April 26th, 2011
“Šuns širdis” šiandien.
Rokiškis kažkaip įdomiai sureagavo į šv. Velykas, paleisdamas į eterį ištisą traktatą apie sovietmetį ir apie tai kaip mes jį prisimename. O aš ta progą prisiminiau nuostabų filmą "Šuns širdis". Vargu ar pavyktų pasakyti kažką naujo apie šį filmą. Siužetas žinomas kiekvienam iki smulkmenų – prof. Preobraženskis atlieka operaciją šuniui, įdėdamas jam žmogaus smegenis (berods tokia operacijos esmė, ne? Jau nebelabai prisimenu), šuo virsta žmogumi Poligrafu Poligrafovičium Šarikovu ir iškart įsitraukia į socialinį konfliktą su savo kūrėjais.
March 4th, 2011
2011 m. savivaldos rinkimai (2). Ketvirtoji valdžia.
O dabar, jei šiek tiek surimtėjus, norėtųsi paklausti kartu su Saulium Spurga,kokiam visgi pasaulyje mes gyvename – realiam ar išgalvotame? Buvo pavyzdžiui mitingas prie Seimo, kur moterys su brangiom šūbom ir laku suveltom ševeliūrom protestavo prieš kilpą ant kaklo ir kasos aparatus. Prie Vyriausybės dar anksčiau suvažiavo visokie žvaigždūnai a la Aistė Pilvelytė ir Jurgis Didžiulis su žmona ir, protestuodami prieš motinystės išmokų mažinimą, čia pat suvertė krūva brangių žaislų, neva paimkite ir juos…
March 4th, 2011
2011 m. savivaldos rinkimai (1). Sudalyvauti nepavyko.
Taip jau atsitiko, kad praėjusį penktadienį netikėtai teko postipriai gerti, todėl beveik visą šeštadienį, t.y. rinkimų išvakares, praleidau gydydamas dėl Lietuvos ateities skaudančią galvą. O už poros dienų, t.y. pirmadienį, turėjau perlaikyti vieną egzaminą, iš kurio anksčiau buvau gavęs 3.
January 5th, 2010
Besikeičiantis politinių figūrų svoris
Štai sužinojome dar vieną versiją dėl ko kadaise nuo Lietuvos Prezidento pareigų buvo nušalintas R. Paksas. Praėjus tiek laiko nelauktai išnyra dar viena versija, kuri būdama tokia spontaniška vargu ar gali ką nors įtikinti. Pasirodo R. Paksas prarado prezidento postą dėl to, kad neleido Lietuvos Respublikos teritorijos įsteigti CŽV kalėjimo. Nors kas galėtų paneigti, kaip sakoma. Papildomas CŽV Lietuvos Respublikos teritorijoje įrengtų kalėjimų klausimo tyrimas būtent šiuo aspektu, būtų puikios pakuros eiliniams sąmokslo teorijų laužams įsiliepsnoti.
December 1st, 2009
Lisabonos sutartis jau įsigaliojo?
Skaitau šiandien spaudą ir nors nesu didelis užsienio politikos specialistas, bet kažkaip pasigendu akcento, kad šiandien įsigalioja Lisabonos sutartis, o naujasis Europos Sąjungos prezidentas jau pradeda eiti savo pareigas. Ar aš čia kažką painioju 🙂 Kiek prisimenu, už šią sutartį Seimas nubalsavo jos net neskaitęs. Neįdomu tai ir žiniasklaidai. Delfis štai užsienio naujienų skyrelyje rašo apie nutrauktą gėjų santuoką Argentinoje, vandens apsemtą Veneciją ir Š. Kalmanovičiaus bylą. Aš asmeniškai esu Lietuvos eurointegracijos šalininkas, bet šiek tiek baisoka, kad viskas vyksta taip tyliai. Jokios kritikos, jokios euroentuziastų euforijos. Ei, kur jūsų protestai, mieli patriotai ir gerbiami anarchosindikalistai?Kas vyksta? Kodėl visi tyli? O gal niekas nevyksta, o aš eilinį kartą kažką beviltiškai supainiojau? Šiandien juk pasikeitė valstybės santvarka, ar ne? Būkit geri, apšvieskit ir nesityčiokit 🙂 Kodėl savo poste miega Zeppelinus? 🙂
November 5th, 2009
Lietuviško politinio pijaro epopėja – nuo tvirtos rankos į motinos glėbį.
Nepaisant ekonominio sunkmečio sukeltų nepriteklių, nepasitikėjimo Seimu ir teisėsaugos institucijomis, keista kad mūsų politinėje scenoje nebematome jokio ryškesnio Mesijo. Mesijo įvaizdis nėra vienas ir tas pats, vienodai taikomas visur ir visada. Ypatingai šiuo metu, kai Seimą galutinai diskreditavo Valinskas ir Ko, o teisėsaugą tebekrečia niekaip neišnarpliojama D. Kedžio istorija, tikrai stebina kaip dar mūsų viešųjų ryšių specialistai nesukūrė dar vieno taip gerai mums pažįstamo Keršto Mesijo. Tai verčia permąstyti kai kuriuos lietuviškų politinių ivaizdžių formavimo ypatumus.
October 1st, 2009
Nepravardžiuokite oligarchais vagių ir verslininkų
Šiandien V. Laučius savo tekste „Prezidente, juk žadėjote kovoti su oligarchais“ pateikė paprastą ir neįtikėtinai taiklią teorinę įžvalgą, privertusią pliaukštelėti sau per kaktą. Gėda prisipažinti, tačiau gana ilgą laiką to buvau neįsisąmoninęs, nors šiaip jau lyg ir tariausi tai seniausiai žinojęs ir netgi sakęs, tik ne taip aiškiai ir tiesiai. Tiesa, reikia pripažinti, kad pats V. Laučius parašęs keletą tikslių ir raiškių citatų nukrypo nuo man aktualios temos. Neužilgo perskaičiau ir A. Rašo atsiliepimą, kuriame toliau plėtojami būtent V. Laučiaus nukrypimai nuo, mano galva, esminės teorinės problemos. Tai paskatino mane, savo ruožtu, pasigilinti ir pabandyti išplėtoti tai, kas pasirodė aktualu ir problematiška man pačiam.
August 20th, 2009
Valinskas „prieš“ Paksą 2. Finalas.
Kažkada lygindamas A. Valinską su R. Paksu nemaniau , kad ateityje kils noras dar juos kada nors lyginti. Tiesiog sunku buvo patikėti, kad nors ir būdami panašūs savo siekimo valdžios ir savo įvaizdžio kūrimo būdais, finišuos jie irgi taip panašiai. Nors kita vertus, reikia pripažinti, kad nepilni metai, kuriuos A. Valinskas praleido užimdamas praleido užimdamas „vieno iš trijų svarbiausių“ Lietuvos pareigūnų postą, parodė, kad tai visgi skirtingo kalibro politikai.
Terminai. Tiek A. Valinskui, tiek A. Paksui politiniai oponentai sudavė praėjus maždaug pusmečiui nuo posto užėmimo ir tai prilygo bombos sprogimui viešųjų ryšių atžvilgiu. Abiems atvejais buvo paviešinta informacija apie galimus nusikalstamo pasaulio atstovų ryšius su aukščiausius politinius postus valstybėje užimančiais asmenimis. Tiesa, R. Pakso atveju tokią informaciją pateikė Valstybės saugumo departamentas, o A. Valinsko atveju visa informacija apie Seimo pirmininko ryšius su daktarų grupuote buvo pumpuojama pačios žiniasklaidos iniciatyva. Kaip ten bebūtų, maždaug po gero pusmečio apie jų galimą pažeidžiamumą dėl galimų ryšių su kriminalinio pasaulio atstovai žinojo visi, kurie bent retkarčiais įsijungia TV žinias, paima į rankas laikraštį ar panaršo po internetinius portalus.
Schemukės. Visoje politinėje košėje, į kurią papuolė dabartinis Seimo pirmininkas, kaip ir R. Pakso atveju, vėl pasirodė labai mielas lietuviškos kompromatologijos elementas – schemukė . Tai labai sunkiai apibrėžiamas žaidimas, pradėtas Lietuvoje žaisti R. Pakso laikais ir vėl pasirodęs dabar. Žaidimas primena į ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtus atmintį ir loginį mąstymą lavinančius žaidimus, kuriuose ant skirtingų popieriaus kortelių būna pavaizduoti įvairūs augalai, gyvūnai ir pan. Kiekvienas darželinukas paeiliui atverčia nežinoma kortelę ir stengiasi jas dėlioti pagal tam tikrus požymius. Laimi tas, kuris pirmas ir taisyklingai sudėlioja savo korteles. Panašiai žaidžiamos ir kompromatologinės schemukės. Kortelės su įvairių politikų ir verslininkų veidais spalvotomis rodyklytėmis, reiškiančiomis tam tikrus interesus, jungiamos viena su kita, stengiantis jas sujungti į vientisą sistemą. Laimi tas, kuris turi geresnius ryšius ir daugiau pinigų. Beje, būtina pastebėti, kad schemukės yra grynai ugdomojo pobūdžio žaidimas, padedantis mūsų politikams lavinti įgūdžius, praverčiančius aktyviai dalyvaujant Lietuvos politikoje. Šis užsiėmimas yra padiktuotas grynai sportinės ir meninės aistros ir su tokia procedūra kaip ikiteisminis tyrimas beveik neturi nieko bendro.
Strazdanota agonija. Legendos apie pankų gyvenimą byloją apie žaidimą „strazdanėlė“, kai ant stalo iškratoma išmatų krūvelė. Tuomet visi žaidėjai susėda aplink stalą, o vienas iš jų staigiu ir stipriu delno smūgiu tą krūvelę ištaško… Pralaimėjusiu pripažįstamas tas, kuris lieka labiausiai „strazdanotas“. R. Paksas, turbūt turėdamas omeny būtent šį žaidimą, į pasaulį paleido savo nemirtingą frazę „šikau ir tapšnojau“. Šiuo metu „strazdanėlę“ ėmė žaisti ir Seimo pirmininkas, kurį norom nenorom ištinka R. Pakso likimas – strazdanėlių pas jį atsirado jau tiek, kad nelabai ir besvarbu, kad pas kažką kitą jų yra viena kita daugiau. Būtent strazdanėlių kiekis pasmerkia kiekvieną, nesvarbu gerą ar blogą, politinio žaidėjo poelgį visuotinėms patyčioms.
Chebrytė. Priešingai daugelio politologų prognozėms R. Pakso suburta partija išgyveno ir pakartotinai pasitikrino savo reitingus 2008 m. Seimo ir 2009 m. Europarlamento rinkimuose, tuo tarpu A. Valinsko šaikai prognozuoti kažkokias perspektyvas 2012 m. Seimo rinkimuose galėtų nebent Mauzeris su Surskiu. Tą matyt suprasdamas A. Valinskas atrinko iš savo chebros pačius beviltiškiausius dūbus ir kartu su jais atitinkamai pasivadino „Ąžuolo“ frakcija.
Paradoksalu, tačiau Prisikėlimo partijos pavadinimas daug labiau tiktų partijai „Tvarka ir teisingumas“, o ne valinskininkams. Pirmieji nors ir daugelio laidojami, sugebėjo prisikelti, o jų lyderis mėgaujasi europarlamentaro mandatu, tuo tarpu patarlė „aukštai kilęs žemai pulsi“, regis, tiks tik politinės gravitacijos jėgų neperpratusiam ir lakūno patirties neturinčiam A. Valinskui.
April 30th, 2009
Šliaužiantis perversmas ir šliaužiojanti atsakomybė
Šiuo metu kone po kiekvieno Konstitucinio teismo (toliau – KT) nutarimo mūsų viešoje erdvėje keliamas klausimas ar KT aiškindamas Konstituciją nepasisavina visai Tautai priklausančių teisių. „Kažin Dievas yra virš teisėjų, ar po jais“ paklausė susitikime su pramonininkais partijos „ Tvarka ir teisingumas“ iškeltas kandidatas į Lietuvos Respublikos prezidentus V. Mazuronis . Tai jau anaiptol nebe pirmas parlamentaras, kuriam neįtinka KT priimami nutarimai ir jų vykdymo privalomumas. Čia būtų naudinga prisiminti ne tik KT poziciją R. Pakso apkaltos metu, bet ir garsųjį jo nutarimą uždraudusį tautos išrinktiesiems dirbti papildomus darbus, dėl ko ne vienas iš jų prarado papildomą pajamų šaltinį, o naujai iškeptai Seimo narei D. Meiželytei teko net ir ašarą nubraukti. Viena vertus, pats KT, kaip institucija egzistuoja anaip tol ne visose valstybėse, kita vertus tos valstybės, kuriose jis turi gilias tradicijas, anaiptol nėra atsiliekančios pagal savo išsivystymo lygį.
Teisiškai raštingesni parlamentarai, bent kiek susipažinę su Konstitucija, savo puolimą prieš KT argumentuoja 2-uoju jos straipsniu, skelbiančių, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Tokiu būdu KT kaltinamas visai „Tautai“ priklausančio suvereniteto pasisavinimu, pamirštant tiek jo teisėjų skyrimo tvarką ir funkcijas, tiek ir tą aplinkybę, kad vadovaujantis tokiais argumentais panašiu suvereniteto pasisavinimu galima apkaltinti ir patį Seimą, niekaip nepakylantį iš visuomenės pasitikėjimo institucijomis reitingų dugno. Be abejo, Konstitucijos aiškinimu gali užsiimti ir kita institucija, pvz. Aukščiausiasis teismas, tačiau ar nuo to jo sprendimai pasidarys populiaresni visuomenėje? A r bus lengviau V. Mazuroniui, jei Dievas bus ne po KT, o po Aukščiausiuoju teismu? O gal tuomet Konstitucijos aiškinimu turėtų užsiimti pats Seimas, kuris kaip jau matėme, yra pajėgus per 3 naktis priimti praktiškai neribotą kiekį įstatymų? Tiesa pasakius, tuomet teisės aktų atitikimo Konstitucijai klausimas išsispręstų pats savaime, nes tai darytų tuos aktus priėmusi institucija, o Dievas tuomet būtų po Seimu. Galbūt nuo to ir būtų geriau V. Mazuroniui, bet ar būtų geriau Lietuvos piliečiams. Apskritai šiuo metu stebint Lietuvos politinę tikrovę yra akivaizdu, kad Dievas ją yra jau seniai apleidęs ir neturi su ją jokio ryšio, todėl prie Jo ketinu nebegrįžti.
Mūsų Konstitucijoje yra netiesiogiai įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Tai reiškia, kad jos yra viena kitos atžvilgiu atskiros ir viena kitai nepavaldžios, todėl klausti kuri iš jų yra aukščiau nekorektiška. Seimas, kaip įstatymų leidžiamoji valdžia leidžia įstatymus, Vyriausybė, kaip vykdomoji valdžia, juos vykdo, o teismai, kaip teisminė valdžia, kontroliuoja, kad įstatymų būtų laikomasi (be abejo, aš kalbu apie tai kaip turėtų būti). Šiame politinės teorijos kontekste iškyla pagrįstas klausimas – ar KT neviršija savo galių ir ar teisingi jam keliami kaltinimai dėl pernelyg aktyvaus kišimosi į politinius procesus? Ar iš tiesų mūsų valstybei gresia „šliaužiantis perversmas“, kurio metu viena institucija pamažu uzurpuos mūsų Konstitucijoje tautai suteiktą suverenitetą?
Suverenitetas reiškia aukščiausiąją valdžią, o valdžia demokratinėje visuomenėje, kaip žinome, suteikia ne tik privilegijas, bet ir pareigas, kurios savo ruožtu reikalauja atsakomybės iš ją rinkimų būdu gavusio politiko jį išrinkusių piliečių atžvilgiu. Mes galime be perstojo kritikuoti KT, tačiau jei visuotinį nepasitenkinimą laikytume pakankama priežastimi panaikinti valstybės instituciją, abejoju, kad KT būtų panaikintas iki Seimo, Vyriausybės ir visų ministerijų panaikinimo. Manau, kad į KT politikavimo problemą pažvelgus platesniame kontekste, galėtume pamatyti, kad tokia situacija susidarė mūsų visuomenėje įsivyravus tendencijai vienu metu siekianti valdžios ir kratytis su ja susijusios atsakomybės. Mes galime kaltinti KT dėl to, kad jis nepakankamai griežtai įvertino Leo.lt steigimo sandorį, tačiau mes privalome nepamiršti, kad ne KT inicijavo šio sandorio sudarymą. Konstitucijos 106 straipsnis sako, kad teisę kreiptis į KT dėl tam tikrų teisės aktų atitikimo Konstitucijai turi teisę Prezidentas, Vyriausybė, teismai ir ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių. KT savo tyrimą pradeda tik gavęs kurio nors iš šių subjektų prašymą. Stebint mūsų šalies gyvenimą kyla klausimas – ar ne per dažnai klausimus, kuriuos turėtų spręsti Seimas sprendžia KT? Tačiau tą patį klausimą galima aš siūlyčiau kelti kitaip – ar ne per dažnai Seimas, kuriam jį išrinkę piliečiai pavedė spęsti jiems gyvybiškai svarbius klausimus, kratydamasis atsakomybės užkrauna juos KT? Nevalingai atmintyje iškyla kai kurių Seimo narių pageidavimas, kad KT ištirtų ar įmanoma Lietuvoje pragyventi už nustatytą minimalų atlyginimą. Kas šiuo atveju turėtų likti kvailio vietoje? Konstitucijos 46 straipsnis skelbia, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus“. Ką turi daryti Seimas siekdamas įgyvendinti šias Konstitucijos nuostatas – rašyti prašymus KT ištirti ar esami įstatymai neprieštarauja šioms nuostatoms ar tiesiog pačiam, sistemingai įgyvendinant priešrinkimines partijų programas, reformuoti esamą teisinę bazę, kuriant naujus įstatymus įgyvendinančius ir plėtojančius šiuos Konstitucijoje iškeltus tikslus. Akivaizdu, kad Seimas nepraleidžiantis progos apsigaubti vienintelių tautos patikėtinių aureole beveik visais atvejais renkasi pirmąjį variantą, norėdami, kad KT ne tik nurodytų jiems neparankius įstatymus kaip prieštaraujančius Konstitucijai, bet ir pageidaudami, kad KT išspręstų dauguma tų problemų, kurių sprendimą rinkėjai patikėjo jiems. Ar tam, kad priimti antimonopolinius įstatymus būtina visų pirma kreiptis į KT, prašant ištirti ar esantieji įstatymai neprieštarauja Konstituciniam draudimui monopolizuoti gamybą? Pats savaime toks kreipimasis nėra beprasmis tik tuomet, kai kartu su juo vyksta Seimo narių įstatymų leidybos iniciatyvos, o būtent to Seimo nariai stengiasi visais būdais išvengti, siekdami šią atsakomybę perkelti KT. Vengdami atsakomybės už savo sprendimus Seimo nariai mėgsta pasiskųsti, kad KT riboja jų įstatymų leidžiamąsias galias,tačiau su malonumu pamiršta, kad remiantis Konstitucijos 103 straipsniu KT teisėjus skiria pats Seimas ir KT atnaujinamas vienu trečdaliu kas 3 metai, o Seimo kadencija trunka 4 metus. Taigi Seimui suteikta Konstitucinė teisė aktyviai dalyvauti formuojant KT sudėtį, tačiau lietuviškas mentalitetas tokių „smulkmenų“ pastebėti nelinkęs. Galimybę kažką visuomenės gyvenime pakeisti į gerą daugelis Seimo narių įžvelgtų tik gavę absoliučią valdžią, o kol jos nėra, reikia žūtbūtinai kautis dėl jos, visų kitų antraeilių problemų sprendimą nukeliant į ateitį neribotam laikui.
Demokratiniu keliu išrinktas parlamentas yra visos jį rinkusios visuomenės veidrodis. Bet kuris pilno proto žmogus supranta, kad pats veidrodis visiškai nekaltas dėl nemalonaus vaizdo jame. Mūsų visuomenė per 19 nepriklausomybės metų nepailsdama laukė valdžios, kuri suteiks jai pasiturintį gyvenimą. Per tuos metus mes taip ir neišmokome formuluoti ilgalaikiu strateginių tikslų. Aš nekalbu apie iškilų sugebėjimą moralines vertybes puoselėti su didesne atida nei materialines, aš tiesiog turiu omeny paprastą ir ciniškai pragmatišką sugebėjimą atsisakyti mažo gero šiandien dėl to, kad gautum didesnį gerą rytoj. Protingi žmonės tai vadina strateginiu planavimu. Ar mūsų, trečios kartos nuo žagrės, seneliai suvalgydavo visus grūdus nieko nepasilikdami sėjai? Kodėl su kiekviena karta mes tarsi kvailėjame? Mes nemėgstame mąstyti apie tai, ką mes privalome padaryti. Mes stengiamės esant galimybei nemokėti mokesčių (nes esantys prie „valdžios lovio“ vis tiek vagia), apsimetame nieko nepastebinčiais, kai prie mūsų akių chuliganai muša savo auką (vis tiek niekuo jai nebepadėsim), statome automobilius neįgaliesiems skirtose stovėjimo vietose (nes greta yra dar viena laisva vieta – ten galės tą mašiną ir pastatyti) ir paliekame krūvas šiukšlių ežerų pakrantėse (visi taip daro, o be to pakrantėse nepastatė atliekų konteinerių tie, kurie už tai atsakingi). Mes renkame Seimą ne tam, kad jis leisdamas įstatymus koordinuotu visų mūsų į bendrą tikslą nukreiptą darbą, o tarsi tam, kad jis už mus dirbtų. Mūsų reikalavimai labai dažnai būna paprasti – mažesnių mokesčių, didesnių atlyginimų ir socialinių išmokų, geresnės švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų kokybės, o patys projektai kaip tai pasiekiama mūsų nedomina. Tokių projektų kūrimą mes maloningai perleidžiame Seimui, sau pasilikdami teisėjo vaidmenį. Mes norime visko čia ir dabar, o jei kas nors viso to nesiryžta pažadėti, mes renkame kitą, nesvarbu, kad jo atsakymas į klausimą „o kaip jūs visa tai pasieksite?“, skamba „o jūs išrinkite ir sužinosite!“. Ir renkame, dažniausiai neklausdami „o vis dėl to kaip?“.
Tikime, kad atsisakę atsakomybės mes išlaikysime valdžią ir eilinį kartą liekame prie suskilusios geldos. Geisdami turėti suverenitetą vien kaip valdžią, mes stengiamės ją pasilikti sau, o su ja susijusią atsakomybę už priimamus sprendimus numesti Seimui. Seimas gi tą atsakomybę stengiasi permesti KT. Kaltiname Seimą, nors patys jį renkame, kaltiname KT, nors jo teisėjus skiria mūsų pačių išrinktas Seimas. Norime valdžios, bet niekaip negalime pasijausti šeimininkais savo šalyje, norime saugumo ir dėmesio, bet ,regis, savižudžių šalies įvaizdžio dar ilgai neatsikratysime. Taip ir šliaužioja atsakomybė po institucijas, kaip katė su sulaužytu stuburu po tvarto užkaborius, ieškodama ramaus kampelio kur galėtų numirti.
