Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Nida Vasiliauskaitė vėl nudžiugino provokuojančiu tekstu. Būsiu cinikas ir chamas, pasakysiu grubiai ir už kitus, nors niekas manęs ir neįgaliojo. Iš bomžų šaipomasi, jais bjaurimasi ne tiek dėl to, kad jie parsiduoda, o dėl to, kad jie parsiduoda už tiek mažai, kad tik bomžas gali už tiek parsiduoti. Paklauskim N. Vasiliauskaitės ar jinai sutiktų už 100 000 litų parašyti anoniminį pamfletą garbinantį kovo 11-osios patriotų eitynių dalyvius? Į klausimą neprivalu atsakyti, tik pridėkim, kad jei per mažai dar galima derėtis… Ką jau čia slėpti, nesam angelai, šventieji… Nesam netgi liūdnojo veido riteriai.

 Ta proga prisiminiau E. M. Remarko knygoje “Šešėliai rojuje” aprašytą vidinę būseną, kurią kai kurie nelaimingieji pasiekdavo patekę į nacių konclagerius. Jų valia visiškai būdavo palaužiama, o jie virsdavo tarsi zombiais (tačiau aš juos čia vadinsiu bomžais), nesugebančiais nors kiek paprojektuoti savo veiksmų į ateitį. Pavyzdžiui su tokiu bomžu kitas kalinys galėjo susitarti naktį apvogti nacių karininkų valgyklą, tarkim, viskas suderinta, bus paliktas neuždarytas langas (ar kažkas tokio panašaus – nesikabinėkit, pavyzdį sugalvojau spontaniškai), tačiau už tai karininkų virtuvėje patarnaujančiam kaliniui, kuris paliks ta langą pravirą, prieš tai reiks duoti “dovaną”, kepalėlį duonos, ir kalinys tą kepalėlį turi. Bomžo mentaliteto specifika yra tokia, kad jei kitas kalinys iki sutartos nakties paliks šį kepalėlį jam “pasaugoti” , tai iki to laiko, kol reikės kepalėlį perduoti, bomžas jį suvalgys. Tiesiog suvalgys, nes jis yra bomžas, jis yra labai alkanas, jis jau seniai, seniai labai alkanas, jį taip iškankino tie konclagery praleisti mėnesiai. Ir nebus prasmės jam priekaištauti, kodėl jis taip padarė, kodėl nepagalvojo, kad jam tas kepalas net nepriklausė, kad jis nuvylė draugą, kad tai buvo tiesiog kvaila, nes už tą kepalą būtų pavykę “nuknisti” daugiau ir geresnio maisto ir apskritai – kiti irgi seniai, seniai kaip nieko burnoje neturėjo… Jei, kas ir kaltas tokioje situacijoje, tai tas, kuris buvo tiek kvailas, kad pasitikėjo bomžu.

 Bomžui parodė duonos kepalą ir paprašė pasaugot. Kadangi bomžas matė tik duonos kepalą, jis sutiko naktiniam žygiui į nacių valgyklą, nors tai ir pavojinga. Tai, kad naktį lįsti į tą valgyklą vogti maisto yra pavojinga, jis būtų supratęs tik belįsdamas į vidų pro langą. Toliau priklauso nuo aplinkybių – jei būtų radęs viduje maisto, jis pamiršęs visus pavojus būtų puolęs jį ryti, o jeigu maisto nebūtų, tuomet baimė būti sugautam būtų dar sustiprėjusi ir jis būtų puolęs į isteriją. Mąstymas tik čia ir dabar.

Kai bomžui pritrūksta pinigų, jam pasako – pasiskolink 1000 litų, o po mėnesio atiduosi 1400 litų. Bomžas laimingas sutinka, nes čia ir dabar jis mato tik tuos 1000 litų, kuris čia ir dabar išspręs visas problemas ir dar šiek tiek liks, o apie tai, kas bus po mėnesio mąstyti jau nebeišeina kai prieš akis realūs banknotai.

Balso pardavimas rinkimuose yra tokiu tiek tuomet kai jis parduodamas už 10 litų, tiek tuomet kai už 30000. Vadinasi taip pat, bet skirtumas, manau, yra akivaizdus. N. Vasiliauskaitė užkelia balso kainą iki 30000, tačiau kas galėtų mokėti tokią sumą už vieną rinkėjo balsą? Pavyzdžiui jei pavagiama 10 litų ir pavagiama 30000 litų abiem atvejais tai yra vagystė, tačiau faktinis skirtumas irgi akivaizdus. Ir ne tik sumoje. Tam, kad pasikėsinti pavogti kažką, ko vertė yra 10 litų, man prireiktų kokių 10 min. (laikas apsirengti ir paeiti iki pirmos maisto prekių parduotuvės), tačiau kaip man susikurti bent galimybę pavogti 30000? Tiesiog šių sumų skirtumas yra toks, kad kiekybė perauga į kokybę – prekybcentry nerasi prekės už 30000 litų, kurią laisvai galima užsikišti už striukės. Taigi, regis, čia ne tik kiekybės, bet ir kokybės klausimas.

 Taip, iš tiesų, Vade Satana, kitaip ir nepasakysi. Tokiam samprotavime nedaug moralės, principų, nedaug ir intelektualaus filosofo orumo. Aš manau, kad būti bomžu ir reiškia ignoruoti, arba tiksliau, nesuvokti situacijos kada parsiduoti nebeapsimoka. Tiesiog parsiduodi, nes nebegali neparsiduoti, nes tai jau tapo tapatybės dalimi, nes neparsidavęs nebesuprasi kas esi ir ką dabar veiksi. Ką galima nusipirkti už 500 lt., o už 10000? Labai daug ką, todėl net nežinočiau kaip atsakyti. Tačiau aš puikiai žinau ką galima nusipirkti už 10 litų – ogi bambalį denatūrato, kuris juk ir kaltas dėl to, kad bomžas yra bomžas daugiau nei visi Kubiliai, Kirkilai ir Brazauskai kartu sudėjus. Ciniška ir tuo pačių žmogiška, pernelyg žmogiška. Tačiau kaip vis tik dėl to patriošius šlovinančio anoniminio straipsnelio už 100 000 lt.? O jei už 200 000 lt.? Galima neatsakyti. O aš pats ar atiduočiau Darbo partijai savo balsą už 30000? Užduodu sau šį klausimą, galvoju, bet kadangi neatsakyti galima, tai neatsakysiu.

Ar pavyks naujai Vyriausybei pateisinti šio žmogaus lūkesčius?

17 Comments | In: Politika, Visuomenė | tags: nida vasiliauskaitė, pamąstymai, politika, rinkimai, visuomenė. | #

Prasidėjo viskas gana gražiai ir, rodos, daug žadančiai – mitingai, deklaracijos, rezoliucijos, pareiškimai, diskusijos, svarstymai… Turiu omenyje prieš 2012 m. Seimo rinkimus į koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“ susivienijusias keturias „politines jėgas“ t.y. Tautininkų Sąjungą, Lietuvos centro partiją, Lietuvos socialdemokratų sąjungą ir Tautos vienybės sąjungą. Kai kam tai tuomet skambėjo labai rimtai.

Iš tiesų, ar buvo dar kada Nepriklausomos Lietuvos istorijoje tokio mąsto siekdamos bendrų politinių tikslų susivienytų net trys sąjungos ir viena partija, kuri vienybės siekia taktiškai orientuodamasi į politinį centrą. Beje jau paminėtų trijų sąjungų viena ne šiaip sau sąjunga, o tautos vienybės sąjunga (taip ir norisi nutaisius paslaptingą veido miną, nelyg agentui 007, ištarti – sąjunga…vienybės sąjunga…tautos vienybės sąjunga). Romualdas Ozolas,  koalicijos ideologas, turintis 18 metų TSKP nario stažą, kurio politinė karjera po patirtų triuškinamų pralaimėjimų rodėsi pasibaigusi jau prieš dešimtmetį, šį kartą buvo pakilios nuotaikos (nepatingėkit paklausyt iki galo – padeda susidaryt įspūdį apie kai kurių aktyvistų-visuomenininkų politinį toliaregiškumą):

O baigėsi viskas gana tragikomiškai. Visa ši sąjungų koalicija nesurinko nė vieno procento balsų, o jos kandidatai vienmandatėse rinkimų apygardose su retomis išimtimis įsitvirtindavo maždaug 5-6 vietose. Ta proga siūlau keletą tautinę ideologiją išgryninančių tezių, pagal kurias vieni tautininkai galėtų sėkmingai atpažinti kitus tautininkus ir toliau sėkmingai vienytis vieni su kitais, o taip pat ir su jiems ideologiškai giminingomis politinėmis jėgomis:

• Tautiškumas ir tautos interesų atstovavimas yra būdingas tik tautininkams. Taip yra dėl to, kad iš visų partijų tik tautininkai vadinasi “tautininkais”. Šis pavadinimas yra kilęs nuo žodžio “Tauta”, kas parodo tautininkų siekį rūpintis ne keletu, o absoliučiai visais;

• Iš visų partijų tik tautininkai nustatys tokį PVM, kuris atitiks ne tam tikro išrinktųjų luomo, o gyvybinius visos Tautos interesus;

• Tik tautininkai žino kaip ir kokie tautiniai būdai gali atgaivinti Tautos tautinę moralę;

• Tik tautininkai žino ko reikia Tautai, net ir tuomet kai tauta pati gerai nežino ko jinai nori;

• Tik tautininkai vos tik Tautai kyla pavojus visi iškarto ima ir susivienija į kokį nors vieningą tautinį judėjimą, sąjungą ar koaliciją, kurios vienybė yra grįsta ne siaurai partiniais, o fundamentaliai egzistenciniais visos tautos interesais;
• Tik tautininkai savo ideologiją grindžia ne kažkokiomis išgalvotomis konstitucijos dvasiomis, o tikrąja, tūkstantmečių gelmes siekiančia, Tautos dvasia;
• Tik tautininkai žino, kad Europos Sąjunga ir Sovietų Sąjunga yra tas pats. Jie taip pat žino, kad ir kiti tautiečiai tai žino, net ir tada kai pastarieji tai neigia.
• Tik tautininkai matydami tautiečius snaudžiančius arba miegančius, ima juos purtyti, žadinti ir ragina keltis;
• Tik tautininkai naudoja tautinę simboliką, laikosi tautinių papročių, kalba tautine kalba ir valgo cepelinus su šaltibarčiais;
• Tik tautininkai nebijo tautologijų;
• Būtent tautininkai yra moderniausia partija, nes dabar yra XXI amžius (ir atvirkščiai);
• Tik tautininkai žino kaip reikia taisyklingai mylėti Tėvynę. Kitos partijos užsiima antraeiliais ir mažareikšmiais dalykais, nes jos nutolusios nuo Tautos ir Tauta nutolusi nuo jų. Jei netikit, paskaitykit tikrų lietuvių laikraštį “Respublika”;
• Jeigu 2012 m. Seimo rinkimai būtų vykę sąžiningai, tuomet yra tikėtina, kad tautines jėgas suvienijusi koalicija “Už Lietuvą Lietuvoje” būtų ne tik aplenkusi 1,21 proc. rinkėjų balsų surinkusį Paleckiuko Socialistinį Liaudies frontą, bet  perkopusi 7 proc. rinkėjų balsų barjerą būtų patekę į Seimą daugiamandatėje rinkimų apygardoje, o tai būtų buvusi beprecedentinė tautinių jėgų pergalė. Todėl iš principo tautinės jėgos turėtų nepasiduoti provokacijoms ir švęsti alternatyvią pergalę 2012 m. Seimo rinkimuose;
• Atitinkamai, kaip akivaizdžiai parodė 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai, būtent tautininkai yra vienintelė politinė jėga galinti sudaryti realią alternatyvą Darbo partijai;

• Ir bene svarbiausias laimėjimas yra tai, kad būtent susitelkusių tautinių jėgų, sąjungų, judėjimų vadovai ir eiliniai nariai sugebėjo pažaboti savo egoizmą ir iškelti į sąrašo pirmąją poziciją nusipelniusį, visuomenėje labai žinomą bei gerbiamą, intelektualų ir, kas svarbiausia, beprotiškai charizmatišką lyderį ir visos koalicijos veidą. Omeny turiu Nepriklausomybės akto signatarę Birutę Valionytę.

1 Comment | In: Politika, Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, Birutė Valionytė, patriošizmas, politika, rinkimai. | #

Taigi dabar prisimindami ankstesniame tekste mano jau minėtą Seimo narį, parašiusį paklausimą Vidaus reikalų ministerijos biurokratams, galime savęs paklausti ar jam iš tiesų buvo reikalinga ši statistika apie telefoninių sukčių veiklą. Tiesiog reikia įsivaizduoti situaciją – galbūt, rinkėjai iš tiesų jo teiravosi kaip ten su tais sukčiais, apie kurių žygius ir jų aukų naivumą jau seniai nenutrūkstamu srautu sklinda legendos. Tai štai dabar ir įsivaizduokime, kad gauna jis tą biurokratų sudėliotą statistiką ir ką jis turėtų su daryti? Rodyti savo rinkėjams? Štai per pirmąjį šių metų pusmetį kreipėsi tiek apgautųjų, tiek sugavo, tiek sukčiavimo atvejų liko neišaiškinta… Ar tai nori girdėti rinkėjas? Atitinkamai ar tokio atsakymo iš biurokratų tikėjosi Seimo narys?

Tiesa, greičiausiai, slypi kur kitur. Seimo narys, klausdamas “kas daroma?”, iš tiesų tikėjosi iš biurokratų gauti detalią veiksmų programą, kurioje papunčiui būtų nurodyta ką ir kaip reikia daryti, kurioje būtų išsamiai išanalizuota esama situacija (t.y. ne tik statistika, bet ir prognozės, išvados) ir, kas svarbiausia, visa tai būtų išdėstyta paprasta kalba, kurią būtų galima perskaityti mitingo metu ir visa ši informacija sutilptų vienoje A4 formato lapo pusėje.

To pavyzdžio esmę sudaro tai, kad biurokratinis aparatas iš esmės turėtų būti politikų politinės valios vykdytojas, tuo tarpu pastarieji užuot siūlę sprendimus, labiausiai yra linkę numesti jų priėmimą biurokratams, kurie ilgainiui ir tampa ne tik vykdytojais, bet ir politikos formuotojais.

Čia galime pereiti prie antrojo pavyzdžio. Biurokratai, vykdydami jiems numestas politines užduotis, dažnai yra tiesiog priversti ieškoti teisinės apsaugos savo veiksmams – susikuriami įvairiausi tvarkos aprašai, nuostatai, reglamentai, planai, rekomendacijos, kurie dažniausiai klojami pasirašyti atitinkamą sritį kuruojantiems politikams ir neretai yra pasirašomi jų neskaičius. Po kurio laiko, ir tai ypač aktualu jei nuskamba koks nors rezonansinis skandalas, tų visų reglamentų vykdytojai kviečiami ant kilimėlio siekiant nuimti skalpus ne tik nuo jų galvų, bet ir nuo jų sėdynių, ne visada įvertindami aplinkybę, kad susicementavusi biurokrato užpakalio oda kartais būna neįveikiama ne tik kovos peiliui, bet net ir Čingačguko tomahaukui. Iš esmės tai ir būna momentas, kada politikas susidomi kas būtent parašyta tuose popieriuose, kuriuos jis prieš kelis metus pasirašė, dalyvavo jų priėmimo balsavime ar panašiai. Šiaip ar taip vykdymo mechanizmas jau būna paleista ir belieka įsivelti į vertybinio pobūdžio diskusijas, kaip antai gali būti žmogus teisės akte būti pavadintas kliuviniu.

Pavyzdys su Seimo nario J. Veselkos kreipimusi į Konstitucinį Teismą parodo, kodėl visgi vos išnaikinus kur nors biurokratus, jų po kiek laiko ten pat vėl prisidaugina nelyg kokių tai tarakonų – negi galvojate, kad pavedimą surašyti kiek kuris Seimo narys pateikė teisės aktų projektų, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, vykdys kuris nors teisėjas? Va čia ir prireikia tų visokių darbuotojų, kurie “turi nemažiau kaip 1 metų darbo patirtį dokumentų valdymo srityje, moka anglų, arba vokiečių, arba prancūzų kalbą ne žemiau nei B1, naudojasi MS Office paketu ir turi viešojo administravimo, vadybos ar teisės magistro diplomą”.

Ir kuo daugiau tokių “prasmingų” ir deklaratyvių pavedimų bei paklausimų, tuo didesnis jų “vykdytojų” poreikis. Ir čia nepaisant to, kad daugelio tokių iniciatyvų baigtis dažnai būna aiški jau iš pat pradžių. 

Pavyzdys apie moterį, siekiančią parūpinti savo vyrui teistumą parodo vietomis kiek savotišką biurokratinio aparato santykį su piliečiu t.y. su savo tarsi “klientu”. Tuo momentu šį klientė, turbūt, labiausiai būtų pageidavusi, kad jos vyrui būtų skirta kokių 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Po kelių mėnesių jinai, greičiausiai, būtų pakeitusi savo nuomonę ir paprašiusi pakeisti jam teismo nuosprendį ir jį paleisti, tuo pačiu perspėjant, kad gali būti pasodintas vėl t.y. iš esmės turbūt tai ir būtų tobulo valstybės aparato tarnystės savo piliečiams atvejis.

Na, o tarnybiniame automobilyje miegančio policininko atvejis, bent jau man, kartais rodosi panašus ne tik į simbolį viso biurokratinio aparato, bet ir į valstybės apskritai. Savaime suprantama, pareigūno miegas atliekant tarnybines pareigas yra netoleruotinas, tačiau aš bent jau šiuo metu nesugebėčiau pateikti nė vieno pavyzdžio, kur miegodamas turi galimybių pasiekti panašų rezultatą nei dirbdamas. Juk siekiama eismo saugumo, tuo tarpu vairuotojai, matydami šalia žiedo policijos automobilį ir pareigūną jo viduje, automatiškai padidiną dėmesį kelių eismo taisyklėms. Be abejo, jei policininkas nemiegotų, jisai išrašytų keletą eismo pažeidimo protokolų, tačiau juk jo darbo esmė yra ne bausti, o didinti eismo saugumą. O palyginimui pabandykime kas būtų jei darbo vietoje užmigtų barmenas, statybininkas ar buhalteris… 

Šiais pritempinėjimais ir gudravimais tenorėjau parodyti, kad visas biurokratinis mechanizmas yra kažkiek sudėtingesnis, nei bandoma įsivaizduoti. Rabinovičius kalba apie kažkokį tai uodą (bet paveiksliukas, greičiausiai pamatytas dar prieš parašant tekstą ir savo gąsdinančia išvaizda neadekvačiai paveikęs jo turinį) ir konstatavęs keletą simptomų, padejavęs dėl žlugdomų iniciatyvų, jis nė iš šio nė iš to ima džiaugtis, kad “Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė, Dainius Kreivys, Remigijus Šimašius, Rimantas Žylius, o ir kažkiek kitų žmonių stengiasi kažkaip perlaužti stuburą visai tai biurokratinei košei“. Ši frazė tiesiog nuostabi, ne tik dėl pavardžių, bet ir tuo kaip nusakoma visa ši veikla – tai stuburo laužymas košei. Taip pat gerai kaip ir nesančio juodo katino ieškojimas juodame kambaryje. Tesingumo ministras savo G+ profilyje pritariamai glosto Rabinovičiaus galvą. Tačiau košė lieka košė, kad ir su sulaužytu stuburu.

O uodas… o, ką uodas? O galbūt ne uodas, o skorpionas, kuris išlaikomas iš to paties biudžeto ir kuris neturėdamas kam gelti,  galiausiai iš nevilties gelia pačiam sau į kuprą.

Mažas metalinis voras, bandantis apsimesti milžinišku metaliniu uodu.

 Šiaip ar taip košė ta pati ir rinkimams artėjant jos bus dar daugiau. Daugės kalbų apie nuveiktus darbus, artinsis šildymo sezonas, kažkur stalčiuose dūlės kažkokios “Saulėlydžio” komisijos popieriuje užrašytos kažkokios iniciatyvos, o mes su nostalgija prisiminsim mikriukuose skambėjusį rusišką šansoną.

16 Comments | In: Visuomenė | | #

Žymusis blogeris Rokiškis Rabinovičius visai neseniai sukėlė man saldžią nostalgiją savo išpuoliu prieš mūsų biurokratijos aparatą. Paskutinis jo tekstas susiskaitė visai smagiai, „be pykčio“ kaip pasakytų vienas iškiliausių nūdienos Lietuvos liberalų. Visa tai kažkuo vėl priminė senas geras keletos metų senumo internetines kautynes…

Nepaisant to, kad šis tekstas blogosferoje buvo įvertintas tikrai palankiai, aš savo ruožtu turėsiu įžūlumo pasakyti, kad tai yra eilinis rašinys apie nieką arba tiksliau apie tą pati, apie ką visi tarėsi žiną, tik galbūt „niekas neišdrįso pasakyti“. Rabinovičius pradeda savo rašinį kalbėdamas apie tai kaip jis norėjo įžvelgti pozityvą valdančiosios koalicijos veiksmuose, tuomet šiek tiek užsikirtęs ėmė samprotauti apie tai kas kėlė šiai koalicijai didžiausias kliūtis ir tokiu būdu priėjo prie visiškai įprasto atsakymo – kaltas yra baisusis ir didysis biurokratinis aparatas, savyje, tarsi liurlančiame ir dvokiančiame dumblyne nužudantis bet kokią idėją ir iniciatyvą.

Pasakysiu iš anksto – nejaučiu pernelyg didelių simpatijų biurokratams, tačiau dar mažiau simpatijos jaučiu atpirkimo ožių ieškotojams. O pats biurokratinis aparatas nebūtinai turi kelti baimę, jis gali kelti ir smalsumą, nes jis yra… keistas. Kaip keistas ir paslaptingas yra tas mechanizmas, kurį mes vadiname valstybe. Kalbėdamas apie biurokratinį aparatą Rabinovičius iš esmės nepasako nieko naujo. Jis tiesiog konstatuoja, kad tai yra gigantiškas mechanizmas, kuris yra reikalingas tik pats sau, o jam yra pajungti „keli šimtai tūkstančių darbuotojų“.

Bet ar galima į biurokratinę mašiną pažvelgti kiek kitaip? Tai yra ne tiek ją kritikuojant ar ginant, tačiau gal tiesiog kažkaip kitaip? Aš gal pabandysiu.

Pradžiai, savo užsivedimui, pateiksiu kelis praktinius pavyzdžius „iš gyvenimo“, taip sakant:

• Girdėjau tokią istoriją. Vienas kiek ekscentriškas Seimo narys parašo laišką į Vidaus reikalų ministeriją, kuriame papasakoja kaip jisai yra susirūpinęs gyventojų saugumu, kaip pas jį į priimamąjį miniomis traukia rinkėjai ir nuolat klausinėja kokių gi ryžtingų veiksmų bus imtasi prieš siautėjančius telefoninius sukčius. Savo laiške akcentuodamas pareigos didinti gyventojų saugumą reikšmę Seimo narys klausia kokių imamasi veiksmų pažaboti telefoniniams sukčiams ir kokių pasiekta rezultatų. Ministerijos tarnautojai „prasuka“ šį paklausimą per kelis departamentus ir pateikia Seimo nariui kelių lapų atsakymą su statistika apie tai kiek gauta apgautų žmonių pareiškimų, kiek nustatyta epizodų, kiek sugauta telefoninių sukčių, kiek iškelta baudžiamųjų bylų. Taigi Seimo nariui buvo pateikti skaičiai, procentai, sumos.

• Viename kaboke perkant alaus bokalus prie manęs priėjo nemenkų gabaritų, girtutėlė moteris ir, prisistačiusi vieno valdančiosios koalicijos Seimo nario padėjėja, ėmė manęs klausinėti ką aš manau apie Garliavos istoriją, pasakoti kraupius savo vaikystės prisiminimus, primygtinai rekomendavo perskaityti delfyje jos Seimo nario vardu parašytą straipsnį apie Brazaičio perlaidojimą… Savo staigų atvirumą jinai motyvavo tuom, kad aš jai atrodau panašus į pareigūną ir nors aš nesu pareigūnas, tačiau jos tuo įtikinti nepavyko. Sutarėm, kad dirbu „kažką susijusio“. Jinai kalbėjo, kad dirbanti „teisėkūros srityje“ jau nebe pirmus metus ir pasakojo, kad Seimo nariai, išsikvietę pareigūnus pasiaiškinti dėl vieno ar kito jų veiksmo ar neveikimo, visiškai pasimeta išgirdę sausą citatų tiradą iš įvairių veiklą reglamentuojančių teisės aktų. „Suprantate, jie ten tų aktų prisiskaitę, o jie visai nežiūri žmogaus…žagt…va, aš iš jų girdėjau, kad yra kažkokia tai ten liudytojų programa ir, kad jei pagal ją žmogus saugomas, tai valstybė jam privalo nupirkti beveik viską, ko jis užsigeidžia…ik…arba va, kai tada žmones su skydais išstumdė, tai man pareigūnai sakė, kad jie ten kažkokiu nutarimu ar kažkuo vadovavosi, kur aiškiai nurodyta kaip pašalinti kliuvinius…ik…brrrrr…bet juk žmogus negali būti „kliu-vi-nys“! Artimiausiu metu reiks sugalvoti kaip ten aną žodį pakeisti, nes teisė juk turi tarnauti žmogui, o versti jį daiktu…ik“.

• Seimo narys Julius Veselka parašo paklausimą į Konstitucinį Teismą su prašymu pateikti teisės aktų, kurie buvo pripažinti prieštaraujantys Konstitucijai, sąrašą. Savo paklausimą Seimo narys motyvuoja pareikiu išsiaiškinti kas ir kiek siūlo Seimo balsavimui nekokybiškų teisės aktų, kuriuos galima būtų pripažinti tarsi nekokybiška produkcija t.y. nuostoliu. Ergo jei tuos kurie tokiu būdu siūlė „nekokybiškus“ teisės aktus prilygintumėme darbuotojams, gaminantiems brokuotą produkciją, tuomet jų „chaltūrinimu“ padarytą žalą galima būtų išsiieškoti iš „chaltūrščiko“ algos. Štai jums prašom ir finansinis rezervas krizės metu!

• Moteris atlekia į policijos su pareiškimu, kuriame skundžia savo vyrą pagrobus vaiką. Trumpai, vyksta skyrybų procesas, vaikui nustatytas gyvenimas su motina, tačiau vyras savavališkai pasiima vaiką penktadienį iš darželio ir pasako, kad grąžins jį sekmadienį vakare. Moteris reikalauja, kad tam niekšui ir gyvuliui būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 156 str. „Vaiko pagrobimas arba vaikų sukeitimas“.

• Šalia transporto žiedo stovi patruliuojantis policijos automobilis. Jo viduje sėdi policininkas ir stebi ar vairuotojai teisingai persirikiuoja į eismo juostas įvažiuodami ir išvažiuodami iš žiedo, ant kelių padėta papkė su paruoštais pildymui administracinių teisės pažeidimų protokolais. Šilta ir neįkyriai saulėta pavasario diena. Policininko galva nevalingai atsiriamia į automobilio krėslo galvos atlošą, vokai kažkaip netyčia užsimerkia ir jisai saldžiai užmiega sėdėdamas tarnybiniame automobilyje.

Ką apie visą tai galvoju, parašysiu vėliau J

6 Comments | In: Visuomenė | | #

Taip jau atsitiko, kad esu Nidos Vasiliauskaitės tekstų skaitytojas ir netgi šioks toks jos kaip publicistės talento gerbėjas. Ši filosofijos dėstytoja tikrai sugeba provokuoti, argumentuoti ir patraukliai reikšti mintis, tačiau perskaičiuos pastarųjų dienų du jos tekstus kažkaip norom-nenorom ėmė pirštis nenaudėlė mintis – negi tai ir yra tos pasekmės, kurias sukelia reguliarus feministinių veikalų studijavimas?

Pirmasis Nidos Vasiliauskaitės tekstas „Nupjauti kryžių ar gyventi jo šešėlyje“ yra skirtas pateisinti „Femen“ plikapapių aktyvisčių, nupjovusių medinį kryžių Kijevo centre, pateisinimui ir tuo pačių prikišamai jas pateikinėti su „Pussy riot“ ir Lukašenkos meškiukais. Be abejo, jau skamba ausyse prieštaravimai, neva šis tekstas buvo skirtas pažvelgti į visą šį reikalą „giliau“, „plačiau“ ir visaip kitaip geriau. O visgi teksto pradžioje pakartojami visai natūralūs klausimai, kilę peržiūrėjus šį Femen protesto epizodą:

1. Ar tokia paramos „Pussy riots“ išraiška yra adekvati?
2. Ar nebus po to sakoma, kad „Pussy riot“ ir visi jas palaikantys iš tiesų tyčiojasi iš krikščionybės?
3. Qui bene? Kam visa tai naudinga?

Klausimai užduoti teisingai, tačiau užuot tiesiog atsakius į juos, bandoma nuduoti, kad pažvelgiama į viską jau taip plačiai, jau taip globaliai ir filosofiškai, kad net ir durnam turėtų pasidaryti aišku, kad šie trys klausimai iš principo yra nereikšmingi, o reikšmingi tėra visą apimanti agresyvi viešojo gyvenimo sakralizacija ir pasipriešinimo jai formos. Kažkas tokio, jei žmogus kaboke išgėręs du butelius vyno, septynis bokalus alaus ir keturis stiklelius degtinės po 50 gr., išėjęs į lauką griūna, prasiskelia kaktą į šaligatvį ir po to pasakodamas apie šią istoriją siūlo į viską pažvelgti plačiau – O juk tai toks mūsų gyvenimas, egzistencija, demokratija! O ar kas nors paklausė mano nuomonės prieš tiesdami šioje vietoje šaligatvį, o gal mano nuomone čia turėjo būti pievelė, kas atsakys už netikslingai iššvaistytas lėšas šaligatvio trinkelėms, kurios be to kad brangios, tai dar ir tokios kietos?

Nida Vasiliauskaitė cituoja kažkokią tai savo FB profilio diskusijų dalyvę „Netikintieji neturi šventyklų, nesinešioja, nestato ir nelipdo jokių specialių savo netikėjimo simbolių, nesirengia kažkaip ypatingai ir vienodai, neatlieka ritualų – taigi jų tarsi ir nėra kaip įžeisti? Tarsi nepakankamai įžeidus būtų primygtinis, įkyrus pezėjimas apie nekaltą prasidėjimą, pavyzdžiui“. Tikrai nuostabu kaip tai gali įžeisti netikinčio jausmus – pasakai tam tamsuoliui, kad nustotų kaip debilas pezėti apie tą nekaltą prasidėjimą, užblokuoji FB jo komentarus ir niekas daugiau nebeskaudins. Aš suprantu, kad mūsų gyvenimas vyksta ne vien tik facebooke (nors, reikia pastebėti, labai dažnai man susidaro įspūdis, kad tokios problemos kyla tik ten), tačiau ar įmanoma suskaičiuoti kiek kartų realiam gyvenime kiekvienas iš mūsų patys to nenorėdami privertėme labai nemaloniai jaustis ne vien tikintį ar netikintį, bet ir seną, jauną, be aukštojo išsilavinimo, bevaikį, nevedusį, mažai uždirbantį, neprigirdintį, su mažomis krūtinis, žemo ūgio žmogų? O galbūt kaip tik buvome įžeisti mes patys, tačiau ar tikrai po kiekvieno tokio atvejo reikia skelti antausį?

Ir dar simptomiška N. Vasilaisukaitės citata: „<…> auksinis arkikatedros kryžius nutvieskia visą Gedimino prospektą iki pat Seimo – simboliškai jis valdo tą prospektą (kuris nėra tik prospektas, ne, simbolinėje plotmėje tai daug daugiau – centrinė valstybės arteriją, pati Lietuvos Respublika in a nutshell) ir savo trajektorija iki Seimo steigia bei demonstruoja visiškai tiesioginį Bažnyčios ryšį su politine Valdžia. Juk, geriau pagalvojus, tai yra viešas ciniškas tyčiojimasis iš LR Konstitucijos, ne mažiau.“ Linksmai nuteikė frazė „juk, geriau pagalvojus“. Kažkuom primena P. Gražulio samprotavimus – o juk geriau pagalvojus, tai marširavimas Neries krantine su vaivorykštine vėliava, tai yra… Ir iš tiesų kai va pasiimi alaus butelį, atsisėdi patogiai į fotelį ir kai va taip gerai pagalvoji, tai blemba kaip viskas naujoje šviesoje nušvinta…

Na ir ką dabar darom su tuo Arkikatedros kryžium? Nupjaunam jį protestuodami prieš Femen aktyvisčių nupjauto kryžiaus atstatymą? Čia kiek nustebau kaip pro N. Vasiliauskaitės akiratį prasprūdo Trijų kryžių kalnas, tačiau akivaizdu, kad jai tai būtų tik dar vienas ciniško ir totalaus viešosios erdvės sakralinės okupacijos įrodymas. Suprantu, kad nuoširdžiai įsitikinusiam ateistui toks spindintis Arkikatedros kryžius gali kelti neigiamas emocijas, o kai kuriem NK 95 atstovams jo akivaizdoje ima svilti odos paviršius, iš ausų rūkti dūmai, o iš burnos dribti putos, tačiau paguosti juos galima nebent tuo, kad kitiems yra ne ką geriau. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kaip turi jaustis užkietėjęs pacifistas žvelgdamas į virš miesto pakilusią Gedimino pili? Kas gali smarkiau užgauti meilės ir taikos propagavimui pasišventusį aktyvistą, nei šis virš visos sostinės dominuojantis militaristinis pastatas? Apie tai, kas mus gali įžeisti galima kalbėti be galo, tačiau klausimas juk yra kaip mes turime į tai reaguoti. Nida Vasilaiuskaitė, beje, labai teisingai rašo: „Vandalizmas (bet koks) visuomet atgrasus. Ką nors įžeidinėti – taip pat. Tačiau ne viskas taip vaikiškai paprasta: kam nors įžeidimu gali pasirodyti (ir pasirodo) pati jūsų, neperdaryto į saviškį, egzistencija. Arba stovėjimas, užuot klūpojus.“. Taigi kažkas tiesiog tiki į nekaltą prasidėjimą, eina į Bažnyčia ir klūpodami meldžiasi, tačiau aš esu ne toks, aš netikiu ir dėl to toks jų elgesys mane žeidžia, todėl aš irgi einu į Bažnyčią ir kai kiti klūpo, tuomet aš stoviu, kai kiti meldžiasi, aš šoku.

Tiek jau to tuos išvedžiojimus, verčiau sugrįžkime prie trijų aukščiau pacituotų Nidos Vasiliauskaitės klausimų, kuriuos uždavusi, jinai ėmė kalbėti šiek tiek apie kažką kitą.

Iš tiesų tai būtent Femen akcijos neadekvatumas ir sukėlė daugiausia kalbų. Mes galime kalbėti apie tai ar moralu yra šokti ir dainuoti Bažnyčioje, tačiau turėtume sutikti, kad jei „Pussy riot“ norėjo šokiruoti visuomenę ir atkreipti jos dėmesį į Rusijos ortodoksų bažnyčios kišimąsi į politiką, tai reikia pripažinti, kad ši akcija būtent šiuo požiūriu yra visiškai adekvati ir pavykusi. Sukeltas milžiniškas erzelis, o „Pussy riot“ akcija, nepaisant to, kad buvo atlikta religinio kulto vietoje, buvo vienareikšmiškai suprasta kaip išpuolis prieš dabartinį Rusijos rėžimą. Taip “Pussy riot” siunčiamą žinia, kad ir kaip mes interpretuotume pačią jos pateikimo formą, suprato tiek jas palaikantys, tiek jas smerkiantys. Kas taip pat svarbu, “Pussy riot” joms nepritariančius sugebėjo paversti savo šalininkais.

Tuo tarpu visiškai neaišku kaip Femen aktyvisčių performansas, anot jo organizatorių turėjęs palaikyti „Pussy riot“, galėjo pagelbėti „Pussy riot“. Ir šioje vietoje N. Vasiliauskaitės argumentacija artėja prie kliedesio: „Nežinau, ar „Femen“ akcija šia prasme pasiteisins, tačiau jei pakaktų nupjauti tą kryžių (būtent Kryžius, tik ne medinis, o tas, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą, pasiekė „Pussy Riot“ įkalinimo – todėl jis ir nupjautas) ir dėl kažkokio stebuklo merginos atgautų laisvę – amoralu būtų jo nenupjauti.“ Kitaip sakant, aš nežinau ar sugavę vyriškos lyties juodą katiną, apipylę jį smala, iškastravę ir nupjovę jam galvą mes tokiu būdu sumažinsime prievartinį jaunų mergaičių apipjaustymą Afrikoje, tačiau jei dėl kažkokio stebuklo, taip įvyktų, tai visų ką tik paminėtų veiksmų neatlikimas būtų itin ciniškas, amoralus, antipilietiškas ir antihumaniškas mūsų poelgis. Nenustebčiau, kad N. Vasiliauskaitė yra šventai įsitikinusi, kad jei ne Femen performansas, tai „Pussy riot“ narės būtų įkalintos iki gyvos galvos ir aš šiuo metu nesugalvoju argumentų kodėl turėtų būti kitaip… Na, o N. Vasiliauskaitės minties, kad “Femen” nupjovė ne medinį kryžių Kijeve, o “Kryžių, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą” aiškinimo susilaikysiu, nes niekaip kitaip negaliu paaiškinti tokio požiūrio, kaip tik  Arkikatedros kryžiaus ilgametės radiacijos poveikio pasekme.

„Pussy riot“ akcija buvo preciziškai ad hoc atliktas veiksmas, tuo tarpu Femen aktyvistės, nupjovusios kryžių, pastatytą ČK-NKVD smogikų nukankintoms ir sušaudytoms aukoms atminti, arba akivaizdžiai susipainiojo savo veiksmuose, arba savo veiksmais siekė visai kitų tikslų nei deklaravo. N. Vasiliauskaitė, komentuodama šį atvejį savo maniera, vėl bando kažką aiškinti, kad neva šis kryžius uzurpavo viešą erdvę, o taip pat monopolizavo istorinio atminimo interpretaciją. Suprask, kad čia ne šiaip sau pusnuogė kvaiša mojavo plikais papais, o čia buvo vykdomas iškilmingas viešosios erdvės desakralizavimo aktas. O juk geriau pagalvojus, tai jei mąstoma papais, tikrai praverstu įsidėti bent jau silikoninius implantus.

Tarsi jeigu aš padėdamas ant kieno nors kapo baltų gėlių, atimčiau iš kieno nors kito teisę padėti ant to paties kapo raudonų, jau nekalbant apie eglišakių vainiką. Tarsi tas medinis katalikų-unitų kryžius sudarė kokias tai kliūtis vietinio raugo anarcho-pakraipos aktyvistams susimesti pinigų ir toje pačioje vietoje bolševikų nužudytų ortodoksų dvasininkų, carinių karininkų ir monarchistinių organizacijų aktyvistų atminimui pastatyti paminklą Karlui Marksui ar kokias tai dvi bronzines raumeningo proletaro, sutraukančio grandines, rankas.

Čia svarbu suprasti, kad kalba eina ne apie gėrį ir blogį, ne apie moraluma ir apie amoralumą, o apie adekvatumą. Jei koks žmogus trokšta, kad jo kaimyno prieangyje dvoktų smarvė, jisai gali tenai paslapčiomis prišikti. Jei jisai mato, kad tas pats kaimynas turi labai gražų veislinį šunį, tai vėlgi šį šunį galima paslapčiom nunuodyti. Yra problema, norai, yra ir būdai ką nors pasiekti ar išspręsti, kuriuos mes pasirenkame pagal savo moralinius įsitikinimus. Tačiau vis dažniau viešojoje erdvėje pasitaiko, kad tas kuris šika bando įteigti, kad jis čia tapo paveikslą, o tas kuris muša tuo pačiu sugeba visus nustelbti savąja kankinio rauda.

Kalbant „Femen“ palaikymo performanso adekvatumą N. Vasiliauskaitei vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pačios „Pussy riot“ narės, kurias jau galima vadinti disidentėmis, nuo šio palaikymo atsiribojo pareiškusios, kad kryžiaus nupjovimo akcijai jos jokio solidarumo nejaučia. Tad apie ką daugiau belieka kalbėti, apart desakralizacijos…

Į antrą klausimą apie tai ar kiti nesakys, kad „Pussy riot“ tyčiojasi iš krikščionybės sunku atsakyti, nes „kiti“ prišneka visko. Verta tik paminėti, kad „Femen“ jau tapatina krikščionybę su patriarchatu, priespauda, diktatūra ir skelbia šūkį „nupjauk kryžių, išgelbėk Rusiją“, kuris net ir nelabai gerai pagalvojus kelia kai kurias asociacijas…
Qui bene? Pasakysiu trumpai –būčiau Putinas, pasiūlyčiau „Femen“ koordinatoriams pinigų už šią akciją ir kitas. Galima ne tik pjauti kryžius viešose vietose. Dar galima niokoti kapines ir pan. Svarbu, kad būtų kuo garsiau rėkiama, kad mes prieš dabartinį rėžimą. Realpolitik. O gal ne aš vienas toks gudrus?

11 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, nida vasiliauskaitė, radikalai, razborkės, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Aš vis pagalvoju, kad tokie žymūs praeities disidentai, kad N. Sadūnaitė, A. Patackas, A. Terleckas šiandien išgyvena asmeninę dramą dėl to, kad iš esmės jie jau pasiekė tai ko siekė tuomet – jie pasiekė laisvę. Bet vargu ar tuomet jie patys įsivaizdavo gyvenimą be Šeimininko. O juk buvo laikai! Tereikėjo pasakyti, kad Dievas yra, kad Lietuva buvo okupuota 1941 m., kad vyko trėmimai į Sibirą arba tiesiog, kad su valdžia ne viskas gerai ir iškarto susilaukdavai valdžios dėmesio, sankcijų, draudimų. Tereikėjo pasakyti žodį, jis būdavo išgirstamas, jo buvo bijoma ir jį automatiškai lydėdavo eilė daugiau ar mažiau pavojingų veiksmų.

O dabar… valdžia moka visokias rentas, rodo per teliką, dar daugiau – sako “nu tai eik į rinkimus ir daryk kažką, jei tau blogai, kandidatuok”. Yra ir rinkėjai, kurie galvoja bileką ir balsuoja bilekaip. Jiems pasakai, kad “valdžia bloga” ir, kad “ne tuo keliu einame”, o jie linksi atvirai galva pritardami, atvirai ir be jokios baimės. O valdžia netgi viešai teisinasi – “pasitaisysim”, sako, ir tuo pačiu irgi galvą linksi “gerai čia mus pakritikavai”. Bet nepasitaiso. Kai rinkėjam pasakai “pakilkite”, jie kartais paklausia, “tai, kad mes jau seniai pakilom”. O kartais netgi nepasigėdina paklausti “kiek jūs pats uždirbate?”. Disidentas atsidūsta ir pasako rinkėjui “viskas blogai”. “Ne, iš tiesų viskas kur kas blogiau”, – atgal atsiliepia pilietis ir atsidūsta dar giliau.  Valdžia šiandien gali pasakyti disidentui (ar buvusiam komunistui ir tuo pačiu signatarui) – “ačiū tau už laisvę, visi prisimename kaip mums visiems blogai be jos buvo”. Ir pastebiu vis dažniau ir dažniau, kad senyvas disidentas ima piktokai ir nerimastingai kratyti žilą galvą – “Nebuvo, nebuvo! Taip blogai anuomet tikrai nebuvo!”.

12 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, visuomenė. | #

“Rinkis”,- Morfijus pastatė ant staliuko stiklinę tyro vandens ir ištiesė abu delnus. Viename jų gulėjo mėlyna piliulė, kitame raudona. …Neo pažvelgė į mėlyną piliulę – “nurysiu ir nieko nežinosiu, gyvensiu sau kapsulėje prijungtas prie maitinamosios žarnos galvodamas, kad vaikštau po restoranus, sėdžiu prie kompo ir tt., bet užtat būsiu laimingas ir saugus”. Tada pažvelgė į raudoną – “nurysiu ir žinosiu tiesą, bet kentėsiu visą gyvenimą suvokdamas savo egzistencinį nesaugumą ir visos realybės klaikumą”.

 

“Bijai?”, – perskaitęs Neo mintis ironiškai šyptelėjo Morfijus, – “che, nebijok, yra dar viena piliulė – violetinė t.y. tokia spalva kuri gaunama sumaišius raudoną ir mėlyną. Įkali ir zjb – viską žinai, viską supranti, viskas aišku ir nieko nebijai, žodžiu bbd ant visko, o pačiam nereikia nei kapsulėj būt prijungtam, nei kažkokiam aparate skraidyt ir nuo visų slapstytis ir kažkokius bjauraus skonio dribsnius ryt – stovi sau prie tvoros, aplinkui gamta, muzikantai groja, blynai našarom”. Pasakęs tai Morfijus išsitraukia iš kelnių kišenės violetinę piliulę ir padeda ją ant stalo.

Neo karštligiškai čiumpa violetinę tabletę, dedasi į burną ir siekia ranka ant staliuko pastatytos stiklinės vandens. “O, ne”, – sako Morfijus, – “ši piliulė užgeriama štai kuo” ir išsitraukia iš savo odinio švarko užančio 2 litrų talpos bambalį “Tornado 9 proc.”. “Jei su vandeniu, tai neveikia, o jei su šituo, tai automatiškai ir visos kung fu ir jiu jitsų programos ir visos katekizmo tiesos į smegenis įsirašo, nereikės net virtualaus tutorialo”.

 

“There is no spoon” – sau po nosimi sukužda Neo, pakeldamas bambalio kakliuką prie lūpų. Vienu mauku ištuštinęs bambalį Neo kurį laiką stovi stebeilydamasis į Morfijų, o tada stojasi į prieš jį į kovinę stovėseną ir griežtu tonu paklausia – “There is no spoon. Where is the girl?”

“Kalbėk lietuviškai, nebūk kosmopolitas“, – staiga visiškai pasikeitusiu balso tonu pasakė Morfijus, – „mes visi ieškome tos mergaitės, tačiau dar labiau ieškome tokio sausainuko, kurį suvalgę tiesiog pasijusim geriau ir pamiršim visą tai, ką supratom prariję violetinę piliulę. Yra netgi trys sąrašai su norinčiųjų gauti sausainį iš mergaitės rankų pavardėmis, nors pagal pradinį mūsų sumanymą sąrašas turėjo būti vienas“.

 

“O kodėl iš vieno sąrašo jų tapo trys?“

„Trys gavosi todėl, kad pirminį sąrašą sudarinėjo Trinity!“

„Ai, ta brunetė?“

„Taip, tau ji brunetė, tačiau tiems, kurie prarijo raudoną piliulę, jinai blondinė…“

 Morfijus ir žengė žingsnį link vis dar kovinėje stovėsenoje stovinčio Neo:

„Tau nėra prasmės abejoti manim, realybė yra čia, tačiau mes turime skubiai jungtis į Matricą“, – Morfijus ranka parodė į atokiau stovinčias kažkokius tai krėslus, primenančius tuos, kuriuos Neo buvo matęs stomatologo kabinete, tik šiuose kažkokie tai jungikliai ir grąžtai buvo sumontuoti už galvos atlošo. Morfijus tęsė – „sėsk kartu su mumis į krėslą ir mes prisijungę akimirksniu nukeliausim į patvorį. Turim skubėti nes ką tik gavom informaciją, kad apie 200 agentų nori pagrobti ir mergaitę, ir sausainį. Jei pavėluosim – viskas bus baigta.“

 Neo lėtai žengė prie vieno iš krėslų, sėdo į vieną iš jų ir atlošė galvą. Akies kraštelių dar spėjo užgriebti ant ant stalo pastatytą tuščią plastmasinį bambalį ir tą pačią akimirką pajuto žvėrišką skausmą pakaušyje.

„O juk jau nebėra jokio bambalio“, – dar suspėjo pagalvoti Neo.

12 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, Visiškos pievos. | #

Tuk, tuk, tuk.
Sargybinis (iš vidaus atidaro langelį kaustytose duryse akių aukštyje):
– Kas čia?
Nepažįstamasis su violetiniu raiščiu ant rankovės:
– Čia savi, įleiskite.
S: Iš kur būsi?
N: Aš iš sąrašo.
S: Iš kokio sąrašo?
N: Iš Lietuvos sąrašo.
S: Iš kelinto?
N: Iš antrojo.
S: Kokios pažiūros?
N: Kuolys ir Venckienė teisūs strategiškai, tačiau nežymios taktinės klaidos, vedančios į susiskaldymą, gali lemti pralaimėjimą, todėl visi už Ozolą!
S: Parodyk asmens dokumentą.
N: Štai.
S: Atsitrauk tris žingsnius atgal, kad galėčiau tave visą matyti.
N: (Žengia tris didelius žingsnius atgal)
S: Violetinio kaspino atlape neturi matau…
N: Gink Dieve! Aš visada dėviu violetinį raištį tik ant dešinės rankos. Venckienė teisi strategiškai, tačiau nežymios taktinės klaidos…
S: O violetinį raištį ant kairės rankos?
N: Niekada! Kuolys teisus strategiškai, tačiau nežymios…
S: Gerai. Užeik. Pasą pasilieku, grąžinsiu prieš išeinant.
Durys atsidaro ir Nepažįstamasis užeina.

Comments Off on Improvizacija Lietuvos sąrašo tema | In: Visuomenė | tags: razborkės, visuomenė. | #

21 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, parypavimai, Visiškos pievos. | #

14 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, politika, radikalai, razborkės, viešieji ryšiai. | #