai kaip „Tautos prisikėlimo“ ar „Tvarka ir teisingumas“ yra tarsi orientuoti į tikslą, kuris stengiamasi suabsoliutinti ir taip dar labiau sustiprinti savo lyderio, besišvaistančio Biblijos citatomis, metafizinį spindesį. Naudojama ta pati formulė – vaizdingas tikslų akcentavimas ir visiškas priemonių, kuriomis šie tikslai bus pasiekti nebuvimas. Iš tiesų, kas galėtų paneigti, kad koks skirtumas ar politikas kairysis, ar dešinysis, jei jis neteisingas, netvarkingas ir dar net neprabudęs.

Tačiau ypatingą „susižavėjimą“ kelia abiejų politinių mesijų bendražygiai. Jei „prie kryžiaus kalamo“ nušalintojo prezidento apaštalai gal ir sugebėtų kažkokiu stebuklingu būdu išsiversti be jo, tai A. Valinskas, atnešęs į mūsų politinį gyvenimą 10 Dievo įsakymų, kaip ir Mozė prieš tūkstančius metų, išvedė klaidžioti savo profesijos gentainius po įvairių skandalų įkaitintą mūsų šalies politinę dykumą. Vargšės jo vedamos avelės, praradusios savo piemenį, kaip mat pasiklystų, nes jos visiškai nesuvokia, kur yra vedamos, o jei ši kelionė užsitęs, joms kyla grėsmė pamiršti kėlią į ten, iš kur atėjusios. Praradus kelią atgal, į šou verslą, šios trapios fonograminės pakalnutės greitai nuvystų, neištvėrusios mūsų valdžios socialinių eksperimentų su savo piliečiais.

Stebint R. Pakso ir A. Valinsko elgesį viešumoje, jų kalbos turinį neretai užgožia savo „kietumo“ demonstravimas. Kad ir ką kalbėtų politinis buratinas, viso jo už virvučių tampomų galūnių kūno kalba siunčia trumputį ir skardžiai pypsintį signalą – „aš esu kietas“. „Kietas“ jo žvilgsnis, laikysena, balso tonas, taip pat „kieta“ ir jo kalba, trumpai ir aiškiai sudedanti visus akcentus – „pirma, aš paimu kavos puoduką, antra, aš iš jo gurkšteliu, trečia, aš pastatau puoduką ant lėkštutės“, kitaip sakant „pirma sudarom biudžetą, antra, jį patvirtinam, trečia…“ … et, koks skirtumas, apie ką kalbamą. Svarbu ryžtingai ir be abejonių. Kai „kietasis“ politikos buratinas galiausiai yra priremiamas prie sienos ir priverčiamas kalbėti apie dalykus, kurių neišmano arba apie kuriuos nenori kalbėti, „kietumas“ pripildo jų kalbą primityviu humoru. Tiesa, reikia prisipažinti, kad kaip beskonių juokelių maestro A. Valinskas toli lenkia R. Paksą, kurio pašposavimai apie „skandalus iš nieko ir moterų šukuosenų“ arba apie „tris vyrus nuėjusius išgerti alaus“ ne tik, kad nepranoksta A. Valinsko profesionaliai išpuoselėto lėkštumo, bet ir vietomis verčia suabejoti dėl šių juokelių autorystės. Bet kuriuo atvejų, jie abu gerokai praturtino mūsų politinį folklorą. Ką reiškia jau vien tokie išsireiškimai kaip „vienas iš trijų valstybės pareigūnų“, arba „šikau ir tapšnojau“.

Negražu kalbėti apie niekuo dėtas politinių buratinų antrąsias puses, nes jos iš tiesų čia niekuo dėtos. Tačiau jeigu jau šių šiaip žavių moterų išrinktieji nesugeba atsispirti prezidentinių ambicijų hormoniniam tvaikui, tai būtina pastebėti, kad abi galimos kandidatės į „pirmosios damos“ statusą parinktos pagal ta pačia formulę – kuo kvailesnė atrodo žmona, tuo kietesnis ir protingesnis atrodo jos vyras. O ir kam, tas protas … dainos, šokiai – va čia visai kitas reikalas.

Pabaigai negalima nepaminėti ir šių dviejų veikėjų elektorato. Jei R. Pakso laikais buvo kalbama apie rinkėją-runkelį, tai dabar galime drąsiai kalbėti apie rinkėją-svogūną. Skirtumas tik toks, kad jei apie rinkėjo-runkelio balsavimo motyvus ir ateities lūkesčius buvo galima susidaryti kažkokią nuomonę, tai apie ką galvojo rinkėjas-svogūnas, žiūrėdamas į rinkiminius plakatus su vampyrų dantis iššiepusiais kandidatais ir stoties mergužėlėmis persirengusiomis kandidatėmis, nesugebėtų įminti net Lola Lolišvili. O rezultatas – mes vėl turime klouną, einantį svarbias pareigas valstybėje ir, kad ir kiek jis norėtų pasirodyti labai skirtingas nuo savo pirmtako, skiriasi jie vienas nuo kito tiek, kiek svogūnas skiriasi nuo runkelio. Taip ir plaukia durnių laivas per krizės neramius vandenis, prigrūstas daržovių ir gramzdinamas jų svorio. 

 

Share


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar