Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Taip jau atsitiko, kad esu Nidos Vasiliauskaitės tekstų skaitytojas ir netgi šioks toks jos kaip publicistės talento gerbėjas. Ši filosofijos dėstytoja tikrai sugeba provokuoti, argumentuoti ir patraukliai reikšti mintis, tačiau perskaičiuos pastarųjų dienų du jos tekstus kažkaip norom-nenorom ėmė pirštis nenaudėlė mintis – negi tai ir yra tos pasekmės, kurias sukelia reguliarus feministinių veikalų studijavimas?

Pirmasis Nidos Vasiliauskaitės tekstas „Nupjauti kryžių ar gyventi jo šešėlyje“ yra skirtas pateisinti „Femen“ plikapapių aktyvisčių, nupjovusių medinį kryžių Kijevo centre, pateisinimui ir tuo pačių prikišamai jas pateikinėti su „Pussy riot“ ir Lukašenkos meškiukais. Be abejo, jau skamba ausyse prieštaravimai, neva šis tekstas buvo skirtas pažvelgti į visą šį reikalą „giliau“, „plačiau“ ir visaip kitaip geriau. O visgi teksto pradžioje pakartojami visai natūralūs klausimai, kilę peržiūrėjus šį Femen protesto epizodą:

1. Ar tokia paramos „Pussy riots“ išraiška yra adekvati?
2. Ar nebus po to sakoma, kad „Pussy riot“ ir visi jas palaikantys iš tiesų tyčiojasi iš krikščionybės?
3. Qui bene? Kam visa tai naudinga?

Klausimai užduoti teisingai, tačiau užuot tiesiog atsakius į juos, bandoma nuduoti, kad pažvelgiama į viską jau taip plačiai, jau taip globaliai ir filosofiškai, kad net ir durnam turėtų pasidaryti aišku, kad šie trys klausimai iš principo yra nereikšmingi, o reikšmingi tėra visą apimanti agresyvi viešojo gyvenimo sakralizacija ir pasipriešinimo jai formos. Kažkas tokio, jei žmogus kaboke išgėręs du butelius vyno, septynis bokalus alaus ir keturis stiklelius degtinės po 50 gr., išėjęs į lauką griūna, prasiskelia kaktą į šaligatvį ir po to pasakodamas apie šią istoriją siūlo į viską pažvelgti plačiau – O juk tai toks mūsų gyvenimas, egzistencija, demokratija! O ar kas nors paklausė mano nuomonės prieš tiesdami šioje vietoje šaligatvį, o gal mano nuomone čia turėjo būti pievelė, kas atsakys už netikslingai iššvaistytas lėšas šaligatvio trinkelėms, kurios be to kad brangios, tai dar ir tokios kietos?

Nida Vasiliauskaitė cituoja kažkokią tai savo FB profilio diskusijų dalyvę „Netikintieji neturi šventyklų, nesinešioja, nestato ir nelipdo jokių specialių savo netikėjimo simbolių, nesirengia kažkaip ypatingai ir vienodai, neatlieka ritualų – taigi jų tarsi ir nėra kaip įžeisti? Tarsi nepakankamai įžeidus būtų primygtinis, įkyrus pezėjimas apie nekaltą prasidėjimą, pavyzdžiui“. Tikrai nuostabu kaip tai gali įžeisti netikinčio jausmus – pasakai tam tamsuoliui, kad nustotų kaip debilas pezėti apie tą nekaltą prasidėjimą, užblokuoji FB jo komentarus ir niekas daugiau nebeskaudins. Aš suprantu, kad mūsų gyvenimas vyksta ne vien tik facebooke (nors, reikia pastebėti, labai dažnai man susidaro įspūdis, kad tokios problemos kyla tik ten), tačiau ar įmanoma suskaičiuoti kiek kartų realiam gyvenime kiekvienas iš mūsų patys to nenorėdami privertėme labai nemaloniai jaustis ne vien tikintį ar netikintį, bet ir seną, jauną, be aukštojo išsilavinimo, bevaikį, nevedusį, mažai uždirbantį, neprigirdintį, su mažomis krūtinis, žemo ūgio žmogų? O galbūt kaip tik buvome įžeisti mes patys, tačiau ar tikrai po kiekvieno tokio atvejo reikia skelti antausį?

Ir dar simptomiška N. Vasilaisukaitės citata: „<…> auksinis arkikatedros kryžius nutvieskia visą Gedimino prospektą iki pat Seimo – simboliškai jis valdo tą prospektą (kuris nėra tik prospektas, ne, simbolinėje plotmėje tai daug daugiau – centrinė valstybės arteriją, pati Lietuvos Respublika in a nutshell) ir savo trajektorija iki Seimo steigia bei demonstruoja visiškai tiesioginį Bažnyčios ryšį su politine Valdžia. Juk, geriau pagalvojus, tai yra viešas ciniškas tyčiojimasis iš LR Konstitucijos, ne mažiau.“ Linksmai nuteikė frazė „juk, geriau pagalvojus“. Kažkuom primena P. Gražulio samprotavimus – o juk geriau pagalvojus, tai marširavimas Neries krantine su vaivorykštine vėliava, tai yra… Ir iš tiesų kai va pasiimi alaus butelį, atsisėdi patogiai į fotelį ir kai va taip gerai pagalvoji, tai blemba kaip viskas naujoje šviesoje nušvinta…

Na ir ką dabar darom su tuo Arkikatedros kryžium? Nupjaunam jį protestuodami prieš Femen aktyvisčių nupjauto kryžiaus atstatymą? Čia kiek nustebau kaip pro N. Vasiliauskaitės akiratį prasprūdo Trijų kryžių kalnas, tačiau akivaizdu, kad jai tai būtų tik dar vienas ciniško ir totalaus viešosios erdvės sakralinės okupacijos įrodymas. Suprantu, kad nuoširdžiai įsitikinusiam ateistui toks spindintis Arkikatedros kryžius gali kelti neigiamas emocijas, o kai kuriem NK 95 atstovams jo akivaizdoje ima svilti odos paviršius, iš ausų rūkti dūmai, o iš burnos dribti putos, tačiau paguosti juos galima nebent tuo, kad kitiems yra ne ką geriau. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kaip turi jaustis užkietėjęs pacifistas žvelgdamas į virš miesto pakilusią Gedimino pili? Kas gali smarkiau užgauti meilės ir taikos propagavimui pasišventusį aktyvistą, nei šis virš visos sostinės dominuojantis militaristinis pastatas? Apie tai, kas mus gali įžeisti galima kalbėti be galo, tačiau klausimas juk yra kaip mes turime į tai reaguoti. Nida Vasilaiuskaitė, beje, labai teisingai rašo: „Vandalizmas (bet koks) visuomet atgrasus. Ką nors įžeidinėti – taip pat. Tačiau ne viskas taip vaikiškai paprasta: kam nors įžeidimu gali pasirodyti (ir pasirodo) pati jūsų, neperdaryto į saviškį, egzistencija. Arba stovėjimas, užuot klūpojus.“. Taigi kažkas tiesiog tiki į nekaltą prasidėjimą, eina į Bažnyčia ir klūpodami meldžiasi, tačiau aš esu ne toks, aš netikiu ir dėl to toks jų elgesys mane žeidžia, todėl aš irgi einu į Bažnyčią ir kai kiti klūpo, tuomet aš stoviu, kai kiti meldžiasi, aš šoku.

Tiek jau to tuos išvedžiojimus, verčiau sugrįžkime prie trijų aukščiau pacituotų Nidos Vasiliauskaitės klausimų, kuriuos uždavusi, jinai ėmė kalbėti šiek tiek apie kažką kitą.

Iš tiesų tai būtent Femen akcijos neadekvatumas ir sukėlė daugiausia kalbų. Mes galime kalbėti apie tai ar moralu yra šokti ir dainuoti Bažnyčioje, tačiau turėtume sutikti, kad jei „Pussy riot“ norėjo šokiruoti visuomenę ir atkreipti jos dėmesį į Rusijos ortodoksų bažnyčios kišimąsi į politiką, tai reikia pripažinti, kad ši akcija būtent šiuo požiūriu yra visiškai adekvati ir pavykusi. Sukeltas milžiniškas erzelis, o „Pussy riot“ akcija, nepaisant to, kad buvo atlikta religinio kulto vietoje, buvo vienareikšmiškai suprasta kaip išpuolis prieš dabartinį Rusijos rėžimą. Taip “Pussy riot” siunčiamą žinia, kad ir kaip mes interpretuotume pačią jos pateikimo formą, suprato tiek jas palaikantys, tiek jas smerkiantys. Kas taip pat svarbu, “Pussy riot” joms nepritariančius sugebėjo paversti savo šalininkais.

Tuo tarpu visiškai neaišku kaip Femen aktyvisčių performansas, anot jo organizatorių turėjęs palaikyti „Pussy riot“, galėjo pagelbėti „Pussy riot“. Ir šioje vietoje N. Vasiliauskaitės argumentacija artėja prie kliedesio: „Nežinau, ar „Femen“ akcija šia prasme pasiteisins, tačiau jei pakaktų nupjauti tą kryžių (būtent Kryžius, tik ne medinis, o tas, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą, pasiekė „Pussy Riot“ įkalinimo – todėl jis ir nupjautas) ir dėl kažkokio stebuklo merginos atgautų laisvę – amoralu būtų jo nenupjauti.“ Kitaip sakant, aš nežinau ar sugavę vyriškos lyties juodą katiną, apipylę jį smala, iškastravę ir nupjovę jam galvą mes tokiu būdu sumažinsime prievartinį jaunų mergaičių apipjaustymą Afrikoje, tačiau jei dėl kažkokio stebuklo, taip įvyktų, tai visų ką tik paminėtų veiksmų neatlikimas būtų itin ciniškas, amoralus, antipilietiškas ir antihumaniškas mūsų poelgis. Nenustebčiau, kad N. Vasiliauskaitė yra šventai įsitikinusi, kad jei ne Femen performansas, tai „Pussy riot“ narės būtų įkalintos iki gyvos galvos ir aš šiuo metu nesugalvoju argumentų kodėl turėtų būti kitaip… Na, o N. Vasiliauskaitės minties, kad “Femen” nupjovė ne medinį kryžių Kijeve, o “Kryžių, kuris šiandien valdo Rusijos patriarchatą” aiškinimo susilaikysiu, nes niekaip kitaip negaliu paaiškinti tokio požiūrio, kaip tik  Arkikatedros kryžiaus ilgametės radiacijos poveikio pasekme.

„Pussy riot“ akcija buvo preciziškai ad hoc atliktas veiksmas, tuo tarpu Femen aktyvistės, nupjovusios kryžių, pastatytą ČK-NKVD smogikų nukankintoms ir sušaudytoms aukoms atminti, arba akivaizdžiai susipainiojo savo veiksmuose, arba savo veiksmais siekė visai kitų tikslų nei deklaravo. N. Vasiliauskaitė, komentuodama šį atvejį savo maniera, vėl bando kažką aiškinti, kad neva šis kryžius uzurpavo viešą erdvę, o taip pat monopolizavo istorinio atminimo interpretaciją. Suprask, kad čia ne šiaip sau pusnuogė kvaiša mojavo plikais papais, o čia buvo vykdomas iškilmingas viešosios erdvės desakralizavimo aktas. O juk geriau pagalvojus, tai jei mąstoma papais, tikrai praverstu įsidėti bent jau silikoninius implantus.

Tarsi jeigu aš padėdamas ant kieno nors kapo baltų gėlių, atimčiau iš kieno nors kito teisę padėti ant to paties kapo raudonų, jau nekalbant apie eglišakių vainiką. Tarsi tas medinis katalikų-unitų kryžius sudarė kokias tai kliūtis vietinio raugo anarcho-pakraipos aktyvistams susimesti pinigų ir toje pačioje vietoje bolševikų nužudytų ortodoksų dvasininkų, carinių karininkų ir monarchistinių organizacijų aktyvistų atminimui pastatyti paminklą Karlui Marksui ar kokias tai dvi bronzines raumeningo proletaro, sutraukančio grandines, rankas.

Čia svarbu suprasti, kad kalba eina ne apie gėrį ir blogį, ne apie moraluma ir apie amoralumą, o apie adekvatumą. Jei koks žmogus trokšta, kad jo kaimyno prieangyje dvoktų smarvė, jisai gali tenai paslapčiomis prišikti. Jei jisai mato, kad tas pats kaimynas turi labai gražų veislinį šunį, tai vėlgi šį šunį galima paslapčiom nunuodyti. Yra problema, norai, yra ir būdai ką nors pasiekti ar išspręsti, kuriuos mes pasirenkame pagal savo moralinius įsitikinimus. Tačiau vis dažniau viešojoje erdvėje pasitaiko, kad tas kuris šika bando įteigti, kad jis čia tapo paveikslą, o tas kuris muša tuo pačiu sugeba visus nustelbti savąja kankinio rauda.

Kalbant „Femen“ palaikymo performanso adekvatumą N. Vasiliauskaitei vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad pačios „Pussy riot“ narės, kurias jau galima vadinti disidentėmis, nuo šio palaikymo atsiribojo pareiškusios, kad kryžiaus nupjovimo akcijai jos jokio solidarumo nejaučia. Tad apie ką daugiau belieka kalbėti, apart desakralizacijos…

Į antrą klausimą apie tai ar kiti nesakys, kad „Pussy riot“ tyčiojasi iš krikščionybės sunku atsakyti, nes „kiti“ prišneka visko. Verta tik paminėti, kad „Femen“ jau tapatina krikščionybę su patriarchatu, priespauda, diktatūra ir skelbia šūkį „nupjauk kryžių, išgelbėk Rusiją“, kuris net ir nelabai gerai pagalvojus kelia kai kurias asociacijas…
Qui bene? Pasakysiu trumpai –būčiau Putinas, pasiūlyčiau „Femen“ koordinatoriams pinigų už šią akciją ir kitas. Galima ne tik pjauti kryžius viešose vietose. Dar galima niokoti kapines ir pan. Svarbu, kad būtų kuo garsiau rėkiama, kad mes prieš dabartinį rėžimą. Realpolitik. O gal ne aš vienas toks gudrus?

11 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, nida vasiliauskaitė, radikalai, razborkės, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Pagaliau perskaičiau savo pirmą Charles Bukowski knygą „Skaitalas“, kuri buvo paskutinė šio autoriaus knyga (pagaliau apskritai per kažkiek metų perskaičiau grožinės literatūros knygą). Knyga skaitosi lengvai ir greitai. Tikrai iš tų, kurios suryjamos per vieną vakarą.

Pasakau iš karto – save laikau šiokiu tokiu detektyvinio žanro ir juodojo humoro fanu, taigi šią knygą pasirinkau neatsitiktinai, kaip ir jos autorių, o kadangi aš esu ne iš tų, kurie jau nuo pat pradžių bijodami nusivilti užprogramuoja save blogiausiam, tai užvertęs paskutinį knygos puslapį pasijutau kiek nuviltas.

Kas dėl pagrindinio herojaus, tai šiame fronte nieko naujo – jis yra privatus detektyvas, kuris yra kietas. Čia verta pastebėti, kad Bukowski savo skaitalą dedikuoja „prastai literatūrai“, tačiau iš esmės likau nesupratęs šios dedikacijos intencijos. Ar tai pasiūlymas kai kuriems šio žanro kūrėjams pasimokyti kaip reikia rašyti, ar tai kažkoks pafliuksavimas t.y. kažkoks metalisto bandymas sudalyvauti viename koncerte su Ryčiu Cicinu, neva nors aš ir kitoks, bet galiu pavaryt ir taip kaip tu.

Kai sakau, kad knygos herojus yra kietas (be abejo, tuo pačiu ir pasiutęs), tai tą ir turiu omeny. Nors teko skaityti šios knygos kritikų atsiliepimus, neva, čia yra tapomas privataus detektyvo-nevykėlio portretas, tačiau toks jisai atrodo nebent lyginant su privačiais detektyvais-supermenais, tokiais kaip Nick Carter, Mike Hammer ar naujausia holivudine ekranizuoto Šerloko Holmso versija. Būnant 55 metų amžiaus, per porą dienų daugmaž garbingai ir daugmaž sėkmingai sudalyvauti penkiose-šešiose muštynėse ir dviejuose trijuose susišaudymuose gali anaiptol ne kiekvienas (jei Jums tai nieko tokio, tai pridėjęs ranką prie širdies galiu pasakyti, kad Jūsų organizmui reikalingos nežmoniškos adrenalino dozės). Ir visa tai su tebegaruojančiu iš po vakar išgertu 0,75 buteliu viskio.

Vėlgi ko pasigedau knygoje, tai išbaigtumo. Vėlgi pabambėsiu lygiai taip pat, kaip kadaise  apie tai, kad nederėtų ignoruoti klasikinio detektyvo principus, kuriais remiantis, siužetas turi vystytis tarsi šachmatų partijoje – visi ėjimai žinomi, figūrų skaičius ribotas, tačiau vis tik yra jų ėjimuose kažkas, ko paprastas žiūrovas nepastebi. Tai, kas lieka žiūrovo nepastebėta vėliau ir sudaro visą atomazgos sprogstamą užtaisą. Tuo pas Bukowski veiksmas vyksta kone trijose dimensijose. Čia rasime Ledi Mirtis, kuri pasirodo ir yra Ledi Mirtis, Džini Nitro, kuri iš tiesų yra ateivis iš kosmoso. Prie šių dviejų galima būtų dar pridėti tokią Sindį, kuri yra tiesiog moteris ir gautume išbaigtą tripoliarią Bukowskio „Skaitalo“ metafizinę struktūrą, kur trys moterys, kurių visų užpakalių nuostabumą Bukowski aprašinėja po pusę puslapio, simbolizuoja atskirą erdvę. Ledi Mirtis – pasaulį anapus, Džini Nitro – kosmosą, su kažkur jo tolybėse esančiais ateiviais ir Sindi – mūsų ašarų pakalnę, kur jaunos žmonos būtinai yra neištikimos savo nors ir turtingiems, bet pagyvenusiems vyrams.

Taigi, mano galva, pagrindinis knygos trūkumas ir yra tai, kad Bukowski nesuvaldo tų trijų pasaulių. O taip, galima sakyti, kad jisai net nesistengia jų suvaldyti, tačiau aš visgi sakysiu kitaip- jisai jų tiesiog nesuvaldo. Rašyti Bulgakovo maniera skirta ne kiekvienam. Smalsumą sužinoti kas bus to, bent jau manąjį, labai neigiamai veikia sunkokai prognozuojami siužeto vingiai. Ledi Mirtis, kaip ir Džina Nitro reguliariai pasirodo vieno ar kito veiksmo įkarštyje ir juos užslopina savo antgamtinėmis galiomis, tiesą pasakius velniai žino kaip ir velniai žino kodėl. Mane tokie dalykai, kiek erzina, todėl jau knygą įpusėjęs nustojau spėlioti t.y. skaitant bandyti kurti, o ėmiau tiesiog puslapis po puslapio priiminėti informaciją t.y. vartoti.

Pasakyti apie šią knygą kažką gero irgi yra nesunku. Turbūt pats pagrindinis dalykas – tai yra įtraukianti knyga. Tam, kuris laukia siužeto atomazgos pagal siužeto vingius, kaip minėjau, knyga neturėtų pasirodyti „kietai sukalta“, tačiau tam, kuris tiesiog mėgaujasi pačiais vingiais ir moka džiaugtis pikantiškais epizodais, nesistengdamas sujungti visų veiksmų į nuoseklią seką, šį knyga turėtų pasirodyti tikras ciniško humoro gardėsis. Pagrindinis, aš pasakyčiau vienintelis, knygos herojus, pastoviai įkalantis viskio ir visus įvykius palydintis savo pamąstymais irgi labai patrauklus, tačiau kyla įtarimas, kad nuomonė neva „Skaitalas“ yra mažiausiai autobiografinė Bukowski knyga yra klaidinga. Kažkada reikės prisiruošti perskaityti jo „Paštą“ ir jau dabar turiu įtarimą, kad anos knygos herojus, nors ir dirbdamas visiškai nepanašų į privataus detektyvo darbą, į pasaulį žiūrės lygiai tokiu pačiu, kas be ko pragertu, žvilgsniu.

2 Comments | In: Knygos | tags: Charles Bukowski, knygos. | #

Aš vis pagalvoju, kad tokie žymūs praeities disidentai, kad N. Sadūnaitė, A. Patackas, A. Terleckas šiandien išgyvena asmeninę dramą dėl to, kad iš esmės jie jau pasiekė tai ko siekė tuomet – jie pasiekė laisvę. Bet vargu ar tuomet jie patys įsivaizdavo gyvenimą be Šeimininko. O juk buvo laikai! Tereikėjo pasakyti, kad Dievas yra, kad Lietuva buvo okupuota 1941 m., kad vyko trėmimai į Sibirą arba tiesiog, kad su valdžia ne viskas gerai ir iškarto susilaukdavai valdžios dėmesio, sankcijų, draudimų. Tereikėjo pasakyti žodį, jis būdavo išgirstamas, jo buvo bijoma ir jį automatiškai lydėdavo eilė daugiau ar mažiau pavojingų veiksmų.

O dabar… valdžia moka visokias rentas, rodo per teliką, dar daugiau – sako “nu tai eik į rinkimus ir daryk kažką, jei tau blogai, kandidatuok”. Yra ir rinkėjai, kurie galvoja bileką ir balsuoja bilekaip. Jiems pasakai, kad “valdžia bloga” ir, kad “ne tuo keliu einame”, o jie linksi atvirai galva pritardami, atvirai ir be jokios baimės. O valdžia netgi viešai teisinasi – “pasitaisysim”, sako, ir tuo pačiu irgi galvą linksi “gerai čia mus pakritikavai”. Bet nepasitaiso. Kai rinkėjam pasakai “pakilkite”, jie kartais paklausia, “tai, kad mes jau seniai pakilom”. O kartais netgi nepasigėdina paklausti “kiek jūs pats uždirbate?”. Disidentas atsidūsta ir pasako rinkėjui “viskas blogai”. “Ne, iš tiesų viskas kur kas blogiau”, – atgal atsiliepia pilietis ir atsidūsta dar giliau.  Valdžia šiandien gali pasakyti disidentui (ar buvusiam komunistui ir tuo pačiu signatarui) – “ačiū tau už laisvę, visi prisimename kaip mums visiems blogai be jos buvo”. Ir pastebiu vis dažniau ir dažniau, kad senyvas disidentas ima piktokai ir nerimastingai kratyti žilą galvą – “Nebuvo, nebuvo! Taip blogai anuomet tikrai nebuvo!”.

12 Comments | In: Visuomenė | tags: gyvenimo veidai, pamąstymai, parypavimai, visuomenė. | #

“Rinkis”,- Morfijus pastatė ant staliuko stiklinę tyro vandens ir ištiesė abu delnus. Viename jų gulėjo mėlyna piliulė, kitame raudona. …Neo pažvelgė į mėlyną piliulę – “nurysiu ir nieko nežinosiu, gyvensiu sau kapsulėje prijungtas prie maitinamosios žarnos galvodamas, kad vaikštau po restoranus, sėdžiu prie kompo ir tt., bet užtat būsiu laimingas ir saugus”. Tada pažvelgė į raudoną – “nurysiu ir žinosiu tiesą, bet kentėsiu visą gyvenimą suvokdamas savo egzistencinį nesaugumą ir visos realybės klaikumą”.

 

“Bijai?”, – perskaitęs Neo mintis ironiškai šyptelėjo Morfijus, – “che, nebijok, yra dar viena piliulė – violetinė t.y. tokia spalva kuri gaunama sumaišius raudoną ir mėlyną. Įkali ir zjb – viską žinai, viską supranti, viskas aišku ir nieko nebijai, žodžiu bbd ant visko, o pačiam nereikia nei kapsulėj būt prijungtam, nei kažkokiam aparate skraidyt ir nuo visų slapstytis ir kažkokius bjauraus skonio dribsnius ryt – stovi sau prie tvoros, aplinkui gamta, muzikantai groja, blynai našarom”. Pasakęs tai Morfijus išsitraukia iš kelnių kišenės violetinę piliulę ir padeda ją ant stalo.

Neo karštligiškai čiumpa violetinę tabletę, dedasi į burną ir siekia ranka ant staliuko pastatytos stiklinės vandens. “O, ne”, – sako Morfijus, – “ši piliulė užgeriama štai kuo” ir išsitraukia iš savo odinio švarko užančio 2 litrų talpos bambalį “Tornado 9 proc.”. “Jei su vandeniu, tai neveikia, o jei su šituo, tai automatiškai ir visos kung fu ir jiu jitsų programos ir visos katekizmo tiesos į smegenis įsirašo, nereikės net virtualaus tutorialo”.

 

“There is no spoon” – sau po nosimi sukužda Neo, pakeldamas bambalio kakliuką prie lūpų. Vienu mauku ištuštinęs bambalį Neo kurį laiką stovi stebeilydamasis į Morfijų, o tada stojasi į prieš jį į kovinę stovėseną ir griežtu tonu paklausia – “There is no spoon. Where is the girl?”

“Kalbėk lietuviškai, nebūk kosmopolitas“, – staiga visiškai pasikeitusiu balso tonu pasakė Morfijus, – „mes visi ieškome tos mergaitės, tačiau dar labiau ieškome tokio sausainuko, kurį suvalgę tiesiog pasijusim geriau ir pamiršim visą tai, ką supratom prariję violetinę piliulę. Yra netgi trys sąrašai su norinčiųjų gauti sausainį iš mergaitės rankų pavardėmis, nors pagal pradinį mūsų sumanymą sąrašas turėjo būti vienas“.

 

“O kodėl iš vieno sąrašo jų tapo trys?“

„Trys gavosi todėl, kad pirminį sąrašą sudarinėjo Trinity!“

„Ai, ta brunetė?“

„Taip, tau ji brunetė, tačiau tiems, kurie prarijo raudoną piliulę, jinai blondinė…“

 Morfijus ir žengė žingsnį link vis dar kovinėje stovėsenoje stovinčio Neo:

„Tau nėra prasmės abejoti manim, realybė yra čia, tačiau mes turime skubiai jungtis į Matricą“, – Morfijus ranka parodė į atokiau stovinčias kažkokius tai krėslus, primenančius tuos, kuriuos Neo buvo matęs stomatologo kabinete, tik šiuose kažkokie tai jungikliai ir grąžtai buvo sumontuoti už galvos atlošo. Morfijus tęsė – „sėsk kartu su mumis į krėslą ir mes prisijungę akimirksniu nukeliausim į patvorį. Turim skubėti nes ką tik gavom informaciją, kad apie 200 agentų nori pagrobti ir mergaitę, ir sausainį. Jei pavėluosim – viskas bus baigta.“

 Neo lėtai žengė prie vieno iš krėslų, sėdo į vieną iš jų ir atlošė galvą. Akies kraštelių dar spėjo užgriebti ant ant stalo pastatytą tuščią plastmasinį bambalį ir tą pačią akimirką pajuto žvėrišką skausmą pakaušyje.

„O juk jau nebėra jokio bambalio“, – dar suspėjo pagalvoti Neo.

12 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, Visiškos pievos. | #

Tuk, tuk, tuk.
Sargybinis (iš vidaus atidaro langelį kaustytose duryse akių aukštyje):
– Kas čia?
Nepažįstamasis su violetiniu raiščiu ant rankovės:
– Čia savi, įleiskite.
S: Iš kur būsi?
N: Aš iš sąrašo.
S: Iš kokio sąrašo?
N: Iš Lietuvos sąrašo.
S: Iš kelinto?
N: Iš antrojo.
S: Kokios pažiūros?
N: Kuolys ir Venckienė teisūs strategiškai, tačiau nežymios taktinės klaidos, vedančios į susiskaldymą, gali lemti pralaimėjimą, todėl visi už Ozolą!
S: Parodyk asmens dokumentą.
N: Štai.
S: Atsitrauk tris žingsnius atgal, kad galėčiau tave visą matyti.
N: (Žengia tris didelius žingsnius atgal)
S: Violetinio kaspino atlape neturi matau…
N: Gink Dieve! Aš visada dėviu violetinį raištį tik ant dešinės rankos. Venckienė teisi strategiškai, tačiau nežymios taktinės klaidos…
S: O violetinį raištį ant kairės rankos?
N: Niekada! Kuolys teisus strategiškai, tačiau nežymios…
S: Gerai. Užeik. Pasą pasilieku, grąžinsiu prieš išeinant.
Durys atsidaro ir Nepažįstamasis užeina.

Comments Off on Improvizacija Lietuvos sąrašo tema | In: Visuomenė | tags: razborkės, visuomenė. | #

21 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, parypavimai, Visiškos pievos. | #

<…> mano nagai – ilgi ir nekarpomi. Savo laiško pabaigoje tu sakai, kad manasis darbininko švarkas (netiesa, tai valstiečio švarkas) vertas klostuoto Marilyn Monroe korseto, o mano nagai – tamsių Gretos Garbo akinių. Ir užverti mane ironiškais ir piktavališkais patarimais. Kadangi mano nagus mini keletą kartų, aš tau viską paaiškinsiu.

Galima tvirtinti, kad juos man kirpdavo mama ir kad tai susiję su Edipo kompleksu bei kastracija (groteskiška, bet psichoanalitinė interpretacija). Be to, žiūrint į mano pirštų galus, galima pastebėti, kad man trūksta pirštų antspaudus paliekančių vagelių, paprastai atliekančių apsauginę funkciją, todėl lietimasis pirštų galais prie kokio nors daikto ir ypač prie audinio man kelia tokį nervinį skausmą, kad turiu saugotis, augindamas ilgus nagus (teratologinė ir selekcionistinė interpretacija).

Dar galima sakyti (ir tai tiesa), kad aš svajoju būti ne nematomas, o nepastebimas, ir šią svajonę kompensuoju augindamas nagus, kuriuos galiu įsikišti į kišenę, todėl niekas manęs nešokiruoja labiau nei į juos žiūrintis žmogus (psichosocialinė interpretacija). Pagaliau galima sakyti: “Nereikia graužti nagų, nes jie tavo; jei tau patinka nagai, tai graužk kitų nagus, jei nori ir gali” (politinė Darieno stiliaus interpretacija).

Tačiau tu pasirenki patį bjauriausią aiškinimą: jis nori išsiskirti, dedasi Greta Garbo. Šiaip ar taip, įdomu, kad nė vienas iš mano draugų niekada neatkreipė dėmesio į mano nagus: šie jiems atrodo visai natūralūs, atsitiktinai ten išaugę tarsi iš vėjo atneštų sėklų, o apie vėją juk neverta kalbėti.

Gilles Delleuze, Derybos, Baltos lankos, 2012, 13-14 psl.

11 Comments | In: Filosofija, Skaitymai | tags: asmenybės sutrikimai, Filosofija, Gilles Deleuze, skaitymai. | #

14 Comments | In: Visuomenė | tags: asmenybės sutrikimai, politika, radikalai, razborkės, viešieji ryšiai. | #

Keistai nuteikia patriočių siūlymai “vadovautis savo galva”, einantys lygiagrečiai su pavirkavimais apie tai, kad Vakarų patirtį mes perėmėme visiškai nekritiškai. Viena vertus, viskas lyg ir aišku – kas gali paneigti teiginį, kad reikia vadovautis savo galva. Lygiai taip pat mums daromą Vakarų įtaką nėra prasmės neigti. Bet kas tai yra toji “Vakarų patirtis”? Ir ką reiškia “perėmėme”? Toks jausmas, kad po 1991 kovo 11 d. mes perėmėme kažkokį paketą, kuriame buvo viskas surašyta ir jau ne vieną plokščiakaktį esu sutikęs, kuris iš esmės taip ir suvokia mūsų valstybės kūrimasį ir vystymasį.

Klausantis jų, Lietuva Europos Sąjungoje ima panešėti į skruzdėlę, įmestą į lėkštę su patiekalu. Jinai vaikšto tarp maisto kalnų, pakramto pipiro kruopelęs, atsikanda pjaustyto svogūno – keistas skonis. Kažkur toliau mato kepsnį, dar kitur salotos lapą ir galvoja ar verta ragauti, ar skonio receptoriai vėl patirs kažką tokio pernelyg saldaus-rūgštaus-sūraus-kartaus. Vieni sako skruzdėlei ragauti vieną, kiti kitą. Perdaug visko, kad pilnavertiškai įvertinti, vaikščioti ir ieškoti toliau tingisi, o tam, kad pakilti ir pažvelgti kas yra už lėkštės ribų, skruzdėlė yra per maža.

Va būtent šie skruzdėlės simptomai ir matosi paklausius siūlančio “vadovautis savo galva” patriošio – o ką siūlai daryti? Paprastai atsakymai būna keli. Vienas pasiūlymas „eiti savo keliu“. Gavus tokį atsakymą, kaip ir nebelieka ko klausti. Na taip, jei savo galva vadovaujiesi, tai ir savo keliu eini. Toks veikėjas niekada nepagalvos apie tai, kad jei padarai sprendimą savo galva, tai tavo pasirinktas kelias nebūtinai ves ten, kur niekas niekada nevaikščiojo ir atvirkščiai, jei eini su kitais, tai dar nebūtinai reiškia, kad nesivadovauji savo galva.

Antras galimas pasiūlymas yra pagalvoti ką daryti, dažnai išreiškiamas skambiu pasiūlymu ieškoti savo šaknų. Iš esmės sunku paaiškinti kuo antrasis atsakymas skiriasi nuo pirmojo. Aš juos skiriu kažkaip geometriškai – pirmuoju atveju kalbama apie kažkokią erdvės plokštumą, o antruoju apie kažkokią laiko vertikalę.  Nesu prieš šaknų paieškas, tačiau ką daryti lietuviui, kuris galvoja, kad atgavus Nepriklausomybę ar įstojus į ES tos šaknys nebuvo nukirstos? Patriošis, regis, atima iš lietuvio galimybę turėti tokią nuomonę, jeigu tik jis yra sveikai mąstantis. Pastarojo klausimo neplėtosiu, bet pats pasiūlymas ieškoti šaknų
tiesiog nurodo ne tai ką reikia daryti, o tai ką reikia daryti, kad apskritai pradėtum daryti. Pasakysiu tik tiek, kad jei Čingischanas būtų mąstęs šitaip tai mongolų-totorių ordos niekada taip ir nebūtų turėję galimybės pažvanginti ginklais Europos prieangyje, nes būtų užsiėmę savo šaknų paieškomis “mokslinėse” diskusijose apie tai, kad mongolų istorija ne mažiau garbinga ir sena nei kiniečių.

Trečias pasiūlymas paprastai būna apgailėtinos, po pirmų dviejų pasiūlymų filtrą jau prakoštos iniciatyvos, raginančios atgaivinti kažkokius tai Vakarų senų seniausiai atmestus viduramžių teisės institutus, ypač akcentuojant bausmių griežtumo reikšmę, kažkokius tai dar Antikoje gyvavusius atstovaujamosios demokratijos modelius, įdiegti kažkokią tai archainę visuomenės sampratą. Kitaip sakant, tos „šaknys“ ar „savo kelias“ beveik visais atvejais būna tai, ką taip keikiamos Europos Sąjungos šalys seniai perėjo, išaugo ir atsisakė. Bet patriošinės skruzdėlės “nuosavai” galvai tai nė motais.

4 Comments | In: Visuomenė | tags: patriošizmas. | #

Lokaliniame sektoriuje arba „lokalkėje“ bausmę atlikinėjo penki „normalūs“, jeigu taip galima pasakyti, būriai (t.y. ketvirtas, penktas, šeštas, septintas ir aštuntas) ir vienas narkomanų būrys (devintas). Kitaip sakant, pirmuosius penkis būrius sudarė žulikai ir tiek, bendra masė. Tai yra tie, kurie į zoną atvažiavo „ne darbo dirbti, o atlikti bausmę“. To paties principo, aišku, laikėsi ir vierchai ir tie kurie iš paskutiniųjų stengdavosi nuo jų bent jau neatsilikti. Jų visų katino dienos slinkdavo vienodu ritmu – rikiuotė 8 ryte, pusryčiai, po to pietūs, vakarienė, 20 val. vėl rikiuotė, o 22 val. visi į lovytes. Laiko tarpai tarp valgymai būdavo užpildomi stalo žaidimais, vaikščiojimu nuo vieno tvoros galo iki kito, televizoriaus žiūrėjimu ir pan. Žiūrėdamas į jų gyvenimo ritmą dažnai prisimindavau senos pataisos namų medikės žodžius pasakytus vienam į depresiją puolusiam žulikui – „vaikeli tu neimk visko į galvą, va kol čia sėdi tai atsipalaiduok, ilsėkis, apgalvok viską – juk ir stogas virš galvos ir pavalgyt duoda ir draugų va kiek čia susiradai, o tikrasis tavo kalėjimas tai žinok prasidės tuomet kai iš čia išeisi į laisvę“.

Lokaliniame sektoriuje dar buvo nedidelė biblioteka, kurioje dirbo bibliotekininkas iš pirmo būrio, sporto salė, kuria būriai naudodavosi
paeiliui pagal grafiką, ir atskiros patalpos, kuriose vykdavo pareigūnų pasitarimai-penkiaminutės. Taigi tiek žulikų, tiek pareigūnų judėjimas čia buvo bene didžiausias.

Iš visos „lokalikės“ žulikų masės kiek labiau išsiskirdavo narkomanai. Gyveno jie kartu su „normaliais“. Pradžioje jiems buvo apribotas bendravimas su „normalių“ būrių nuteistaisiais t.y. neleidžiama įeiti į jų barakus, kaip ir aniems buvo draudžiama lankytis pas šituos, bet dar man tebedirbant tą tvarką atšaukė, o nuo jų birkių (t.y. ant dešinės krūtinės pusės nešiojamų asmens kortelių) buvo panaikintos jų polinkį nurodančios mėlynos juostelės. Būk tai dėl to, kad pažeidžiamos žmogaus teisės, ar tiesiog jų orumas žeminamas, o taip pat integracija į „normalią“ visuomenę apsunkinama. Šiaip tai, pasakyčiau, labai neramus kontingentas sudarė šį būrį. Visą laiką ten būdavo justi kažkoks bičių avilio dūzgimas – lyg ir tas jų visų elgesys pagal taisykles, lyg ir tas dūzgimas jo ne pats stipriausias iš visų įmanomų garsų, o va tik
nepasaugok ir iškart subadys ar susibadys. Dabar net negaliu prisiminti kas konkrečiai sukeldavo tokį visuotinai neramaus judesio įspūdį… tiesiog gal tie žmonės, palyginti su „normaliaisiais“ pasižymėjo ryškesniais asmenybės bruožais ir fantazija. Tikrai negalėčiau pasakyti ar čia taip dėl jų polinkio „apsišaudyti“ ar dėl ko kito.

Dar vienas dalykas – „narkomanų“ būryje kartu sėdėjo tiek vartojantys, tiek nevartojantys, bet sėdę už nusikalstamą veiką, susijusią su narkotikais, pavyzdžiui prekyba jais. Tarkim prekeivis nebūtinai pats yra narkomanas, nors dabar negalėčiau prisiminti nė vieno, kuris tikrai laisvėje buvo „švarus“. Beje tie, kurie laisvėje vartodavo ir pateko į zoną, anaiptol ne visi atrodė taip baisiai kaip iš narkomanijos prevenciją skatinančių klipų. Nemaža dalis 9-o būrio buvo reguliariai sportuojantys ir, atitinkamai, atletiškai atrodantys. Kai buvo surengtas zonos prisitraukimų konkursas, tai jį laimėjo žulikas iš narkomanų būrio, o per zonos tinklinio varžybas krovė narkomanai visiem malkų kaip
reikiant. Galiausiai 9 būrys išėjo į finalą su Olos komanda ir kažkaip jau labai netikėtai aniems pralošė. Kiek girdėjau, už stabiliausią zonos valiutą – Saint George cigaretes. Neprestižas oliniams buvo likti antriems, iš kitos gi pusės cigarečių trūkumą 9 būrys išgyvendavo skaudžiau nei kiti būriai. Krepšinio varžybose narkomanai irgi buvo į finalą papuolę, bet jų komanda „Aguona“ pralošė 4-5 būrių komandai, kuri kažkodėl vadinosi „LSD“. Šias rungtynes mačiau savo akimis ir galėčiau lažintis, kad šį kart viskas vyko sąžiningai. Krepšinis ir zonoj krepšinis.

2 Comments | In: Visuomenė | tags: Metai pataisos namuose. | #